Klausimas. Kodėl žmonės mėgsta prisiminti ankstesnius įvykius, net jei jie buvo tragiški?
Atsakymas. Jeigu tai įvyko praeityje, tai nesuvokiama kaip fizinis veiksmas, lieka tik jausminiai išgyvenimai. Be to, žmogui atsiranda galimybė suprasti, kas įvyko, ir giliai tai pajusti.
Žmonės mėgsta skaityti apsakymus, klausytis dainų, primenančių buvusius išbandymus, dalytis prisiminimais apie savo patirtį Stalino koncentracijos stovyklose, iš kurių jiems pavyko kažkokiu stebuklingu būdu išsigelbėti.
Jie atsimena savo nelaimingą meilę, išsiskyrimą su mylimuoju ir visas įmanomas gyvenimo dramas. Nes vėliau skausmas nurimsta, juk taip sutvarkytas mūsų gyvenimas. Visas gyvenimas – tai teatras. Toks supratimas ateina gyvenimo pabaigoje, mes su tuo sutinkame, todėl į gyvenimą žiūrime kaip į spektaklį.
Suprasdami, kad tai, kas nutiko praeityje, turėjo įvykti, mes nustojame išgyventi. Spektaklis baigiasi, nuleidžiama uždanga ir mūsų gyvenimas baigiasi.
Todėl teatras gali mus daug ko išmokyti. Jeigu tai tikrai geras pastatymas, mes pasiruošę užmokėti didelius pinigus už bilietus ir iš anksto ruošiamės teatrui kaip ypatingam renginiui.
Per dvi valandas, kol tęsiasi spektaklis, prieš mūsų akis prabėga dalis gyvenimo kartu su išvadomis apie jo įvykius. Mes matome gyvenimiškas situacijas, iš kurių galime mokytis ir daryti išvadas, įsivaizduojame esantys jo herojai. Teatras turi labai didelį auklėjamąjį potencialą, klausimas tik tas, kaip tinkamai juo pasinaudoti.

Iš 2014 m. gegužės 22 d. 379-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Šešėlių teatras

Amžinybė už užsklandos

Tikėkimės, kad mes vis tik suvoksime visuotinio susivienijimo būtinybę – iki meilės artimui kaip sau. Visų pirma šią situaciją tikrai galima išsiaiškinti ir suvokti.
Yra žmonių, suprantančių didžiosios žmonijos krizės priežastį. Ji rutuliuojasi ne kažkur, o būtent žmoguje, jo egoizme, ir todėl mes turime pasirūpinti mūsų išaugusiu egoizmu, tikra visų bėdų priežastimi.
Pirmoji iš jų – nesugebėjimas kurti šeimą, natūralaus ryšio, kuris reikalingas gyvenimui pratęsti, nebuvimas. Suradę būdą šiai problemai spręsti mes, be abejo, galėsime ištaisyti ir visas kitas krizės apraiškas, kylančias iš tos pačios pirminės priežasties. Šeimos stiprinimas bus tas centras, iš kurio spręsime kitas krizes, pridėdami į „sveikos įtakos“ sferą vis naujus ratus.
Štai ir išeina, kad pagrindinė problema – tai žmogaus mokymo problema. Mokymo, kuris nukreips jį kurti natūralų ryšį, koks jis buvo prieš keletą dešimtmečių. Tada visi suprato, kad reikia tuoktis, gimdyti vaikus ir saugoti šeimą.
Tačiau nuo to laiko įvyko smarkus pokytis, nuvedęs į šiandieninę priešingą situaciją: nebėra jokių pareigų ir įsipareigojimų, žmonės lengvai skiriasi, nenori gimdyti vaikų ir apskritai neturi šeiminių santykių poreikio. Tai ir yra tikroji krizė – priešingybė natūraliam pradui, glūdinčiam žmonių giminėje.
Nėra jokių abejonių, kad pasaulio taisymas pirmiausia turi būti nukreiptas į šeimos ryšių taisymą. Aišku, tam yra daugybė priežasčių, kurių esmė – tas pats pradinis poreikis. Žmogui reikalinga šeima ir jis nori pratęsti giminę.
Jeigu mes galėtume tinkamai auklėti žmones, mokyti palaikyti gerus santykius, puoselėti tarpusavio meilę grynuoju pavidalu, iškeliant ją virš sekso, į aukštesnę žmogaus pakopą, sutuoktinių tarpusavio pagarbą, kad jie taptų vienas kitam parama, kad būtų vienas kitam ištikimi, tada, žinoma, jie pamatytų, kad čia yra daugiau naudos negu žalos. Taip galėtume pažengti į priekį ir padėti pamatus viso pasaulio taisymui.

Iš 2013 m. liepos 22 d. 213-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Reikia pakalbėti apie užslėptą šiuolaikinių procesų motyvą – apie ideologinę didžiojo žmogiškojo blogio sudedamąją, kuri priešinasi grįžimui į pradinę natūralią būseną. Vadinamiesiems pasaulio šeimininkams nereikalingos šeimos, gimstamumas, jie nenori, kad ir toliau daugėtų gyventojų, nes gimtų jiems nereikalingi milijardai.
Todėl artimiausioms kartoms diegiama žmonių populiacijos mažinimo politika. Elitui iš esmės nesunku sumažinti pasaulio gyventojų skaičių perpus arba 80–90 procentų. Likusių 10 procentų visiškai užteks, kad apsirūpintų būtiniausiais dalykais.
Žmonių egoizmas pasiruošęs sugriauti šeimos institutą per žiniasklaidą, švietimo, kultūros sferas ir pan. Tokie būdai veikia ir vis plačiau pasaulyje skleidžia naują tvarką.
Todėl nekeista, kad pradėję kalbėti apie žmogaus ištaisymą, turintį prasidėti nuo šeimos atkūrimo, įskaitant jos reprodukcinę funkciją, būtinai sulauksime rimto pasipriešinimo. Daug kas mums kaišios pagalius į ratus.
Vis dėlto tikiuosi, kad antagonistinis požiūris, menkinantis šeimą, ir viską, kas su ja susiję, bus tik laikinas reiškinys. Juk besiplečianti krizė palies ir aukštesnius sluoksnius – elitą, kuris, iš esmės, šią tendenciją valdo iš užkulisių. Tuomet ir jie pajus būtinybę keisti savo požiūrį į pasaulį.
Šiuo metu elitui naudinga palaikyti šeimų ir gimstamumo mažinimo kursą, siekiant, kad pasaulio gyventojų skaičius kuo greičiau imtų mažėti. Tačiau užgriuvusi krizė privers juos į daugelį dalykų pažvelgti naujai.
Kaip ten bebūtų, Izraelyje mums niekas netrukdo. Nėra jokių akivaizdžių kliūčių, atvirai negatyvaus požiūrio, todėl turime veikti ten, kur mums suteikta tokia galimybė.
Būtent šiuo klausimu nesusidursime su rimtu pasipriešinimu. Dalis tautos natūraliai ištikima šeimos idealams dėl religinių įsitikinimų arba įpročio. Puikiai prisimename ir branginame tėvų namus, kuriuose glaudėsi nemažai artimųjų, prisimename kiemą, kaimynų vaikus – visa tai sukuria tvirtą pagrindą.
Todėl turime gaivinti dar nepamirštas tradicijas, sugrąžinti jas į kultūrą, meną ir naudoti kaip teisingus pavyzdžius, kad šeimos sąvoka atgimtų. Manyčiau, kad tai turėtų tapti tam tikra nacionaline misija, pasireiškiančia pačiomis įvairiausiomis palaikymo formomis: meno kūriniais, kino filmais, knygomis ar pasakojimais, kuriuose būtų aukštinamos vienybės, meilės ir tėviškos globos vertybės. Žmonėms reikia parodyti šeimos santykių, viskam suteikiančių tvirtą atramą, grožį.
Šį klausimą visu rimtumu turime pateikti valdžiai, kuri nepakankamai remia jaunavedžius, vangiai aprūpindama juos būstais, motinystės atostogomis, vaikų priežiūra, pašalpomis ir t. t. Šį klausimą reikia kelti nacionaliniu lygmeniu, kaip bendrą visos šalies problemą. Būtina skatinti kiekvieną moterį ir vyrą prisiimti šią misiją.
Būtina kaip pavyzdį rodyti sėkmingai sugyvenančias poras, kurti televizijos programas, nagrinėjančias šią temą ir suteikiančias naudingos informacijos, atidaryti klubus, kuriuose tėvai ir vaikai galėtų būti kartu, skatinti savaitgalių praleidimo kartu gamtoje formas… Ypatingai svarbu padėti motinoms, kurioms pirmus metus po gimdymo tenka didžiausia rūpinimosi vaikais našta.
Visuomenė, šalis, vyriausybė turi prisiimti šią kompleksinę palaikymo programą – kaip nacionalinį projektą, su visomis jo pasekmėmis. Taip pademonstruosime puikų pavyzdį visam pasauliui, kuriame vyrauja priešinga tendencija.
Šitaip matau ne tiek šeimos, kiek pasaulio ištaisymą. Juk gerus šeiminius santykius, kurių išmokysime jaunus žmones, galima perkelti į visas gyvenimo sferas. Taip, kaip vaisius yra gaubiamas motinos įsčių, kūdikis, gulintis lopšyje, mažylis, apsuptas artimųjų, vėliau darželio ir mokyklos aplinkos, taip ir jaunavedžius turi gaubti palaikymo atmosfera, kuri juos stiprintų ir padėtų kelyje, iš tikrųjų rūpintųsi ir būtų dar dėmesingesnė nei vaikystėje. Juk ši sfera pilna įvairiausių problemų, kiekvienoje šeimoje skirtingomis kombinacijomis…
Taigi, pirmiausia būtina suformuoti ypatingą aplinką, auklėjančią ir besirūpinančią jaunuoliais bei jaunavedžiais. Jei neisime šia linkme, risimės vis žemiau, kol žmonių liks tiek mažai, kad jie negalės palaikyti šalies gyvybingumo ir tarpusavio ryšio.
Kitaip tariant, šalies saugumas priklauso nuo šeimos klausimo, todėl niekaip negalime priimti naujausių pasaulinių ginklavimosi tendencijų. Turime suprasti, kad esame ypatingoje situacijoje, todėl valdžios abejingumas, ignoravimas, juo labiau, sąmoningas smukdymas, yra visiškai nepriimtini ir labai pavojingi.

Iš 213-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą, 2014 m. liepos 22 d.

Daugiau šia tema skaitykite:

Mūsų laimės paslaptis

Šeima – kaip visatos centras

Naujos eros šeima

Tikrasis gyvenimo grožis, šiluma, palaikymas, saugumo jausmas – visa tai ateina mums iš motinos, tada – iš kitų artimųjų, o vėliau – iš aplinkos, kurią patys formuojame. Mes stipriname šią aplinką, jaunystėje įsiliedami į ją poromis, vėliau perduodami ją savo vaikams. Visos kartos – močiutės ir seneliai, tėčiai ir mamos, sūnūs ir anūkai – susijungia tarpusavyje, kartu sudarydami bendro susitarimo audinį. Taip artėjame prie vienybės, vientisumo ir harmonijos jausmo, kuris išlaisvina mus nuo visų nelaimių ir problemų. Be to, vienybė leidžia mums suprasti, kaip teisingai organizuoti visą žmonių visuomenę – šalyje ir pasaulyje.
Kuriant harmoningą šeimą, žmogus sveiksta. Kad pasėtume harmonijos sėklą, reikalinga tinkama dirva – rūpestinga ir mylinti aplinka. Imkime ir pradėkime kartu kultivuoti žemę – mokytis to, kaip suorganizuoti visuomenę, kurioje bus gera, kuria bus galima pasitikėti, kad sukurtume tvirtas šeimas ir kartu palaikytume vienas kitą.
Tokiu būdu rasime viską: saugumą dabartyje ir ateityje, sveikatą, švietimą, kultūrą, gerus santykius. Visiems bus gera ir džiaugsminga. Juk tokia žmonijos sąveikos forma artimiausia gamtai.
Šeima labiausiai priglunda prie centrinio gamtos taško, iš kurio gimėme, kad taptume žmonėmis ir patys suorganizuotume kitus ratus, vis platesnius, galiausiai apimsiančius visą pasaulį.
Būtent taip mums pavyks susitvarkyti su visais dabarties iššūkiais – šeimos pasveikimas padės mums pakeisti ir kitas sritis. Galiausiai, susiliesdami sielomis, pradėsime šypsotis vienas kitiems širdimis, pradėsime gyventi naujai. Patikimas ryšys su savo mylimuoju šeimoje padės kiekvienam užmegzti ryšius ir su kitais žmonėmis.
Be šito mes pažeidžiami. Ir todėl linkiu mums visiems išvengti vagysčių – nevogti vienas iš kito šilumos, kurią kažkada dovanojo mums motina. Mes galime palaikyti ugnį šiame židinyje, kad ji šildytų gyvenimo partnerį, vaikus, artimus ir tolimus žmones – visus, be išimties. Čia slypi mūsų bendros laimės paslaptis.

Iš 2013 m. liepos 22 d. 213-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Visuomenės ląstelė, kurioje viskas sutelkta

Šeima – dvasinio kilimo priemonė

Šeima kaip visatos centras

Egoizmas skiria, atplėšia mus vienus nuo kitų. Beje, atplėšia labai greitai: vaikai anksčiau tampa savarankiški, reiškia savo reikalavimus ir poreikius, tačiau mes nesirūpiname tuo, kad šis savarankiškumas išmokytų vaiką išsaugoti tinkamą ryšį su aplinka, tokį patį, kokį jie turėjo su mumis pirmaisiais gyvenimo metais ar net nėštumo metu.
Jeigu mes vaikui ar suaugusiajam nepadėsime suprasti, ko jam iš tiesų trūksta gyvenime, tai pagilinsime krizę ne tik šeimoje, bet ir globaliu mastu. Juk šis žmogaus nutolimas nuo aplinkos ir yra visų kitų krizės požymių, su kuriais šiandien susiduriame, priežastis.
Kadaise žmogus jautėsi esąs savo miesto, rajono, gatvės dalis, o kaimynais buvo laikomi ne tik tie, kurie gyveno vienoje laiptinėje. Tačiau šiandien aš pažįstu vos kelis žmones, gyvenančius priešais…
Tokia padėtis „atjungia“ žmogų nuo aplinkos ir sukelia jo gyvenime begalę negandų bei problemų. Taip pat mes nesugebame papildyti visuomenės, būti tauta, šalimi, užpildyti tarptautinių santykių spragas.
Gimtojo kiemo sąvoka šiandien tapo platesnė ir siejama su visu pasauliu, bet mano ryšys su juo ydingas, nes visiems mums trūksta vidinio pamato naujai pasaulėjautai. Sienos nyksta, gyvenimo erdvė plečiasi, tačiau mes šeiminiais santykiais neužpildome tarp mūsų esančios tuštumos.
Tai ir yra visuotinės krizės priežastis: ryšių tarp mūsų daug, bet mes negalime jų kompensuoti. Dėl to tarp žmonių atsiranda nesupratimas ir susiskaldymas. Mes kliaujamės virtualių ryšių kompensuojamuoju poveikiu, bet iš tikrųjų tai saviapgaulė, erzacas, tikro, vidinio artumo surogatas. Tokie ryšiai laikini, todėl jiems lemta nutrūkti.
Greitai pamatysime, kad tokie dirbtiniai ryšiai nieko mums neprideda. Taip, jie suteikia tam tikrą malonumą, tačiau dirbtinį – kaip pamotė, kuri niekada nepakeis mamos, ir net žymiai mažiau už tai. Virtualiuose ryšiuose nėra šilumos, nėra jautrumo, meilės, atjautos, atsakomybės, palaikymo, užtikrintumo, kai esi mylimas toks, koks esi. Atvirkščiai, viskas persmelkta neapykantos, savimyla grįstų polėkių, puikybės ir pan.
Toks yra dabartinis pereinamasis laikotarpis. Blogis dar nėra iki galo suvoktas, todėl ir nerasta pasaulinės krizės priežastis – egoizmas, kaip bendras žmonijos blogis. Be to, mes ir bijome tai atskleisti, nes nematome, kaip galima su tuo susitvarkyti.
Šeimoje kilusį nesutarimą galima pagydyti tėvų ir artimųjų pagalba, kurie įtakos porą taip, kad ji užglaistytų nesutarimą. Tačiau visos žmonijos mastu mes labai atitolome vieni nuo kitų ir neturime aplinkos, kuri galėtų mus suartinti, mums padėti.
Todėl esame bejėgiai. Neturime nė mažiausio vidinio potraukio suartėti, nors, iš principo, ir numanome, kad jis galėtų būti naudingas. Net neturime jėgų pafantazuoti šia tema – toks didžiulis yra atsiskyrimas.
Vienaip ar kitaip, pagrindinė kliūtis – tai aplinkos trūkumas: rūpestingos, įpareigojančios, pamokančios, suartinančios ir auklėjančios, kaip užmegzti ryšius esant tokiems milžiniškiems atstumams, kurie atsirado tarp mūsų.

Iš 213-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą, 2013 m. liepos 22 d.

Klausimas. Kas yra lygybė? Žmogus gimsta, ateina į šį pasaulį ir viskas, ką jis mato, yra labai skirtinga – pradedant tuo, ką jaučia viduje, ir baigiant tuo, ką mato išorėje. Vis dėlto, kai kurie žmonės trokšta lygybės. Iš kur tai kyla?
Atsakymas. Visos mūsų savybės, apibrėžimai, nuostatos, dėsniai kyla tik iš vienos būsenos – vienybės būsenos, analoginės, integralios sistemos, kurioje esame, būsenos.
Integrali sistema remiasi visiška mūsų tarpusavio priklausomybe. Tai reiškia, kad visi joje esame visiškai lygūs. Galbūt vienas žmogus tam tikromis savybėmis tūkstantį kartų lenkia kitus, bet jei sistema absoliučiai susieta, tai šis didis žmogus tam tikroje plotmėje priklauso nuo labai mažo žmogelio. Juk visa sistema – integrali, ir jeigu joje įvyksta nors mažiausias sutrikimas, ji visa išeina iš rikiuotės! Tai ir yra lygybės principas.
Šis principas remiasi ne tuo, kas tu ir aš dabar esame, o tuo, ką mes turime pasiekti, kad sistema, mūsų veikiama, taptų integrali. Kitaip sakant, Gamta sukūrė idealią sistemą ir mus – priešingus šiai būsenai.
Mūsų užduotis – pasiekti idealią būseną, nepriklausomai nuo to, kas esame: didelis, mažas, protingas, kvailas, stiprus ar silpnas. Visi turime visiškai priklausyti vienas nuo kito. Tik taip tapsime absoliučiai lygūs.
Viskas kyla iš sistemos tobulumo principo, jos pirminės ir galutinės būsenos. O mes, būdami viduryje, turime savo pastangomis pasiekti, kad ji taptų ideali. Iš čia kyla visi grupės, kolektyvo, visuomenės, žmonijos tarpusavio sąveikos dėsniai.

Iš 2014 m. rugsėjo 7 d. pokalbio apie integraliąją metodiką

Klausimas. Teisingumo sistema skirta nustatyti, kokie veiksmai yra teisingi, o kokie ne, atskirti gėrį nuo blogio, apsaugoti mūsų visuomenę ir skatinti teigiamą elgesį. Kaip tinkamai turi būti sukurta teisingumo sistema ir kokios jos funkcijos visuomenėje?
Atsakymas. Teisingumo sistema – tai švietimo sistema. Teisėjo uždavinys žmonėms paaiškinti kiekvieno įvykio esmę, jo teigiamus ir neigiamus aspektus žmogaus ir visuomenės, gyvūnų, augalų, gamtos, Kūrėjo atžvilgiu. Teisėjai turi paaiškinti žmogui vieno ar kito veiksmo esmę.
Veiksmai gali būti įvykdyti nore, mintyse arba praktikoje pačiam žmogui, jo giminaičiams, tautai. Teisėjas – tai žmogus, jaučiantis giliausią kūrimo prasmę, gamtos dėsnius ir paaiškinantis žmogui jo nukrypimą nuo pageidautino vidinio bei išorinio elgesio, kurį reikia taisyti.
Kodėl būtina teisingumo sistema? Faktas tas, kad negyvoji gamta, augalai ir gyvūnai instinktyviai veikia, vedami vidinės sistemos, kuri neklausia apie jų norą ir nesuteikia jiems jokios valios laisvės. Jie veikia taip, kaip liepia sistema.
Mes negalime kaltinti liūto, kad jis užpuolė elnią, juk tokia liūto prigimtis – ne bloga ir ne gera, o paprasčiausiai – instinktas. Bet apie žmogų galime pasakyti, kad jis padarė gerą ar blogą veiksmą. Todėl galim teisti jo mintis, norus ir veiksmus.
Dėl šios priežasties žmogui reikalingas mokymas, ugdymas. Jį reikia mokyti visko gyvenime. Tuo tarpu gyvūno nereikia mokyti nieko – užtenka jį maitinti, o priaugdamas kilogramų jis įgyja tinkamą požiūrį į savo aplinką ir gali gyventi.
Jokie gyvūnai nesiunčia savo jauniklių į mokyklą – tai reikalinga tik žmogui. Juk jis specialiai taip sukurtas, kad būtų užpildyta ta tuščia sritis, kurią gamta jame paliko. Užpildyti ją žmoguje – vadinasi – jį išugdyti. Šeimos, visuomenės užduotis – suteikti žmogui žinias, kurių jam trūksta iš prigimties.
Todėl visais laikais žmonija kūrė įvairias mokyklas, kurių pareiga vaiką išmokyti visko, ką turi žinoti suaugusysis, kad išgyventų ir pritaptų visuomenėje.
Jeigu po tokio mokymo žmogus vis dėlto elgiasi ne pagal tos visuomenės standartus, tai jį teisia ir rūpinasi, kaip užpildyti ugdymo spragas, atsiradusias vaikystėje.
Tarkime, aš susirgau gripu ir nenuėjau į mokyklą tą dieną, kai mokė, jog vogti negalima. Užaugau nežinodamas apie tokį draudimą. Staiga po keleto metų man atsirado galimybė pavogti: aš paėmiau svetimą piniginę ir buvau pačiuptas.
Man šokas, nesuprantu, ko iš manęs nori, nes aš iš tikrųjų nežinojau apie draudimą. Piniginė tiesiog gulėjo, ir aš ją paėmiau. Bet štai man viską paaiškina. Teisėjas skelbia: „Tokiais štai veiksmais galimą ištaisyti šitą žmogų ir panaikinti jo išsilavinimo trūkumą.“
Žmogus, kuris aiškina, kokiais veiksmais ir kokia forma reikia papildyti mano išsilavinimą, vadinamas teisėju. Teisėjas užsiima ištaisymu. Suprantama, kad jis ne pats ištaiso – už jo yra ištisa išsitaisymo sistema. JAV kalėjimas ne veltui vadinasi „taisymosi įstaiga“ (Correction Institution).
Žmogus patenka į kalėjimą, kad išsitaisytų. Tai yra teismas turi tiksliai išsiaiškinti, ko trūksta žmogui tam, kad jis taptų vertu nariu didžiulės visuomenės, visos tautos, ir kuo galima kompensuoti šitą trūkumą.
Galbūt reikia žmogui pavesti kažkokį išskirtinį darbą arba pasiųsti rūpintis gyvūnais į zoologijos sodą, o gal pasodinti karu su mažais vaikais mokytis mokykloje, jeigu jam trūksta žinių. Teismas turi rasti tinkamiausią sprendimą.
Pasakyta: „Pastatyk sau teisėjus ir sargybinius prie kiekvienų vartų“ – „vartų“, vedančių į žmogaus formavimąsi. Tuo mes pripildom žiniomis žmogų, padarydami jį naudinga visuomenės dalimi.
O jeigu nusikaltėlis praėjo per išsitaisymo sistemą, išrinktą teisėjų, ir vėl grįžo į nusikaltimo kelią, už tai atsakingas teisėjas! Matyt jis suklydo, netiksliai nustatė, kokia buvo žmogaus problema ir kaip jį galima ištaisyti.
Teisėjas priima sprendimą tartum gydytojas, išrašantis receptą. „Bausmė“ žmogui turi padėti pasveikti. Bausmė – tai išsitaisymas, o ne atbuvimas uždarame kalėjime. Pagal Torą nėra tokios bausmės kaip kalėjimas. Matom ir patys, kad kalėjimas nepadeda. Žmogus išsitaiso gaudamas nuobaudų, specialių darbų ir žinių, kurios užpildo jo ugdymo spragas. Jeigu jis neišsitaiso, vadinasi, reikia išsitaisyti teisėjui.
Teisėjo užduotis – suprati, kodėl žmogus padarė nusikaltimą, koks jo auklėjimo trūkumas lėmė blogą elgesį, ir kaip reikia jį auklėti, kad jis daugiau nekartotų prasižengimų.
Teisėjas turi būti psichologas, žinoti žmogaus prigimtį ir suprasti, kaip jį veikia aplinka. Neleistina žmogų laikyti kalėjime: jis patenka į siaubingą aplinką ir tesimoko tapti blogesniu. Jeigu jau žmogų sodina į kalėjimą, apskritai nebegalima jo išleisti. Juk po išbūto laiko nusikaltėlis tampa dar aršesnis. Kalėjimas – tai nusikaltėlių mokykla.

Iš 409-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą, 2014-06-17

Daugiau šia tema skaitykite:

Ką man pasiimti į naująjį pasaulį?

Žmogaus pareiga – organizuoti visuomenę

Filmas pagal žiūrovų užsakymą

Tyrimas. Kai žmonių, turinčių tvirtą nuomonę, kiekis sudaro 10 proc., jų įsitikinimus priima dauguma. Mokslininkai, naudodami kompiuterinio apdorojimo ir analizės metodus, nustatė lemiamą momentą, kada mažumos įsitikinimas tampa daugumos nuomone.
Priklausomai nuo įvairių veiksnių, pradedant naujų technologijų platinimu ir baigiant politiniais pageidavimais, buvo nustatytos šio fenomeno pasekmės studijoms ir socialinei sąveikai.
Jeigu žmonių, turinčių tam tikrą nuomonę, skaičius nesudaro 10 proc., idėja neplinta. Tam, kad mažumos nuomonė taptų visuotine, prireiks nepaprastai daug laiko, net tiek, kiek gyvuoja visata. Tačiau, kai idėjos šalininkų skaičius viršija 10 proc., įsitikinimai plinta kosminiu greičiu.
Komentaras. Remdamiesi moksliniais tyrimais, bet kokioje uždaroje erdvėje, valstybėje, sociume ar visame pasaulyje, turime pasiekti, kad mūsų pasekėjais taptų 10 proc. gyventojų, tada mūsų metodika veiks visus. Tai – Malchut, dešimtosios sielos dalies, poveikio visai sielai rezultatas.

Tyrimas. Pasitenkinimas gyvenimu ir turtas suderinami, kol pajamos neperžengia 30 000 dolerių per metus ribos. Didesnės pajamos mažina laimės pojūtį.
Komentaras. Šiandien atliekama daug panašių tyrimų, o visų jų išvada – ta pati.
Apie tai kalba ir kabalos mokslas: žmogui reikalingas racionalus savo kūno poreikių patenkinimas (jo gyvūniniam lygmeniui), o visą kitą (sielos) pripildymą jis turi gauti atskleisdamas Kūrėją.

Klausimas. Mūsų visuomenėje pasitaiko labai žiaurių ir agresyvių paauglių, kurie muša netgi savo tėvus. Ar integralusis ratas gali juos ištaisyti?
Atsakymas. Tokiais atvejais reikia kelti auklėjimo, moralės lygį, aptariant tokį elgesį ratuose. Be to, čia reikia gero pavyzdžio.
Tegul vaikai pakalba apie meilę tėvams, apie švelnumą. Ar jie gali atsilyginti tėvams už tai, ką šie davė ankstyvoje vaikystėje, atsimindami, kaip motina ir tėvas jais rūpinosi. Šiuo atveju diskusijoje turėtų dalyvauti normalūs vaikai, o agresyvieji jų klausyti. O po to reikėtų pabandyti labai atsargiai įtraukti ir šiuos vaikus į pokalbį, kad jie tuo persiimtų.
Tai turėtų būti labai rimtas įsitraukimas, užuojauta ir išgyvenimas. Jei agresyvūs vaikai pamatys, kad jų bendraamžiai, tokie pat stiprūs, rimti, sveiki kaip ir jie, myli, supranta ir užjaučia savo tėvus, tai gaus iš jų labai gerą pavyzdį.

Iš 2013 m. sausio 12 d. TV programos Pokalbiai su Michaeliu Laitmanu

Daugiau šia tema skaitykite:

Trumpa integraliojo mokymo kurso apžvalga. Vaikų auklėjimas

Naujoji žmonija tik po 15 metų

Kaip auklėti vaikus?