Klausimas. Ką kabala sako apie sveikatą?
Atsakymas. Sveikata – fiziologinė, moralinė, dorovinė ar psichologinė – tai sistemos, vadinamos „Žmogus“, pusiausvyra. Visa tai – susiję.
Gyvenimiška patirtis rodo, kaip stipriai psichologija veikia fiziologiją, fiziologija psichologiją ir t. t. Jeigu rūpinsimės mūsų „aš“, t. y. mūsų aukštesniuoju lygmeniu – Žmogumi manyje – kartu veikiame ir visą apatinę sistemą.
Todėl kabalos mokslas sako, kad pirmiausia reikia pasiekti savojo „aš“ pusiausvyrą ir ištaisyti sielą, būti harmonijoje ir homeostazėje su visu pasauliu. Tada apatinės fiziologinės sistemos, veikiamos aukštesniųjų, palaipsniui susitvarkys ir pasieks pusiausvyrą.
Pasak kabalos mokslo, tai ir yra gydymas. Tokia pat nuomonė dominuoja ir rytų gydymo praktikose, kurios tvirtina, kad žmogus yra mikropasaulis, kuris turi būti tiek  vidinėje pusiausvyroje visuose lygmenyse, tiek išorinėje – viso pasaulio atžvilgiu.
Norint pasiekti pusiausvyrą, mums reikalingas tinkamas auklėjimas ir sociumas – tai aplinka, kurioje egzistuojame ir integraliai bendradarbiaujame. Taip natūraliu būdu pasieksime pusiausvyrą.
Todėl žmogaus gydymas turi prasidėti ne nuo įvairių ligų simptomų panaikinimo, o nuo aukštesniojo lygmens, kuris pagal hierarchiją iš viršaus į apačią nulems sistemos pusiausvyrą. Mums nereikia gilintis į fiziologines kūno savybes, reikia pasiekti sielos pusiausvyrą, tada kūnas paklus jai ir išgis pats.
Atskirų kūno organų gydymas nieko neduoda. Juk mes net nežinome, kaip jie tarpusavyje susiję, todėl vieną gydome, kitą luošiname. Kiekvienas vaistas yra nuodas. Ne veltui medicinos simbolis – nuodingoji gyvatė.
Matome, kad vaistų vartojimas negali žmogaus visiškai išgydyti, jis vis tiek serga. Kad taptų sveikas, reikia subalansuoti jo sielą. Kaip sakoma: „Sveikame kūne – sveika siela.“
Komentaras. Ir tada, kaip senovės kinų medicinoje, gydytojui mokės ne už tai, kad jis gydo atskirus organus, o už tai, kad žmogus sveikas.
Atsakymas. Taip, nes tai bus visai kitas gydytojas – net ne gydytojas kabalistas, o instruktorius, kuris tinkamai subalansuos žmogų homeostazei su jį supančia aplinka.

Iš 2014 m. spalio  23 d. TV programos „Trumpos istorijos“ 2-osios dalies

Daugiau šia tema skaitykite:

Smegenys – vyriausiasis koordinatorius

Dvasia lemia sveikatą

Kaip susidoroti su ligomis?

Klausimas. Kaip integralioji sistema padės man susitvarkyti su baimėmis? Kol kas mane gąsdina tai, kad mano piniginė tuščia.
Atsakymas. Pirmiausia, svarbu sukurti tinkamus ryšius su artimaisiais. Po to – su tolimesne aplinka. Žmogus priklauso nuo aplinkos. Visa tai, kas yra jo bute, jis gavo iš visuomenės.
Kiekvienas individas priklauso nuo visuomenės ir negali nuo jos atsijungti. Taigi, pamąstykime, kaip mes galėtume pririšti save prie visuomenės, kad kiekvienas jaustųsi patogiai ir kartu būtų jai įsipareigojęs. Tada pasitikėsime labiau.
Tarp pinigų ir egoizmo turime įdiegti reikalavimą atsižvelgti į vienas kito norus. Kitaip mes – kaip vėžinis auglys bendrame organizme – tiesiog vienas kitą sunaikinsime.
Visa tai reikia išaiškinti palaipsniui, remiantis mokslininkų ir žiniasklaidos įrodymais, kad žmogus galėtų tai įsisavinti. Mes kalbame apie jausmus, apie tai, kas žmogų graužia, ko negalima neutralizuoti pinigais: apie baimę, netikrumą, nepasitikėjimą.
Klausimas. Kodėl visuomenė man kaip asmenybei gali duoti šilumą ir pasitikėjimą, kurių pats negaliu pasiekti?
Atsakymas. Pasitikėjimą, šilumą, meilę, malonius pojūčius gauname iš išorės, tai priklauso tik nuo aplinkos ir niekada nuo tavęs paties, tavo vidinio pojūčio. Mes galime tave paveikti taip, kad pajusi visą jausmų paletę nuo vieno kraštutinumo iki kito. Mes užpildysime visus tavo materialius ir kūniškus norus optimaliu vartotojo krepšeliu ir visus žmogiškuosius siekius, esančius aukščiau jo. Ko gi dar?
Kad jaustųsi gerai, žmogus turi išmokti laikyti save vidinėje pusiausvyroje, harmonijoje. Ar gali jis būti visiškai sveikas? Taip. Dėl teigiamos vibracijos, kurią sukuria visuomenė. Ir tai reali būsena, ne iliuzija ir ne hipnozė.

Iš 2012 m. rugsėjo 3 d. 66-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Pagrindinė kliūtis kelyje į laimę

Mūsų laimės paslaptis

Klausimas. Kodėl žmogus jausmais pasijungia prie aktorių scenoje ir susitapatina su tam tikrais herojais?
Atsakymas. Pjesė visada orientuota į tam tikrą publiką, laikmetį. Šiandien nežiūrėsime Senovės Graikijoje pastatytos pjesės. Istorijoje buvo klasikinių kūrinių, kurie išgyveno per amžius, tačiau tokių vienetai.
Pjesė turi sužadinti žmoguje dalyvio jausmą. Tai ne futbolas, kurioje sergama tik už vieną komandą. Teatro spektaklis turi įtraukti žmogų visą. Joje visada yra teigiamų ir neigiamų herojų, vieni žiūrovai geriau jaučia aktorius vyrus, kiti – moteris. Tačiau apskritai visa pjesė skirta tam, kad žiūrovo širdyje sužadintų simpatiją vienam kuriam iš herojų ir neapykantą jo priešams.
Žiūrovas susitapatina su herojumi, nes tokiu būdu vertina veiksmo spektaklyje teisingumą, sėkmės laipsnį. Jis tarytum gyvena tuo pačiu metu ir dalyvauja veiksme, jausdamas kartu su herojumi.
Teatre svarbiausia – jo lavinamoji vertė. Pjesė turi būti parašyta ir pastatyta su tikslu auklėti žiūrovą, pateikti jam gerų pavyzdžių, atkreipti dėmesį į tinkamą tikslą, tarytum veidrodyje parodyti jį patį, pademonstruoti tikro herojaus įvaizdį. Žiūrovas iš pjesės herojų mokosi, kaip sūnus iš tėvo. Tokiu atveju teatras auklės.
Jeigu pjesė skirta tik maloniam laiko praleidimui, ji nieko neduoda. Deja, būtent klasikinėse pjesėse, tokiose kaip Čechovo, Šekspyro, aš nematau auklėjamojo potencialo. Jos jau seniai virto pagrindinio herojaus, bandančio išgarsėti savo unikalumu, benefisu.
Auklėjamoji pjesė specialiai rašoma, turint tikslą pakelti žmogų į aukštesnę pakopą. Ji skirta duoti žmogui stiprią, gilią, gerą, teisingą psichologinę pamoką. Po spektaklio žmogui neturi prireikti paaiškinimų. Jeigu jų reikia, vadinasi, pjesė neatliko savo vaidmens.
Net jeigu jis ne viską suprato iš to, kas vyko scenoje – tai nesvarbu. Svarbiausia, kad jam įspūdį kėlė ir jaudino teisingi auklėjantys pavyzdžiai: žmogus gavo teisingą gėrio ir blogio, teigiamų savybių, kurių reikia siekti, ir neigiamų, kurių reikia vengti, pajutimą.
Teatro jėga – aplinkos įtaka žmogui. Per dvi valandas nuo scenos galima taip galingai paveikti žiūrovų salę, kad bus užkariauti visi žiūrovų jausmai. Be to, žiūrovai perima įspūdį vienas iš kito.
Kaip sakoma, teatras prasideda nuo rūbinės, dar prieš žiūrovui įeinat į salę ir sėdant į savo vietą. Žmogų veikia ypatinga teatro aplinka, prieš spektaklį skambanti muzika.
Neseniai lankiausi garsioje „La Scala“ operoje Milane ir atkreipiau dėmesį, kad pastatas buvo labai paprastas, ir svarbiausias dėmesys šiame pasaulinio garso teatre skiriamas pačiam pastatymui.
Esu matęs ir kitų teatrų, kuriuose aktoriai su teatriniais kostiumas sutinka žiūrovą jau fojė, kviesdami eiti į salę. Tokio sutikimo tikslas – paruošti žmogų, padaryti jam įspūdį, kad jis jau nuo pirmos akimirkos įsijungtų į spektaklį.
Ne be reikalo muzikinė simfonija prasideda preliudija, uvertiūra – tai pažadina žmoguje jausmus. Juk galutinis scenaristo, režisieriaus tikslas – paveikti žmones, sukelti juose būtent tokius išgyvenimus, kokių nori režisierius, kad salė reikiamose vietose juoktųsi ar verktų, plotų ar apmirtų visiškoje tyloje.
Žiūrovas ateina į teatrą būtent tam, kad išgyventų visa tai, sudarydamas netiesioginę sutartį su režisieriumi. Jeigu mokėtume teisingai pasinaudoti visa šia sistema, tai galėtume padaryti gerą įtaką žmogui.

Iš 2014 m. gegužės 22 d. 379-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Teatro stebuklas

Gyvenimas – tai teatras

Klausimas. Kodėl manoma, kad nusikaltimas prieš žmogų yra dar blogiau nei nusikaltimas prieš Kūrėją? Vadinasi,  žmogus negali užmegzti ryšio su Kūrėju, jei nesutaria su jį supančiais žmonėmis?
Atsakymas. Negali kreiptis į Kūrėją, jei šiame pasaulyje yra žmonių, kuriems tu pakenkei. Kūrėjui galima duoti tik per žmones pagal dėsnį: „Nuo meilės kūriniams prieinama prie meilės Kūrėjui“.
Juk Kūrėjas yra paslėptas ir atskleisti Jį galima tik duodant žmonėms. Todėl  kabalos mokslas vadinamas slaptuoju mokslu. Jis mus moko, kaip iš tikrųjų duoti žmonėms, kad per juos atskleistume Kūrėją. Jei mes to nežinome, tai niekada negalėsime savo davimu suteikti naudos žmonėms, o tai reiškia – negalėsime duoti ir Kūrėjui. Vadinasi,  nugyvensime savo gyvenimą taip ir nepasiekę jokių teisingų rezultatų.
Klausimas. Sakykime, įžeidžiau draugą ir noriu su juo susitaikyti. Ar pakanka tik atsiprašyti, kaip tai priimta prieš Teismo dieną (Jom Kipur)?
Atsakymas. Žinoma, nepakanka, jei tu prašai draugo atleidimo tik dėl to, kad panaikintum kaltę prieš Kūrėją Teismo dieną. Esi pasiruošęs dovanoti draugui bet kokias dovanas, kad tik įgytum jo atleidimą ir pasiteisintum prieš Kūrėją.
Na tegul būna bent taip, juk iš „lo lišma“ ateinama į „lišma“. O iš tikrųjų susitaikyti su draugu – tai reiškia jį pamilti. Kitaip tariant, sumažinti savo norus ir būti pasiruošusiam iš tikrųjų padaryti viską dėl jo. Tai ketinimo širdyje ištaisymas, kai nelieka jokios naudos  sau – nesvarbu, kas su manimi nutiks.
Tokio  išsitaisymo, kuris vadinamas tikruoju davimu, reikalaujama iš mūsų, ir išmokyti jo gali tik kabalos mokslas.
Taigi, galima sakyti, kad Teismo dienos esmė – tai rezultatų apibendrinimas, išsiaiškinant, kiek galiu save anuliuoti, kad po šios dienos pradėčiau siekti davimo ir meilės artimui. O per meilę žmonėms pasieksiu meilę Kūrėjui. Teismo diena – tai savęs teisimo diena.

Iš 2014 m. rugsėjo 30 d. 438-jo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Klausimas. Nelaimė atsitiko su šimtais turistų, nusprendusių aplankyti Himalajuose esantį „Anapurnos žiedą“ – tapybiškiausią turistinį maršrutą Nepale.
Šiuo metų laiku oras ten paprastai būdavo palankus svečiams, tačiau šįmet spalis paruošė siurprizą – cikloną, sniego pūgas bei griūtis. Šimtai žmonių tapo sniego belaisviais, daugelis patyrė traumų, 40 žuvo.
Šis įvykis daugelio sielose sukėlė ne tik širdgėlą, bet ir bejėgiškumo prieš tokius kataklizmus jausmą. Žmonėms ir vėl teko pripažinti, kad jie yra maži prieš savo neva užkariautą gamtą.
Kokias išvadas galima padaryti po šio įvykio? Ar dar kartą pakelti rankas, sakant: „Nieko nepadarysi, pasitaiko“, ar vis dėlto galima iš šios tragedijos pasimokyti?
Atsakymas. Mums norisi pažinti, išstudijuoti gamtą, suartėti su ja. Viena vertus, statomės sau dirbtinus būstus, stengdamiesi pabėgti, apsisaugoti nuo jos agresyvaus poveikio, nuo nepatogumų, negandų ir kataklizmų, kita vertus, reikia suprasti, kad visa tai priklauso tik nuo mūsų elgesio, nuo mūsų būsenos.
Vienas iš pavyzdžių – Nojus, slėpęsis laive. Kitas pavyzdys – Lotas, bėgęs iš naikinamų Sodomos ir Gomoros miestų. Per visą istoriją gamta ne kartą buvo užgriuvusi mus. Atsiminkime Pompėjos žūtį arba baisias epidemijas.
Be karų bei kitų žmogiškosios pakopos ydų, patiriame smūgių būtent per negyvąjį, augalinį ir gyvūninį gamtos lygmenis. Visus juos sukelia tai, kad apskritai neatliekame savo užduoties visos gamtos atžvilgiu, nesusilyginame, nesusigyvename su ja.
Jeigu nuolatos siektume didesnės pusiausvyros, norėtume būti artimesni gamtai, jeigu stengtumės teisingiau megzti santykius tarpusavyje aukštesnėje sisteminės hierarchijos pakopoje, tai atitinkamai gautume pozityvių atgarsių iš žemesniųjų gamtos lygmenų.
Šio ryšio nematome, jis nėra mums aiškus. Jį reikia atskleisti ir studijuoti kabalos mokslo rėmuose. Moderniame kontekste mechanizmas labai paprastas: radę pusiausvyrą žmogaus pakopoje, mes projektuojame ją žemyn visiems kitiems lygmenims: gyvūniniam, augaliniam ir negyvajam.
Tada neturėsime jokių problemų. Net plėšrieji žvėrys nepuls, jeigu prie jų prieisime. Žmogus, likęs vienas vandenyno viduryje, sugrįš gyvas ir sveikas.
Viskas priklauso nuo to, kaip gerai mes sutariame tarpusavyje, pačioje aukščiausioje, Žmogaus, pakopoje. Kurdami teisingus žmogiškuosius tarpusavio santykius, valdome visus kitus gamtos lygmenis.
Klausimas. Šį ryšį labai sunku suprasti. Audros ir žemės drebėjimai atrodo tokie grėsmingi ir visai nepriklausomi nuo mūsų…
Atsakymas. Nepamirškime, kad kalbame apie bendrą pasaulio sistemą. Atrodo, kaip galima palyginti save su milžiniškais visatos procesais, su žvaigždžių energija, su mūsų Saulės sistema? Tačiau kabalos mokslas detaliai nagrinėja ir aiškina Žemės, Saulės, Mėnulio, planetų ir kitų detalių sąveiką. Jis parodo, kaip mes valdome įvairius procesus ir kaip jie veikia mus, susietus nenutrūkstamais tarpusavio ryšiais.
Mūsų pareiga – tai suprasti. Net jeigu mums kartais atrodo, kad viskas yra mūsų rankose ir galime apsiginti nuo stichinių nelaimių, – tai netiesa. Atvirkščiai, vystydamiesi tampame vis opesni, jautresni, vis silpnesni prieš jas.
Tobuliname techniką ir technologijas, kuriame sau vis naujus apvalkalus, vis labiau modernizuojame aptarnavimo ir apsaugos sistemas, o kartu didėja tikimybė, kad jų veikimas gali sutrikti, kad ateis laikas, kai nebegalėsime jų kontroliuoti.
Kelyje mūsų tyko pačios netikėčiausios katastrofos, tarp jų ir technologinės, tokios kaip Černobylio ar Fukušimos. Kitas pavyzdys: mažytis blyksnis Saulėje gresia žmonijai nesuskaičiuojamomis nelaimėmis, net išnykimu nuo Žemės paviršiaus.
Apskritai, bet koks gamtos mechanizmas, bet koks procesas, bet koks gamtos dalių kompleksas yra subtiliai pusiausviras, ar tai būtų Himalajų kalnagūbris, ar dalelių dalijimasis branduoliniuose atominės elektrinės reaktoriuose, kurie, alegoriškai sakant, paleidžia atominę bombą, kaitindami ją ant silpnos ugnies. Tol, kol neįvyksta, kas nenumatyta…
Šios žmogaus sukurtos grėsmės papildo stichines nelaimes, kurios gali įvykti bet kur ir bet kada.
Todėl svarbu suprasti: viskas vyksta ne atsitiktinai, ne staiga. Jeigu gamta yra bendra sistema, tai visos ir visų lygmenų jos dalys veikia viena kitą. Kadangi žmogus yra pasaulio centras, tai jis sistemą veikia stipriau nei visi kiti faktoriai: negyvasis, augalinis ir gyvūninis. Kas bevyktų, viskas vyksta tik dėl žmogaus.
Klausimas. Žmogus iš tikro laiko save pasaulio bamba, visatos centru – sąmoningai ar nesąmoningai. Tačiau staiga gamta smogia mirtiną antausį – tokį, kaip Nepale. Tada pasirodo, kad tai mes nuo jos priklausome, o ne ji nuo mūsų…
Atsakymas. Teisingai, tačiau šią nelaimę sukėlėme mes. Atsitiktinumų nebūna. Netikėtumas – tai dar nesuvoktas dėsningumas. Mes – visų pasaulio įvykių priežastis.
Žmogaus giminės raida dalijasi į kelis etapus. Mums gairės šiame kelyje: Adomas, Abraomas, Mozė, Rašbi ir Ari. Tai štai, nuo Ari laikų, o tiksliau, mūsų dienomis, prasidėjo ypatinga istorijos epocha. Tarytum vaikas, kuris jau užaugo ir gali atsakyti už savo veiksmus, mes, žmonija, galime kontroliuoti visus procesus ir lemti savo būsimą būseną.

Iš 2014 m. spalio 21 d. 447 – ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Gamta – tai vienybė

Paklusnumas gamtai – priverstinai!

Žemės klimatas keičiasi

Klausimas. Teatras – reiškinys, žinomas nuo gilios senovės. Pirmieji aktorių pasirodymai scenoje vyko Senovės Graikijoje, tačiau dar pirmykštėse gentyse buvo priimta susirinkti aplink laužą ir, apsisiautus žvėrių kailiais, vaizduoti mamutų medžioklę.
Laikui bėgant teatras smarkiai keitėsi, bet liko su juo susijęs nepaprastas stebuklo, atgyjančio scenoje, jausmas. Atėjęs į teatrą žmogus pasijunta šio stebuklo dalimi ir jau pirkdamas bilietus iš anksto pradeda mėgautis juo, įsijaučia tarsi vaikas.
Jis ateina į teatrą, sėdasi į kėdę, jaučia publiką, užpildančią salę. Lėtai gęsta šviesos, salėje auga maloni įtampa laukiant, kada pakils uždanga ir aktoriai išeis į sceną.
Kartu kyla ypatingas jausmas, tarsi šią akimirką atsitrauki nuo visų kasdienių problemų, rūpesčių ir pasineri į kitą gyvenimą. Kas tas ypatingas, nuostabus jausmas, apimantis žmogų teatre?
Atsakymas. Yra toks reiškinys, vadinamas aplinkos poveikiu žmogui. Tam tikru laipsniu jis pasireiškia ir gyvūnams. Žmogų labai veikia aplinka, kurią gali sudaryti ir vienas, ir tūkstantis žmonių.
Viskas priklauso nuo to, kaip žmogus priima aplinkinių įtaką. Jei tai jam svarbus asmuo, tada užtenka ir vieno, čia svarbi kokybė. Jei bus milijonas žmonių, jie veiks savo kiekybe. Bet kuriuo atveju žmogus bus veikiamas aplinkos.
Vaikai mums daro nedidelį poveikį, bet suaugusieji gali paveikti, ir kuo jie mums reikšmingesni, tuo didesnis bus poveikis. Čia įsipina baimė, pavydas, garbės bei valdžios troškimas.
Ir ateidami į teatrą mes jau iš anksto ruošiamės dirbtinės aplinkos, siekiančios atskleisti kokį nors ypatingą įvykį, poveikiui. Galbūt jis nebus labai realus, bet turės kokį nors ryšį su žmogaus gyvenimu.
Jis dažnai pateikiamas egzaltuota forma, kaip nepaprastai stipri meilė, neapykanta, baimė, neviltis, koks nors ryškus istorinis įvykis. Visa tai išorinėmis poveikio priemonėmis specialiai išdidinama ir pateikiama žiūrovui.
Tai papildo muzika, kuri gerokai sustiprina įspūdį. Žmogui, suprantančiam operą, tai pats galingiausias poveikio instrumentas.
Žmogui patinka būti veikiamam spektaklio, nes jame mato savo gyvenimo atspindį. Galbūt jis pats ir nepatyrė tokių išgyvenimų, bet gali juos įsivaizduoti.
Mėgstame teatrą, nes jis gali priminti patirtus išgyvenimus. Tai gali būti net tragiški įvykiai, bet grimzdami praeitin jie pasaldinami, todėl mums malonu į juos žiūrėti. Mes išgyvename kartu su aktoriais ir perpildyti jausmų netgi verkiame kartu su jais.
Mes net pasiruošę už tai sumokėti! Labai keista: išgyvename baimę, jaudulį, net verkiame – ir visa tai už savo pinigus. Taip yra dėl to, kad žmogus šiuos išgyvenimus suvokia pagražintai. Jam aišku, kad tai nėra realūs ir gyvenimiški potyriai, o tik spektaklio įspūdžiai. Todėl jam ir patinka.
Teatras suteikia galimybę vis iš naujo patirti tokius pojūčius, kurie dabar atrodo malonūs ir saldūs. Tai patvirtina, kad visi patirti gyvenimo įvykiai, net patys tragiškiausi, galiausiai tampa gražesni. Jie ištaisomi taip, kad mes sutinkame su tuo, kad turėjome pereiti visas šias būsenas. Juk tai mūsų gyvenimas, jame visko turi būti.
Tai rodo, kad gyvenime nėra nieko atsitiktinio, kiekvienas įvykis – likimo, skirto mums iš aukščiau, dalis, ir turime visa tai patirti. Galų gale sutiksime, kad visi išgyvenimai buvo siųsti teisingai, jie buvo mums būtini, ir todėl, supratę jų naudą, pateisinsime kiekvieną žingsnį savo kelyje.

Iš 2014 m. gegužės 22 d. 379-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Pranešimas. Nerimą keliančios antraštės žiniasklaidoje praneša apie rimtą Ebolos viruso epidemiją, žaibiškai plintančią keliuose židiniuose Afrikos teritorijoje. Pasaulinės sveikatos apsaugos organizacijos duomenimis šiuo metu suskaičiuota 4500 mirties atvejų, taip pat apie 9000 sergančiųjų ir užsikrėtusiųjų.
PSA vidinis dokumentas liudija, kad bandymai sustabdyti pandemiją žlugo. Dėl to sunerimęs visas pasaulis. Nejučia prisimeni įvairiausius Holivudo filmus, tarp kurių ir „Virusas“, pastatytas beveik prieš 20 metų, – jo siužetas kaip tik apie Ebolos karštligės epidemiją.
Iš tikrųjų pirmasis Ebolos viruso protrūkis užregistruotas 1976 metais, iki 2013 metų nuo šios ligos mirė apie 1700 žmonių. Taigi pats virusas nėra naujas, bet laikui bėgant jis mutuoja, o mirtingumo koeficientas tampa labai didelis.
Ebolos virusas perduodamas per organizmo skysčius tiesioginio kontakto su sergančiuoju metu. Pirminiai simptomai – aukšta temperatūra, galvos skausmas, svaigimas ir kiti požymiai, būdingi sergant gripu.
Laikui bėgant simptomai aštrėja: prasideda vidinis ir išorinis kraujavimas, taip pat atsiranda kai kurie kiti būdingi požymiai.  Palaipsniui kūnas ima fatališkai kraujuoti, iš čia kilo antrasis ligos pavadinimas – hemoraginė krštligė. Inkubacinis ligos periodas – nuo 2 iki 21 dienos, tai palyginti netrumpas laikotarpis.
Tuo metu JTO jau paskelbė apie epidemijos keliamą grėsmę taikai ir saugumui.
Klausimas. Kas gi sukėlė tokią epidemiją, netikėtai užklupusią ir aukas, ir mokslininkus, jei žiūrėsime per Gamtos dėsnių ir tikslingai joje vykstančių procesų prizmę?
Atsakymas. Pažvelkime į šį reiškinį iš kabalos mokslo pozicijų. Esame griežtoje gamtos sistemoje, kurioje mūsų sukeliamas disbalansas, ypač paskutiniaisiais metais, išprovokuoja tokio pobūdžio reiškinius.
Žinoma, epidemijos kildavo ir anksčiau. Kai kurios tiesiog „nušluodavo“ gyventojus. Vis dėlto virusai ir bakterijos, ląstelės ir organai – tai tos pačios sistemos elementai. Mums atrodo, kad Afrika toli, kad mes su tuo nesusiję, bet iš tiesų mes visi esame vienos sistemos dalis.
Todėl tikroji medicina turėtų ištirti bendrą sistemą ir išsiaiškinti, kaip atkurti jos pusiausvyrą. Juk mes sistemingai joje sukeliame pokyčius ir nuolat pažeidžiame pusiausvyrą, dėl to sutrinka posistemės ir geri santykiai, atsiranda nauji, deformuoti ryšiai, gimdantys klaidingas, netinkamas ląstelės.
Mums norėtųsi iš savo gyvenimo pašalinti kenksmingus mikrobus. O mikrobams žmogaus kūnas – tiesiog gyvenamoji aplinka. Mes jiems – „biologinis rezervuaras“, kuriame galima gyventi ir daugintis.
Žmonės rytais išgeria buteliuką jogurto su dešimtimis milijardų naudingų bakterijų ir net nesusimąsto, kad jų organizmas – tai nepalyginamai didesnio „nuolatinių gyventojų“ skaičiaus „namai“.
Taigi išeina, kad gyvename milžiniškoje sistemoje, kurioje atstumai ne tokie ir svarbūs ir nė vienas kūnas nėra izoliuotas nuo kitų. Tai gigantiškas organizmas, kuriame pilna įvairių padarų – ir naudingų, ir kenksmingų mūsų sveikatai.
Ši sistema nuolat balansuoja, lygindama svyravimus, o mūsų užduotis – atvesti ją į tikrąją pusiausvyrą. Tokią, kurioje naudingiems, draugiškiems mikrobams suteikiama galimybė išlaikyti pusiausvyrą su kenksmingais, ligas sukeliančiais mikroorganizmais.
Ir atvirkščiai – jei suardome pusiausvyrą, net ir „draugų“ naudai, jie patys tampa „priešais“. Kad subalansuotų „persvarą“, jiems dalį savęs tenka paversti priešingybe.
Pavyzdžiui, ne kartą kova su plėšrūnais ir kenkėjais padarė dar didesnę žalą, nes sugriovėme bendros ekosistemos pusiausvyrą. Praėjusio amžiaus penktojo ir šeštojo dešimtmečių sandūroje Kinijoje imta kovoti su kenkėjais, taip pat ir su žvirbliais, naikinusiais derlių.
Per kokius metus buvo sunaikinti keli milijonai paukščių, dėl to priviso vikšrų ir skėrių, o derliaus taip sumažėjo, kad šalyje kilo badas, nusinešęs dešimtis milijonų gyvybių.
Taigi nėra nei „gerų“, nei „blogų“ mikrobų arba virusų. Mūsų sveikata priklauso nuo jų tarpusavio pusiausvyros.
Be to, mes esame viršutinėje negyvosios, augmeninės, gyvūninės ir žmogiškosios gamtos piramidės pakopoje. Mūsų problema ta, kaip šioje viršūnėje tarp savęs sukurti pusiausvyrą. Po to ši pusiausvyra iš viršutinės pakopos pagal hierarchiją leisis žemyn į visus likusius lygmenis ir atkurs ten visus ryšius. Būtent taip – visa sistema susireguliuoja iš viršaus į apačią.
Vadinasi, viskas priklauso nuo žmonių. Nenoriu būti pranašu arba moralistu, bet jei mes, visuomenė, tarpusavyje stengtumės palaikyti pusiausvyrą, jei socialinei aplinkai suteiktume truputį daugiau pusiausvyros, šiek tiek daugiau šilumos, artumo, tarpusavio pagalbos, tai teigiamai paveiktų ir žemesniuosius bendrosios hierarchijos lygmenis iki pat negyvosos gamtos, įskaitant sausumos bei vandens fauną, florą ir pačią planetą su jos ugnikalniais, uraganais, potvyniais ir kitais kataklizmais. Mums padedant, pasaulis pagaliau nurimtų.
Juk žmogus užima viršutinę evoliucijos pakopą. Ir būtent jo socialiniai, žmogiškieji santykiai šiais laikais sukelia milžinišką disbalansą.
Šiuo požiūriu problemos esmė – ne Ebola ar kitos mums gresiančios nelaimės. Daug ligų, siautėjusių Viduramžiais, tarsi išnyko, bet iš tiesų – ne.
Jei mes ir toliau aštrinsime socialinius disbalansus, naikinsime visus gerus tarpusavio ryšius ir visiškai atsisakysime vienybės, pusiausvyros, papildymo, tai dėl šių „pastangų“ sugrįš pamirštos ligos ir negalavimai. Dabartinis apsisaugojimas nuo jų nėra šimtaprocentinė panacėja ir vieną kartą paaiškės, kad vaistų nėra.
Juk tęsiame savo klaidingą vystymąsi ir jau aišku, kad tai mus įtraukia į užsitęsusią, nesibaigiančią krizę. To pasekmė – mūsų prišauktos problemos, ligos ir kitos disbalanso apraiškos, bet jau kitame lygmenyje, kitame rate. Todėl nebepadės ankstesnės priemonės bei medikamentai.
Atėjo laikas gerokai pamąstyti ir suvokti: vienintelis vaistas, galintis visus mus apginti ir apsaugoti, – žmonių visuomenės pusiausvyra. Tik šis sisteminis pozityvas viršutinėje, mums pavaldžioje pakopoje, gali garantuoti mūsų sveikatą.

Iš 2014 m. spalio 19 d. 445-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Antibiotikai nebegydo

Ebolos šaknys: mano sveikata ne mano rankose

Ebolos šaknis: izoliacija nepadės

Apie pinigus ir ekonomiką šios srities Nobelio premijos laureatai parašė daugybę knygų. Tačiau, nepaisant to, jie nuolat klysta.
Galimybė užsidirbti iš ryšių su kitais žmonėmis, parduoti ir pirkti, užmegzti su jais ypatingus santykius padarė žmogų žmogumi. Iki tol žmonės veikė tik jėga. Šiandien net senyvo amžiaus, silpnas žmogus, turintis pinigų, yra piramidės viršuje.
Jeigu aš neturiu pinigų, vadinasi, negaliu gauti maisto, sukurti šeimos, turėti namų. Už pinigus aš nusiperku valdžią ir garbę – visas komunikacijos priemones, viskas priklauso tik nuo pinigų sumos. Pinigai – tai priemonė, išpildanti bet kokį mano norą.
Kai ko aš negaliu nusipirkti, pavyzdžiui, išminties ar kokių kitų savybių, kurios man nėra įgimtos. Tačiau jas aš galiu gauti už pinigus, pirkdamas žmones, kurie šias savybes turi. Pavyzdžiui, aš galiu nusipirkti žmogų, kuris parašys knygą, ir aš ją išleisiu savo vardu.
Dar visai neseniai pinigai buvo nepakeičiami. Tačiau 20-ojo amžiaus viduryje atsirado žmonių bendruomenės, kurios niekino turtą. Tie žmonės norėjo būti laimingi dėl kitų dalykų – laimingi savo viduje.
Ir nors egoizmas trokšta užpildymo, daugelis šiandien nesutinka gyventi pastovioje įtampoje. Vargšas nelaimingas todėl, kad neturi pinigų, o turtingas – todėl, kad be pinigų irgi daugiau nieko neturi. Tai ne pinigų problema, tai visuomenės, skiepijančios tokias vertybes, bėda.
Kai žmogus turi galimybę viską gauti, jam dingsta noras. Tuo atžvilgiu vargšai yra laimingesni. Jeigu aš turiu poreikį, kurį galiu užpildyti pastangomis, jeigu jis stumia mane pirmyn, jeigu dirbdamas dėl jo nujaučiu malonumą, kuris man šviečia iš tolo, aš laimingas.
Puikus tokio poreikio pavyzdys – įsimylėjėlių troškimas susitikti. Tai nušviečia visą jų gyvenimą, jie laukia susitikimo ir pasiruošę dėl jo nugalėti bet kokius sunkumus.
Jeigu mes galėtume egzistuoti nepriklausomai nuo aplinkos, tarkim, negyvenamoje saloje, ir auklėti vaikus taip, kaip mums norisi, mokytume juos paprasto gyvenimo būdo. Tada jie gyventų be įtampos, krizių ir tragedijų.
Šiandien pasaulis išgyvena ekonominę krizę. Iš tikrųjų tai ideologinė krizė: mes sukūrėme dirbtinius norus, kurių nesugebame išpildyti. Su mūsų užmojais greitai kiekvienas užsimanys atskiros planetos. Tačiau ir tada nenurims, nes pradės pavydėti kaimynui, kurio planeta didesnė.
Atėjo laikas išsiaiškinti, kaip išnaudoti užpildymo, pinigų jėgą. Viena vertus, reikia žmogų auklėti taip, kad jo poreikiai būtų normos ribose, kad galėtume juos patenkinti. Kita vertus, reikia pagalvoti, kaip organizuoti ekonomiką, galinčią pagaminti viską, kas reikalinga normaliam gyvenimui, ir auklėjimo sistemą, kuri išmokytų žmogų racionalumo ir užpildytų jo laisvalaikį.
Taigi naujoje ekonomikoje žmonės kurs „pinigus“, ne tik įgyvendinančius racionalius, subalansuotus norus, bet ir aukštesnius, dvasinius norus, kurie juose atsiskleis. Taip jie tobulės.

Iš 62-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

„Protinga ekonomika“ – tik iliuzija?

Protingo vartojimo valstybė

Augimo ekonomikos galas

Mes gyvename gamtos „burbule“ – negyvojoje, augalinėje ir gyvūninėje gamtoje. Jam tarpininkaujant užtikriname savo egzistavimą. Ir aplinka tai „transliuoja“, rikiuoja mums tiksliai tas sąlygas, kurios reikalingos mūsų vystymuisi.
Šiame kelyje mes nuolat keičiamės. Tačiau reikia suprasti: Didžiuoju sprogimu prasidėjęs procesas tęsiasi iki šiol ir per visą šį laikotarpį bendra vystymosi jėga veda mus pirmyn į tikslą, į visišką pusiausvyrą.
Proceso eigoje žemėje vystėsi negyvoji, augalinė ir gyvūninė gamta, o paskui – žmonių giminė. Ir tam tikru istoriniu momentu, nori to ar ne, žmonija privalo paimti į savo rankas „vadeles“, t. y. valdymo instrumentus, kad teisingai įsilietų į vystymąsi.
Nuo tos akimirkos ir toliau mes dalyvaujame šiame procese jau ne taip, kaip anksčiau. Iki suvokdami situaciją vystėmės instinktyviai, panašiai kaip negyvoji, augalinė ir gyvūninė gamta: joje taip pat netrūksta nelaimių, problemų ir sudėtingų aplinkybių, joje vyksta katastrofos.
Tačiau kuo labiau vystomės ir esame susiję su procesu, sąmoningai ir išmintingai dalyvaudami jame, tuo daugiau turime problemų. Juk dabar jos lemia tai, ar priimame šią prielaidą, ar vystomės kartu su gamta. Jei taip, tai mums gerai, o jei ne, mums blogai – pagal mūsų išsivystymo lygį.
Adomas buvo pirmasis žmogus, atskleidęs bendrąjį evoliucijos procesą, kurį mes turime pereiti, be to, ne tik gyvūniniame, žemiškajame lygmenyje, bet ir Žmogaus pakopoje. Pradedant nuo Adomo, kuris gyveno prieš 5775 metus, mes perėjome prie naujos fazės. Integruojamės į gamtą ir pagal panašumą su ja galime iškviesti į save, o taip pat į visą kompleksą negyvąjį, augalinį ir gyvūninį lygį, gerą, malonų, greitą, lengvą vystymąsi.
Apskritai, natūraliam vystymuisi būdingi labai griežti etapai. Jie panašūs į sunkų gimdymą, susiję su spaudimu, problemomis ir saugumu, jie lydimi dramatiškų gamtos reiškinių. Milijonus metų žemės rutulys vėso, kietėjo ir vėl šilo, plyšdamas nuo magmos spaudimo.
Keitėsi geologinės epochos, kito žemės gamta, išmirdavo vienos rūšys ir atsirasdavo kitos, pakaitomis atšaldavo ir atšildavo, ir štai mes pasiekėme dabartinę būseną, kuri nėra galutinė. Mes taip pat toliau vystomės, be to, greičiau nei ankstesnėse epochose.
Apskritai, visa tai buvo nulemta bendrosios gamtos jėgos, kurią giliai tyrinėja kabalos mokslas. Joje sąvokos „Dievas“ ir „Gamta“ identiškos – kalbama apie jėgą, kuri turi tikslią bendrą programą, į kurią turime integruotis, laipsniškai suvokdami ir pažindami ją. Jungtis į ją mums reikia apgalvotai ir sąmoningai, rodant vis gilesnį ir brandesnį dalyvavimą. Ir ši integracija taip pat aprašyta šiame moksle.
Grįžkime prie Adomo, kuris pirmasis atskleidė šią programą ir suprato, kad gamta siekia pusiausvyros. Tai reiškia, kad mes subalansuojame save su negyvąja, augaline ir gyvūnine gamta, o taip pat pasiekiame tarpusavio pusiausvyrą Žmogaus lygmenyje.
Formuojame taip, kad galiausiai kiekvienas žmogus žemėje pajaustų: nėra atskirties tarp jų ir viso to, kas yra išorėje. Tai ir vadinasi „vystytis sąmoningai“: aš suvokiu, suprantu, jaučiu, kad visa gamta – vieninga sistema. Ir su šia sistema aš esu harmonijoje, abipusėje meilėje, homeostazėje, medžiagų, minčių ir troškimų mainuose.
Tokiu būdu galiausiai aš turiu anuliuoti bet kokią atskirtį tarp to, ką jaučiu dabar kaip savąjį Aš, ir to, ką jaučiu išorėje. Mano oda daugiau neskiria manęs nuo supančio pasaulio. Aš suvokiu ir suprantu, kad viskas priklauso vienai sistemai, viskas – mano esmė.
Tokia Žmogaus, Adomo, pakopa. Mūsų kūnai priklauso gyvūniniam pasauliui, o esme, esybe, mes priklausome Žmogaus pakopai, kuri yra aukščiau. Ir jos ypatybė yra ta, kad joje matome, suvokiame pasaulį kaip vieną visumą.
Šiame vieningame pasaulyje mes atskleidžiame vieningą Gamtos jėgą, kuri valdo visus, ir susitapatiname, susiliejame su ja. Visi, kas bandė suvokti Gamtą kaip visumos pusiausvyrą, atskleidė ir suvokė procesą iki būtent šios galutinės būsenos – kai mes įsitraukiame į viską apimančią Gamtos jėgą.
Tokia paskutinė „stotelė“ mūsų vystymosi kelyje. Kas bus paskui, nežinome. Tačiau yra ir kažkoks tolimesnis etapas…

Iš 2014 m. spalio 21 d. 447-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Žemės klimatas keičiasi

Gamta neišmokys blogo

Paklusnumas gamtai – priverstinai!

Mes patys sukuriame tokius reiškinius kaip Ebolos virusas, patys inicijuojame disbalanso pliūpsnius, šuolius. Apie tai nemažai kalbama senovinėse sveikatingumo praktikose, ypač Rytų.
Šiuolaikinė medicina išsivystė per keletą paskutinių šimtmečių, iki tol tikras gydytojas neapsiribodavo mikstūromis.
Dauguma senovės išminčių ir gydytojų skirdavo dėmesį dvasinei žmogaus pusiausvyrai, kuri veikia kūno pusiausvyrą ir sveikatą.
Tada buvo kiti laikai: mes dar nebuvome taip tampriai susiję tarpusavyje, todėl kiekvienas žmogus galėjo nustatyti savo sveikatos būklę ir rūpintis savo vidinės sistemos pusiausvyra su gamta ir aplinka. Ir gydytojas galėjo jį gydyti mikstūromis ir kitomis natūraliomis priemonėmis, kurios iš tikrųjų veikė. Šiandien jos bejėgės, nes mes gyvename apnuodytoje aplinkoje ir esame visai kitame egoizmo lygmenyje.
Seniau natūralios priemonės, kurias sudarė negyvosios, augalinės ir gyvūninės gamtos elementai, kartu su paciento pusiausvyrą su aplinka palaikančiomis ar atkuriančiomis priemonėmis darė savo darbą.
Šiandien šis faktorius priklauso toli gražu ne nuo žmogaus. Glaudūs „globalaus kaimo“ ryšiai, tarpusavio priklausomybė neleidžia niekam pasiekti pusiausvyros ir išsigydyti vien tik natūraliomis priemonėmis. Globaliame pasaulyje pusiausvyra priklauso ne nuo vieno žmogaus, o nuo visuomenės.
Todėl aš rekomenduočiau tarptautinėms organizacijoms, tokioms kaip JT, UNESKO, PSO ir kitos, pasirūpinti šia problema. Pasirūpinti tinkamai, suprantant, kad nuo neatmenamų laikų iki šių dienų galiausiai viskas priklauso tik nuo pusiausvyros tarp žmonių, kuri plinta žemyn į žemesnius gamtos ir mūsų prigimties lygmenis.

Iš 2014 m. spalio 19 d. 445-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Pražūtinga civilizacijos trajektorija

Visų ligų šaknis

Antibiotikai nebegydo