Ne visas gyvenimas smagi iškyla…

Dvasinis darbas, Kongresai, įvykiai

Klausimas: Ką tik pasibaigė Tarptautinis Niujorko kongresas (Zohar 2010, gegužė), kuriame dalyvavo visų keturių rasių, dešimčių tautybių atstovai, apie tūkstantis žmonių, turinčių daugybę istorijos stereotipų, – ir staiga per kokias 20-30 valandų visi šie skirtumai pranyksta ir įvyksta susijungimas, meilė.
Bet ko gi mums trūksta, kad nuolat būtume tokios būsenos?
Atsakymas: Kongrese žmonės pajuto vienybę, pakilimą, tikslo svarbą. Iš štai praėjo 20 valandų nuo šio susitikimo pabaigos, ir mes vargiai beprisimename, kad tai buvo.
Viskas pranyksta iš mūsų pojūčių ir atminties – kodėl negalime to tęsti ir visą laiką tai jausti?
Tokia būsena negali ilgai tęstis, kaip ir visais mūsų gyvenimo atvejais: žmogus pasiekia įkvėpimo, susižavėjimo piką, o po to nusiramina. Neįmanoma tokiame pakilime išsilaikyti visą laiką.
Tai išplaukia iš atvirkštinės priklausomybės tarp Šviesos ir noro dėsnio: tai Šviesa privalo augti, tai noras – didėti.
Taip jie pakaitomis auga, ir mes pasistūmėjame tarsi eidami dviem kojom, vidurio linija, jungiančia dvi – kairiąją ir dešiniąją linijas.
Bet jų susijungimas vyksta tik tam, kad pasistūmėtume – ir vėl pradėtume judėti: eidami į dešinę, iš kur imame tikslo svarbą, ryšį, norą tęsti ir eiti.
Po to iš kairės – širdies apsunkimą, kad turėtume su kuo dirbti ir vėl grįžti į viduriniąją liniją. Taip mes tobulėjame.
Todėl tokia būsena negali trukti ilgai – tai prieštarauja gamtai, ir netgi, sakyčiau, kad nėra blogesnės būsenos, kaip visą laiką patirti tokią euforiją.
Žmogus turi jausti, kad tobulėja, dirba, įveikia kažkokį vidinį pasipriešinimą, o ne nuolat sklando padebesiais.
Mūsų darbas – pajausti, kad kažką duodame ir gauname, vėl duodame ir vėl gauname. Turime patirti pasipriešinimą, veikimą ir pasiekimą.
Todėl daug didesnį pasitenkinimą teikia sunkus darbas, sunkūs pasiruošimai, kurie vėliau baigiasi tokiu didžiuliu kongresu, kuriame mes dvi-tris dienas mėgaujamės tuo, ką pasiekėm, matydami savo darbo rezultatus ir vaisius.
Bet po to privalome vėl sugrįžti į sunkumo, įveikimo, ieškojimo, aiškinimųsi ir ištaisymų būseną – kad galiausiai ir vėl pasiektume eilinius nuostabius jos vaisius.
Tai plaukia iš to, kad Kūrėjas ir kūrinys stovi vienas priešais kitą kaip dvi priešingos savybės – noras gauti ir noras duoti, o pasiekti lygybę tarp jų įmanoma tik atliekant tokius abipusius veiksmus.
Antraip netobulėsime. Neįmanoma sustoti ir pasilikti mažos būsenos (katnut), chafec-hesed – reikia tęsti toliau!

Daugiau šia tema skaitykite:

„Aš“ – tarp dviejų magnetų“

„Laikas dovanoti ir laikas gauti“

„Kad Šviesa iš mūsų nepranyktų…“

Komentarų nėra

Komentarai


Warning: Undefined variable $user_ID in /home/kabala/domains/laitman.lt/public_html/wp-content/themes/disciple/comments.php on line 96

Leidžiamos HTML žymės: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <s> <strike> <strong>