Neapsikrauk balastu kelyje

Dvasinis darbas

Vidinis darbas atskleidžiamas mums dalimis, priklausomai nuo to, ką reikia atlikti. Mums neduota matyti viso nuveikto darbo, kad tai mums netrukdytų.
Žmogų nuolatos užvaldo šią akimirką jame atsiskleidžiantis noras ir jis pamiršta viską, ką padarė anksčiau, ir kaskart jaučiasi tuščias.
Kuo daugiau jis dirba – tuo giliau paslepiama nuo jo tai, ką jis jau atliko.
Nors jis daug ištaisė ir niekas nedingsta, tačiau jam duodama pajausti, tarsi jis nieko nebūtų padaręs, idant visada turėtų galimybę dar kažką atlikti, kad atsiskleistų naujas noras – kaip pirmąsyk.
Taip tęsiasi tol, kol žmogus atliks tam tikros apimties darbą – tada, vienu baigiamuoju veiksmu „Rav paalim umekabciel“ jam atsiskleis visas per tą laiką sukauptas ištaisymas.
Kelyje privalome užmiršti apie visas ištaisytas būsenas tam, kad gautume norą kitam veiksmui. Antraip sustotume ir nebegalėtume judėti pirmyn.
Kol žmogus nebaigė visų ištaisymų, nuo jo paslėptas visas ankstesnis darbas, lyg jis nieko nebūtų padaręs. Tačiau viskas atsiskleis vienu kartu – Taisymosi pabaigoje!
Viskas grįžta į tas pačias vėžias, bet kadangi kiekvienąkart ateina naujas noras – mums atrodo, tarsi tai būtų visiškai nauja būsena.
„Kasdien mes viską pradedame tarsi iš naujo“ – materialiame pasaulyje atskleisdami naują apetitą, naujus skonius – lygiai taip ir dvasiniame pasaulyje.
Todėl, net jei mums atrodo, kad nieko nepadarėme ir nieko nepasiekėme dvasiniame pasaulyje – vėliau pasirodys, kad taip nėra. O iki pat Galutinio Išsitaisymo negalima prašyti ir reikalauti jokių sąskaitų suvedimo su praeitimi.
Priešingai, reikia dėkoti, kad praeitis nuo mūsų paslėpta, kad neakina ir netrukdo eiti, kaskart leisdama visą darbą pradėti iš naujo.

Daugiau šia tema skaitykite:

Atsigręši – pavirsi druskos stulpu

Amžinasis gyvenimo apytakos ratas

Komentarų nėra

Komentarai

Privalote prisijungti, jei norite komentuoti.