Klausimas: Kabalos mokslas moko, kad „nėra nieko kito – tik Jis“, kad Kūrėjas yra geras ir tobulas. Kaip į tai turi reaguoti šią tiesą atskleidęs žmogus, jei jis tampa žmogžudystės liudininku?
Atsakymas: Matydami pasaulyje blogį, stebimės: „Kaip gali būti, kad Kūrėjas – geras ir tobulas, geras ir kuriantis gėrį“?
Visas kabalos mokslas yra taikomas būsenoms, esančioms lygiuose aukščiau machsomo (riba tarp materialaus ir dvasinio pasaulio). Tiktai šiose pakopose valdo gėris. Įgydamas davimo savybę, pradedi suprasti, kad pasaulis – nuostabus, o Kūrėjas – geras.
Žemiau šios ribos vienas kitą ėda tiesiogine ir perkeltine prasme. Čia nesulauksime gerų poelgių,  priešingai, mes visi, visame pasaulyje, jausimės vis blogiau ir blogiau, nes tai verčia atsikratyti savo ego.
Jeigu mums būtų patogu, Kūrėjas būtų geras, ir gyvenimas būtų puikus, tai liktume mažais egoistais, besimėgaujančiais mažmožiais. Tik nelaimės skatina mus vystytis.
Tačiau, peržengęs ribą tarp materialaus ir dvasinio pasaulio, toliau vystaisi savo noru. Tada problemos tau nebereikalingos, nes savo vystymosi jėgą generuoji pats.

Iš 2011 m. birželio 4 d. pirmosios Madrido kongreso „UNIDOS“ pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip mes meilę paverčiame į neapykantą

Mokytis matyti gėrį

Sunkumai – pagalba iš aukščiau

„Mokymas apie dešimt sfirų“, 1 d., skyrius „Vidinė žiūra“, 14 p.: „Apribojimas reiškia, kad Begalybės pasaulio Malchut sumažino savo norą gauti – ir išnyko Šviesa, nes nėra Šviesos be kli. …Juk jau žinoma, kad Šviesa priklauso nuo noro, o noras – tai vieta Šviesai. Kadangi nėra prievartos dvasiniame pasaulyje.“
Nėra prievartos dvasiniame pasaulyje! Tai reiškia, kad jeigu kūrinys geidžia kažkokios būsenos, ji ir realizuosis. Todėl mes visada esame tos būsenos, kuri atitinka mūsų troškimą, nes ką norėjome, tą ir gauname. Tai, kad Šviesa nepaveikia mūsų (pagal mūsų norą) ir galiausiai jaučiamės nelaimingi, yra mūsų sprendimo pasekmė.
Kokį norą nori įgyvendinti – ten ir esi. Kūrėjas nesikiša į mūsų troškimus ir nekeičia jų be mūsų prašymo. Todėl dvasiniame kelyje ir nėra prievartos.
Tai labai subtilus momentas. Po pirmojo apribojimo (cimcum alef) Begalybės pasaulio Malchut pati tampa atsakinga už savo troškimus. Kaip pati panorės – taip ir bus. Šviesa kyla pagal jos norą ir nuo to Malchut jaučiasi geriau arba blogiau. Bet visa tai – jos asmeninio noro išdava.
O noro dvasinis pasaulis per prievartą neperša. Nori kito noro – prašau! Šviesa ateis ir ištaisys tave, tada pasijausi kitaip: gal geriau, o gal blogiau, bet tik dėl savo noro.
Egzistuoja dvasinių pakopų sistema, kitaip tariant, santykių tarp Šviesos ir noro lygmenys. Jeigu noras kinta, atsižvelgiant į tai jame pasireiškia kita Šviesa. Todėl Kūrėjas niekada neverčia, Jis nekeičia mūsų norų be mūsų žinios, nekeičia, negavęs mūsų prašymo. Mes privalome Jo paprašyti!
Atitinkamai savo norui ir jaučiame Šviesą. Jeigu nejaučiame Jos, esame nepatenkinti ir todėl savo norą keičiame. Tačiau turime ją pakeisti patys, Kūrėjas apskritai neprisiliečia prie mūsų noro.

Iš 2011 m. gegužės 16 d. pamokos pagal „Mokymą apie dešimt sfirų“

Daugiau šia tema skaitykite:

Nėra noro − nėra Šviesos

Viskas priklauso nuo troškimo

Įsiklausyk į Jo balsą

Klausimas: Baal Sulamas rašo, kad „Israel tauta“ įgijo laidavimą, kai visi su tuo sutiko. Išeina, kad globalioje eroje visas pasaulis turi priimti laidavimą?
Atsakymas: Ne. Kalbama ne apie visus žmones ir ne apie visus žmogaus norus. Tai neapima moterų, vaikų, senelių – kitaip tariant, tokie norai, kurie kol kas negali vyriškai savęs įveikti. Nes vyras (gėvėr) – tai tas, kuris nugali (mitgabėr) savo egoizmą.
Laidavimo sąlyga – tai dar ne išsitaisymo pabaiga, o tik pradinis sutikimas, ne daugiau. Sutikite ir gausite Torą. „Jeigu jūs iš principo sutinkate taip susijungti, tai Aš duodu jums priemonę, kuri padės iš tikrųjų susijungti.“
Gavus Torą „Israelio sūnūs“ dar nebuvo išsitaisę, jie tik pajuto esamos būsenos blogį ir suprato, kad per laidavimą galima pakilti virš jo. Tačiau kol kas jie nežino, ką reiškia būti duodančiaisiais, jie dar neduoda. Vėliau jie pradės naudoti Torą pagal paskirtį – pirmame etape duodami dėl davimo, t. y. nedarydami kitiems to, ko nekenčia patys.
Tai tik pirmas, mažas ištaisymas dvasiniame kelyje, tačiau laidavimo reikalaujama dar anksčiau. Pradiniame etape jis nėra totalus, neapima viso pasaulio, neprasiskverbia į gilumą ir nėra skirtas visiems. Ir atitinkamai kiekviename žmoguje apima tik „vyriškuosius“ norus, o likusių kol kas ne. „Moteriški“ ,“vaikiški“ ir „senatviški“ norai suteikia palaikymą, jie lyg neutralizuoti ir „neprieštarauja“.
Taigi reikia suprasti, kad laidavimas visai arti mūsų. Jis visiškai nereikalauja iš mūsų nežmoniškų pastangų. Ne, dar nebūdami „tauta“, t. y. nesusijungę tarpusavyje, mes einame jo link. Vos gavus Torą mums dar teks sukurti aukso veršį. Tokie etapai kelyje, ir žmonija artėja prie jų.
Grupėje reikalinga vidinė agitacija, kad ryžtingai eitume į tai. Mūsų pasaulinėje grupėje nėra jokių problemų realizuoti laidavimą.

2011 m. liepos 14 d. pamokos pagal Baal Sulamo straipsnį „Laidavimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Laidavimas: suklupo vienas – nukrito visi

Mes visi atsakingi vienas už kitą

Susisiekiančiųjų indų dėsnis

Egzistuoja labai paprasta taisyklė. Jeigu egoistai su dideliais norais susijungia į vieną grupę, abipusiu laidavimu ir galvoja vieni apie kitus, tai kiekvienas iš jų jaučia tikrumą ir automatiškai liaujasi galvojęs apie save.
Tokia daiktų prigimtis ir tai vyksta savaime. Žmogus daugiau savimi nesirūpina ir tartum sklendžia ore, laisvas nuo asmeninio nerimo. Jei kiti tikrai galvoja apie jį uždaroje, integralioje sistemoje – tai jis palieka mintis apie save. Dar daugiau, tokiu atveju draugai įpareigoja jį galvoti apie juos. Taip aplinka veikia žmogų, ir galiausiai visi būna abipusiame laidavime – tai ir turi būti tobula būsena.
Jeigu staiga vienas iš jų iškrenta iš laidavimo, tai kenčia visi. Juk tobuloje sistemoje mažiausias trūkumas pasklinda į visas dalis – kaip holografiniame vaizde. Pakanka vieno suklupusio – ir štai visi jaučia, kad jiems nepakanka laidavimo. Netikėtai atsiranda nerimas ir problemos, jie nukrypsta nuo kurso ir jaučia trūkumą visur kur.
Todėl, pirmiausia, grupė turi būti didelė, kaip pasakyta: „Tautos gausa − karaliaus didingumas“. Tokia „600 000 sielų“ sąvokos prasmė. Antra, grupė turi būti pilnavertė ir rūpintis abipusiu laidavimu. Jei draugai rūpinasi tik tuo, kad tarp jų vyrautų laidavimo dėsnis, tai visa kita vyksta savaime dėl grupės jėgos, jėgos, būdingos tam laidavimo lygiui. Tokia jėga vadinama sgula: iš dvasinės pakopos, ant kurios pakilo bičiuliai, jos veikimas siekia materialią pakopą. Juk laidavimas – tai jau dvasingumas, abipusis davimas, išėjimas iš savęs į bendrą sistemą.
Taip draugai pasiekia šią bendrą nekūnišką sistemą – suvokia esantį tarp jų Kūrėją. Susijungimas, kurį pasiekia, vadinamas Malchut ir pagal ją jie vis stipriau susivienija vienas su kitu, vis labiau pasiekdami Kūrėją.
Čia galima paklausti: kur dar? Juk laidavimas pagal apibūdinimą šimtaprocentinis? Teisingai, jis visada nustatomas visoje apimtyje – tačiau kaskart naujame noro gylyje. Žmogus atskleidžia vis naujus savo prigimties sluoksnius ir anuliuoja tą prigimtį, kad su ketinimu prisijungtų prie abipusio laidavimo. Todėl jo indas, iš vienos pusės, tampa „storesnis“ , o iš kitos pusės, švaresnis – dėl ekrano ir vienybės.
Galiausiai kiekvieną kartą priklausomai nuo ketinimo naujojo gylio, jo inde atsiskleidžia nauja Šviesa ir Kūrėjas pasireiškia vis labiau. Todėl draugai prisipildo, pasiekia savo dvasinę būseną, vis labiau atsijungia nuo materialaus pasaulio, kuris tolsta vis toliau į antrąjį planą ir taip pasiekia išsitaisymo pabaigą.

2011 m. liepos 14 d. pamokos pagal Baal Sulamo straipsnį „Laidavimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvidešimties milijardų vienybė

Laiminga 7 milijardų mažylių mama

Kas mūsų jėgoms?

Klausimas: Ką reiškia, kad nėra Šviesos be indo (noro)?
Atsakymas: Įsivaizduok, kad sirgdamas ateini vakarienės. Ant stalo padėta daug skanių patiekalų, ir visi valgo su didžiuliu apetitu, o tau visai nieko nesinori.
Dar vakar kartu su malonumu valgei su visais ir džiaugeisi vaišėmis. Tačiau šiandien nejauti jokio skonio ir nelieti maisto − lyg sėdėtum prie tuščio stalo.
Tai vadinama noro, indo (kli) trūkumu. Pripildymą ir malonumą jaučia tie, kurie turi didelį apetitą, o neturintieji apetito − nesimėgauja.
Mūsų pasaulyje mums vis dar atsiskleidžia galimas užpildymas – kas kad tik materijoje, o ne jaučiant malonumą. Vienas jaučia malonumą, kuriuo jį vilioja ant stalo padėtos vaišės, o kitas to malonumo nejaučia, nors abu mato lėkštes su maistu! Tačiau dvasiniame pasaulyje kitaip: Šviesa, pripildymas tenai atsiskleidžia tik su sąlyga, kad turi apetitą.
Įsivaizduok, kad su sergančiu bičiuliu sėdi prie stalo. Tu matai vaišėmis apkrautą stalą, tačiau jis nieko nemato. Jis apskritai nemato nė vieno patiekalo – štai taip vyksta dvasiniame pasaulyje!
Materialiame pasaulyje taip pat kartais sakome: „Aš čia nieko nematau (ką norėčiau suvalgyti).“ Nors, aišku, kad akys mato. Kadangi dvasiniame pasaulyje malonumas neįsivelka į jokius materialius produktus – mes jo nematome.
Kitaip tariant, viena, ko mums trūksta – tai indo, noro, apetito. Dabar sergame tokia liga, kuri vadinasi „egoizmas“, ir todėl nejaučiame dvasinių malonumų.
Priešais mus malonumų vandenynas, visas pasaulis priešais mus – ir tai ne „šis pasaulis“, o Begalybės pasaulis. Visi pasauliai yra čia, šalia tavęs, o tu matai tik „šį pasaulį“ , nes tik jam tau pakanka apetito. Gimei turėdamas tokį norą, kad tik čia gali atskleisti skonį.
Dvasinį pasaulį galėsi pajausti tik tada, jei iš pradžių įgysi apetitą. Tik su šia sąlyga atskleisi Šviesą. Šviesa yra, štai ji! Tik tu neįstengi jos atskleisti. Nes priklausomai nuo savo noro galėsi atskleisti Šviesos dalį − tą, kurios tau trūksta.
Tačiau, kaip iš anksto žinoti, ką reikia atskleisti, jeigu niekada nematėme Šviesos ir nežinome, kas tai yra? Jei kas papasakotų apie man žinomus skonius, tada dar pajėgčiau suprasti.
Todėl mumyse pabunda „informacinis genas“ (rešimo) – kažkoks neaiškus būsimo malonumo pojūtis. O tada privalau ateiti į grupę, skaityti knygas ir išgirsti, kiek tai svarbu – privalau save pažadinti. Tačiau, jei nėra noro, jei nėra poreikio, – neįmanoma atskleisti dvasinio pasaulio.
Yra pasakyta: „Dvasiniame pasaulyje nėra prievartos“. Visas pripildymas priešais tave − prašau! Imk! Tu pats nenori, tai kuo tada skundiesi? Juk pats jo nenorėjai…

Iš 2011 m. birželio 24 d. pamokos pagal straipsnį „Apibendrinantis įvadas“ (Pticha kolelet)

Daugiau šia tema skaitykite:

Visa tiesa apie „supančią Šviesą“

Kaip panorėti to, kas svarbiausia?

Žvelgiant į gyvenimo knygą

Reikia užsirašyti, įsisąmoninti, koks turi būti ketinimas pamokos metu: susitelkti visiems lyg vienas žmogus su viena širdimi mūsų tarpusavio sistemoje, vadinamoje „laidavimas“.
Viena vertus, kiekvienas jaučia save patį, kita vertus, virš šio pojūčio jaučia tokį stiprų ryšį su kitais, kad nesugeba atlikti nė vieno laisvo judesio. Taip žmogus nori būti atsidavęs grupei.
Esu lyg įpainiotas į tinklą, per kurį praeina visi mano įeinantys ir išeinantys signalai. Nei prote, nei širdyje neturiu nieko savo. Lieka tik vienas taškas, kuris be perstojo iš visų jėgų stiebiasi šio tinklo link, trokšdamas save jai atiduoti.
Tai ir yra savęs anuliavimas. Kiek savęs duodu kitiems, tiek Šviesa veikia mane ir daro mane bendro tinklo dalimi.
Tada jaučiu, kad, iš vienos pusės, esu jai ištikimas, o iš kitos pusės, kad visa ji – mano. Taip ir motina atiduoda visą save kūdikiui ir jie abu jaučia, kad jis – jos. Nėra vieno be kito. „Giesmių giesmėje“ apie tai pasakyta: „Aš – mylimajam, o mylimasis – man“. Taip ir turime dirbti.

Iš 2010 m. gruodžio 9 d. pamokos pagal knygą „Zohar“, Pratarmė

Daugiau šia tema skaitykite:

Svarbiausias pamokos tikslas

Šviesa ieško suvienytos širdies

Kaip sušukti, kad būtum išgirstas?

Klausimas: Kaip prisiminti apie Kūrėją visą dieną? Kaip įtraukti Jį į kiekvieną akimirką?
Atsakymas: Mes esame Begalybės pasaulio Malchut, kuri visa pripildyta Šviesos. Tačiau vietoj amžinybės, tobulos būsenos matome ir jaučiame savo savybes, kurios mums piešia materialų pasaulį.
Tai štai, jeigu norime save nukreipti tikslo link, pajausti Begalybės pasaulį, mums reikalingas aplinkos laidavimas. Draugai turi suteikti mums jėgų, noro, atkaklumo, uolumo, padėti įsisąmoninti tikslo svarbą.
Mano tikslas juk vienas – įgyti teisingą norą, ir nieko daugiau. Tegu aš be perstojo rūpinsiuos, kaip duoti gerovę Kūrėjui, − kaip kad Jis duoda man.
Čia galima paprieštarauti: aš juk nežinau, ką Jis man duoda. Žiūrint į mano gyvenimą, kartais galima pasakyti, kad geriau jau nieko Jis man neduotų.
Teisingai. Žinoma, kiekvienas neigia pagal savo trūkumus. Todėl mano požiūrį į Kūrėją galima apibūdinti taip: aš noriu pasiekti tokią būseną, kai norėsiu Jam duoti.
O rezultato sulauksime veikiant Šviesai, dėl laikas nuo laiko dedamų pastangų. Šviesa liejasi vėl ir vėl – ir staiga tie žybsniai sukuria žmoguje norą.
Mes nežinome, kas yra lišma, pažadinimas iš aukščiau. Bet jam atėjus, žmogus gali pasakyti: „Dabar aš žinau, dabar aš suprantu“. Reikia it mažam vaikui dėti pastangas ir iš šių pastangų atsiras pojūtis. Ne anksčiau.

Iš 2011 m. liepos 5 d. pamokos pagal straipsnį iš knygos „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas svarbiau?

Svarbu kokybė

Ryšys su draugais – ryšys su tikslu

Klausimas: Nesupratau, kaip fizinės kančios gali pagimdyti maldą ir padėti pasiekti kažkokį dvasingumą? Argi materialios kančios susiję su dvasinėmis?
Atsakymas: Fizinės kančios nesusiję su dvasinėmis. Apie kokias kančias kalbi – apie skausmą kojoje? Jei skauda koją, reikia eiti pas gydytoją. Kabala kalba apie santykius su artimu – tik pagal tai galime patikrinti save: ar su mumis viskas gerai, ar ne.
Kodėl materialiame pasaulyje apskritai jaučiame kažkokias kančias, tiesiogiai nesusijusias su dvasiniu keliu? Nes pasakyta, kad „kančios suminkština kūną (egoizmą)“ ir priartina prie klausimo: „Kodėl kenčiame? Kokia yra gyvenimo prasmė?“ Taip palaipsniui žmogus priartėja prie klausimų apie esmę.
Tačiau tai nereiškia, kad suskaudus kojai iškart turiu galvoti apie Kūrėją. Pirmiausia turiu nueiti pas gydytoją ir išsigydyti. Tačiau, jei jaučiu, kad manyje kyla pretenzijos draugams grupėje, tai jau problema, dėl kurios reikia kreiptis į Kūrėją.
Kitaip tariant, vienos kančios jaučiamos „gyvoje mėsoje“ ir irgi kažkaip netiesiogiai veda į tikslą, juk matome, koks laikinas ir niekingas mūsų kūnas bei gyvenimas, ir koks esu silpnas ir priklausantis nuo šio skausmo. O yra kančios, kurios atskleidžia, koks esu priešingas tikslui. Ir tada jau reikia kito gydytojo – ne otolaringologo, o visų gydytojų vyriausiojo gydytojo, sudaužytų širdžių daktaro.
Juk mano širdis, noras – sudaužyti! Sudaužyta mūsų siela, kurią Jis ir turi ištaisyti.
Kreipimasis į Kūrėją (Dievą) esant menkiausiai priežasčiai kilo dėl to, kad egoistiškai supratome ryšį su Juo. Kreipiamės į Jį siekdami sau gerovės, o ne ištaisymo. Todėl žmonės nuolat tiki, kad bus gerai, nors įvyksta atvirkščiai. Tačiau lyg akli nemato rezultato ir nenusivilia, nes egoizmas neleidžia liautis jam dirbus…
Et, jei tik atmerktų akis ir pamatytų, kad Dievo nėra, o yra tik griežtas gamtos dėsnis, kuris verčia prilygti jam – tapti gerais nepaisant savęs.

Iš 2011 m. gegužės 9 d. pamokos pagal knygos „Šamati“ straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Ir kančios pavirs malonumais…

Ieškok ne nuskausminamųjų, o gydymo

Meilės kančios – saldžios

Klausimas: Kaskart skaitant „Zohar“, užplūsta sunkumas ir tampa sunku išlikti budriam. Ar tai reiškia, kad „Zohar“ mane taiso?
Atsakymas: Manai, kad tave taiso sapne? Nuostabu! Belieka tik miegoti…
Jei skaitydamas knygą „Zohar“ jauti, kad užmiegi, tai tik todėl, kad nesieki išsitaisyti, tau neskauda.
Įsivaizduok: jei tave dabar kamuotų stiprus galvos arba pilvo skausmas ir būtum įsitikinęs, kad „Zohar“ tuoj pat tave išgydys, argi užmigtum? Ne, nes jaustum kūne skausmą.
O dabar skausmas nesijaučia kūno organuose. Jei tik mane jaudintų susijungimas su draugais, jei tik norėčiau jo ir man tikrai skaudėtų dėl to, kad nejaučiu vienybės su grupe, kurioje atskleidžiu dvasingumą, Kūrėją… Tačiau juk vakar norėjau atskleisti! Kas atsitiko dabar? Vakar noras buvo, o šiandien nėra…
Įsivaizduok: tau leido įeiti į tokią vietą, kurioje gali gauti viską. Tačiau atėjęs turi sumokėti poreikiu, noru. Už prekystalių stovi pardavėjai: „Ko, gerbiamasis, pageidautumėte?“ Turi jiems parodyti norą, pademonstruoti, ko būtent nori. Taip tu tarsi paduodi indą, kurį jie pripildo tuo, ko tu pageidauji.
Taigi, ateini į šią vietą, tau leidžia įeiti, prieiti prie pardavėjo, jis žiūri į tave: „Ko pageidautumėte?“ O tu mieguistu balsu sakai: „Noriu miego…“
Nesuprantama, ką čia veiki, kodėl atėjai, kaip priėjai prie „prekystalio“… Aišku tik, kad tau davė šią galimybę už ankstesnius nuopelnus. Bet kas dabar?
Todėl, jei žmogus jaučia, kad snaudžia, vadinasi, jam trūksta pasiruošimo, pažadinimo, nepakanka aplinkos įtakos. Jam tikrai reikia pagalbos. Suprantu jį. Mums trūksta bendro pabudimo, kad skaitydami „Zohar“ stengtumės, jaustume nerimą ir įtampą. Taip buvo, kai tik pradėjome skaityti „Zohar“, bet vėliau įprotis prarijo skonį. Reikia stengtis jį sugrąžinti.

Iš 2011 m. gegužės 10 d. pamokos pagal knygą „Zohar“

Daugiau šia tema skaitykite:

Nepakišk Kūrėjui savęs

Malda prieš meldžiantis

Pasaulis kreivame mano sielos veidrodyje

Pradedančiajam būdinga kovoti su kliūtimis ir bandyti jas pašalinti. Jis kol kas nesupranta, jog visos jos kyla iš „Nėra nieko, išskyrus Jį“ ir laiko jas paprasčiausiais atsitiktinumais bei gyvenimo nesėkmėmis.
Jis kol kas negali per šias kliūtis užmegzti ryšio su Kūrėju ir nemato, jog visi gyvenimo įvykiai ateina iš Jo. Todėl atstumia jas savo egoizme ir pyksta ant kitų, norėdamas susikurti ramų, laimingą gyvenimą, kaip kad šiame pasaulyje daro visi, kol kas nejaučiantys ryšio su Kūrėju. Tai pradiniai mūsų darbo žingsniai.
Bet po to, kai žmogus stengiasi, norėdamas įeiti į grupę, užmegzti ryšį su mokytoju, su knygomis – Šviesa ima jį stipriau veikti. Ir nors šito nejaučia, bet junta pokyčius savyje. Juk jis jau pradeda pastebėti savo ryšį su valdančiąja jėga, su visų įvykių priežastimi, esančia kažkur gamtoje, jo viduje, ir žadinančia jame norus, mintis.
Žmoguje yra kažkoks vidinis valdantis faktorius, ir tada jis pradeda megzti ryšį su juo, bandydamas suprasti, kodėl Jis visą tai daro, kokiu tikslu, ir kaip reikia reaguoti?
Žmogus gyvena labai ilgai, kol pajunta, jog visus įvykius sukelia tam tikros vidinės, Kūrėjo siunčiamos priežastys. Tada jis supranta, jog norint kuo greičiau praeiti šį paslėpties etapą iš tiesų reikia dėti daug pastangų grupėje, platinant kabalą, mokantis.
O kai jis jau nepamiršta, kad viskas kyla iš vidinės jėgos, kuri šitaip žadina ir nukreipia jį, tai jo darbas tampa sąmoningesnis, tikslesnis ir praktiškesnis. Šitaip jis pamažu kaupia savyje pakankamą norą atskleisti Tą, kuris viską aplinkui organizuoja, idant šis paslėptas ryšys pagaliau atsiskleistų.
Bet ir po to dar yra darbas, kuris iki pat ištaisymo pabaigos vyksta per kliūtis. Klausimas tik tas, kaip greitai žmogus galės atskirti jas ir laikyti kaip pagalbą susijungiant, susiliejant su Kūrėju.
Juk Šviesa išryškina mūsų neištaisytą norą, kas kartą atskleisdama vis gilesnius jo sluoksnius, ir tai yra vienintelis dalykas, kuris sukelia mums skausmą. Bet skausmas – tai ligos, atsiveriančio egoizmo, neišsitaisymo simptomas! Ir būtent tada turime galimybę išsitaisyti ir palenkti save ir visą pasaulį į nuopelnų pusę.
Todėl reikia dirbti su savimi, kad pateisintum bet kokias būsenas, kurios tampa vis aiškesnės, geriau juntamos, vis labiau erzinančios. Kuo toliau žmogus pažengia, tuo didesnės ir gilesnės kliūtys, tuo aiškiau juntami smūgiai. Bet kartu jis sukaupia patirtį ir jau supranta, kas vyksta. Nors teisuolis taip pat krenta ir tampa „nusidėjėliu“ − idant vėl pakiltų, idant vėl taptų teisuoliu.

Iš 2011 m. gegužės 5 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Sunkumai – pagalba iš aukščiau

Ką reiškia „eiti Kūrėjo keliu“

Gėda netapti žmogumi