Klausimas: kodėl žmonija turi patirti įvairias krizes ir kitas kančias, kad užduotų klausimą: „kokia gyvenimo prasmė?“. Juk Kūrėjas mums suteikia mintis ir jausmus. Tai kodėl jis nesuteikė žmonijai noro dvasingumui anksčiau? Kodėl būtinai reikia kančių? Atsakau laidoje „Klausk kabalisto“ (rusų k.):
Klausimus šiai laidai galite pateikti dienoraščio skyrelyje „Klauskite“ arba elektroninio pašto adresu admin.laitman.ru@gmail.com (tiek vaizdo, tiek garso formatu).
Klausimas: Kodėl kabala svarbi? Atsakymas: Visi užduoda šį klausimą. Mūsų gyvenime yra daug daiktų. Vieni daugiau svarbūs, kiti – mažiau.
Kiekvieną akimirką man svarbu kas nors kita: tai pamiegoti, tai pažaisti, tai padainuoti, tai pabėgioti. Kaipgi išrinkti patį svarbiausią dalyką gyvenime?
Pats svarbiausias dalykas gyvenime – pajusti kažką neribotą, begalinį, tapti visagaliu, permatyti kiaurai visus pasaulius, ištrinti ribą tarp gyvenimo ir mirties, užpildyti visus savo norus (netgi tuos, kurių dabar nežinau), tapti kaip Kūrėjas.
Nėra nieko aukščiau to. Tai – viršūnė, taškas, į kurį viskas sueina. Kaipgi to pasiekti? Kaip įgyti visišką sėkmę čia ir dabar? Padedant metodikai, kuri vadinas „kabalos mokslu“.
Todėl ji ir svarbi. Juk bet kuris dalykas vertinamas pagal tai, kokią naudą man neša.
Jeigu kabalos mokslas padeda man pasiekti viską, vadinasi, jis svarbesnis už visa kita.
Klausimas: Kam reikalingos kliūtys kelyje pas Kūrėją? Atsakymas: Visi mokomės mokykloje. Kiekvieną dieną įvairių dalykų mokytojai kelia man uždavinius ir duoda pratimus. Susidorodamas su jais, aš tobulėju.
Nieko neišmoksiu, jei nespręsiu šių užduočių. O juk kiekvienas iš jų – tai kliūtis.
Kai kurie iš jūsų lanko sporto būrelius. Kad pasiektum gerų rezultatų, reikia kas dieną atkakliai treniruotis ir nuolatos gerinti asmeninius rezultatus.
Taip yra visur, dvasinis kelias irgi ne išimtis. Bet yra ir skirtumų.
Mūsų pasaulyje aiškiai matau tikslą. Tarkim, tapti žymiu mokslininku, gydytoju, muzikantu arba sportininku, kitaip tariant, tapti kažkuo ypatingu.
Net jeigu ir teks įveikti daugybę kliūčių, bet matau rezultatą – šlovę ir viso pasaulio pagarbą. Tokiu atveju egoizmas pripildo mane energija.
Žmonės švaisto gyvenimą, kad įgytų kažką gerbiamo visuomenėje ir tam jie turi jėgų.
O savo dvasinėse studijose nejaučiu, kad judu pirmyn, ir neturiu jėgų tobulėti.
Juk aplinkiniai nevertina dvasinio idealo, o ir aš pats kol kas nematau jo priešakyje.
Tad problema – ne kliūtys, jų užtenka ir įprastiniame gyvenime. Problema ta, kad nematau tikslo ir nejaučiu aplinkinių palaikymo. Čia tiesiog būtina kitų žmonių pagalba.
Jeigu esame grupėje, kuri be perstojo aukština dvasinį tikslą mūsų akyse, tuomet man lengva jį pasiekti.
Kliūčių įveikimas jau nevargina – juk suprantu, jog bet koks tikslas reikalauja dirbti su savimi. Svarbiausia – kad man padėtų grupė.
Klausimas: Kam reikalinga kabala? Atsakymas: Mes miegame ir mums reikia kažko, kas papasakotų apie tai, kas vyksta tikrovėje.
Mums reikia mokytojų, kurie padės pereiti iš sapno į realybę, padės pabusti ir pagerinti gyvenimą.
Tie mokytojai vadinami kabalistais, o kabala – tai mokslas, duodamas mums kaip pagalba.
Klausimas: Kodėl gi mums nesurengus bent po vieną kongresą per mėnesį? Atsakymas: Reikia ryšį tarp mūsų organizuoti taip, kad gyvenimas tekėtų virš materialaus pasaulio, kad kasdienybė liktų ten kažkur toli, žemai.
Tuomet nė vieno iš mūsų nepaliks pakilimas, didingo, amžino gyvenimo srovė – dar galingesnė negu kongrese.
Į dvasinį pasaulį nenuriedėsi traukiniu, nenuskrisi lėktuvu – jis mūsų viduje.
Reikia tik sužadinti savyje dvasinį pojūtį, pajausti dvasinę realybę taip, kaip jaučiame mūsų pasaulį.
Reikia įaštrinti pojūčius, atsiverti tam, kas vyksta tiesiog čia, šioje būsenoje.
Tai galima padaryti jau dabar. Ir tuomet patirsime nesibaigiantį nuotykį, tokį nuostabų, jog teliks tik aiktelti iš susižavėjimo. O jis vis augs ir augs.
Mes, suaugusieji, turime paruošti dirvą, kad jūs įžengtumėte į šį pasaulį. Ir mes labai pasistengsime.
Klausimas (iš dienoraščio anglų k.): Visą gyvenimą ieškau būdų įveikti savo baimes ir nerimą. Straipsnyje „Kaip atsikratyti baimių?“ rašote, jog reikia „susieti į visumą viską, kas vyksta su Kūrėju, tavimi ir visu pasauliu taip, kad nebeliktų skirtumo – šioje vienybėje baigiasi visos abejonės ir baimės. Jeigu ne – juo geriau! – reikia prašyti Kūrėjo“.
Gal galėtumėte paaiškinti smulkiau, ką reiškia „susieti į visumą viską, kas vyksta su Kūrėju, tavimi ir visu pasauliu“, ir kaip tai padaryti? Atsakymas: Reikia įsivaizduoti, kaip viskas buvo iki bendros sielos sudužimo – ir veržtis šios būsenos link.
Klausimas (iš dienoraščio anglų k.): Man nuolat atsitinka keisti dalykai, net kabalos pamokų metu. Mane persekioja neigiamos emocijos ir mintys (net apie artimą mirtį), kurios sekina ir gąsdina.
Ypač dažnai tokia būsena apima, kai bandau įgyvendinti principą „mylėk savo artimą“. Atsakymas: Todėl, kad jums atrodo, jog toldamas nuo savo egoizmo, atsiskiriate nuo savęs, o ne įgyjate amžiną, sveiką, laimingą kūną. Pagalvokite apie tai ir – pradėkite džiaugtis!
Klausimas: Kam Kūrėjas mums davė egoizmą, jeigu turime vienytis ir anksčiau ar vėliau išsivaduoti iš jo? Atsakymas: Pasaulį pažįstu lygindamas priešingybes. Karšta – šalta, juoda – balta. Vieną jaučiu kito fone. Jeigu viskas balta, nieko nejaučiu. Jeigu viskas juoda, irgi nieko nejaučiu. Man visuomet reikia kontrasto, skirtumo tarp spalvų, jausmų, vietų. Aš jaučiu skirtumus tarp daiktų, o ne kiekvieną iš jų atskirai.
Kūrėjas – tai absoliuti davimo savybė. Bet nebūdamas priešingas davimo savybei jos nepajausiu. Tuomet manyje įsikuria du pradai: pabaisa, vardu blogasis pradas, o priešais – puikusis Kūrėjas, gerasis pradas. Jų vidinė priešprieša leidžia man atskirti vieną nuo kito.
Be blogojo prado turiu tik menkutį šio pasaulio pojūtį, patį mažiausią – kol neatrasiu stovinčio priešais mano egoizmą Kūrėjo. Štai tam ir reikalingas egoizmas, „pagalbininkas – priešininkas“: būdamas priešingas Kūrėjui, jis padeda mums pažinti ir pajausti Kūrėją.
Klausimas: Mes mokėmės, kad ego visą laiką auga. Kaip sakoma, mūsų norai gauti nuolat auga. Kadangi mintis yra noro padarinys, siekiant to noro mūsų minčių daugėja. Aš patiriu tokią būseną, kad mano galva perpildyta daugybės minčių ir nežinau, kurias mintis realizuoti pirmiausiai. Kaip sutvarkyti visą tą norų ir minčių balaganą? Nejaugi tik padedant Šviesai? Ar yra galimybė kiekvieną kartą susikoncentruoti ties vienu noru ir mintimi, ją realizuoti ir pereiti prie kitos, o ne mėginti įgyvendinti visas kartu? Atsakymas: Už viso mūsų gyvenimo „balagano“, už visos pasaulio materijos stovi du pagrindai – noras ir prisipildymas (indas ir Šviesa). Jeigu jūs kalbate apie norų analizę, jų pakeitimą (ištaisymą), – tai įmanoma tik su Šviesa. Bet kad Šviesa veiktų, būtinas išankstinis noras, jo sužadinimas. Jis sužadinamas mūsų viduje, veikiant informaciniam genui (rešimot). Jeigu prie jo pridedame savo pastangas studijuojant kabalą – studijuojant, kaip Šviesa veikia norą, Šviesa mus veikia šių užsiėmimų metu (žr. Įvadas į mokymą apie dešimt sfirot, p.155). Visos kitos priemonės – netikros.
Klausimas: Kokia gyvenimo prasmė? Ir kodėl mes čia? Atsakymas: Įsivaizduok, kad dabar viskas vyksta sapne: tu sapnuoji, kad esi kongrese, kad aš su tavimi kalbuosi. Bet greitai pabusi ir pasijusi esąs namie.
Visas mūsų gyvenimas – ilgas sapnas, iš kurio pabusime. Tačiau miegodami sapną jaučiame kaip tikrovę.
Gyvenimo prasmė – suprasti, kad tai sapnas ir užsinorėti, kuo greičiau pabusti.
Juk, jeigu lauksime, kol sapnas pasibaigs pats, tai visai nepabusime. Mums būtina patiems save pažadinti. O tai įmanoma tik tada, kai draugai ir šviesos spindulys iš vidaus mus išjudins. Pabudę atsidursime nuostabiame beribiame pasaulyje. Jis visas – vienas didžiulis svaiginantis nuotykis. Pabusti naujame pasaulyje – štai tokia mūsų gyvenimo prasmė.
Klausimus šiai laidai galite pateikti dienoraščio skyrelyje „Klauskite“ arba elektroninio pašto adresu admin.laitman.ru@gmail.com (tiek vaizdo, tiek garso formatu).
rašykite
prenumeruokite
2009-11-14 
Komentarų nėra 
kančia
Klausimas: Kodėl kabala svarbi?
Klausimas: Kam reikalingos kliūtys kelyje pas Kūrėją?
Klausimas: Kam reikalinga kabala?
Klausimas: Kodėl gi mums nesurengus bent po vieną kongresą per mėnesį?
Klausimas (iš dienoraščio anglų k.): Visą gyvenimą ieškau būdų įveikti savo baimes ir nerimą. Straipsnyje 
Klausimas: Kam Kūrėjas mums davė egoizmą, jeigu turime vienytis ir anksčiau ar vėliau išsivaduoti iš jo?
Klausimas: Mes mokėmės, kad ego visą laiką auga. Kaip sakoma, mūsų norai gauti nuolat auga. Kadangi mintis yra noro padarinys, siekiant to noro mūsų minčių daugėja. Aš patiriu tokią būseną, kad mano galva perpildyta daugybės minčių ir nežinau, kurias mintis realizuoti pirmiausiai. Kaip sutvarkyti visą tą norų ir minčių balaganą? Nejaugi tik padedant Šviesai? Ar yra galimybė kiekvieną kartą susikoncentruoti ties vienu noru ir mintimi, ją realizuoti ir pereiti prie kitos, o ne mėginti įgyvendinti visas kartu?
Klausimas: Kokia gyvenimo prasmė? Ir kodėl mes čia?