Klausimas. Žinios – tai pati aukščiausia pakopa, aprėpianti visą tikrovę. Būtent taip mąstė Ekleziastas to paties pavadinimo karaliaus Saliamono knygoje. Tačiau galiausiai jis padarė išvadą, kad „didinant žinias, didėja liūdesys“, o „išmintingas miršta lygiai taip pat, kaip ir kvailys“. Kodėl išmintis ir žinios neatnešė jam laimės?
Atsakymas. Kadangi išmintis ir žinios yra tik būdas pasiekti laimę. Būti laimingam – tai visas mūsų gyvenimas. Mums nieko nereikia, tik pajusti, kaip mėgautis. Galiausiai, tik to ir tenoriu – mėgautis gyvenimu.
Šį troškimą galiu „apvilkti“ įvairiausiais daiktais, įvykiais, reiškiniais, bet iš tiesų noriu mėgautis, prisipildyti. Malonumą suprantu, kaip savęs pripildymą gyvenimu, juk išskyrus gyvenimą – nieko neturiu. Todėl noriu jį pajausti kaip visavertį ir malonų.
Ką reiškia, kad žmogus gyvena? Žmoguje yra tam tikra dvasia, kuri arba jį engia, arba džiugina. Noriu, kad ši dvasia būtų pripildyta gyvybingumo. Dėl to turiu nuolat atsinaujinti. Todėl, kai noriu turtų, valdžios, žinių ar net mažiau – šeimos, sekso, maisto – tai tik dėl to, kad galėčiau mėgautis.
Jei pašalintume iš maisto malonumą, tai žmogus valgytų nenoromis, kaip ligonis, kad tik palaikytų kūną gyvą. Jei jis negautų pasitenkinimo iš sekso, tai eitų gydytis, nes nejaustų malonumo gyventi. Jei nebūtų džiaugsmo šeimoje – išsiskirtų.
Tas pats ir su turtu: siekiame jo dėl aplinkinių, nes tikimės įgyti nepriklausomybę ir saugumą. O pastaruoju metu matome, kad bet kurią akimirką viskas gali pradingti. Valdžia šiandien irgi laikina – ne taip, kaip karalių laikais.
Galiausiai, įgyji išminties ir matai, kas vyksta. Ką gi supranti? Žvelgdamas į visus malonumų šaltinius pamatai, kad juose nieko nėra, kaip ir pačioje išmintyje! Ko pasiekei, pažinęs visą kūriniją nuo vieno krašto iki kito? – Viskas veikia, bet yra tuščia. Tada pasijunti aklavietėje, tiesiog įsiremi į sieną, nes nėra kur judėti. Jei esi išminčius ir matai tokias kiekvieno savo veiksmo, uždavinio pasekmes, tai nė nepradedi. Tau nėra ką daryti. Belieka tik nusižudyti.
Tačiau šiandien kalbame apie mokslą, kaip apie viso pasaulio atskleidimą, kurio atžvilgiu esi ne šiaip mokslininkas, tyrinėjantis gyvus ar elektroninius vabalus, o didis filosofas, išminčius. Ir tai – visai kita išmintis.

Daugiau šia tema skaitykite:

Laimingo gyvenimo patentas

Kabala ir šio pasaulio mokslai

Kaip užsitikrinti malonumą iki gyvenimo pabaigos

Negyvoji, augalinė ir gyvūninė gamta veikia automatiškai. Ten nėra valios laisvės. Augalai ir gyvūnai neturi galimybės griauti pasaulio ir neturi būtinybę viršijančių poreikių.
Jiems nereikia dešimties drabužėlių, jiems nereikalingi prekių sandėliai, nereikia valdyti miško arba džiunglių. Kiekvienas turi savo natūralius ribojančius rėmus, savo teritoriją, savo šeimą.
Tačiau staiga kažkokia „uodegėlė“ išlenda iš gyvūno pakopos į žmogiškąją. Žmogų skiria tai, kad jame vystosi neigiama jėga, pasiruošusi viską sugriauti tik tam, kad jai būtų gerai.
Žmogus neturi gėrio jėgos, vienybės polėkio – viskas nukreipta į asmeninę naudą, į asmeninę sėkmę kitų sąskaita, netgi jei tai kainuotų jų gyvybę.
Gamtoje rūšys ėda viena kitą tik maitinimosi tikslais, dėl išgyvenimo būtinybės. Tačiau žmogus reikalauja dvasinio maisto – jis nerimsta, kol kiti turi ką nors gero. Jis nori, kad gerai būtų tiktai jam.
Jį graužia pavydas, aistra, puikybė, neapykanta, valdžios troškimas – negatyvi individuali jėga. Negatyvi todėl, kad ji skatina tarpusavio priešpriešą – jau ne dėl duonos kasdienės kaip gyvūnų pasaulyje.
Ši jėga nepripažįsta apribojimų. Kiekvienas norėtų palikti Žemėje jam reikalingą žmonių skaičių ir paversti juos visiškai jo kontroliuojamais robotais. „Nes kam gi jie egzistuoja, jeigu ne dėl manęs? Tegul visiškai paklūsta ir tarnauja man, tegul gyvena tik tam, kad šlovintų ir aukštintų mane“.
Štai ir gaunasi taip, kad aukščiausiame gamtos lygmenyje atsiranda ypatinga būtybė – šio pasaulio žmogus, kuriame auga tik negatyvi jėga.
Žemesniuose lygmenyse pozityvi jėga veikia automatiškai, kartu su negatyviąja. Patys pamatiniai apribojimai – ir yra pozityvas. Kita vertus, žmogus iš kartos į kartą įgyja vis labiau griaunantį potencialą.
Jo negatyvas – kokybiškai kito pobūdžio, jis nori viešpatauti virš kitų, trokšta pranašumo ir didybės per amžius. „Napoleoną atsimena iki šiol, o aš noriu aplenkti jį, kad mane atsimintų ir po tūkstančio metų“.
Mūsų egoizmas neturi ribų. Jis pasiruošęs sunaikinti visus, pasiruošęs pražudyti visą planetą ir save kartu su ja. Tokia beprotiška susvetimėjimo jėga.
Kita vertus, Visatos, Žemės ir gamtos joje raida liudija, kad mums trūksta pozityvios susivienijimo jėgos, rūpesčio kitais, pusiausvyros, ir ne tik materialių mainų lygmenyje.
Pirmiausia reikia ištaisyti mūsų požiūrį, elgseną, mūsų širdį, visiškai apnuodytą egoizmo. Jį reikia papildyti gerąja dalimi, reikia ištaisyti mūsų mąstymą, mūsų kriterijus, požiūrį į dalykus, į viską, ką jaučiame, viską, kas sukelia mūsų reakcijas.
Mano norui, mano protui ir jutimui reikalingas ištaisymas, papildymas, kompensacija, pusiausvyra. Tą beprotišką pasvirimą į kairę, į minusinę susiskaldymo pusę, aš noriu subalansuoti pasvirimu į dešinę, vienybės pozityvu. Negalima toleruoti disbalanso nei į vieną, nei į kitą pusę – čia reikalinga būtent pusiausvyra. Juk dviejų jėgų pusiausvyra suteikia mums galimybę vystytis.
Klausimas. Kas tada atsitiks su mano troškimu būti pasaulio valdovu?
Atsakymas. Tu pajusi, kad visas pasaulis tavo. Visą sistemą jausi, suprasi ir matysi kaip skirtą tavo darbui. Tada tu aprėpsi visą pasaulį, dar daugiau – visus pasaulius, paralelines visatas ir t. t.
Klausimas. Vadinasi, pozityvi jėga neribos manęs?
Atsakymas. Atvirkščiai, tai tikro išsiplėtimo jėga – skirta ne tam, kad gautum kažką mainais. Aš išeinu iš savęs, iš savo ribotumo ir tada matau gamtos reiškinius, kurių anksčiau nepažinau.
Juk viską jutau savo egoizme, o dabar kitos jėgos išvestas į išorę matau tai, kas iš tikro vyksta gamtoje, už penkių jutimo organų ribų, kitapus riboto matavimo prietaisų diapazono. Jaučiu Gamtą tokią, kokia ji yra.
Skirtingai nuo gyvūnų, pozityvi jėga mūsų visiškai neriboja. Atvirkščiai, mus limituoja būtent neigiama jėga, kuri kiekvieną verčia gvieštis naudos iš visų aplink. Aš nuolatos uždarytas savo požiūryje į gyvenimą, išorėje nieko nesuvokiu ir į viską žiūriu iš asmeninės naudos pozicijų.
Argi tokiomis sąlygomis galima mėgautis grožiu, matyti kažką gero, ką nors pažinti? Ne. Juk mane, nelaimingą, griaužia nuolatinė trauka gauti. Aš paprasčiausiai nežinau, kaip objektyviai žiūrėti į pasaulį.
Tačiau pagal gamtos programą dabar, kad pasiektume pusiausvyrą, mes turime ruoštis įgyti gerą, pozityvią jėgą. Ir jeigu atsiliekame, tai nuolatos, metodiškai panyrame į problemas, dėl kurių mūsų gyvenimas tampa vis labiau nesubalansuotas.
Klausimas. Kaip atrodo ideali iš mūsų reikalaujama dviejų jėgų pusiausvyra?
Atsakymas. Kai būsena subalansuota, aš naudojuosi gavimo jėga, priimdamas visą gėrį, kurį man dovanoja kiti, kita vertus, atiduodu žmonėms viską, ko reikia iš manęs.
Taip per mane pereina visa realybėje esanti gausa ir jaučiu, kad iš tikro esu pilnas ir tobulas. Aš suprantu ir jaučiu viską, kas yra visuose pasauliuose, paralelinėse visatose ir t. t.
Viskas teka kitiems per mane, ir tada Žmogaus (Adam) pakopoje gyvenu amžiną gyvenimą. Juk dabar šiose sistemose gyvenu kartu su visais. Tegul mano kūnas miršta – aš nemirštu, mano sąmonė gyva ir ji, kaip ir anksčiau, suvokia gyvenimą per bendrą sistemą. Taip ir yra pasiekiama amžinoji būtis.
Klausimas. Ar kiekvienas žmogus gali įgyti amžiną sąmonę?
Atsakymas. Kiekvienas panorėjęs. Galiausiai visi tai pasieksime, bet skirtingai: vieni prasmingai ir sąmoningai, o kiti „lazda varomi“.
Pabaigai: šiandien žmogus – blogiausias iš visų gyvūnų. Neatsitiktinai jis sukurtas paskutinis. Ir jis pats turi pabaigti, kompensuoti save. Tai darydamas jis pasieks „kūrinijos karūną“.

Iš 2014 m. kovo 2 d. 309 pokalbio apie naująjį gyvenimą

Tikroji žmogaus realizacija – įgyti naują gyvenimą, duodant bei dovanojant, atskleisti, kad jėga, užpildanti pasaulį, – tai meilės ir davimo jėga.
Daugelis pagyvenusių žmonių savo gyvenimo pabaigoje tą suvokia ir gailisi, kad nesusitapatino su šia jėga.
Todėl reikia žmones mokyti, kad ten iš tikrųjų yra amžinas, naujas gyvenimas. Tuomet net ir jaunas žmogus žinos, kas jo laukia, kaip teisingai išnaudoti laiką. Juk teisingai išnaudoti laiką – tai pasiekti egzistencijos lygį, esantį virš, aukščiau laiko. Laikas duotas būtent tam, kad pakiltume virš jo.
To pasiekti galima, tinkamai tarnaujant visuomenei, kai ir žmogus jai naudingas, ir visuomenė naudinga žmogui. Tada ir žmogus, ir visuomenė pakyla virš laiko.
Būtina suprasti, kad laikas – tai mūsų kūno pojūtis, už kūno laikas neegzistuoja. Laikas – labai subjektyvus, vidinis žmogaus suvokimas, nes taip funkcionuoja mūsų organizmas, laiką matuojame pagal kvėpavimo, širdies plakimo dažnį, metabolizmo greitį, kitaip tariant – pagal mūsų gyvūninio kūno gyvenimą.
Jei atsijungčiau nuo savo fiziologinio kūno gyvenimo, galėčiau pakilti į kitą laiko ašį. Tai būtų ne laikas, o veiksmų, kuriuos pajėgiu kaskart atlikti, kiekis. Tai visiškai nepriklausytų nuo laiko.
Tai sunku įsivaizduoti, bet tokia dimensija egzistuoja. Net ir pagal Einšteiną laikas – reliatyvus. Apie laiką galima daug kalbėti: kada jis baigiasi, keičiasi, kaip galima jį ištempti arba suspausti.
Psichologinis mūsų laikas visiškai priklauso nuo gyvūninio kūno. O jei norime iš šito kūno pakilti į kitą lygmenį – mūsų dvasios, sąmonės lygį, galime atsijungti nuo mūsų kūno laiko.
Kūnas gyvens toliau, o mes įgysime papildomą suvokimo, absorbavimo ir šalinimo sistemą. Šioje sistemoje pradėsime jausti gyvenimą pagal laiką, matuojamą tik davimo ir gavimo veiksmais, o ne laikrodžio rodyklių apsisukimais ar Žemės bei kitų dangaus šviesulių skriejimu kosmose. Tai visiškai nesusiję su mano gyvenimu, juk esu gerokai sudėtingesnis ir aukščiau nei tie apsisukimai, matuojantys man laiką ir gyvenimą.

Iš 355-ojo pokalbio apie naują gyvenimą, 2014 m. balandžio 22 d.

Daugiau šia tema skaitykite:

Pagreitintas laiko pulsas

Laiko šeimininkas

Laikas – mūsų pasaulio trūkumas

Klausimas. Žemės vystymosi procese mes stebime kūrimo ir griovimo periodus. Ar galima tai palyginti su žmonijos vystymusi?
Atsakymas. Mums tik atrodo, kad gamta griauna tai, ką sukūrė. Iš tiesų visa tai yra vystymosi dalis, kur kiekvienas naujas etapas reikalauja įveikti ankstesnę būseną ir jos pagrindu sukurti kitą.
Kas dėl galimų paralelių su žmonijos istorija, visa tai vien tik egoizmo, mūsų gavimo noro vystymasis. Ir jis nesubalansuotas su davėju. Painiava kyla dėl to, kad gavimo jėga dalijasi į dvi dalis:
•   Viena vertus, aš noriu gauti tiesioginės naudos sau.
•  Kita vertus, aš pasiruošęs kažką kažkam atiduoti, nes žinau, kad man tai  naudinga. Tarkime, aš jaučiu malonumą dėl savo gerumo ir dosnumo – svarbiausia, kad būtų aiški nauda. Kitaip aš lieku be davimui reikalingo „kuro“.
Taigi mane valdo vien tik gavimo jėga. Kad ir ką daryčiau, viską darau dėl savęs. Niekas neturi jėgų ką nors duoti be naudos sau. Net motina rūpinasi mažyliu todėl, kad jai bus skaudu, jeigu jam kas nors atsitiks. „Išjungsi“ šį jausmą, ir visas rūpestis dings.
Mes esame sistemos, apskaičiuojančios rezultatą. Ir mano sistema niekada nesutiks įdėti nors gramą pastangų į tai, kas nežada pelno, užpildymo. Mūsų prigimtis egoistiška, ji ieško naudos tik sau.
Todėl bet koks dosnumas, kad ir koks nuoširdus jis atrodytų, yra melas. Mes negalime duoti be naudos sau. Veiksmą be naudos sau gali atlikti tik psichiškai nesveikas žmogus.
Kaip gauti davimo jėgą ir subalansuoti ją su mūsų egoistine prigimtimi? Tai mes turime išsiaiškinti.
Vienaip ar kitaip, ši jėga gamtoje egzistuoja, ji slypi mūsų programoje. Kaip tik dabar turi įvykti mūsų pakilimas iš gyvūninės pakopos į žmogiškąjį lygmenį. O Žmogus – tai kūrinys, sujungiantis abi šias jėgas.
Gyvūniniame lygmenyje mes naudojamės žmogiškojo lygmens vystančia jėga tik neigiama forma.
Todėl savo sunkiame kelyje mes patiriame labai blogas būsenas, kol nusprendžiame, kad šis kelias netinkamas ir reikia jį papildyti bei subalansuoti gerąja jėga.
Kaip tik dabar ir esame ant tos ribos – perėjime iš negatyvaus vystymosi į pozityvų užpildymą.

Iš 2014 m. kovo 3 d. 309-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvi jėgos, gimdančios Žmogų

Dviejų jėgų pusiausvyros centre

Senasis ir naujasis „Aš“

Apskritai, vystymasis – tai plėtimosi ir konsolidacijos procesas, kvėpavimas, susidedantis iš šių dviejų jėgų. Jos prieštarauja viena kitai ir kartu yra tarpusavio harmonijoje.
Tie patys gamtiniai mechanizmai veikia ir žmonių santykiuose. Mes irgi jaučiame atsiskyrimą ir suartėjimą, jausmų atvėsimą ir suliepsnojimą.
Taigi, pereiname tas pačias vystymosi formas kaip ir Visata, tik aukštesniame sąmonės lygmenyje. Suprantama, kad negalime atsiduoti tik vienai iš dviejų veikiančių jėgų, kaip negalime gyventi tik įkvėpdami arba tik iškvėpdami.
Gyvenimas – tai nuolatinis priešingybių kontrastas. Jei viskas gera ir puiku, jei saldumas nepaįvairinamas kruopele aštrumo arba kartumo, nebejuntame skonio ir prasmės. Tai – nepakeliama.
Tik dviejų jėgų – pozityvios ir negatyvios – derinys leidžia pajusti tikrovę, tarp jų blyksteli gyvenimo kibirkštis. Be šito viskas išnyksta, ištirpsta viename tone.
Klausimas. Kaip šios dvi jėgos, šie plėtimosi ir konsolidacijos procesai, pasireiškia žmonijos istorijoje?
Atsakymas. Viena vertus, mes apsigyvename Žemėje, išsiskiriame, nutolstame, nekenčiame vieni kitų, kariaujame vieni su kitais. Prasiveržiame pro buvusias sienas, apribojimus, kurie seniau mums tiko, nebenorime jų laikytis, pažeidžiame susitarimus, sąjungas, sutartis, kartu išsivaduojame, išsilaisviname nuo įsipareigojimų.
Jėga, verčianti taip plėstis – mūsų egoizmas. Kuo jis didesnis, tuo mažiau mes linkę su kuo nors susisieti, kam nors įsipareigoti.
Kita vertus, mus veikia konsoliduojanti, traukos, jėga: suradę sąlyčio, atitikimo, taškus, jausdami artimumą ir kitų žmonių poreikį, mes vienijamės, buriamės į grupes.
Yra ir kitokia galimybė: plėtimosi jėga atlapoja mano širdį visam pasauliui, o konsolidacijos jėga, kylanti iš egoizmo, verčia ieškoti asmeninės vienijimosi naudos.
Viskas priklauso nuo to, kuri iš dviejų jėgų lemia mūsų požiūrį į pasaulį – geroji ar blogoji.
Vienaip ar kitaip, bet jų sąveika mumyse gimdo gyvenimo pojūtį. Todėl svarbu palaikyti šių dviejų jėgų pusiausvyrą, kad jos kartu judėtų teisinga kryptimi.
Pavyzdžiui, esame linkę idealizuoti teisingų sutuoktinių, panašių į balandėlius, įvaizdį. Tačiau tikrą taiką šeimoje kuria ir konfliktai – pipirai, be kurių santuoka būtų prėska, konfliktai – tarsi pliauskos, kuriomis būtina kūrenti meilės ugnį.
Taigi, veikti turi abi jėgos, bet taip, kad vestų į vieną tikslą. Jų jungtis turi būti pusiausvyroje, o bendras veikimas – maksimaliai efektyvus.
Klausimas. Kaip žmonija gali sukurti ir palaikyti dviejų jėgų pusiausvyrą?
Atsakymas. Turime joms abiem nustatyti bendrą tikslą.
Iš esmės – tai davimo ir gavimo, traukos ir atostūmio jėgos. Tarp kitko, nesvarbu, kokiame lygmenyje ar srityje, kad ir mechanikoje, elektroje ir t. t.
Dabar kalbame apie šių jėgų veikimą žmoguje ir tarp žmonių – jausmų lygmenyje. Jame taip pat turime pasiekti savo egoizmo ir altruistinio davimo jėgų pusiausvyros.
Nuo pat pradžių mus valdo gavimo jėga: norime prisitraukti, pasiimti viską, kas naudinga. Ir dar daugiau – kad tik kiti negautų ko nors gero. Tokia pradinė būsena, iš jos turime rasti būdus atsverti blogąją jėgą.
Taip prieisime sistemą, kurioje kiekvienas bus vidinėje pusiausvyroje kaip sveika ląstelė, o kartu šios sveikos ląstelės, besirūpindamos kitų gerove, gali papildyti, pripildyti viena kitą. Tada galime gauti taip, kad aplinkiniams būtų naudinga, taip pat duoti tai, ko reikia jų gerovei.
Taip formuosime tam tikrą bendrą organizmą, kurio visos dalys bus integraliai susijungusios. Pagimdysime naują kūną, naują gyvybę – jau žmogiškajame lygmenyje, virš negyvojo, augalinio ir gyvūninio lygmens.
Kitaip tariant, žmogiškoji pakopa – tai visai ne dabartiniai mes. Šiuo metu esame tik gyvūninio lygmens viršūnėje. Kai suformuosime iš savęs teisingą sistemą, ji ir vadinsis Žmogumi (Adam). Kadangi ją sudaro dvi pusiausvyroje esančios jėgos, pradėsime jausti gamtą giliau ir plačiau.
Klausimas. Ko šiuo metu mums trūksta, kad suformuotume sistemą žmogiškajame lygmenyje?
Atsakymas. Trūksta davimo jėgos. Mumyse veikia tik gavimo jėga.
Dabar, išeidami iš gyvūninio lygmens, pradedame tolimesnį vystymąsi – kaip žmonės, bet savo aplinkoje vystome tik gavimo jėgą. Bet koks mūsų davimas skirtas dar didesniam gavimui. Kitaip tiesiog nesugebėtume nieko atiduoti.
Taigi, viskas mumyse – gavimas, atviras arba paslėptas. Gavimo jėga viską valdo, o davimo jėgos neturime.
Jei rasime būdą tarpusavyje generuoti davimo jėgą, kad ji atsvertų gavimo jėgą, tai šių dviejų jėgų balansas iš mūsų sukurs naują kūrinį, vardu Žmogus. Jis užaugins mumyse naują suvokimą, naują pojūtį, susidedantį iš dviejų dalių ir leidžiantį virš gavimo sistemos formuoti davimo sistemą. Kai suformuosime šias dvi sistemas, pajusime aukščiausią gamtos lygmenį, žmogiškąją pakopą.
Šiuo metu jos dar nepasiekėme, mums trūksta antros pusės – davimo jėgos. Dėl to negalime būti iš tikrųjų susivieniję ir esame panašūs į riešutus maiše, kuriuos sulaiko tik išorinis spaudimas, kitaip jie išbyrėtų.

Iš 309-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą, 2014 m. kovo 2 d.

Daugiau šia tema skaitykite:

Dviejų jėgų pusiausvyros centre

Laimingo gyvenimo patentas

Pagrindinė kliūtis kelyje į laimę

Klausimas. Paskutiniuosius keletą dešimtmečių laimės paieškų tema visuomenėje – ir Izraelyje, ir visame pasaulyje – tapo itin madinga. Ši tema gvildenama daugybėje knygų, kursų, seminarų. Karaliaus Saliamono „Koheleto“ knygoje laimės paieškos sugretinamos su tiesos paieškomis. Apie kokią tiesą kalbama?
Atsakymas. Tiesa kaskart būna kitokia. Kiekviena karta nusistato taisykles, pagal kurias sprendžia, kas yra tiesa, o kas – melas, kas gėris ir blogis, kas malonumas ir kančia. Prieš 100-200 metų laimė buvo turėti darbą, būstą, šeimą ir vaikų.
Jei žmogus galėjo savo šeimą aprūpinti maistu ir stogu virš galvos, buvo laimingas. Be šito jis nieko daugiau netroško. Jei be kasdienių drabužių jis turėjo ir kostiumą – nuostabu! Vėliau drabužiams sugalvojo spintą, iš pradžių ji buvo nedidukė. O dabar bute kiekvienas turi savo kambarį, savo sieninę spintą. Bet ir to maža – mums reikia kambario drabužiams!
Mes pasisotinome, bet vartojame toliau. Mūsų gyvenimas virto lenktynėmis. Kur jaučiame malonumą? Gyvenu rajone, kurio gyventojai priklauso stipriai viduriniajai klasei. Septintą ryto mano kaimynas bėga prie savo automobilio su vaiku vienoje rankoje ir kavos puodeliu kitoje. Pasideda kavą, įsodina vaiką, nuveža jį į vaikų darželį ir vyksta į darbą.
Namo grįžta ne anksčiau kaip 20-21 val. Kada jis jaučiasi laimingas? Kai kartą per savaitę vakaroja su draugais? Ar kai kartą per metus gauna savaitę atostogų ir keliauja į užsienį? Kur iš tikrųjų tas malonumas? Jis dairosi į kitus: visi taip daro, aš irgi.
Klausimas. Taip išeina, kad laimės pasaulyje nėra?
Atsakymas. Laimė – tai kasdienybės rūpesčiai, davimas artimui! Jei vienas su kitu dalinsimės, jei sukursime tokį gyvenimą, kuriame visi būsime susiję teigiamais ryšiais, tai vienas kitą pripildysime laime, o ne daiktais. Noriu jaustis laimingas įsigydamas daiktą: nusipirkau – mėgaujuosi. Kiek galiu žiūrėti į jį ir mėgautis?
Laimė turi nuolatos atsinaujinti. Įsigydami automobilį, ją jaučiame mėnesį, namą – metus. Kaip sutvarkyti gyvenimą, kad noras būti laimingam nuolat atsinaujintų, o jo pripildymas būtų naujas? Kad kiekvieną dieną pabusčiau kaip vaikas, plačiai atvertomis akimis!
Vaikystėje gyvenau name su dideliu kiemu. Ten augo medžiai, gėlės, buvo šuo. Jau iš vakaro įsivaizduodavau, kaip rytą pašoksiu iš lovos ir bėgsiu į kiemą susitikti su draugais. Štai taip nusiteikęs noriu gyventi!
Klausimas. Karaliaus Saliamono knygoje Koheletas nuolat kartoja vieną sakinį: „Kas buvo, tas vėl bus, ir nieko naujo nėra po saule“. Tai labai liūdnas atskleidimas.
Atsakymas. Jei nori tiesiog mėgautis pasauliu, visada gausi tuštumą.
Klausimas. Nejaugi iš tikrųjų reikia pasiekti visišką malonumų nebuvimą, kad suprastum, jog būtina atsinaujinti? Ar negalima mėgautis ir daiktais, ir žmonių tarpusavio ryšiais?
Atsakymas. Viena kitam netrukdo, bet nemanau, kad žmogus gali būti dviejuose pasauliuose. Jei esi suskilęs, tai nei vienas, nei kitas noras nesivadina pilnu. Galų gale turime sau ir kitiems parodyti, kur yra tikrasis laimės šaltinis.
Mūsų santykių atnaujinimas suteiks laimės pojūtį ir tai visada bus gyvybinė dvasia, išpučianti bures mūsų laivui, plaukiančiam geresnių būsenų link.

Iš 2013 m. gegužės 23 d. 187-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Laimingo gyvenimo patentas

Pagrindinė kliūtis kelyje į laimę

Vystymasis susideda iš dviejų procesų: atskirų dalių sąsajos ir plėtros. Gamta tampa vis sudėtingesnė ir įvairesnė, ji įgauna naujas formas ir naujai atsiskleidžia. Visi jos elementai jungiasi, sąveikauja ir kiekviena dalis tiksliai atlieka savo vaidmenį tam tikroje vietoje – visos sistemos naudai.
Klausimas. Kaip šiuo momentu tai siejasi su žmogaus vystymusi?
Atsakymas. Mes pasiekėme naują kokybinį etapą, jis jau ryškėja. Staiga visi tapo susiję, žmonija pasijuto gyvenanti mažame „kaime“, kuriame visi priklauso vieni nuo kitų, ar tai būtų į gera, ar į bloga.
Išslysti iš šio tinklo neįmanoma, mes neturime jėgų eiti pavieniui. Kažkas dar galvoja, kad gali priimti sprendimą sunaikinti pusę žmonijos ir taip nutraukti ryšius tarp mūsų. Tačiau šie dramatiški įvykiai tikslo nepasieks. Mes nesugebėsime nutraukti ryšių.
Klausimas. Tai primena lęšius puode: pervirti jie praranda savo formą. Ar ne taip mes prarandame savo individualią formą virdami istorijos katile? Ko gi reikalaujama iš mūsų šiandien?
Atsakymas. Vienytis – racionaliai, brandžiai, suprantant, ką darome ir kodėl.
Klausimas. Kas mūsų laukia, jeigu mes tęsime individualų egoistinį vystymąsi?
Atsakymas. Tai atneš mums tik nelaimes. Juk pasaulis pasikeitė. Jame pasireiškia integraliosios jėgos, kurios veikia mus iš visų pusių, ir mes matome, kaip individualus požiūris neša nuostolius vietoj naudos.
Tarkime, esame viename kambaryje. Aš noriu groti būgnu, kitas nori miegoti, trečias – žiūrėti televizorių, ketvirtas – virti tą pačią lęšių sriubą. Ar galime tarpusavyje sutarti?
Ir visa tai tiesa. Įtampa didėja visuose lygiuose. Klimato pokyčiai dar tik prasidėjo, o pasekmės visur didžiulės.
Todėl gyventi kaip anksčiau tiesiog nepavyks. Juk mes ant žemės paviršiaus kaip vabaliukai, turintys trapią pastogę. Mūsų jėgos nesulyginamos su gamtos jėgomis.
Iš tiesų, mes patys griauname gerovės pamatus. Todėl nėra kitos išeities, reikia pripažinti, kad pasaulis integralus, kad kiekvienas priklauso nuo kitų ir gyvena „viename kambaryje“, ant vieno „rutuliuko“, iš kur neįmanoma pabėgti. Kitų „kambarių“ tiesiog nėra.
Galbūt, neturėdami išeities, pasinaudodami savo protu pagal paskirtį, mes sugebėsime pažaboti savo egoizmą taip, kad jis leistų mums susikalbėti tarpusavyje. Tai seka iš gamtos vystymosi pažinimo. Šiandien ji mus įpareigoja susitapatinti su jos integralia sistema. Integrali sistema sudaryta iš dviejų dalių: pliuso ir minuso, davimo ir gavimo. Gavimo jėgos mes turime pakankamai, o davimo neturime. Ją mes turime atrasti ir išvystyti.
Tai galima padaryti pasinaudojant ypatinga metodika, kuri vadinasi „integralusis ugdymas“. Šia metodika reikia kiekvienam žmogui įskiepyti davimo pagrindus – tada jis žinos, kaip tinkamai panaudoti abi gamtos dalis. Jis kurs save, įgis pasitikėjimo ateitimi, savimi, savo vaikais ir visu pasauliu.
Jeigu eisime egoistiniu keliu, tai visos jėgos, visi turtai, ištekliai bus skirti kovai su gamtos jėgomis: karščiu ir šalčiu, sausromis ir potvyniais, su ligomis ir t. t.
Pavyzdžiui, jeigu toliau nyks bitės, mes nebeturėsime, ko valgyti. Mes beviltiškai priklausomi nuo gamtos sistemų – tiek, kad negalime to suvokti.
Ir iš tiesų, integralaus įstatymo pažeidimas atneša daug pasekmių visame pasaulyje. Juk gamtoje viskas susiję – iš esmės tai vienas mechanizmas. Derlius aprūpina maistu ne tik mus, bet ir gyvūnus, kuriuos veisiame. O tai reiškia, kad įsikišimas į sistemą grasina mūsų būtiniesiems poreikiams, ir tai labai pavojinga.
Kita vertus, šios nelaimės turi parodyti, kad mums trūksta antros jėgos. Juk jeigu mes nesusijungsime tarpusavyje, tai negalėsime susikalbėti, sudaryti išgyvenimui būtinų sutarčių. Iš to mes matome, kad visos jėgos skirtos priversti žmogų mokytis, daryti išvadas iš to proceso, kurį perėjo Žemės planeta. Ir pagrindinė išvada ta, kad viskas skirta dalims susijungti. Vystymasis vyksta atskirų dalių susivienijimo, susijungimo į vis sudėtingesnes sistemas pagrindu. Mes turime tai pasiekti.

Iš 2014 m. kovo 2 d. 309-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Gamtos dėsnių nežinojimas neatleidžia nuo tarpusavio laidavimo

Siekiant natūralaus gyvenimo lygmens

Integralus auklėjimas – žaibiškas procesas

Mūsų laikais žmogui reikia labai stiprios apsaugos nuo neigiamo dvasinio poveikio. Juk šiandien egzistuoja galingas grasinimų ir prievartos šaltinis –  aplinka.
Ką matome per televizorių? Afrikoje badauja žmonės, ir jie gali tuoj užgriūti Europą. Mokykloje sumušė mokinį, vienas nusikaltėlis nušovė kitą.
Žiūrint į tokį pasaulį, galima išprotėti! Tokias naujienas žmogus išgirsta prieš miegą, – kaip jam atsipalaiduoti ir gerai pailsėti? Nėra nieko nenatūralesnio!
Galiu pateikti kaip pavyzdį savo mokytoją Baruchą Ašlagą. Naujienų laidos jis klausydavosi tik pirmąsias minutes: ar įvyko kažkas tikrai svarbaus? Smulkmė jo nedomino. Jis mėgo humorą, gerus pokštus, kai sujungus priešybes staiga susikurdavo kažkas juokingo. Kai pasakodavo juokelius, jis būdavo labai patenkintas, juk nuo jų žmogus pailsi.
Visada esame spaudžiami problemų, kurių neįmanoma išspręsti, o juokeliuose paprastai kalbama apie neišsprendžiamą problemą, kuri dėl netikėto posūkio staiga išsprendžiama. Manau, kad drauge su gera aplinka humoras gali būti puiki priemonė nuo nerimo ir grėsmių.
Savo norą užpildau humoru, o ne nerimu ir grėsmėmis. Kai jau negaliu studijuoti, bet dar ne laikas ilsėtis, mėgstu paklausyti ar pažiūrėti kažką malonaus. Tai dažniausiai arba filmas apie gamtą, arba iš tikrųjų linksma komedija, kokybiškas humoras.
Nemanau, kad taip tampu lengvabūdiškas, juk visas šias naujienas, baimes ir spaudimą kažkas kuria tikslingai, kad mus paveiktų. Ir kuo energingiau tai daro, tuo stipriau pritraukia dėmesį, kurį vėliau panaudoja savireklamai. Kodėl turėčiau nuo to priklausyti?
Jeigu tai būtų tikrai kažkas rimto, pavojingo gyvybei – cunamiai, ugnikalnio išsiveržimas, tikri ekonominiai sunkumai – kitas reikalas. Bet 99 procentus žinių, jei ne visą 100 proc., gauname iš neatsakingų žmonių, kurie neturi jokio kito intereso, išskyrus pelną. Todėl privalome filtruoti viską, kas ateina iš bendros aplinkos, kad nepradėtume bereikalingai rūpintis ir nerimauti.

Iš 2012 m. spalio 21 d. 86-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Šeimos oazė

Aukštesniųjų pasaulių tragikomedija

Depresija, viena iš dabartinių žmonijos problemų, atsirado XVII-XVIII a. sandūroje kaip lengvas apmaudas, būdingas aristokratijai. Žmonės dykaduoniavo, nežinojo, kuo užsiimti. Šiame fone paslapčiomis ėmė kilti klausimas apie gyvenimo prasmę: tarsi visko yra ir kartu – nieko.
Kad atitrauktų žmones nuo šių minčių ir nuslopintų augančią tuštumą, visuomenė ėmė skatinti romanus, seksą, smulkius karus. Paskui prasidėjo įvairiausių technologijų vystymas, tapo populiarus sportas, kelionės, mados. Viskuo siekiama užimti žmogų, suteikti jam kažkokį pripildymą vietoj tikrojo atsakymo į klausimą „Dėl ko aš gyvenu?“
Tuo pat metu vystėsi žiniasklaida, radijas, televizija, prie jų netrukus prisijungė internetas, užpildantis laisvalaikį ir panaudojantis visus žmogaus išteklius. Juk internete išmetama įvairiausios informacijos, kuri užkamšo kylančias mumyse tuštumas.
Nepaisant šių tendencijų, kuo žmogus beužsiimtų, jo gyvenimo beprasmiškumo, niekingumo, savojo egzistavimo ribotumo suvokimas vis aiškėja. Bet kurį daugiau ar mažiau išsilavinusį žmogų nesąmoningai kankina klausimas apie gyvenimo prasmę. Ši kirmgrauža tūno viduje, ir žmogui reikia su ja kažką daryti.
Kad kažkaip užgniaužtų depresiją, žmonėms imta siūlyti raminamuosius, oficialiai leista vartoti ir lengvuosius narkotikus. Po kovos už žmogaus sveikatą vėliava vyriausybinės struktūros draudžia rūkymą, bet… lėtai žudo narkotikais.
Taigi, šiai dienai viskas galima. Žmogus niekuo neapsiriboja nei seksualiniu, nei narkotikų vartojimo požiūriu. Pripildyk save kuo tik nori, kad tik nejaustum depresijos. Juk ji veda prie to, kad žmogus tampa pasiruošęs žudyti visus ir viską, įskaitant save – tai jam nebebaisu.
Gyvenimo prasmės ieškojimas – pats sunkiausias, nes ją rasti galima tik pakilus aukščiau savęs. O pakilti aukščiau savęs žmogus negali, išskyrus tuos atvejus, kai likimo valia randa kabalos mokslą. Nors šis kelias taip pat ilgas, bet bent jau su perspektyva – tegul kol kas ir nejaučiama, išprotauta.
Taigi, depresija yra visos žmonijos problema. Kuo greičiau žmonija, veikiama interneto ir bendro vystymosi ims judėti pirmyn, tuo labiau žmonės jaus gyvenimo niekingumą, ribotumą ir trumpalaikiškumą.
Pasąmoningai jaučiame, kad mūsų gyvenimas turi daug didesnį potencialą, nei esamas. Juk žmogus nėra sukurtas tam, kad gyventų kaip gyvūnas, kitaip tariant, rūpintųsi savimi, savo palikuonimis ir savo įsikurdinimu iki grabo lentos. Jame slypi kažkokia vidinė užuomazga, siekianti augti. Ši užuomazga yra kiekviename žmoguje, bet ją galima nuslopinti.
Šiandien svarbiausia pasaulio industrija – tai pramogų industrija. Į ją investuojamos didžiulės lėšos, jėgos ir t.t. Bet net ji jau griūva. Mes jau nebegauname pasitenkinimo iš Holivudo ir kitų masinių pramogų.
Žmogus, ieškodamas gyvenimo prasmės, tampa nekantrus. Net internete jis negali žiūrėti kokio filmuko daugiau nei 5 minutes. Po metų liks minute mažiau, vėliau – dar viena mažiau. Žmogų gožia klausimas: „Ar pamatysiu čia ką nors? Jei ne, tai nenoriu nė pradėti.“ Jei ilgų filmukų peržiūra tik didina tuštumą – tai jau geriau jų nežiūrėti.
Bėda ta, kad jei žmogus atverčia knygą ar užsiima darbu, tai bijo baigti savo užsiėmimą dar didesniu tuštumos, niekingumo, beprasmybės pojūčiu, jei neras atsakymo į jį kankinantį klausimą, todėl stengiasi to išvengti.
Todėl žmonės trumpina savo internetinį bendravimą ir pokalbius mobiliuoju, apsiribodami trumpomis frazėmis: „Iki rytojaus! Susiskambinsime!“ – tarsi kažką norėdami palikti ateičiai. O ką jie gali palikti rytojui? Tą pačią tuštumą, todėl geriau nutraukti pokalbį, kad būtų apie ką kalbėtis paskui.
Žmogus privalo jausti, kad jis turi ateitį, o ateities – nėra! Kol kas ji mums kažkiek matoma, tegul ir miglotai, – mes vis dar galime sau meluoti. Bet su kiekviena diena šis jausmas nyksta, – žmonijai neliks nieko, kuo galima būtų užkišti tuštumą.
Nepriklausomai nuo to, ką veikiate, tuštuma lieka ir vis didėja, tampa juoda, miglota. Todėl jaunoji karta ramiai atsisveikina su gyvenimu, juk paprasčiau pasirūpinti narkotikais ir tyliai išeiti, nei nešti savyje šią tamsą.
Mes susidūrėme su didžiule problema, kuria niekas nenori ir negali užsiimti. Tik kabala turi atsakymą. Bet, akivaizdu, kol žmonės nenusivils visiškai, jie mūsų neišgirs. Turime būti pasiruošę pateikti kabalos mokslą jiems suprantama forma, kad taptų aišku, kad turime atsakymą ir šis atsakymas – vienintelis: turime pasiekti begalinį, amžiną, tobulą egzistavimą – sutelktą ne mūsų kūne, o mūsų vidinio „aš“ pojūtyje.
Juk mano kūnas (gyvūninė substancija) po kažkurio laiko miršta, o žmogus manyje – amžinas. Todėl man reikia atskirti savąjį „aš“ nuo to, ką dabar laikau savimi, ištraukti jį, izoliuoti nuo mano kūno ir pradėti auginti, auklėti ir suformuoti. Tai ir yra „žmogus manyje“, ir aš jį turiu realizuoti.
Klausimas. Vadinasi, jei žmogus stos į šį kelią, jam depresija išnyks?
Atsakymas. Taip, bet jam, be abejo, kils kitų problemų, nes teks save auginti. Tačiau visos jos leis atsiplėšti nuo savo gyvūninio lygmens. Pakilęs aukščiau kūno, žmogus ims egzistuoti amžinybėje ir tobulybėje.
Tai ir yra atsakymas, kurį suteikia kabalos mokslas, be to – atsakymas realus, įgyvendinamas mūsų pačių šiame pasaulyje ir mumyse. Šiuo klausimu mes nuo nieko nepriklausome, niekas negali mūsų apriboti! Čia ir yra mūsų valios laisvė. Kad įgyvendintume šį tikslą mums nereikia jokių dirbtinų būdų ar ypatingų priemonių – viskas yra mūsų rankose.

Iš 2014 m. spalio 23 d. antrosios dalies TV programos „Trumposios istorijos“

Laimė – tai pačių stipriausių žmogaus norų pripildymas. Dažniausiai ji atsiranda esant kontrastui su nepasitenkinimo jausmu.
Pavyzdžiui, alkis leidžia pajusti valgymo malonumą, išsiskyrimas – susitikimo su artimu žmogumi džiaugsmą ir t. t. Kitaip sakant, mes sukurti taip, kad galime jausti teigiamas emocijas tik santykyje su neigiamomis.
Tada kyla klausimas: ar apskritai verta siekti laimės, jei pirmiausia turime patirti kančias, kad vėliau pasijustume laimingi?
Esmė tokia, kad kabalos metodika leidžia žmogui vienu metu pajusti ir laimę, ir pripildymo trūkumą. Tai yra tuo momentu, kai kuo nors mėgaujuosi, jaučiu ir šio skonio ilgesį, ir jo pripildymą.
Man nereikia to atskirti laike: dabar kenčiu, o paskui gaunu. Todėl žmonėms, užsiimantiems dvasine praktika, nekyla laiko klausimas. Jie yra už laiko ribų, vienu metu išgyvena ir kančios, ir pripildymo būsenas, ir alkį, ir sotumą.
Tai ir yra kabalos mokslas – mokslas apie gavimą! Jis žmogų moko gauti trokštamą dalyką ne po mėnesio ar metų, o būtent tuo momentu, kai užsinori. Tada tuo pačiu metu poroje atsiduria priešingi ženklai, minusas ir pliusas.
Mūsų pasaulyje šito nėra. Čia egzistuoja vienas didelis minusas, kuriam iš tiesų negauname pliuso. O malonumo gavimas pagal kabalos metodiką pats mumyse sužadina jo norą ir pripildymą.
Klausimas. O kaip tą padaryti? Kaip vis dėlto šiame pasaulyje tapti laimingam?
Atsakymas. Tai įmanoma tik tada, kai prisipildau ne pats savarankiškai, o per kitus. Tai yra laimės patentas, nes pats savęs niekada negaliu pripildyti. Bet jeigu jaučiu ir sugeriu kitų norus, tai juos pildydamas pripildau save, juk jų norai tampa mano norais. Taip išeina, kad save pripildau tuo, jog egzistuoju kituose.
Paslaptis tokia, kad išeinu iš savęs, aptinku savo išorėje norus, juos priimu kaip savus ir pripildau. Taigi ir noras, ir pripildymas yra už mano ribų, bet tai ir yra mano siela.
Klausimas. Ar kartu mes pripildome ir materialius žmogaus norus?
Atsakymas. Mes patenkiname visokius jo norus, bet tik tam tikrose ribose. Materialūs žmogaus norai prisipildo tik tiek, kiek būtina jo egzistavimui, ne daugiau. O dvasiniai norai – tiek, kiek mes kartu trokštame pakilti, nes mūsų abiejų pakilimai yra susiję ir papildo vienas kitą.
Šitaip kitų norų pripildymas mums suteikia laimės pojūtį.

Iš 2014 m. spalio 23 d. TV programos „Trumpos istorijos“, II d.

Daugiau šia tema skaitykite:

Meilė – tai tiltas virš neapykantos

Pagrindinė kliūtis kelyje į laimę

Koks malonumas džiuginti kitus!