Klausimas. Dabar visas Izraelis apšaudomas raketomis ir visi pajuto, ką reiškia gyventi nuolatinėje įtampoje ir baimėje, ką jau daugiau nei dešimtmetį patiria pietinių šalies rajonų gyventojai. Per šį laikotarpį užaugo vaikai, vadinami „kasamų karta“.
Ši karta priprato prie nesibaigiančio oro pavojaus ir gyvenimo slėptuvėse. Neturime pačių paprasčiausių, būtinų gyvenimo sąlygų – negalime be baimės leisti vaikų į darželį ir apskritai neaišku, ar tas darželis veikia.
Beveik praradome viltį, kad mūsų gyvenimas kada nors grįš į vėžes. Jau tiek kartų bandyta rasti teisingą, patikimą sprendimą, galutinai išspręsiantį šią problemą. Tačiau geriausiu atveju gauname kelių mėnesių atokvėpį, po kurio vėl viskas grįžta į pradinę padėtį. Kokį sprendimą, suteikiantį naujo gyvenimo viltį, galėtumėte mums pasiūlyti?
Atsakymas. Šiomis dienomis pirmą kartą per visą šiuolaikinės Izraelio valstybės istoriją tikrai įžvelgiu pokyčių viltį. Pirmą kartą po dviejų tūkstančių tremties metų pagaliau atsirado vilties.
Seniau iš viso buvo neįmanoma galvoti apie tikrąją Izraelio tautos, pašauktos išlaisvinti visą pasaulį, misiją. O dabar ši misija ima aiškėti, ir būtent dėl sunkios padėties, kurioje atsidūrė mūsų tauta.
Žmonijos vystymosi istorija turi atvesti mus į susivienijimą. Mes, žmonės, tarpusavyje natūraliai nesivienijame, kaip kad negyvasis, augalų ir gyvūnų pasaulis. Visa Gamta veikia tarsi vientisas mechanizmas, yra bendra, uždara, integrali sistema. Gamtoje viskas tarpusavyje susieta, yra harmonijoje ir pusiausvyroje.
Bet žmonija besivystydama šią sistemą išbalansavo. Ir kuo labiau vystosi žmonija, tuo smarkiau ardo sistemos pusiausvyrą, nes pati yra išsiderinusi dėl savo milžiniško egoizmo, kuris atskiria žmones ir visą žmoniją skaido į dalis. Galiausiai tas pats egoizmas atskiria mus nuo visos Gamtos.
Žmogus tampa tokiu kenksmingu organizmu, kuris nepripažįsta jokios pusiausvyros ir harmonijos, nepaiso nieko ir siekia tik momentinės naudos. Aš negaliu atsisakyti egoizmo netgi dėl savęs paties. Jis taip valdo mane kiekvieną sekundę, kad galiu galvoti tik apie tai, kaip nuolat pripildyti save.
O jei galiu tai padaryti artimo sąskaita, tai dar geriau. Negana to, engdamas artimą, juntu didelį malonumą. Taip viską griaudamas kuriu savo gerovę.
Šitaip priėjome visuotinę krizę, kurią pajuto visas pasaulis. Išeiti iš šios krizės įmanoma tik Izraelio tautai vykdant savo misiją.
Ši krizė ištiko ne tik Izraelį, bet ir visą pasaulį. Tai kiekvieno žmogaus, visos negyvosios, augalinės ir gyvūninės gamtos, ekonomikos, švietimo, šeimos krizė. Tai globali krizė, apimanti visą pasaulį ir stumianti jį į trečiąjį pasaulinį karą.
Tai ypatinga padėtis, neturinti precedento istorijoje. Mes dar niekada nebuvome taip tarpusavyje susiję visame Žemės rutulyje, tokie priklausomi vieni nuo kitų. Pirmą kartą esame tokie sutrikę, nesugebame valdyti savo gyvenimo. Visas gyvenimas išsprūdo iš mūsų kontrolės.
Matome, kad nei vyriausybių, nei didelių organizacijų vadovai nežino, ką daryti su pasauliu. Netgi karaliai ar prezidentai. Tai beviltiška padėtis, gramzdinanti į visuotinę depresiją. Kad ją ištaisytume, privalome būti pusiausvyroje su bendrąja Gamtos sistema. Būtent tokia yra Izraelio tautos misija, skirta jai dar nuo senųjų Babilono laikų.
Senovės Babilone mes taip pat buvome patekę į analogišką situaciją, bet tada buvome tik negausi trijų milijonų žmonių, gyvenančių nedidelėje Mesopotamijos srities teritorijoje, grupė. Išaugęs egoizmas privertė mus statyti bokštą iki padangių. Nebenorėjome bendrauti vieni su kitais, nors seniau visi gyvenome santarvėje ir supratime. Tik staiga viskas ėmė ristis žemyn.
Tuomet nuo visų babiloniečių atsiskyrė žmonių grupė, vadovaujama Abraomo, kuri atsisakė egoizmo ir ėmė siekti Kūrėjo bei meilės savo artimui. Todėl jie pasivadino „Izraeliu“, tai reiškia „tiesiai pas Kūrėją“.
Tora pasakoja apie etapus, kuriuos praėjo ši grupė, taisydama save – vienijimosi proceso pakilimus ir kritimus. Galų gale ji įgyvendina savo svajonę ir pasiekia tokios vienybės, kuri vadinasi „Izraelio tauta Izraelio žemėje“.
Tuo metu visi kiti babiloniečiai pasklido po visą Žemės rutulį ir vystėsi toliau kartu su savo egoizmu. O dabar reikia ištaisyti visą žmoniją, todėl Izraelis turi tapti šviesa pasaulio tautoms. Taip, kaip kadaise mokė Abraomas, dabar jis turi mokyti visą žmoniją būti pusiausvyroje su gamta ir pasiekti ramybės.
Kai pasiekiame bendrąją tobulybę, pakylame į visai kitą lygmenį. Štai čia ir glūdi pasaulinis Izraelio tautos vaidmuo. Vadinasi, kol nerealizuosime savo paskirties, neparodysime visoms pasaulio tautoms pavyzdžio, neperduosime joms žinių, šviesos, išsitaisymo, pripildymo, pojūčio, kad pasaulis apskritas, geras, susivienijęs, tol jusime jų neapykantą.
Juk visi jie jaučia, kad iš Izraelio turi gauti kažką gero, bet negauna. Ir todėl jie reiškia mums pretenzijas, kad esame kalti dėl visų pasaulio problemų. Nors ir nėra jokių faktų, patvirtinančių mūsų ryšį su negatyviais įvykiais, bet pasaulio tautos intuityviai junta, kad iš mūsų sklinda visas pasaulio blogis – nuo paties nereikšmingiausio iki paties didžiausio.
Iš vienos pusės jie žino, kad mes – ypatinga, protinga tauta, pilna jėgų ir galimybių. O iš kitos pusės – mes nesuteikiame to, ką jie turi iš mūsų gauti. Todėl jiems atrodo, kad esame visų nemalonumų priežastis.
Todėl, kai žiūrime į „Hamas“, turėtume pamatyti už jo stovintį absoliučiai visą pasaulį. Tos grupės, šalys, organizacijos, kurios kadaise buvo mūsų sąjungininkės, po truputį palieka mus ir pereina į kitą pusę. Taip pat ir žydai, gyvenantys kitose šalyse.
Todėl, kad artėjame prie būsenos, kai kiekvienas pasaulio žmogus ima aiškiai jausti, kad Izraelis – kenksminga valstybė, bloga jėga, nes turėjo nešti gėrį visiems, bet šito nedaro.
Kitaip sakant, mes kovojame ne su „Hamas“ ir net ne su pasauliu, o su visiškai kitokiu priešu. Juk pasaulis pasyvus, jis tiesiog laukia iš mūsų kažko gero.
Kaip gi mums atsikratyti „kasamų“ ir galutinai išspręsti šią problemą? Materialaus sprendimo nėra. Tai akivaizdžiai turėtų demonstruoti šiuo metu vykstantys kariniai veiksmai. Prieš mus priešas, pasiryžęs mirti. Jis nesijaudina nei dėl vaikų, nei dėl savo paties gyvybės. Jis pasiruošęs viskam, kad tik nušluotų mus, kaip pasaulinio blogio šaltinį, nuo žemės paviršiaus.
O mes, nedidelė tauta, stovime prieš šitą priešą nevieningi, susiskaidę, draskomi nesutarimų. Štai tokia mūsų padėtis.
Ir koks gi sprendimas gali teikti vilties? Nagi labai paprastas – turime perduoti pasauliui idėją, kadaise gautą iš Abraomo, – jungimąsi, vienybę, meilę, apgaubiančią viską, kas vyksta pasaulyje. Visus nusikaltimus uždengs meilė.
Nereikia kovoti su egoizmu ir su blogiu, reikia išmokyti visą pasaulį, o pirmiausia pačius save, palaikyti gerą ir tinkamą tarpusavio ryšį. Po to prisijungti visus kitus, kad visi žmonės būtų susiję meilės ryšiais, kaip to moko Tora: „Pamilk savo artimą kaip patį save.“ Tai pagrindinis visos Toros, aiškinančios mums Visatos sandarą, įstatymas.
Klausimas. Nesupratau – turiu mylėti tą, kuris šaudo į mane raketomis?
Atsakymas. Visų pirma turi pamilti kiekvieną žydą, kaip patį save, bent jau Izraelio valstybėje. Turi vienodai žiūrėti ir į savo artimuosius, ir į savo vaikus, ir į kaimyną, gyvenantį šalia.
Kai išugdysime tokią meilę Izraelio tautoje, tapsime šviesa pasaulio tautoms ir galėsime rodyti pavyzdį, kaip galima gyventi vienybėje ir meilėje.
Būtent šito pasaulis ir laukia iš mūsų. Visi karai vyksta tik dėl to, kad priverstų mus užmegzti tinkamą tarpusavio ryšį ir tapti šviesa visoms tautoms, teisingu ir geru pavyzdžiu visai žmonijai.
Turime metodiką, leidžiančią tai įgyvendinti, – kabalos mokslą. Ji slapta lydi mus visą kelią ir tik šiais laikais atsiskleidžia tam, kad būtų įgyvendintas principas „Pamilk savo artimą, kaip patį save“.

Iš 2014 m. liepos 22 dienos pokalbio Nr.422

Daugiau šia tema skaitykite:

Vienykitės arba mirkite

Israelis – ne tautybė, o veržimasis aukštyn

Žlugimas žlugimui nelygu

Klausimas. Ko aš, jaunas žmogus, galėčiau pasimokyti iš seno žmogaus?
Atsakymas. Jaunas žmogus iš seno žmogaus gali išmokti kitaip žiūrėti į gyvenimą. Jis supras, kad pasiekimai, kurie jam dabar atrodo labai svarbūs, visiškai nėra svarbūs, ir savo gyvenimą verta užpildyti tuo, kas padės palikti pėdsaką amžinybėje. Juk būtent to nori senas žmogus ir tas, kuris artėja prie pagyvenusio žmogaus amžiaus.
Tai pasiekti mums padės integralusis ugdymas. Jo užduotis – parodyti, kad tarp mūsų egzistuoja amžinų ryšių sistema. Joje mes galime save išreikšti ir pasilikti tokios formos – apimti naujos davimo artimui dvasios.
Egoistiškai gaudami negalime to pasiekti, mirštame ir iš mūsų nieko nelieka. Tačiau jeigu aš duodamas susijungiu su kitais, tai įgyju amžiną jėgą, kuri veikia pati savaime ir jai nieko nereikia gauti iš kitų. Todėl ji veikia visą laiką. Jeigu įsitraukiu į šią davimo ir meilės jėgą, kuri užpildo visą realybę, ir einu kartu su ja, tai stiprinu ją savo noru.
Taip įsitraukiu į šios jėgos lauką ir pradedu jame gyventi. Ir jau niekada nemirsiu! Šis mano „aš“, kuriam pavyko susilieti su davimo jėga, nemirtingas, juk pati ši altruistinė jėga – amžina.
Kad tai įvyktų, reikia pakeisti savo psichologinį suvokimą. Dabar suvokiu save egzistuojantį,  priklausomai nuo to, kiek gaunu. Man senstant mano egoistinės jėgos silpsta, blėsta ir aš pamažu netenku noro, kol visai mirštu. Kitaip tariant, miršta mano vartotojiška jėga: ji vis mažėja, kol galų gale išnyksta.
Mes tai vadiname mirtimi. Bet jeigu aš išsiugdysiu meilės ir davimo jėgą, tai nepajusiu mirties. Juk pamatysiu, kaip davimo jėga užpildo pasaulį, o aš su savo nauju noru įsitraukiu į šią jėgą ir suteikiu jai daugiau galios. Leidžiu šiai jėgai atsiskleisti per mane ir tarsi įsivelku į naują kūną. Tokiu būdu įgyju naują, dvasinį (o ne kūnišką!) gyvenimą.
Šis kūnas gyvūninis, ir aš jaučiu, kad anksčiau gyvenau su viena dvasia – egoistine, o dabar gyvenu su visiškai kitokia – davimo – dvasia. Ir su šia davimo dvasia nesu pavaldus mirties angelui.
Ši davimo dvasia pasireiškia visų žmogų supančių aplinkinių atžvilgiu ir todėl paverčia jį labai naudingu visuomenės nariu. Galima surinkti pensinio amžiaus žmones, kurie jau jaučiasi arti savo gyvenimo finišo, ir paaiškinti jiems, kaip jie gali tapti amžini. Tada mes nebaigiame gyvenimo drauge su šiuo fiziniu kūnu, nes ne tapatiname save su juo, o kuriame naują kūną – davimo (vietoj egoistinio gavimo) kūną.
Taigi, jeigu žmogus nenori jausti senatvės, matyti, kaip senka jo paskutinės jėgos ir gęsta gyvenimo žvakė, reikia, kad jis pasiektų davimo jėgą ir atskleistų integralių tarpusavio ryšių sistemą, kurioje pajus amžiną gyvenimą dar iki fizinio kūno mirties.
Klausimas. Kokią išvadą turi padaryti jaunas žmogus suvokęs, kad mūsų gyvenimas sutvarkytas taip, jog jo laikas neišvengiamai baigsis?
Atsakymas. Jaunam žmogui reikia paaiškinti, kad gyvenimas – tai kilimas, trunkantis 30 metų, vėliau laukia kritimas ir mirtis. Todėl būtina šį gyvenimą padaryti nenutrūkstamu kilimu, kuris niekada nesibaigia!

Iš 2014 m. balandžio 22 d pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Be pasipriešinimo

Pusiausvyros ekonomika

„Viena šeima“ – ne utopija!

Būsima mūsų vystymosi forma – susijungti į integralią formą kaip visa gamta. Negyvoji gamta, augalai ir gyvūnai susiję natūraliu stipriu ryšiu, o žmonės dėl savo egoizmo pakilo aukščiau gyvūninės pakopos. Būtent ego, noras mėgautis, suteikia mums artimojo pojūtį – visų būtybių formų ir rūšių, esančių nuo čia iki Visatos kraštų, visų Žemės rutulio tikrovės detalių.
Šį artimojo jausmą mums reikia išnaudoti, kad užpildytume jį teisingu požiūriu ir sugrąžintume save į vieną sistemą, kurioje visi tarpusavyje susiję ir vienas nuo kito priklausomi. Šio tikslo link vystosi mūsų karta, užrakinta uždaroje sistemoje, kur viskas nuo visko priklausoma. Gyvenimas ir natūralus vystymasis įpareigoja mus atkurti ryšius tarp mūsų.
Negyvoji, augalinė ir gyvūninė gamta natūraliai egzistuoja viename tinkle – visa ekologija, visa gamta, o žmogus yra išimtis, bando veikti taip, tarsi nebūtų jokių apribojimų ir jis neprivalėtų įsijungti į bendrą sistemą, kurioje viskas susiję. Žmogus privalo pamatyti gamtos globalumą ir tai, kad jo noras mėgautis paneigia visus jos dėsnius. Pačiame nore mėgautis nėra nieko bloga – bloga jį naudoti egoistiškai, tik dėl paties savęs, nekreipiant dėmesio į savo priklausomybę nuo visų kitų.
Šiandien atsiskleidžia, kad aš priklausau nuo viso pasaulio: kalbant apie technologijas, pramonę, tiekimą, naftą, dujas, orą – ką bepaimsi. Vadinasi, jei aš noriu ramaus, gero gyvenimo, jei noriu kiekvieną akimirką mėgautis, turiu užmegzti gerus santykius su visais aplinkiniais žmonėmis.
Klausimas. Argi nėra blogai norėti mėgautis kiekvieną akimirką?
Atsakymas. Blogai ne pats malonumas, o jo panaudojimas vien trumputei akimirkai. Gavau galimybę jį pačiupti – ir stveriu, galima pavogti – vagiu, galima apgauti – apgaunu, galima apie nieką negalvoti, išskyrus save – taip ir mąstau. Aš naudojuosi savo egoizmu labai ribotai, užgaudamas kitus, o tai galiausiai man sugrįžta, nes pasaulis apskritas.
Mes nepajėgūs padaryti gera sau, jei nedarome gera savo artimajam. Juk esame vienoje, integralioje, analoginėje sistemoje, kurioje visi priklauso nuo visų. Turime suprasti, kol kas tiesiog egoistine forma, kad darydami gera kitiems, darome gera sau.
Sudarydamas abipusės draugystės ir netgi meilės sutartį su visais, aš užsitikrinu malonumą iki gyvenimo pabaigos. Jei aš įsijungiu į kitus, o jie į mane, ir mes tampame vienu noru, vienu ketinimu, vienu tarpusavio veiksmu, kuriame visi priklauso nuo visų, tai laiko sąvoka išnyksta.

Iš 2014 m. balandžio 17 d. 353-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Klausimas. Tarkime, aš atsivedžiau savo vaiką į grupę, kurioje septyni vaikai iš dešimties yra depresinės būklės. Argi aš neturiu bijoti, kad jų būsena persiduos kitiems?
Atsakymas. Ne! Turime stengtis iš karto atskirti  juos nuo jų pačių. Vaikinai, pakalbėkime apie tai, kas vyksta su mumis. Štai – aš, žmogus. O štai – mano kūnas. Kūno viduje egzistuoja įvairiausios jėgos, nuotaikos, požiūriai.
O jei išeisiu iš savo kūno ir pažvelgsiu į jį iš šalies? Kaip aš save sutvarkyčiau kitaip? Imkime ir įsivaizduokime save kitu pavidalu, kaip mes pakylame aukščiau savęs. Ar galima šito pasiekti?
Nejaugi aš taip sukurtas, kad negaliu nuo savęs atsiskirti? Gal egzistuoja koks nors tarpas tarp mano vidaus ir mano išorės, kur galiu įterpti kokį nors pleištą ir pradėti po truputį save tyrinėti iš šalies?
Tokie įprasti psichologiniai mokymai leidžia žmogui pamatyti, kad tai – ne jis pats, o tam tikras, išorinis jį supančios aplinkos nukreipimas.
Gali būti, kad vaikas tiesiog prisiskaitė romanų ar žiūrėjo televizijos laidas, kurios sukėlė beviltiškumo jausmą? Net prieš 100-150 metų buvo madingas vadinamasis aristokratinis nutolimas nuo aplinkos: „Mūsų laikų herojus“ ir kt. Pasaulinėje literatūroje, ypač rusų, yra daug knygų, skirtų ieškojimams, kylantiems iš vidinės tamsos.
O galbūt jis tiesiog puikuojasi šia būsena rodydamas: „Štai aš koks! Man visa tai, kas jus traukia, neįdomu!“ Todėl reikia patikrinti, iš kokio šaltinio kyla vaikų depresija.

Iš 2013 m. gruodžio 12 d. TV programos „Pokalbiai su Michaeliu Laitmanu“

Klausimas. Kai kalbame su žmonėmis, jie sutinka, kad problema – vienybės stoka. Jie netiki, kad įmanoma pasiekti vienybę ir taiką tarp žmonių. Ką daryti su šiuo netikėjimu?
Atsakymas. Visko išmokstame iš savo patirties. Jeigu diskusijų rate metu pajuntame šilumos, artumo jausmą, kurių anksčiau niekada nepatyrėme, vadinasi, čia gimsta nauja jėga. Kodėl ji negali šildyti žmogaus nors kelias valandas ar dienas, priversti pažvelgti kitaip į žmones ir supančią realybę?
Tai vadinama „pažinti aukščiausiąją jėgą per jos veiksmus“. Kūrėjas parodo mums savo buvimą, nors ir užslėptą, ribotą. Bet mes jau galime pajusti, kaip Jis gimsta ir atsiskleidžia mūsų rato viduje.
Žmonės netiki, kad tai įmanoma, o mes įrodinėjame, kad įmanoma, ir vedame juos per šiuos potyrius. Padarykime pratimą ir įsitikinsime, kad ši jėga veikia. Tai tarsi laboratorinis eksperimentas, leidžiantis ją atskleisti.
Taip vyksta visi mokslo atradimai. Anksčiau šis reiškinys mums nebuvo žinomas, dabar mes jį atskleidėme ir jį matome. Naudodamiesi prietaisu, vadinamu „ratu“, atskleidžiame naują gamtos reiškinį. Jeigu mes tinkamai naudosimės šia nauja jėga, galėsime pasiekti sėkmę visose srityse ir viską ištaisyti.
Lygiai taip pat buvo atskleista elektros jėga: pradžioje atrado, kad trinant gintarą su vilna jis įsielektrina ir pradeda traukti smulkius daiktus. Štai kokių rezultatų pasiekėme patrynę gintarą su vilna – dabar elektra yra visur.
Tokį progresą galima pasiekti atskleidžiant jėgą, kuri prieš kelis šimtus metų buvo nežinoma. Vėliau mes ją įsisavinome ir šiandien be elektros gyventi neįmanoma.
Pačios jėgos mes nematome – juntame jos veikimo pasekmes. Tas pats su Kūrėju. Nevadinkite šios jėgos Kūrėju, jeigu jus tai painioja, – tai tiesiog jėga, kuri atsiranda žmonių susijungimo metu. Tai ir yra tikrasis Kūrėjas (bore), tai yra „ateik ir pamatyk“ (bo – re). Čia nėra jokios mistikos. Kūrėjas užslėptas, kaip ir elektros jėga.
Vienintelis skirtumas yra tas, kad norint atskleisti Kūrėjo jėgą reikalingas jausminis žmogaus dalyvavimas. Kol kas mus jaudina tik nelaimės ir neigiamas spaudimas. Pabandykime sukelti savyje teigiamus išgyvenimus. Jeigu vieną vakarą mes kartu su visa tauta susėsime į vienijančius ratus, galėsime sukurti tokią aukščiausios jėgos elektros stotį, kuri rytoj pakeis visą mūsų gyvenimą.
Pabandykim! Mes turėsime tokią pat galingą jėgainę kaip ir ta, kuri gamina elektrą. Ja naudodamiesi mes pakeisime pasaulį: uždegsime šviesą visoje žemėje. Tai mūsų galia, mes neturime teisės nepasinaudoti tokia galimybe.
Abraomui ir Mozei tai pavyko, kodėl gi mums tai nepavyks? Pasakyta, kad „mūsų veiksmai turi būti tokie pat kaip tėvų“, todėl mes privalome tai realizuoti.

Iš 2014 m. liepos 17 d. pamokos pagal knygą „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Israelis – ne tautybė, o veržimasis aukštyn

Laipsniškas vystymasis

Dvasinės linijos pradžios taškas

Nuomonė. Šiuolaikiniame pasaulyje klesti individualizmas. Idėja „gyventi dėl savęs“ taip įsitvirtino, kad prieš darant ką nors dėl kitų reikia turėti argumentų.
Esmė ta, kad kiekvienas žmogus turi kažkiek jėgų (energijos), kurias gali skirti veiklai.
Taip pat jis turi asmeninių poreikių, kuriuos gali patenkinti vienokia ar kitokia veikla. Ir priežastis, kodėl būtinas altruizmas, yra ta, kad žmogus turi kur kas daugiau energijos nei reikia jo asmeniniams poreikiams tenkinti.
Kitaip tariant, jeigu panagrinėtume asmeninius žmogaus poreikius, paaiškėtų, jog jų visai nedaug: žmogui reikia maisto, drabužių, pastogės, trupučio pramogų. Visi kiti poreikiai jau kolektyviniai, t. y. poreikiai ką nors nuveikti (egoistiškai) ne dėl savęs, o dėl kitų.
Šiuolaikiniam žmogui jėgų altruizmui lieka gerokai daugiau nei turėjo jo protėviai. Tai yra šiuolaikiniam žmogui reikia altruizmo daugiau nei senovės kartoms.
Tai pasireiškia tingumu, depresija, motyvacijos stoka. Kitaip tariant, greitai patenkinęs asmeninius poreikius šiuolaikinis žmogus nesupranta, ką daryti toliau. Pripratintas gyventi dėl savęs jis nežino, kuo dar užsiimti, tad neužsiima niekuo ir skundžiasi motyvacijos praradimu.
O jei pradės daryti ką nors dėl kitų, motyvacija tučtuojau atsiras, ir ji praktiškai bus begalinė, juk veikti dėl kitų galima neribotai. Tai reiškia, kad žmogus galės visiškai įsitraukti į šiuos veiksmus, ir būtent šito – visiškai atsiduoti kam nors, skiriant tam visą savo energiją – trūksta žmogui, kad būtų laimingas.
Pažvelgę į didžius darbus atliekančius žmones pamatysime, kad jų darbai visada nukreipti į milžiniškas žmonių mases. Tokie žmonės niekada nesiskundžia motyvacijos stoka, jie gali skųstis, kad nepakanka gyvenimo realizuoti tam, kas sumanyta.
Vienintelis būdas būti laimingam ir įgyti motyvacijos bet kokio masto veiklai – tai veikti ne dėl savęs, o dėl kitų. Nes tik dirbant dėl kitų įmanoma didžiulė motyvacija ir savęs realizavimas.
Komentaras. O toliau egoistinė psichologija (motyvacija) pamažu pereina į kabalą, nes egoistinė motyvacija dirbti dėl visų irgi išsenka ir atsiranda naujos motyvacijos (dėl Kūrėjo) poreikis. Kadangi Kūrėjas „neišsenkantis“, tai šioje veikloje žmogus pasiekia amžino veiksmo ir beribio prisipildymo pojūtį.

Daugiau šia tema skaitykite:

Išskirtiniai egoistai

Dvasia lemia sveikatą

Kolektyvo galia: stabilus altruizmas

Klausimas. Esant dabartinei visuotinės komunikacijos epochai, motina įpranta palaikyti praktiškai nenutrūkstamą ryšį su savo vaikais. Bet štai jos sūnus išeina į armiją, o paskui vyksta į mūšio lauką. Ir tada ryšys su juo staiga tampa neįmanomas nežinia kiek laiko. Kaip motinai įveikti šią situaciją? Ji žino, kad jos vaikas išvyko į karą. ir negali net su juo susisiekti.
Atsakymas. Padėti gali tik vienijimasis, per kurį mums ateina pačios Gamtos jėga ir užpildo trūkumą.
Taip, štai jau kelios dienos sūnaus telefonas išjungtas, nes sūnus yra fronte. Ir tada, esant susivienijimui su kitais, motina gali pajusti savo vaiką dar stipriau, nei telefoninio pokalbio metu.
Kaip? Dalykas toks, kad, esant bendram susivienijimui, mūsų pojūčiai išplečiami naujais diapazonais, jausmai ir protas išsiplečia. Ir tada telefoninis ryšys pakeičiamas tikruoju.
Juk ką reiškia susisieti, susijungti vienam su kitu? Ką reiškia būti vienu žmogumi su viena širdimi? Argi gali tada žmones atskirti tūkstančiai kilometrų? Ne, jie dabar vieningi, jie turi vieną širdį – ir jiems jau nebereikia telefonų šiam ryšiui palaikyti.
Lygiai tas pats ir tuo atveju, kai sūnus fronte, – motina vis tiek su juo, ji jaučia kiekvieną jo akimirką.
Kita vertus, kai motinos pasieks tokią būseną, nebebus daugiau jokių karų – juk visi jau suvienyti, ir gyvenimas tampa taikus.
Visų pirma motina turėtų ateiti į mūsų seminarą. Ten, kur žmonės sėdi ratu ir vienijasi, kur ji drauge su jais aktyviai generuoja vienybės jėgą visai Izraelio tautai. Darbas, siekiant visuotinės vienybės, – geriausia apsauga, kokią motina gali suteikti savo sūnui.
Ji įtikina kitus. „Sėskime kartu, susivienykime, patirkime, kaip mums gera taip susiburti, kokią jėgą pažadiname– vienybės jėgą, esančią Gamtoje. Taip mes tampame ne tik tauta, tokia kaip visos kitos, bet Izraelio tauta. Darykime tai ne tik karo metu, o nuolat. Organizuokimės taip, kad šis tarpusavio ryšys visada sietų mus ir per mus persiduotų visoms tautoms. Juk būtent to jos laukia iš mūsų…“
Tai yra vienintelė motinos galimybė apginti savo sūnus, kovojančius priešakinėse linijose. Juk motina žadina Šviesą, galinčią įeiti į indą. O Šviesa ir yra ta vienintelė jėga, esanti Gamtoje – vieningame mechanizme. Vienijanti, užpildanti ir visa vystanti Jėga. Jėga, apimanti visas dalines jėgas. Ji veiks kaip geroji jėga, jeigu susitapatinsime su ja: ji vieninga, tad ir mes turime tapti vieningi.
Štai iš kur išplaukia taisyklė „Kaip vienas žmogus su viena širdimi“.
Jeigu mes tai realizuojame, tai ši jėga pripildo mus ir palaiko gerovės būseną. Ir atvirkščiai, kai mes atsiskiriame ir neleidžiame jai įsitvirtinti mumyse, užpildyti mus, tada prasideda įvairios problemos, net tokios kaip karai ir katastrofos.
Be to, norime to ar nenorime, su mumis susijusi visa žmonija, kurios centrinė dalis mes esame. Todėl mums vienijantis ši jėga per mus išplinta į visus. Tada tautos būtinai nusiteikia gerai mūsų atžvilgiu. Jeigu mes nesivienijame, vienybės jėga nepasiekia žmonijos, o ši kaltina mus dėl savo bėdų. Kaltina teisingai.
Mes stovime priešais šią sąlygą jau kelis tūkstantmečius, nuo Abraomo ir Mozės laikų iki šiandienos. Visų kartų kabalistai kalba tik apie viena: Izraelio tauta turi susivienyti.
Žmogus, dalyvaujantis apskritojo stalo aptarimuose, gali iš karto pajusti jėgą, slypinčią vienybėje. Reikia tik vienytis pagal taisykles, iš tikrųjų suartinančias žmones: aptarimas vyksta be ginčų ir prieštaravimų, visi lygūs, niekas nėra aukštesnis ar žemesnis už kitus, visi palaiko vieni kitus, visi draugiškai nusiteikę kitų atžvilgiu, niekas nesiginčija, neprieštarauja kalbančiajam – mes kartu stengiamės susivienyti, išgirsti, pajusti kiekvieną taip, kad rato centre formuotųsi vieningas noras, vieningas ketinimas, vieninga idėja.
Tada iš tikrųjų per kokią valandą aptiksime, kad tarp mūsų yra ši jėga, suteikianti naują įkvėpimą, naują būseną, atnaujinanti protą ir jausmą, leidžianti naujai pažvelgti į gyvenimą.
O toliau, tobulindami šį metodą, pajusime savo ryšį su visomis tautomis, su visa gamta. Tapsime viso šio mechanizmo, kuriame esame, šeimininkai, atskleisime, kaip, kodėl ir kokiu tikslu gyvename šiame pasaulyje. Pagaliau įgysime galimybę kontroliuoti savo gyvenimą. Juk šiandien esame praradę gyvenimo prasmę ir skonį.
Visa tai motina praeina ratuose, žadinančiuose ypatingą vienybės jėgą, Šviesą. O sūnus susijęs su ja, todėl irgi yra veikiamas šios Šviesos, kuri jį saugo, tampa jam „pasaulio kupolu“. Sūnus pajunta šilumą ir pasitikėjimą, ir jam nieko neatsitiks.
Taip veikia universali Gamtos jėga, kitaip ir negali būti.
Net jei atsidursi liūtų guolyje – liksi nenukentėjęs. Juk ši jėga vienija, skatina „susidraugauti“ visus negyvojo, augalinio, gyvūninio ir žmogaus lygmens kūrinius.
Klausimas. Kas gi išeina: kareivių motinoms reikia patikėti Dievą?
Atsakymas. „Dievas“ – tai Gamta. O „Gamta“ – tai vieninga mus valdanti jėga. Ji sukėlė Didįjį sprogimą, ji veda vystymo procesą. Visi Visatos dėsniai ir jėgos jungiasi joje. Nereikia ja tikėti – reikia ją atskleisti, pažinti, reikia dirbti su ja.
Tam ir reikalingas kabalos mokslas. Taip tampame mokslininkais, atskleidžiančiais Gamtos dėsnius ir naudojančiais juos.
Klausimas. Ar tai reiškia, kad „aktyvinti“ sūnaus apsaugą gali bet kuri motina, net jeigu ji niekuo netiki?
Atsakymas. Žinoma. Ji net gali būti bet kurios tautos atstovė. Tegul musulmonai, krikščionys ir žydai sėdi kartu už apskritojo stalo, ir tegul su jais dalyvauja kovingieji ateistai – tai nesutrukdys vienytis. Svarbiausia – susirinkti ir veikti pagal taisykles. Tada aplinka veiks kiekvieną, ir visi įsijungs į ją – tik tam, kad atskleistų tarp jų vienybės jėgą ir nuo to momento nukreiptų pastangas taikos labui.
Tai bus geriausia apsauga ne tik sūnums, bet ir visai žmonijai, kad ji eitų nuostabaus tikslo link, į taiką ir tobulumą.
Taip mes atveriame naująjį pasaulį. Juk vienybės jėga, leisdama matyti pasaulį kiaurai, akivaizdžiai rodo, kaip pertvarkyti mūsų gyvenimą. Ir motina, dalyvaujanti apskritajame rate, pradeda naudoti tą galybę, valdyti ją, dirbti su ja.
Tai liečia ir tas šeimas, kurių sūnūs žuvo mūšyje.
Kitaip – nieko nebus. Nėra kito palaikymo, išskyrus tą vieningą jėgą, esančią virš mūsų prigimties, virš laiko, virš kūnų. Tai amžina jėga, ir jos veikiami staiga aptinkame, kad nėra trapumo ir mirties, kad mūsų sūnūs gyvi, net jei jų kūnai mirę. Pakyli į kitą matavimą ir junti, kad niekas nedingsta, viskas lieka su mumis. Vienybėje juntame visas sielas, susilydžiusias su mumis į viena.
Galiausiai, motina iš tikrųjų geba jausti savo sūnų, esantį už tūkstančių kilometrų. O vienijantis šis ryšys pasireiškia su dar didesne galia ir atveda mus prie to, kad visos kartos – ir buvusios, ir dabartinės – išryškėja mūsų suvokime vienu laiku. Juk laikas nevaldo, ir net mokslas šiandien patvirtina šios sampratos efemeriškumą.
Klausimas. Ar gali izraelietė motina padaryti taip, kad šis karas būtų paskutinis?
Atsakymas. Taip. Moteris gali viską. O motina – kaip niekas kitas. Ypač šiandien, kai tauta, išėjusi į gatves, gali palenkti vyriausybę į savo pusę. Jeigu motinos vienbalsiai pareikalaus vienybės, integralaus tautos auklėjimo, tai mes laimėsime karą vieninga širdimi – karą ne su „Hamas“, o su savuoju egoizmu.
Susivieniję virš jo, pakelsime Izraelį ir visą pasaulį paskui mus į naują egzistavimo lygmenį. Ir visa tai – su motiniškos meilės jėga.

Klausimas. Jei kariaujančių kareivių motinos kviečia žmones vienytis, ar tai padeda jų sūnums ir visai šaliai?
Atsakymas. Tikroji socialinė vienybė nėra gražūs žodžiai ir neįprasti „receptai“. Būtent iš kabalos mokslo galime pasiimti nurodymų, kaip tai įgyvendinti. Juk šis mokslas autentiškas, tai gili išmintis, tikras mokymas. kuris  buvo slėpiamas tūkstantmečius, kad šiandien būtų atskleista ir suteiktų mums tikrosios vienybės metodiką.
Norint ja pasinaudoti, reikia apsilankyti mūsų seminaruose ir juose mokytis, kaip belstis į žmonių širdis, kad jie panorėtų vienytis, kad suprastų, jog vienybė – tai amžinas tikslas, kurį kas akimirką turime sau atnaujinti. Juk taip pakylame aukščiau mus skiriančių jėgų, ir iš tikrųjų tampame viena visuma.
O svarbiausia, kuo stipriau to siekiame, kuo daugiau įdedame pastangų, kad taptume kaip vienas, tuo stipresnis Gamtos jėgos poveikis. Veikdami šią jėgą „iš apačios“ suteikiame jai galimybę stoti tarp mūsų ir sujungti mus. Mes įsileidžiame į vidų Šviesą, kad ji padarytų iš mūsų vieną visumą pagal principą „kaip vienas žmogus, su viena širdimi“.

Klausimas. Izraelyje vyksta karas ir daugelis motinų šiandien neranda ramybės, laukdamos savo sūnų. Apskritai, mama – visada mama, kad ir kurioje šalyje ji gyventų. Ir vis dėlto, kokių ypatingų savybių turi Izraelio motinos? Juk jos – Izraelio tautos dalis, vienybės idėjos nešėjos. Kuo Izraelio motina skiriasi nuo kitų?
Atsakymas. Atsakomybės sritimi.
Daug šalių siunčia savo kareivius į karą – ir motinų širdys plyšta iš skausmo.
Tačiau Izraelio motinos turi ginklą, kuriuo gali kovoti už savo sūnus, ir jis – vienybė. Ragindamos Izraelio visuomenę siekti vienybės ir susitelkimo, bent jau eiti šiuo keliu, tą pačią akimirką jos tampa aktyviomis savo vaikų gynėjomis. Ir kuo ryžtingiau jos skleidžia vienybę tautai, tuo patikimiau saugo juos.
Tačiau tai turi būti tikra vienybė – tokia, apie kurią pasakoja kabalos mokslas, aiškinantis, kad ji įgyvendinama padedant grąžinančiai į Šaltinį Šviesai, t. y. padedant ypatingai Gamtos jėgai. Juk iš tikrųjų visa Gamta – tai vieninga jėga ir mes ją turime pabudinti, kad ji neapykantą mumyse pakeistų į meilę.
Yra pasakyta, kad meilė padengs visus nusikaltimus, kitaip tariant, visus skirtumus, tarpusavio nesantarvę. Ir todėl reikia išskleisti virš mūsų ne tiek „Geležinį kupolą“, kiek meilės kupolą. Būtent jis ir niekas kitas padės mums atremti visas negandas.
Štai ką dabar turi suvokti Izraelio motinos – kad tai yra mūsų tikrasis ginklas. Tada, esu įsitikinęs, šis karas būtų paskutinis.

Tyrimas: Mūsų smegenys negauna, neperdirba ir nesupranta informacijos. Smegenys nėra vienalytės, standžios struktūros, kurios dalys apdorotų savo informaciją. Mūsų smegenys ne kompiuteris su atskirais segmentais.
Smegenis sudaro atskiros ląstelės – neuronai. Jas siejantys informaciniai ryšiai yra cheminiai (jonų įėjimai ir išėjimai).
Be smegenų negalėtume nieko suvokti, bet ir smegenys be mūsų negalėtų nieko suprasti. Tai, kad galime sąveikauti su pasauliu – daugybės gyvų būtybių kartų veiklos rezultatas, mat jos mėgino užmegzti su juo ryšį. Esame gyvų ląstelių, išmokusių sąveikauti, visuma, esame grupės ir sistemos, koordinuojančios savo aktyvumą. Svarbiausias psichofiziologijos klausimas – vienu metu ištirti smegenų veiklą ir jų turinį.
Smegenys – elektromechaninė struktūra, ji negali suprasti – suvokimas yra mumyse.
Fizinio pasaulio vaizdo negalime patalpini smegenyse – atvaizdas išsisklaido jau akies tinklainėje. Po to šis vaizdas perkuriamas, o mes esame dailininkai viso to, ką regime.
Mūsų smegenyse yra šis tas daugiau nei jų struktūra. Mes prikuriame aplinką remdamiesi savo vidine patirtimi. Mūsų galvoje ne vien paprasti neuronai – juose gimsta detalus ir dinamiškas išorinio pasaulio modelis.
Kitaip tariant, smegenys dėl savo aktyvumo gali kažką valdyti išorinėje aplinkoje, užmegzti ryšį su išoriniu pasauliu.
Komentaras: Kūno nėra, yra tik noras ir protas – tinkamas jų derinys ir yra žmogus. O tai, ką matome kaip pasaulį, – menama, netikra, neegzistuoja; tiesiog smegenyse regimas vaizdas mums atrodo kaip tikras.
Pasaulio vaizdas piešiamas mumyse pagal mūsų panašumą į vieningą aukštesniąją jėgą. Mes stebime savo ir Aukštesniosios jėgos savybių skirtumą.
Tai vidinė mūsų smegenų kalba, kurią paskui smegenys mums piešia vaizdiniais.

Daugiau šia tema skaitykite:

Neiškreiptas egoizmo pasaulio vaizdas