2 pamoka

3 pamoka

4  pamoka

Atidarymo ceremonija

1 pamoka

Klausimas: Kaip turime tarpusavyje susivienyti prieš kongresą? Kaip jam pasiruošti, kad viską pajaustume teisinga forma?
Atsakymas: Mes nedarome nieko nauja – skaitome tuos pačius straipsnius, girdime tą patį ir, vis dėlto, yra parašyta: „Tegul bus tavo akimis kaip nauja“. Kodėl kaip nauja? – Kadangi tai tu atsinaujini – vis daugiau atskleidi savo avijutą, savo naujas suvokimo detales.
Jeigu mums patiekia naują patiekalą, nežinome, kaip jį valgyti. Po to, kai paragaujame jį daug kartų, prie jo priprantame kaip prie mamos virtuvės, kuri artima nuo vaikystės, būtent tuomet pajuntame geriausią jo skonį.
Tas pats vyksta dvasiniuose parcufuose: pirmą kartą įeina Šviesa – tai viso labo Šviesa nefeš, antrą kartą į tuos pačius senus rešimot įeina jau Šviesa ruach, trečiąjį kartą – jau Šviesa nešama. Ir taip toliau.
Taigi kiekvieną kartą judėdamas į priekį, žmogus grįžta prie išmokto dalyko ir atranda jame gilesnę prasmę, pajunta geresnį skonį, kaip pasakyta: „Valgysi seniai pasiruoštas atsargas“. Taip ir mes. Kiekvieną kartą, toje pačioje vietoje – tik vis gilesnė prasmė, mes turime būti labiau sujungti vienas su kitu, vieningesni ir siekiantys tikrojo susivienijimo. Tikėkime tuo ir pakelkime mūsų maldą, tegul ji tampa tarpusavio laidavime „visuomenės malda“.

Iš 2011 m. lapkričio 23 d. pamokos pagal knygą „Zohar“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas Šviesos? Mes paskui jus!

Kas nori labiau susijungti?

Prieš ataką

Vieninga Jėga veda mane prie tokios būsenos, kurioje yra ji pati – prie davimo ir meilės savybės. Kaip sužadinti jos poveikį sau? Juk davimas – tai Šviesos savybė, manyje jo paprasčiausiai nėra. Tačiau aš galiu gauti davimo jėgą iš aplinkos, jeigu ją organizuosiu taip, kad ji suteiktų man tokį troškimą.
Juk aš gavau tik „tašką širdyje“ – mažytį norą, nukreiptą neaišku į ką. Jis neturi kontūrų, neturi formos, aš nežinau, kas tai yra. Tai matome iš naujokų, kurie ateina pas mus sunerimę, įsielektrinę, dar patys nežinodami, ko nori. Iš kur gi paimti tikrą, tvirtą norą, tiksliai nutaikytą į dvasinį pasaulį?
Jį gaunu iš išorinio faktoriaus – iš aplinkos. Organizuoju aplinką taip, kad ji veiktų mane ir aprūpintų pageidaujamu poreikiu. Kitais žodžiais tariant, formuoju dirbtinę sistemą, svetimą, dirbtinį faktorių – gaminu jį savo rankomis, norėdamas, kad jis spinduliuotų man dvasinį norą. Aš formuoju tokią grupę, kuri man plaus smegenis ir nuolat kartos apie davimo, meilės artimui, Kūrėjui, dvasinio pasaulio svarbą.
Viską, ko aš kol kas noriu „dirbtinai“, duodu grupei. Tai gali daryti kiekvienas iš mūsų, juk mėgstame mokyti kitus gerų veiksmų. Aš kviečiu grupę vienytis ir laiduoti vienas už kitą, tarytum jau pats to būčiau pasiekęs, bet ir grupė grąžina įtaką man įvairiausiomis poveikio formomis, kurios mane įkvepia. Man reikia tik nulenkti galvą prieš draugus, kad jie galėtų mane veikti, be perstojo kimšdami man į galvą idėją tokios vienybės, kokia ji buvo iki sudužimo.
Jeigu grupė gali mane veikti, gaunu iš jos teigiamą impulsą ir pradedu judėti pirmyn. Noriu, kad tai įvyktų, tada kreipiuosi į tą pačią grupę, siūlydamas vienytis: „Nagi, padarykime tai“. Kartu mes dirbame, siekdami tarpusavyje davimo savybės, susitelkimo, vienas kito jautimo, taškų širdyse sujungimo. Stengdamiesi būti kartu, visi drauge kreipiamės į Šviesą.
Tam reikalinga „daugelio malda“, bendras prašymas, nes asmeninis prašymas nepadeda. Tik prašant kartu, Šviesa priima mūsų kreipimąsi. Juk stovime petys į petį, norėdami, kad Ji ateitų ir mus suvienytų. Štai tada Šviesa ir veikia.
Vadinasi, kuo didesnė mūsų noro jėga, tuo galingesnę Šviesą sužadiname, ir Ji sujungia mus į vieną.
Čia veikia tik dvi jėgos. Jeigu norime susivienyti Šviesos atžvilgiu, tada Ji mus sujungia. Tokia yra dvasinių procesų fizika, ir nieko čia nėra tokio, kas peržengtų tikslių dėsnių ribas.
Juk Šviesa yra nekintančios būsenos: jeigu aš palįsiu po Ja, „atsistosiu po žibintu“ – jis apšvies mane, o jeigu pasitrauksiu – vėl atsidursiu tamsoje. Vadinasi, viskas priklauso nuo mūsų. Mūsų pasirinkimas laisvas: norite judėti pirmyn – vienykitės, nes tuo jūs atsistojate po Šviesa. Jeigu nesivienijate, tai Ji jūsų neveikia.
Be to, reikalingas dar vienas ketinimas: mes tai darome dėl visų sielų, dėl visos žmonijos. Juk ateina nauja epocha, ypatingas periodas, kai visi turi įsitraukti į vystymosi procesą. Būtent todėl visi jaučia krizę.
Mūsų užduotis – paaiškinti žmonijai, kad globaliame pasaulyje visi turime susijungti į vieną didžiulę grupę. Taip, mes egoistai, bet jeigu stengiamės, kad ir nerezultatyviai, jeigu nors truputį šito norime, tai patenkame po Šviesa, kuri mus veikia ir vienija.
Tik tokiu būdu žmonija, su mumis priešakyje, eis galutinio ištaisymo link.

Iš 2011 m. rugpjūčio 5 d. 1-osios pamokos Vokietijoje

Daugiau šia tema skaitykite:

Aplenkiant gamtą

Kad laikas nebėgtų veltui…

Sukurk sau teisingą aplinką

Svarbiausias mūsų darbas – pakilti aukščiau savo minčių ir norų, sugebėti atsijungti nuo jų ir pakilti į tą aukštumą, kur esame visi drauge – ten, kur yra siela. Pasaulyje yra tik viena siela.
Todėl parašyta, kad prieš gaudami Torą Izraelio sūnūs privalėjo tris dienas susilaikyti – kiekvienas mėgino pakilti aukščiau savo žemiškų rūpesčių, minčių, norų, išskaičiavimų, kad pasišvęstų tik aukščiausiajam tikslui.
Tai nėra paprasta, reikia atkaklaus, kruopštaus darbo, tarsi rinktume smulkius grūdelius, kol visus iki vieno surinksime ir pasibaigs visi mūsų egoistiniai išskaičiavimai. Kol žmogui nustos busti niekingi norai ir mintys, traukiantys jį į skirtingas puses, tuomet jis beveik bus pasiruošęs įsijungti į aplinkos mintis ir norus.
Šis asketizmas ir susilaikymas, milžiniškos pastangos siekiant pasiruošti nėra paprastas dalykas. Žmogus privalo sugriauti savo ego, išeiti iš savęs, tikromis fizinėmis pastangomis ištrūkti iš savo kampo ir fiziškai įsijungti į kitus. O vėliau pasistengti nulenkti galvą ir priimti iš jų dvasią, kuri jį veiks. Negalima duoti savo mintims jokios laisvės, nes jį gali išsviesti jį už šios visuomenės, grupės ribų.
Žmogus privalo nusilenkti ir per jėgą, materialia forma ir vidumi, dvasiškai, mintimis, norais, susitelkti ir susikaupti taip, kad viskas būtų aplinkos valioje. Reikia atitrūkti nuo savęs! Tegul žmogų veikia tai, kas yra aplinkoje, kad jame neliktų nei savo proto, nei širdies, ir jį valdytų tik tai, kas yra visuomenėje.
Tai – pirmasis pasiruošimo įsijungti vienam į kitą etapas. Jeigu mums pavyks tai padaryti, jau galėsime kalbėti apie Aukštesniosios jėgos, grupės jėgos poveikį.
Grupė – tai nėra tas fizinis darinys, kokį įsivaizduojame, nėra fizinių kūnų grupė. Mus paveiks vidinė grupės jėga ir jos turima grąžinanti į šaltinį Šviesa, kuri kiekvienam įkvėps šventumą, pakilimą aukščiau savęs paties. Tame pakilime jis pradės jausti bendrą jėgą, užpildančią pasaulių sistemą, tuomet supras, apie ką buvo kalbėta.
Todėl svarbiausia mūsų kongrese, jau prieš jį, nors tris dienas (ir jau tiesiog nuo šios dienos pradėti save pratinti) pakilti aukščiau visų pašalinių minčių ir išskaičiavimų, apsiriboti tik būtinais dalykais, kurių negalima atsisakyti. Ir visame kame vadovautis tikėjimu aukščiau žinojimo.
Ypač per paskutines tris dienas prieš kongresą privalome pradėti tikrą ataką, susilaikymo dienas – ir fiziškai, ir mintimis, ir norais, kad turėtume vienintelį tikslą ir jaustume kuo mažiau kliūčių.

Iš 2011 m. lapkričio 11 d. kongreso „Arvut“ 1-osios pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Kuriant naujo pasaulio modelį

Nepaleiskite Šviesos!

Tai turi nutikti čia ir dabar

2011 m. gruodžio 6 – 8 dienomis, Tel Avive (Izraelyje) įvyks kabalistinis kongresas.

Jūsų laukia trys džiaugsmo ir linksmybių, mokymosi, pokalbių ir pažinčių, o SVARBIAUSIAI – VIENYBĖS dienos. Mūsų vienybėje atskleisime tikrą brangenybę – savybę, kurios padedami, atversime visus pasaulių lobynus! Atskleisime ją su sąlyga, kad susijungsime vieni su kitais!

Registracija >>

Klausimas: Sakėte, kad būnant kongrese nereikia kapstytis savyje, reikia įsivaizduoti, kad esame jau susijungę. Tačiau ką daryti, jei mane užvaldo kritinės mintys – kaip nuo jų išsivaduoti?
Atsakymas: Kongresas – tai vienas didžiulis draugų susirinkimas, t. y. nesibaigiantis aplinkos poveikis, pats stipriausias iš visų įmanomų, iš visų kada nors vykusių.
Ir jeigu iš kabalistų straipsnių matome, kad svarbiausia – aplinkos poveikis, tai galime įvertinti tokio didelio susirinkimo svarbą, juk į jį susirenkame fiziškai, o prie mūsų virtualiai prisijungia visas pasaulis, žmonės, kurie kartu su mumis.
Reikia tik tinkamai pasiruošti šiam susibūrimui. Mums liko dar 30 dienų – tai ilgas laiko tarpas. Ir jeigu kiekvienas iš mūsų ir visi kartu tuo metu teisingai ruošimės, tai pasieksime to, kad aplinka labai stipriai veiks kiekvieną žmogų. Tiek, kad blogio įsisąmoninimo jausmas taps toks didelis, kad žmogus ims nekęsti savo gaunančios prigimties ir panorės iš jos išeiti, kas vadinama „išėjimu iš Egipto“.
Jis panorės pasiekti davimą – t. y. pakels savo Malchut į Biną, panorės duoti artimui. Kas tie artimieji – tai ta pati bendroji Binos pakopa, kur visi duodame. Jeigu žmogus to siekia, tai gali laikinai ar netgi nuolatos išeiti į dvasinę realybę, pradėti minimaliai duoti­. Tai jau bus jo pirmoji dvasinė patirtis.
Viskas priklauso nuo gražinančios į Šaltinį Šviesos stiprumo, o pastarasis visiškai priklauso nuo to, kaip žmogus nuteiks save aplinkos atžvilgiu: kiek jis vertina šią aplinką ir jos gebėjimus jį veikti. Tegu žmogus atėjęs neniekina ir nekritikuoja kitų, tegu ateina tik su didele viltimi, kad Kūrėjas dabar jam suteikia galimybę išnaudoti aplinką, idant jis pakiltų virš savosios prigimties. Ir tada žmogus iškart pajaus dvasinį pasaulį!
Mūsų užduotis gerai pasiruošti šiam įvykiui – tikėtina, jog pačiam svarbiausiam mūsų gyvenime, nes tai lūžio taškas – iš mūsų tamsios būsenos į būseną, kupiną Šviesos.

Iš 2011 m. lapkričio 6 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Tai turi nutikti čia ir dabar

Ruošiamės išeiti į kelią!

Mūsų pirmoji dvasinė pakopa

Klausimas: Gruodžio mėnesį vyksiančiame kongrese norime atšvęsti naujojo pasaulio gimimą. Į ką reikia sutelkti dėmesį kongreso metu?
Atsakymas: Visi turime susivienyti dėl vertybių, kurias kongrese norime pabrėžti. Diena iš dienos turime vis labiau stengtis, kad pajaustume save jau gyvenančiais naujajame pasaulyje. Reikia jį žaisti, įsivaizduoti, kokie bus mūsų tarpusavio santykiai, kokios bus visos mūsų mintys ir veiksmai.
Baal Sulamas rašo, kad turime sukurti naujosios visuomenės, tapsiančios naujojo pasaulio pagrindu ir leisiančios visiems sekti mūsų pavyzdžiu, „maketą“. Iš pradžių imkime ir sužaiskime šį naująjį pasaulį tarpusavyje. Tada pamatysime, kaip atsiranda naujų galimybių, apie kurias nė nesvajojome, – bendruomenės gyvenime, pramonėje, prekyboje, auklėjime ir t. t.
Mes ne daug suprantame apie šiuos etapus, tad verčiau palikime juos Šviesai. Jei darai, ką gali, – visa kita susitvarkys savaime. Mūsų darbas – stengtis, o galimybės atsivers pačios. Visomis jėgomis reikia veržtis į naująjį pasaulį, naujų tarpusavio santykių link, į naują visuomenę. Ir tai turi užpildyti kiekvieną mūsų gyvenimo akimirką, duoti toną ir sukurti nuotaiką platinimo veikloje, ruošiantis kongresui, palaikant ryšius tarp grupių, kad vis stipriau jaustumės kaip viena grupė…
Kiekvieną dieną turime rūpintis, kaip stiprinti vienybę ir mažinti atotrūkį tarp norimo ir esamo. Jeigu pasaulyje mums vis dar atsiveria blogų reiškinių, vadinasi, kol kas dar neišsitaisėme tarpusavyje. Ir tai – vienintelė priežastis.
Juk žmonija vystosi remdamasi tuo, kas jau parengta, o mes turime pasirinkimo laisvę ir galime pritraukti Šviesą, kuri vėliau užlies visą pasaulį, įvesdama jame tvarką. Tad, kongresas artėja, ir viskas labai rimta.

Iš 2011 m. spalio 30 d. pamokos pagal straipsnį „Meilė Kūrėjui ir kūriniams“

Daugiau šia tema skaitykite:

Nepaleiskite Šviesos!

Ruošiamės išeiti į kelią!

Pasistengti ir rasti (igati ve macati)

Klausimas: Ko vertas gruodį vyksiantis kongresas? Keleriems studijų metams jis prilygsta?
Atsakymas: Aš manau, kad ateinančiais metais jam nebus lygių. Šiais labai svarbiais, sakyčiau, lemtingais metais pamatysime, kaip pasaulis ima telktis, vienytis. Tai tebus  pirmieji žingsniai, tačiau mes privalome įgyti jėgą ir pasirūpinti viskuo, ko reikia. Štai ką mums turi suteikti kongresas.
Mūsų laukia ne tik šuolis, kuris kitu atveju užtruktų, sakykime, pusę metų, – nesusivieniję kongrese apskritai negalėsime įvykdyti savo misijos. Tokia tad svarbi ta vienybės, kurią turime sukurti per tris kongreso dienas, sistema!
Net jei žmogus nesimoko su mumis kiekvieną dieną – praleidęs kongresą ir pasiruošimą jam, jis daug ką praras, jis negaus tų „plytų“, iš kurių statomas jo dvasinis indas. Esmė – ne įgyti išminties pamokose, – šiandien nuolatos dirbame su grąžinančia į šaltinį Šviesa.
Todėl įspėju: neleiskite sau nedalyvauti pamokose. Tai ne tik mokymasis, tai brangios akimirkos, kai tave daug intensyviau ir tikroviškiau negu anksčiau veikia Šviesa.

Iš 2011 m. spalio 23 d. pamokos pagal straipsnį „Taika pasaulyje“

Daugiau šia tema skaitykite:

Ruošiamės išeiti į kelią!

Tai turi nutikti čia ir dabar

Reikiamu metu atsidurti epicentre

Tą akimirką, kai įeini į kongreso salę, turi nedelsdamas įsijungti į didžiulį bendrą norą, į pasirengimą susijungti − kad tai įgyvendinsime čia ir dabar!
Žmogus turi galvoti, kad tai būtinai įvyks čia ir dabar (kaip apie tai parašyta, kad kiekvieną akimirką turime laukti pasirodant „Mašijacho“, tartum jis tuoj pasirodys).  Taip sukeli šį veiksmą ir jis iš tikrųjų įvyksta.
Tačiau nepakanka tik atvažiuoti – turime tam ruoštis. Pageidautina išstudijuoti visą kongreso medžiagą. Nenoriu jūsų stebinti kokiomis nors naujienomis ir žiniomis – visiškai ne tokie mano planai.
Priešingai, su kuo daugiau medžiagos susipažinsite, o aš tarytum šnekėsiu apie senus dalykus, tai galėsiu iš tikrųjų suteikti naujus paaiškinimus, nes tai bus kaip atsakas į jūsų norą, nukreiptą į tai, ką anksčiau skaitėte, ko klausėtes ir mokėtės.
Norėčiau pamatyti ten žmones, kurie supranta, jaučia medžiagą ir iš anksto žino tai, ką ketinu kalbėti. Internete galima rasti pamokų temas ir medžiagą, pagal kurią jos bus vedamos, – visa tai reikėtų išstudijuoti. Nereikia jokių netikėtumų – visi atsinaujinimai turi vykti mūsų viduje, kad kartu susijungtume ir atskleistume naujas būsenas.
Tai vadinama atsinaujinimu. O žodžiai gali likti tokie patys – bet įspūdžiai iš jų, gelmė to, apie ką jie kalba, bus nauji. Pajausime juos naujai, kitame lygmenyje.
Todėl pageidautina išnagrinėti medžiagą, atmintinai išmokti dainų žodžius, perklausyti muziką, kad viskas būtų pažįstama − tai labai svarbu. Tie dalykai, kuriuos žmogus jau išmėgino ir vėl prie jų grįžta, įgyja papildomą, malonų skonį. O kai kažką skanaujame pirmą kartą, tai beveik nejaučiame skonio.
Tą patį galima pasakyti prasikaltus − „pirmąkart prasižengimas nelaikomas nuodėme“. Juk tu nežinojai, kas atsitiks ir tik pabandei. Bet kada pabandęs nori tęsti, kaip Adomas, kalbantis apie obuolius nuo Pažinimo Medžio: „Aš valgau ir valgysiu toliau!“ – tada jau iškyla problema.
Todėl mums reikia iš anksto pirmąjį sykį „paskanauti“ kongreso medžiagos, kad būtų galima ją pačią „valgyti toliau“ ir atskleisti tikrąjį skonį.
Nepakanka perskaityti pusės puslapio ir manyti, jog esi pasiruošęs. Savyje turiu sukurti indus, suvokimo instrumentus ir juos išskleisti – tarsi maišyčiau ir šildyčiau tešlą. Taip reikia įšildyti save. Nuo bendro paruošimo priklauso, ar žmogus ką nors pajaus, ar ne.
Kuo labiau pasirengę bus žmonės, tuo greičiau galėsime suvokti ir protu, ir širdimi. O jeigu abu veiks teisingai, tai atskleisime dvasinį pasaulį…

Iš 2011 m. lapkričio 2 d. pamokos pagal straipsnį „Meilė Kūrėjui ir kūriniams“

Daugiau šia tema skaitykite:

Ruošiamės išeiti į kelią!

Žinoma daina patinka labiau

Viskas priklauso nuo teisingo pasiruošimo!