Klausimas (iš dienoraščio anglų k.): Tvirtinate, jog turim mėgautis šiuo gyvenimu. Tačiau patirtis rodo, kad dvasingumas susijęs su materialių malonumų skonio praradimu. Kaip mūsų užsiėmimuose rasti pusiausvyrą tarp šių dviejų faktorių? Ar reiktų visas jėgas skirti kabalos platinimui ir dėl to jausti malonumą? Anksčiau mėgau restauruoti bei kurti baldus, remontuoti motociklus. Dabar visą dėmesį skiriu kabalos studijoms ir platinimui. Ar tai teisingas vystymosi kelias?
Atsakymas: Greičiausiai taip, tačiau neverskite savęs, tegul viskas vyksta savaime. Svarbiausia – siekti Kūrėjo, visa kita susitvarkys taip, kaip ir turi būti, be jokios prievartos.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Neprievartauk savęs – taisykis“

„Gyvenimas – begalinis malonumas“

„Šviesos jėga“

Klausimas (iš dienoraščio iš anglų k.): Ar jūs tikite likimu? Ar galima sakyti, kad keliai, kuriuos renkamės, nulemti?
Atsakymas: Viskas nulemta, išskyrus jūsų siekį –  ar savęs, ar Kūrėjo link – ir per tai jūs pajusite skirtumą visame savo likime.

Klausimas (iš dienoraščio iš anglų k.): Jeigu, pasak kabalos mokslo, viskas užprogramuota ir nulemta, tai galima sakyti, jog nulemtas ir mūsų kūno mirties laikas?
Atsakymas: Be jokios abejonės, bet kam tai žinoti!

Daugiau šia tema skaitykite:

„Kaip valdyti likimą“

„125 pakopos iki tobulybės“

„Kas pakeis mūsų likimą?“

Klausimas: Viename savo straipsnių rašėte, kad žmogus išsivystė iš beždžionės padedant dvasiniam genui. Ar turėjote omenyje, kad žmogus išsivystė iš beždžionės fiziškai, ar kad tai dvasinis procesas, atvedęs iki žmogaus, turinčio dvasią, atsiradimo?
Atsakymas: Fiziškai mes kilome iš beždžionės joje atsiradus naujam rešimot (genui). O dvasiškai „žmogus“ – tas, kuris pradėjo įgyti atidavimo ir meilės savybę ir taip tampa „Adomu“, kas reiškia (išvertus iš hebrajų kalbos) „panašus į Kūrėją“. Apie tai rašo Ari. Taip pat Baal Sulamas „Mokyme apie 10 sfirot“ 3 d. Biblinis pasakojimas apie pasaulio sukūrimą – kaip ir visa Biblija –  pasakoja apie  pasaulių ir žmogaus dvasinį sukūrimą. Materija kūrėsi pagal tos pačios gamtos dėsnius po Didžiojo Sprogimo ir t.t. Baal Sulamas rašo apie geologinius laipsniško Žemės atšalimo periodus per 30.000 metų – atšalimo ir įkaitimo periodus. Kabala – tas pats mokslas, tik Aukštesniojo pasaulio fizika, ir neprieštarauja kitiems mokslams. O religija aiškina Bibliją paraidžiui, nesuprasdama, kad jos tekstas – kabalistinis.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Evoliucija tęsiasi“

„Pasaulio sukūrimas – kaip ir kodėl?“

„Slaptoji Biblijos prasmė“

Klausimas (iš dienoraščio anglų k.): Knygos „Įvade į knygą Zohar“ parašyta: „Viena maža siela prilygsta visoms sieloms“. Juk nepajudinamas dvasinio pasaulio dėsnis: „Dalis ir visuma – lygios“. Ar tai reiškia, jog viena, siekianti išsitaisyti siela veikia visas kitas sielas, kurios neturi šio ketinimo, ir taip kartu jas ištaiso?
Atsakymas: Be abejonės, visi tarpusavyje susiję ir ten, kur gera, ir ten, kur bloga, ir viskas priklauso nuo visų, ir tik dabar šitai ima atsiskleisti visa jėga – viskas dar priešakyje.
Greitai visi pajaus, jog pasaulyje kiekvienas žmogus laiko jo deguonies čiaupą ir jei tik panorės – užsuks jį!

Daugiau šia tema skaitykite:

„Pakilti virš egoizmo“

„Visa žmonija – tai mano sielos kūnas“

„Tik kartu prasiveršime išsivadavimo link“

Klausimas: Kodėl mes visi tarpusavyje susiję?
Atsakymas: Kūrėjas sukūrė vieną norą, vėliau jį sudaužė į daugybę dalių.
Mes tik jaučiamės atskirti vienas nuo kito, o iš tiesų viduje visi esame susieti.
Jaučiu, kad kiti atsieti nuo manęs. Kažkam meluoju, iš kažko vagiu, kažką mušu, neapkenčiu, nes nejaučiu, kad kiti – tai taip pat aš. Visas pasaulis – tai vis aš!
Kūrėjas tyčia mane klaidina. Dar atsiskleis, kad kiti – tai aš.
Ir tada savęs klausiu: „Kaip gi aš galėjau taip elgtis su pačiu savimi? Atiminėti iš savęs, skriausti save, vogti iš savęs, prarasti tiek daug gerų dalykų…“
Nieko kito nedariau, tik nuolat sau kenkiau ir dariau sau pikta – praradau sveikatą, komfortą, ramybę. Apie ką galvojau? Kaip galėjau nematyti to, kas akivaizdu?
Tik kreivame egoizmo veidrodyje kitos dalys atrodo svetimos, nors mes – viena visuma.
Nemalonus jausmas, bet gera tai, kad jis veda į išsitaisymą, stumia mus į tarpusavio ryšius, budina meilę artimui ir vienybės jausmą.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Vaikai klausia – suaugusieji pavydi, 1 d.“

„Vaikai klausia – suaugusieji pavydi, 2 d.“

„Vaikai klausia – suaugusieji pavydi, 3 d.“

Klausimas (iš dienoraščio hebrajų k.): Jūsų paskaitose ne kartą girdėjau, kad malonumas panaikina norą, t. y. noras užsipildo ir dingsta. Tas pats vyksta ir su dvasiniais norais, kurie užsipildo per Kūrėją. Todėl gautą iš Kūrėjo malonumą turime atidėti, patys juo nesimėgauti, o  perduoti savo „artimui“ ir taip jį užpildyti. Vadinasi, malonumą iš jo gauname kaip grąžą ir tai amžinas užpildymas. Mano klausimas: kodėl užpildymas, gautas iš „artimo“, yra amžinas ir per laiką neišnyksta, kaip kad išnyksta gautas savarankiškai.
Atsakymas: Todėl, kad Jūs panaudojate ne savo, bet artimo norą (kaip motina panaudoja savo vaiko norą). Jūs esate priemonė, skirta užpildyti artimui. Todėl jūsų užsipildymas jumyse ir negali neutralizuotis.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Nematoma jėga, neleidžianti mums sustoti“

„Tobulumas – sujungus šviesą ir norą“

„Gyvenimas – begalinis malonumas“

Klausimas: Kodėl širdyje yra taškas?
Atsakymas: Kad mes – ligoti, alkani, bedaliai ir mirtingi – neliktume šiame mažyčiame pasaulėlyje, mums duotas taškas širdyje.
Įsikabinę į jį, galime pakilti iš šio pasaulio į aukštesnį – šviesų ir gerą.
Tašką širdyje galima palyginti su virvelės galu, skirtu tiems, kurie mūsų pasaulyje jaučiasi skęstantys ir nori išsigelbėti.
Pradėk su ta virvele traukti save iš šio pasaulio į aukštesnį, amžiną pasaulį – tai tavo jėgoms!
Ar tu vaikas, ar suaugęs, taškas širdyje – tai tavo galimybė pasijusti šviesos pasaulyje, čia ir dabar.
Todėl turime džiaugtis taško širdyje atsiradimu – juk jis skelbia apie puikaus nuotykio, kelionės į stebuklų šalį, pradžią.

Vaikai klausia – suaugusieji pavydi (1)

Vaikai klausia – suaugusieji pavydi (2)

Klausimas: Nesuprantu jūsų pamokų. Kaip jas pajusti savo širdyje?
Atsakymas: Atskleisiu tau paslaptį: jų niekas nesupranta. Bet klausosi. Klausosi ir nesupranta, vėl klausosi ir vėl nesupranta, dar ir dar.
Tačiau žmoguje palaipsniui vystosi protas, atsiskleidžia jausmai – ir jis pradeda suvokti, jausti.
Kūdikiai iš pradžių irgi nieko nesupranta. Tačiau kasdien auga, pradeda vaikščioti, kalbėti, o tada, žiūrėk,  tampa kaip tu ar net vyresniu.
Žmogus niekada šiandien nesupranta to, ką sužinos rytoj.
Jis gyvena, auga, klausosi – ir po truputį jame veriasi galimybė pajusti ir suprasti daugiau, širdyje išsiskleidžia jausmų gama, o galvoje – daugybė idėjų.
Taip jo pasaulis vis auga ir didėja.
Mūsų pasaulis turi ribas, ir mes norime nusigauti už jų. Stovėdami ant ribos, veržiamės iš savo „burbulo“ lauk.
Kad išsilaisvintume, turime daug klausyti ir stengtis pajusti, turime sukaupti didelį vidinį spaudimą, nukreiptą į nematomą pertvarą.
Mes nuolat ją spausim, kol ji susprogs. Tada  pagaliau išsiveršime į didžiulį išorinį pasaulį.
Mažas nukrypimas suaugusiesiems: mūsų gyvenimas šiame pasaulyje taip pat prasideda nuo vyriškos sėklos (mažytės atidavimo savybės) prasiskverbimo į moteriškąją sferą (gavimo savybę), – ir joje pradeda vystytis gyvybė.
Šiandien turime išeiti iš  to „burbulo“, kuris išsipūtė mums vystantis. Atėjo laikas grįžti paviršiun.

Vaikų klausimai – suaugusiųjų pavydui (1)

Vaikai – norų bedugnė. Vaikas klausia paprastai, bet tame paprastume slypi gluminanti gelmė.
Juk, iš tikrųjų, atsakymų į tuos klausimus nėra. Visi atsakymai – anapus machsomo – ten, kur pats žmogus ima matyti ir jausti.
Štai kodėl vaikams sekamos pasakos ir istorijos – pačius giliausius dalykus galima įvilkti būtent į tokį rūbą.
Suaugusiam šis daugiasluoksniškumas nereikalingas, jis labiau susipainiojęs, jo siela įklimpusi nykiuose mūsų pasaulio apdangaluose. O vaikas – dar ne.

Klausimas: Kodėl reikia susijungti?
Atsakymas: Turiu vieną priešą – savo egoizmą. Negaliu pats vienas su juo kovoti.
Jis panašus į didelį, stiprų vaikėzą iš mokyklos, nuo kurio nuolatos turiu slėptis, nes jis nori mane apkulti.
Kad įveikčiau savo egoizmą, ieškau paspirties – ir randu ją tarp draugų. Jie irgi turi tokią pat problemą: jiems gyventi trukdo blogasis pradas – egoizmas.
Tuomet nusprendžiame kartu taip jį apkulti, kad nuo mūsų laikytųsi kuo atokiau. Mums verta susidraugauti, kad iškarštume kailį šitam „blogam berniukui“ ir kad jis visam laikui liautųsi norėjęs turėti su mumis reikalų.
Štai dėl to mes ir susijungiame – kad nugalėtume bendrą priešą. Jei mums pavyks juo nusikratyti, gyvenimas taps tiesiog puikus.

Klausimas (iš dienoraščio anglų kalba): Ką galvojate apie marihuaną? Aš manau, kad tai žolė, o ne narkotikas. Kas čia blogo, jei besimokantieji kabalos rūko ir atsipalaiduoja?
Atsakymas: Jei vartojama kaip vaistai, tai viskas gerai, net gyvatės nuodai, o jeigu tam, kad žmogus atsijungtų nuo realybės ir ištaisymo – ne.
Be to, būtina atkreipti dėmesį į priklausomybę… Apskritai, jei žmogus veržiasi aukštesnio tikslo link šito jam nereikia.

Klausimas (iš dienoraščio anglų kalba): Ne kartą kalbėjote apie tai, jog mokantis kabalos mūsų polinkis vartoti narkotikus ir vaistus, prie kurių galima priprasti, silpnėja ir pamažu išnyksta. Aš pati tuo įsitikinau. Tai dėl to, kad veikia Šviesa ar dėl to, kad padeda draugai-bendraminčiai?
Atsakymas: Šviesa, tik Šviesa !

Daugiau šia tema skaitykite:

„Vietoj narkotikų – Aukštesnysis pasaulis“

„Krizė – tabletės – būrėjos“

„Susižavėjimas narkotikais neišvengiamas“