Visoje knygoje „Zohar“ kalbama apie draugų susivienijimą. Juk ir pačią knygą parašė Rabi Šimono grupė, kurioje jis pats ir devyni jo mokiniai sudaro vientisą atidavimo norą (kli, indą), panašų į Kūrėją.
Kiekvienas iš jų pristato vieną charakteringą „dešimties sfirot“ savybę, ir kiekvienas pagal savo prigimtį aprašo situaciją – ryšio su Kūrėju pobūdį.
Taigi knyga „Zohar“ byloja apie dešimt draugų, kurių kiekvienas atskleidžia dvasinį pasaulį per savo požiūrį – bet visi dirba drauge, nes suvokimas, Šviesa atsiskleidžia tik susivienijus.
Biblija kreipiasi į žmogų, stovintį priešais Kūrėją. Knyga „Zohar“ kalba tik apie jėgas žmogaus viduje.
Todėl, skaitant ją, reikia įsivaizduoti, jog visa, kas pasakyta, taikoma tik man, vyksta mano viduje.
Turiu suprasti, kad mano likimas priklauso nuo to, kaip aš susijęs su draugais. Ši sąlyga nulemta iš aukščiau.
Nėra kitos išeities – privalau mokytis pagal knygą „Zohar“ kartu su jais. Ir tuomet, kai mes drauge praeiname keliu, kuriuo mus veda knyga „Zohar“, pradedame jausti tuos pačius reiškinius, kuriuos jautė „Zohar“ kūrėjai – Rabi Šimono grupė.
Nereikia didelio proto norint pajusti dvasinį pasaulį – reikia tik sielos ištikimybės ir darbo su savo egoizmu grupėje, su draugais, kurie šalia manęs, ir su tais, kurie parašė mums knygą „Zohar“.
Tuomet kaskart, kai įsigiliname į šią knygą ir visi stengiamės susivienyti, knyga atsiskleidžia mums ir apšviečia mus savo šviesa – „Zohar“ (išvertus: „švytėjimas“).
Daugiau šia tema skaitykite: