Turiu matyti, kad draugai dideli, o aš pats mažiausias tarp jų. Tačiau neįmanoma laikytis šio kraštutinumo vien žeminant save. Kita vertus, turiu jaustis didžiausiu, kad galėčiau patraukti visus paskui save.
Išeitų, kad esu ir pats žemiausias taškas, ir pats aukščiausias. O visi draugai – tarp šių dviejų polių. Vienąsyk jų atžvilgiu nusižeminu iki visiško nulio, kuo daugiau nulių. Kitąsyk išdidinu save kaip vienetą, už kurio daugybė nulių.
Ir tik tarp jų dviejų galiu sukurti savo teisingą santykį su dešimtuku ir apskritai visu pasauliu. Tarp šių dviejų taškų galiu patalpinti visą pasaulį, netgi visus didžiuosiu kabalistus. Mat mano taškas širdyje – ypatingas, unikalus, daugiau tokio niekas neturi. Tik aš galiu susisieti su Kūrėju tame taške ir be manęs niekas kitas, nes daugiau tokio taško nėra nė viename žmoguje.
O paskui, kai per tą tašką perduodu ryšį su Kūrėju visiems, tai esu visiškai unikalus ir tampu Kėtėr. Ir taip kiekvienas.
#274720
Iš 2020 m. lapkričio 28 d. rytinės pamokos „Tikėjimas aukščiau žinojimo“
Daugiau šia tema skaitykite: