Pranešimas. Jau šimtmetis, kai narkotikai uždrausti, ir per tą ilgą kovos su jais laiką vyriausybės sukūrė istoriją apie narkomaniją, kurią mes priėmėme kaip tiesą. Bet tikroji tiesa įpareigos mus pasikeisti!
I eksperimentas. Žiurkes po vieną patalpindavo į atskirus narvelius, kuriuose stovėdavo po du indus: tiesiog vanduo ir vanduo su heroinu (kokainu). Vienišos žiurkės, paragavusios vandens su narkotikais, grįždavo prie jų, kol nugaišdavo. Bet taip vykdavo tik tada, kai žiurkės narvelyje gyvendavo po vieną.
II eksperimentas. Pastatė žiurkėms parką: spalvoti rutuliukai, geriausias žiurkių ėdalas, tuneliai, po kuriuos galima bėgioti, ir keletas draugių – viskas, apie ką žiurkė gali svajoti. Visos žiurkės ragaudavo vandens iš abiejų indelių. Tačiau tokiomis geromis sąlygomis gyvendavusioms žiurkėms vanduo su narkotikais nepatikdavo!
Žurnalas „Time“: tarp amerikiečių kareivių, kovojusių Vietname, heroinas buvo vartojamas taip pat dažnai, kaip ir kramtomoji guma. Pagal „Archives of General Psychiatry“ duomenis, antrojo pasaulinio karo metais 20 procentų vokiečių kareivių tapo heroiną vartojančiais narkomanais. Bet 95 proc. narkomanų kareivių metė vartoję narkotikus, kai grįžo iš karinės tarnybos į taikų, malonų gyvenimą,  – narkotikai tapo nebereikalingi.
III eksperimentas. Žiurkės buvo laikomos atskirai po vieną, ir joms leido narkotikus 2 mėnesius. Žiurkės tapo visiškai priklausomos nuo narkotikų, jų smegenys buvo pažeistos chemijos. Tada tas žiurkes apgyvendino žiurkių parke. Žiurkės greitai nustojo vartoti narkotikus ir grįžo prie normalaus gyvenimo. „Gerasis“ narvelis jas išgelbėjo.
Daugybė žmonių ištisus mėnesius vartoja diamorfiną (medicininis heroino pavadinimas) ligai palengvinti, bet sugrįžę į įprastą gyvenimą jų nebepasigenda.
Gatvės narkomanai yra tarsi vienišos žiurkės, kurių vienintelė paguoda – narkotikai. Iš ligoninės paleistas pacientas – kaip žiurkė, grįžusi namo, į „gerąją“ aplinką.
Atsvara narkomanijai – tai ne susilaikymas, o geras ryšys su žmonėmis. Kova su narkotikais didina narkomanų skaičių: po kalėjimo jie pripažįstami nedarbingais, o tai lemia dar didesnę izoliaciją…
Alternatyva yra. Galima sukurti sistemą, atkuriančią narkomanų ryšį su pasauliu, kuri atitraukia juos nuo priklausomybės.
Portugalija pirmavo Europos Sąjungoje pagal narkotikų suvartojimą – 1 proc. gyventojų vartojo heroiną. Šalis bandė kovoti su narkotikais, bet problema tik augo. Tada jie atšaukė baudžiamąją atsakomybę už narkotikų vartojimą ir skyrė pinigų narkomanų socializavimo programai, kad žmonės turėtų tikslą, teikiantį jėgų gyventi.
To reikia ne tik narkomanams. To reikia mums visiems, nes verčia mus kitaip galvoti apie save. Žmonės – tarpusavyje susijusios būtybės. Mums reikalingas ryšys ir meilė. Išmintingiausias XX a. posakis skamba taip: „tik ryšys“. Bet mes susikūrėme aplinką ir kultūrą, kuri atskiria mus vieną nuo kito, o pakiša mums pakaitalą, ryšio parodiją, vadinamą internetu.
Narkomanijos augimas – tai simptomas mūsų gyvenimo būdo, kai žymiai daugiau dėmesio skiriame daiktams, nei savo artimiesiems. Mūsų XXI amžius – vienatvės amžius. Visi turime kalbėti apie socialinę reabilitaciją, visiems kartu reikia išsigydyti nuo izoliacijos ligos, dėl kurios tarsi klaidžiojame tirštame rūke.
Komentaras. Gero tarpusavio ryšio atkūrimas, priešinantis mūsų nenorui – egoizmui, yra absoliuti panacėja nuo visų bėdų. O tada, kai pasieksime vienybę, pakliūsime į Aukštesnįjį pasaulį – amžiną, tobulą egzistavimą.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kur slepiasi laimė?

Vienišas arba gyvenimas atskirai

Pražūtinga civilizacijos trajektorija

Klausimas. Ką turiu daryti, kad kabalos mokslas pakeistų mano likimą? Gal prašyti pagalbos kabalistų, turinčių ypatingų jėgų?
Atsakymas. Pirmiausia reikia pačiam studijuoti kabalos mokslą. Žmogus ateina į kabalą, nes nori sužinoti savo likimą.
Klausimas. Ar žmogus, studijuojantis kabalą, gauna jėgų pakeisti savo likimą?
Atsakymas. Žinoma, ne iš karto, bet laikui bėgant jis sugebės tai daryti. Dėl to jis ir mokosi.
Klausimas. O jeigu paprašyčiau kito kabalisto pakeisti mano likimą, ar galėtų jis tai padaryti?
Atsakymas. Ne, tai neįmanoma. Reikia pačiam mokytis keisti savo likimą. Kabalistas gali paveikti savo, o ne kitų likimus. Juk kiekvienas privalo taisydamasis keisti savo likimą.
Tam ir egzistuojame šiame pasaulyje, kad vystydamiesi praeitume visas tarpines pakopas ir pasiektume pageidaujamą būseną. Mes praeiname šį vystymosi procesą kaip vaikai, turintys mokytis mokykloje. Jie vis tiek mokysis: arba bus nuolat baudžiami, arba susipratę ims ruošti pamokas ir baigs mokyklą su pagyrimu, bus visų mylimi ir mėgausis gyvenimu.
Iš šio pavyzdžio galima daryti išvadą, kad turime žinoti ir savo asmeninę, ir bendrąją programą: kokią pageidaujamą formą turime pasiekti? Ar to norime, ar ne, privalėsime ją pasiekti, nes taip įrašyta mūsų likime.
Likimas leidžiasi mums iš viršaus kaip vaikams, kurių niekas neklausia, ar jie nori eiti į mokyklą, ar ne. Vaikas privalo lankyti mokyklą, nes yra įstatymas dėl privalomo mokymosi iki 16 metų. Bet, kaip mokysiesi – tai jau tavo reikalas. Jei esi protingas ir supranti, kad pasirinkimo nėra, kad turi įgyti pagrindinį išsilavinimą, tada stengiesi sužinoti, ko reikalaujama kiekviename etape. Stengiesi padaryti viską, ko reikia, bet pačia patogiausia forma.
O gal pajėgsi netgi sutrumpinti mokymosi laiką ir baigti mokyklą eksternu: vietoj dešimties metų – per septynerius ar aštuonerius.
Klausimas. Kitaip sakant, pats žmogus turi išstudijuoti bendrąją programą, o tada galės sėkmingiau į ją įsijungti. O jei žymaus kabalisto paprašyčiau palaiminimo, kaip tai paveiktų mano gyvenimą?
Atsakymas. Tai turės tik psichologinį efektą. Kabalistas negali paveikti tavo likimo nei į gerąją, nei į blogąją pusę. Juk jis negali atimti iš tavęs galimybės stengtis, pasirinkimo laisvės, tavo darbo, kuriuo turi keisti save. Taip kaip tėvai negali už vaiką atlikti namų darbų, išlaikyti egzaminų ir pabaigti mokyklos.
Bet žmogus įsitikinęs, kad svarbaus asmens palaiminimas atneš jam sėkmę. Tai suteikia pasitikėjimo kaip vaikui, kuris jaučiasi saugus, tėvų globojamas. O kai žmogus nusiramina, jis iš tiesų pasveiksta, ramiau žvelgia į problemas ir jas išsprendžia. Todėl jam atrodo, kad padėjo palaiminimas.
Tačiau tai – tik psichologinis efektas, ne likimo keitimas. Likimą pakeisti gali tik pats žmogus, tiek, kiek pats stengiasi. Tik taip galima pakeisti savo likimą – judant iš pradinio taško galutinio link.
Klausimas. Taip išeina, kad norėdamas pakeisti likimą, turiu išsivystyti kaip žmogus: sužinoti vystymosi planą ir pamatyti jame savo vietą.
Atsakymas. Taip padaryti tapo įmanoma tik mūsų kartai, anksčiau – ne. Anksčiau žmonės to net neklausdavo – gyveno sau ir tiek. Prieš kokius šimtą ar du šimtus metų tik ypač išmintingi žmonės – filosofai, psichologai klausė, kokiu tikslu sukurtas žmogus.
O pats žmogus gyveno, nekeldamas klausimų. Jis žinojo, kad bus kalvis, kaip ir tėvas, o vėliau jo sūnus perims tą darbą. Taip tęsėsi iš kartos į kartą. Viskas pasikeitė tik mūsų laikais, paskutiniaisiais dešimtmečiais.
Klausimas. Ar tai reiškia, kad žmonės karta po kartos tampa vis protingesni, ir dabar mums atsiveria galimybė valdyti savo gyvenimą, ką sugebėjo tik didžiausi išminčiai prieš tūkstančius metų?
Atsakymas. Taip, žmonija taip išsivystė, kad paprasti žmonės šiais laikais yra pasiekę tokį lygį, kokiame prieš du tūkstančius metų buvo tik didieji išminčiai – Aristotelis, Platonas ir pan.

Iš 478-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą, 2014 m. gruodžio 21 d.

Daugiau šia tema skaitykite:

Mano likimas – žmonijos likimo dalis

Kas pasikeitė šiandien?

Kaip pakeisti įrašus gyvenimo dienoraštyje

Klausimas. Kodėl gamta nuo mūsų slepia informaciją apie ateitį?
Atsakymas. Tokia informacija visai nereikalinga, juk kalbame tik apie gyvūninį kūną. Taigi, žmogus nė neįtaria apie artėjančias gamtos katastrofas: cunamius, viesulus, kuriuos gyvūnai jaučia prieš 2-4 dienas.
Gyvūnai nujaučia įvykius, nuo kurių priklauso jų gyvybė. Žmogui tai nežinoma, juk jis turi priemonių, apsaugančių nuo gamtos smūgių.
Be to, žmogui neduota galimybė gauti šią informaciją. Jam atrodo, kad jis atskleidžia gamtą, vis daugiau apie ją sužino ir mokosi nuo jos apsiginti. Bet matome, kad koks bebūtų protingas, žmogus negeba numatyti gresiančių ekologinių katastrofų, o juk patys jas ir sukeliame.
Todėl niekada tiksliai nežinosime, kokia bėda mus ištiks. Net jeigu apie ją sužinotume iš anksto, tai nepalengvintų mūsų situacijos. Neteisingai, egoistiškai elgdamiesi visuomenės atžvilgiu, vis tiek negalėsime apsiginti ir išvengti smūgio.
Todėl tik studijuojantys kabalos mokslą žmonės gali pakilti virš aklo, kitaip tariant, nulemto likimo ir jį pakeisti. Netgi pradedantis studijuoti, kol kas nieko nesuprantantis ir nežinantis, jau pradeda keisti savo likimą – ir ne tik savo, bet ir viso pasaulio. Juk visi esame susiję ir gyvename integraliame pasaulyje, kuris visas yra lyg mažas kaimas.
Šiandien tai aiškėja kiekvienam, bet pasaulis ir anksčiau toks buvo, tik nebuvo taip akivaizdu. Todėl keisdamas savo likimą žmogus keičia visos žmonijos ir, apskritai, visos kūrinijos likimą.
Ir atvirkščiai, tam, kad pakeistų savo asmeninį likimą, žmogus privalo pakeisti visos žmonijos ir viso pasaulio likimą. Kitaip jis negalės paveikti savęs, nes jis – integralios sistemos dalis.

Iš 2015 m. sausio 11 d. 497-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip pakeisti įrašus gyvenimo dienoraštyje

Neiškreiptas egoizmo pasaulio vaizdas

Laisvė nuo likimo kaprizų

Klausimas. Visą gyvenimą mes siekiame pažinti save. Bet, skirtingai nuo gyvūnų, žmogui visada ko nors trūksta: ar žinių, ar įgūdžių… Kodėl mes tokie gimstame – nepažįstame pačių savęs, nesuprantame, kas mums yra gerai ir kas blogai?
Atsakymas. Todėl, kad mes esame aukščiau gyvūninio lygmens ir priklausome žmogaus lygmeniui. Pavyzdžiui, katės per du tūkstančius metų nepasikeitė.
Kadangi žmogus nestovi vietoje, jis kuria sau aplinką, kuri taip pat pereina vystymosi procesą: keičia savo tikslus ir uždavinius. Todėl žmogus – socialinis kūrinys. Apie gyvūnus mes to pasakyti negalime. Tarp jų taip pat egzistuoja tam tikri tarpusavio santykiai, bet visi jie sukurti gamtos, tiesiogiai iš jos išeina.
Žvelgdami retrospektyviai į žmonijos istoriją, galime įsitikinti, kad mes taip pat vystomės pagal tam tikrą programą. Be to, mes visą laiką esame ieškojimuose: kokią specialybę įgyti, kaip prisistatyti visuomenėje, kokia laimingos šeimos paslaptis.
Žmogui tenka apdoroti didžiulį kiekį parametrų, kurių kiekvienas kaip nors koreliuoja su kitais. Tai primena kortų kaladę, kurią galima kiekvieną kartą vis kitaip išdėlioti.
Klausimas. Pagal kokį principą išdėstome šias „kortas“?
Atsakymas. Egzistuoja daugybė parametrų ir tik dalis iš jų mums yra žinoma. Juk mes vis dar ne iki galo suvokiame savo prigimtį. Staiga mums atsiskleidžia žemės rutulio vientisumas: mes darome įtaką pasauliui ir pasaulis veikia mus. Ir visų šių parametrų mes nesugebame apdoroti.
Bet kad turėtume nors kažkokias gaires savo gyvenime, mes pradedame tyrinėti žmonių visuomenę. Ir matome, kad tiek, kiek žmogus yra pusiausvyroje su aplinka, jis jaučiasi gerai, komfortiškai, saugiai. Kitaip tariant, ir žmonių visuomenėje yra laikomasi gamtos pusiausvyros dėsnio, pagal kurį, pavyzdžiui, kyla balansas tarp šilumos ir šalčio.
Klausimas. Kad būtų pasiekta pusiausvyra su supančia aplinka, žmogui svarbu suvokti pačiam save?
Atsakymas. Sužinoti, kas aš, – tai jau ypatingas tyrimas, aukščiau žmogaus prigimties. Panašu į tai, kaip mes tyrinėjame katę, o katė savęs ištirti negali, – taip ir mes galėsime ištyrinėti save su sąlyga, kad pakilsime į pakopą, esančią aukščiau to lygmens, kuriame žmonija šiandien egzistuoja. To mus moko kabalos mokslas.

Iš 2013 m. lapkričio 7 d. 248-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Toks nenuspėjamas žmogus

Pojūtis, kurio su niekuo nesupainiosi

Dvi jėgos, gimdančios Žmogų

Klausimas. Ką kabalistui reiškia tvirta šeima, tvirti namai?
Atsakymas. Tvirta šeima – tai šeima, kuri gyvena tvirtoje aplinkoje, ir tokia aplinka yra jų gerovė, jų tvirti namai.
„Namais“ vadinama žmogaus širdis, o ne akmeninės sienos. Mūsų laikais „namų“ sąvoka palaipsniui keičia savo reikšmę, nes akmeninės sienos nebeapsaugo ir nebegali nuo nieko apsaugoti.
Jos nesuteikia nė mažiausio saugumo jausmo, nes saugumas priklauso nuo gerų santykių su kitais žmonių visuomenės ratais, į kuriuos mes palaipsniui turime įsijungti.
Šiandien tvirti šeimos namai – tai jos kitas ratas, sociumas, o sociumui – tai platesnis ratas, šalis ir t. t.
Taigi „namų“ kaip olos, palapinės, buto ir pan. sąvokos nebeegzistuoja. Namai – tai išėjimas į tarpžmogišką bendravimą.
Todėl čia griūva visos materialios sienos ir lieka tik vidinis kontaktas tarp žmonių. Mūsų negali atskirti nei sienos, nei jūros, nei vandenynai. Mes būtinai turime būti susiję tarpusavyje. Tai mums aiškiai parodo interneto plėtra.
Klausimas. Ar gali Europa, atvėrusi sienas tarp Europos Sąjungos šalių, būti mums pavyzdžiu?
Atsakymas. Gaila, bet Europa žengė šį žingsnį iš egoistinės naudos sumetimų, norėdama uždirbti daugiau pinigų, eksploatuoti silpnas šalis, apsisaugoti nuo karo.
Europos Sąjungos šalys suvienijo tik bankus. Jų planuose nebuvo bendros žmonijos integracijos ir kultūrų tarpusavio įsiskverbimo. Tik dabar jie ima suprasti, kaip joms toli iki integracijos.

Iš 2014 m. spalio 23 d. TV programos „Trumpos istorijos“ 2 dalies

Daugiau šia tema skaitykite:

Skirtingų lygybė

Didelė šeima prie apvalaus stalo

Trūksta tik meilės

Klausimas. Ar leidžia kabala žmogui tapti laimingam? Kaip tai vyksta?
Atsakymas. Nuo pat vaikystės žmogus užduoda klausimus apie gyvenimo prasmę, kol jam pradeda vystytis hormonai. Paskui jis apie juos pamiršta. Bet laikui bėgant tie klausimai vėl kyla ir žmogus jau ieško į juos atsakymo.
Šiais laikais tokių žmonių yra daug. Mes tai matome pagal augantį skaičių tų, kurie puola į depresiją ar narkotikais slopina atsakymų į kankinančius klausimus nebuvimą. Šiandien tokie žmonės sudaro daugiau nei pusę žemės gyventojų. Daugybė žemės gyventojų vartoja tabletes nuo depresijos.
Todėl žmonėms laikas sužinoti, kad atsakymus į jų klausimus suteikia kabalos mokslas. Tai tikslūs atsakymai, kuriuos jie patys atskleidžia ir suvokia kaip pasaulio ir gamtos pažinimą. Be to, atsakymai sutampa su klausimais ne tik grynai protiškai, žmonės mato, kaip tai veikia pojūčius ir atskleidžiant pasaulį.
Prie to mums reikia atvesti žmones ir suteikti jiems galimybę ne tik suvokti pasaulį, bet ir jį pakeisti, pakeisti save, nuvesti save ir pasaulį į teisingą sąsają, suteikiančią laimę, komfortą, harmoniją ir pusiausvyrą tarp žmogaus ir supančio pasaulio.
Čia į pagalbą ateina kabalos mokslas, kuris paaiškina, kaip sukurta gamta ir ką galima pakeisti žmoguje, kad pasiektume harmonijos su ja ir egzistuotume mūsų pasaulyje absoliučios pusiausvyros būsenoje. Juk pusiausvyra – tai ir yra laimė.

Iš 2014 m. gruodžio 25 d. pokalbio pagal temą „Naujieji metai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kur rasti laiko laimei?

Pagrindinė kliūtis kelyje į laimę

Nelaimingas išminčius

Klausimas. Jeigu politikai ginčijasi ne tik todėl, kad įveiktų vienas kitą per rinkimus, bet iš tiesų jų požiūriai ir programos skiriasi, kas padės jiems susivienyti ir dirbti visuomenės labui?
Atsakymas. Susivienyti jie gali dėl labai iškilaus tikslo, kurį galima pasiekti tik susivienijus. Tarkime, mes, dvidešimt žmonių, sudarome vyriausybę, bet kiekvienas tempiame antklodę į save. Staiga sužinome, kad galima gauti šimtą milijonų dolerių, kurie padės mums įvykdyti visas programas. Tačiau tam mes turime susivienyti. Kaip jūs galvojate, ar verta tai daryti?
Klausimas. Ką reiškia „susivienyti“?
Atsakymas. Susivienyti – tai bent jau nekenkti vienas kitam. Kiekvienas politikas turi savo programą, bet įsivaizduokite, kad kažkas iš šalies pasiūlo jiems pasakišką apdovanojimą, milijardus dolerių, su sąlyga, kad jie nutrauks tarpusavio ginčus ir kartu vykdys jo programą.
Klausimas. Kas gi tas turtuolis, kuris gali pateikti tokį pasiūlymą vyriausybei?
Atsakymas. Tai Kūrėjas, aukščiausioji gamtos jėga, kūrinijos programa, kuri yra aukščiau mūsų. Vienydamiesi šios programos principu, mes pasiekiame kitą gyvenimo lygmenį. Tačiau ši programa nesuderinama su jokiais egoistiniais politikų planais ir žaidimais.
Niekam iš jų ši programa nežinoma ir kiekvienas nori, kaip dažnai atsitinka, patraukti kitus į savo pusę. Todėl nė viena programa nėra sėkminga, kaip matome iš ankstesnių vyriausybių. Padėtis vis labiau blogės.
Ir tada atsiskleidžia Kūrėjas, aukščiausioji gamtos jėga, kuri pareiškia: „Atėjo laikas sustoti. Aš perku šią vyriausybę! Aš duodu jums tikslą, kurį galima pasiekti tik susivienijus, ir pažadu jums atlygį, kuris išpildys visus jūsų poreikius. Tik įvykdykite mano programą.“
Klausimas. Jeigu mūsų nuomonės skiriasi, kodėl mes staiga susitaikysime?
Atsakymas. Tyrinėdami gamtą mes matome, kad turime susivienyti į vieną integralų, globalų mechanizmą, suartėti ir papildyti vienas kitą. T. y. mes turime veikti kartu, kaip vieno kūno dalys, kurios dirba harmonijoje, tada kūnas sveikas ir gyvena. Taip mes turime veikti žmonių visuomenėje, vienytis, o ne kenkti vienas kitam. Priešingai, mums reikia paminti savo egoizmą ir vienytis virš jo.
Tai nėra lengva, tam reikalingas naujas švietimas, darbas su savimi. Tačiau atlygį už tai gausime milžinišką. Juk niekam nekyla abejonių, kad jokia vyriausybė nesugebės pagerinti liaudies gyvenimo, sustiprinti valstybės ir visuomenės. Bus vis blogiau – tai labai aiški tendencija.
Sustabdyti šį kritimą galima tik su sąlyga, kad mes gausime naują švietimą, kuris leis kiekvienam iš mūsų tapti teigiamu visuomenės elementu. Ne taip, kaip dabar, kai kiekvienas nori pasiekti viršūnę lipdamas per kitų galvas.
Klausimas. Kalbama apie pakitusius žmonių santykius visuomenėje?
Atsakymas. Taip, bet žmogus tai daro ne be atlygio. Mainais jis atskleidžia Kūrėją, Begalinį pasaulį, amžiną ir tobulą gyvenimą, kurį pradeda jausti gyvendamas čia, mūsų pasaulyje. Jis pamažu pakyla į dvasinio gyvenimo pakopą, jausdamas save amžino gyvenimo tėkmėje.
Tai atpalaiduoja mus nuo visų problemų. Mes pakylame į tokį lygmenį, kur nėra tarpusavio barnių, vienas kito stumdymo kaip šiame vaikų darželyje. Mes pakylame virš šių pirkimo ir pardavimo santykių į ištaisytą visuomenę, ištaisytą gyvenimą net ne mūsų pasaulyje.
Juk išsitaisymas mūsų pasaulyje – tai tik priemonė, dėl kurios šis pasaulis per mūsų susivienijimą pradės kilti į dvasinių vertybių pasaulį. Dvasinės vertybės – tai meilė artimui kaip sau.

Iš 2014 m. gruodžio 23 d. pokalbio apie naująjį gyvenimą

Klausimas. Visi žmonės pagal savo prigimtį yra skirtingi. Kažkas protingas ir apsukrus, o kažkas tingus ir riboto proto. Bręstant šios savybės pasireiškia vis stipriau ir galiausiai vieni pasiekia didelės materialios sėkmės, o kitiems neužtenka maisto. Pati Gamta sukūrė visuomenėje tokius skirtumus. Tai tikrovė. Kaip turėtų elgtis pretenduojantieji į „socialiai pažangius“, atsižvelgiant į silpniausius visuomenės sluoksnius? Juk gamtoje silpni ir suluošinti negauna „kompensacijos“. Ar turi visuomenė palaikyti atsilikusius savo narius ir garantuoti jiems minimalų priimtiną pragyvenimo lygį?
Atsakymas. Taip.
Apskritai, mes turime visiškai kitaip elgtis su žmonėmis. Reikia juos integruoti į ypatingą švietimo sistemą, kuri gerina socialinius santykius, taip, kad jie rūpintųsi visa visuomene, jos klestėjimu ir sveikata, socialine vienybe, visuotiniais tarpusavio santykiais ir atsakomybe už vienas kitą.
Šalies vadovybė turi organizuoti tokią sistemą. Šis mokymas nebus ribojamas laiko – juk egoizmas verda žmoguje vis stipriau, ir jo tamsėjančius debesis reikia nuolatos subalansuoti atitinkamai lavinant žmones.
Tokiu būdu, jei žmogus nuolatos tobulėja būdamas visuomenėje, kuri daro jam spaudimą ir reikalauja prasmingo, suvokto, tikslingo, naudingo dalyvavimo socialiniame gyvenime, tai kiekvienas turi būti aprūpintas minimaliu pragyvenimo lygiu.
Klausimas. Kas sudarys šį minimumą? Kaip atrodo mano gyvenimas, jei man moka tokią pašalpą?
Atsakymas. Aš gaunu pakankamą paramą, kad išlaikyčiau šeimą, suteikčiau vaikams išsilavinimą ir pastatyčiau juos ant kojų. Apskritai, gyvenu oriai, gerai socialiai aprūpintas. Tai man priklauso – juk aš visuomenės narys, rūpinuosi visuomene ir jos vystymusi.
Galbūt kažkas dėl negalios gali tik sėdėti kokiame sandėlyje ir išdavinėti darbo instrumentus arba atlikti kitą fizinį ar nesunkų protinį darbą. Visuomenė jį ten įdarbina, kur jis bus naudingas. Be to, jis įgyja išsilavinimą, ugdo vaikus. Už visa tai žmogus gauna „minimalų uždarbį“, tačiau šis minimumas iš tikrųjų patenkina jo poreikius ir užtikrina orų gyvenimą jo šeimai.
Dabar įsivaizduokime, kad kaimynystėje su juo gyvena išsilavinęs, klestintis, gerai gyvenantis specialistas. Jis labai naudingas visuomenei, jis kuria naujus įrenginius ir technologijas arba veda didžiulę prekybą. Savo darbui jis gauna viską, kas reikalinga. Bet namams, šeimai – argi jam reikia ko nors daugiau, palyginti su kukliu kaimynu?
Klausimas. Tokios socialinės sistemos žmonija dar niekada nekūrė. Juk mes, pagal savo prigimtį, norime daugiau.
Atsakymas. Būtent tai ir yra kompensuojama – masyviu, nuolatiniu, visur viešpataujančiu ir teisingai viską sustatančiu į vietas mokslu. Dėl to mes pasiekiame visuotinę lygybę – ne tą priverstinę lygiavą, kuri jau save diskreditavo praėjusiame amžiuje, o tokią lygybę, kai kiekvienas turi viską, kad oriai gyventų ir užtikrintų gerą, laimingą ir klestintį gyvenimą savo vaikams.
O visus kitus egoistinius proveržius, tokius kaip pavydas, aistra, garbės troškimas ir t. t., žmogus taip pat įgyvendins, bet jau visuomenės labui. Pati aplinka, sveika socialinė atmosfera įpareigos jį veikti tokiu būdu. Žmogui tiesiog bus gėda išsiskirti per dideliais reikalavimais, tarsi tai darydamas jis atvirai apvaginėtų kitus.
Kartoju: tokioje visuomenėje kiekvienas aprūpina sau orų gyvenimą, garantuoja savo vaikams asmeninį ir profesionalų vystymąsi, bet vertina save ne pagal turtus, ne pagal žinomumą, ne pagal pranašumą prieš kitus, o būtent pagal indėlį į visuomenę. Ir apskritai, visuomenė palaiko vieningą gyvenimo lygį.

Iš 2014 m. gruodžio 23 d. 480-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip tapsime lygūs, jeigu esame skirtingi?

Ateities spindulys nūdienos tamsoje

Susivienyti įmanoma tik dvasiniu lygmeniu

Klausimas. Tarkime, jūs – futbolo treneris. Kuri nors futbolo komanda kviečia jus vienus metus padirbėti ir padėti jai tapti geriausia komanda. Ką jūs, kaip treneris, galite patarti grupinės psichologijos srityje?
Atsakymas. Mano sąlyga: aš reikalauju 50 milijonų dolerių! Tai iš karto sukuria įtampą: kodėl tiek daug? Kokie jo ketinimai? Aš niekam nesakau, kad paskutiniu momentu grąžinsiu jiems pinigus. Tegul visi jaučia įtampą. Jie iš karto mato, kad esu toks pat kaip jie: mane domina pinigai, garbė, valdžia. Tegul į mane žiūri kaip į visus kitus.
Klausimas. Dabar įsivaizduokime, kaip atrodo jūsų kasdienis darbas. Vakare komandos varžybos. Kaip joms ruošiatės?
Atsakymas. Prieš treniruotę, mankštą, varžybas – prieš bet kurį grupinį veiksmą – turi būti valandos seminaras. Dabar mes kalbame apie tai, kaip suformuoti tokią komandą, kurioje kiekvienas negalvodamas reaguotų į kitų judesius. Tokiu būdu kiekvieną dieną mes vienijamės vis stipriau ir stipriau, formuodami ryšį virš atgrasumo.
Juk tarp mūsų pradžioje yra atgrasumas: varžymasis, nesutarimas, pavydas, valdžios ir garbės siekis. Vienas iš mūsų įmušė du įvarčius, o aš nė vieno, jis gaus milijoną, o aš ne, ir t. t. Tačiau dabar mes kalbame kitaip. Visų pirma kalbame apie tai, kad uždirbame vienodai – nei daugiau, nei mažiau, formuojame vieningą grupę. Kiekvieno asmeninių išskaičiavimų nelaidojame, bet formuojame ryšį virš jų.
Tai ilgas treniruočių, sudarytų iš daugybės veiksmų, procesas. Galiausiai jiems tampa svarbus pats tarpusavio ryšio vienoje visumoje pajutimas. Tada žaidimas tampa tik priemone. Pasiekiame pageidaujamą rezultatą: einame žaisti ne dėl paties žaidimo, o dėl bendros harmonijos ir vienybės pajutimo. Tarp mūsų nėra skirtumo, esame kaip vienas debesis, kaip vienas organizmas su viena širdimi.
Publika taip pat įsitraukia į veiksmą, kaip vandens sūkurys susivienija su komanda ir žaidimą jaučia kaip gyvenimą. Įprastame futbole, kuriame nėra nieko daugiau, išskyrus varžymąsi, žmonės randa naują gyvenimą!
Klausimas. Kaip aš turiu reaguoti į situaciją, kurioje komandos draugas turėjo perduoti kamuolį man, o šito nepadarė ir pats atakavo vartus?
Atsakymas. Tuo momentu turi susilaikyti, įveikti savo pasipiktinimą. Tu tęsi žaidimą su juo visiškoje harmonijoje, tarytum jis 100 proc. teisus. Tuo momentu sau sakai, kad akivaizdu, jog neteisingai supratai jo veiksmus. Gali būti, kad nematei visos situacijos.
Elgiesi su juo kaip su vaiku. Tarkime, tavo vaikas nori padėti mamai suplauti indus ir plaudamas sudaužo lėkštę. Tu jam atleidi, nes jis norėjo pasielgti gerai.
Klausimas. Atrodo, kad tai labai aukšta būsena, kuri reikalauja pakeisti suvokimą.
Atsakymas. Teisingai. Šioje situacijoje svarbu suvokti atsakomybės dydį. Dabar futbolininkai lengvai pereina iš vienos komandos į kitą. Tačiau, pakilę iki dvasinio atlygio, nė vienas iš jų nenorės ir negalės palikti savo draugų.
Gali būti, kad jie mums priekaištaus, nes, viena vertus, įgijo gyvenimą, kita vertus, savo profesijoje nebegali dirbti su kitais žmonėmis. Šio pasaulio žaidimo taisyklės dažnai nepalieka mums pasirinkimo. Tačiau mūsų jėgoms jas pakeisti.

Iš 2014 m. sausio 26 d. 249-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Klausimas. Yra žinomas išminčių patarimas dėl kančios ir požiūrio į ją: „žmogus turi dėkoti už blogį, kaip už gėrį“. Bet vienodas požiūris į blogį ir į gėrį atrodo kaip mazochizmas…
Atsakymas. Visų pirma, svarbu suprasti, kad viskas, kas nutinka, turi tikslą kažko išmokyti. Aš augau šeimoje, kuri išgyveno Holokaustą.
Mačiau, kad vaikai ir suaugusieji gyvena su šia trauma, nuolatos apie ją kalbėdami – namuose, visuomenėje, mieste – ir nežino, ką daryti. Jie gyvena, kaip ir anksčiau, pasiduodami visuomenės ir prigimtiniams impulsams – tinkamai neanalizuodami.
Klausimas. Tai ir vadinama dėkojimu? Tas supratimas, kad įvykiai vyksta ne atsitiktinai, o dėl to, kad mane kažko išmokytų?
Atsakymas. O dėl ko gi daugiau? Sakykime, iki Holokausto ar kažkokio kito smūgio buvo tam tikras laikotarpis. Per tą laikotarpį kažko neatlikau, todėl gavau smūgį. Šis smūgis turi išmokyti mane pakeisti savo elgesį, kad neįvyktų kitas. Ką turiu pakeisti?
Negirdėjau, kad po Holokausto būtų sukurta komisija – bent jau tarp žydų, – kuri ištirtų, kodėl taip atsitiko mums, ko siekiant. Ne, mes galvojome tik apie tai, kaip geriau įsikurti įvairiose kitose vietose.
Jei jau pasiekėme tokį lygį, kad mums yra aiškus kūrinio tikslas, jei suprantame, kad esame globaliame, tarpusavyje susijusiame pasaulyje ir kaip vėžinė ląstelė toliau naikiname jį savo tarpusavio santykiais, eidami į mirtį, tai ar nesukelsime sau naujo smūgio?
Klausimas. Bet kaip tai susiję su asmeninėmis žmogaus kančiomis?
Atsakymas. Žmogus turi susimąstyti: kodėl taip vyksta? Kitu atveju jis nėra žmogus, o gyvūnas, bėgantis nuo pavojų. Mes negalime šitaip pabėgti nuo gyvenimo.
Aš turiu ištirti, iš kur ir kokiu tikslu ateina blogis, suprasti, kad ši jėga kreipia mane į gėrį. Aš turiu pasiekti pusiausvyros, davimo, meilės savybės, visų susijungimo. Aš turiu papildyti prigimtį, ištaisyti savo blogąjį pradą, padaryti iš jo gėrį. Juk visa gamta, išskyrus žmones, – tai meilės ir ryšių jėga.
Įsivaizduokite: visa Visata, visa gamta – tai gėrio jėga. Ir tik žmonijoje, nedideliame plote, įsitaisęs blogis, kad mes jį užpildytume gėrio jėga. Kai turėsime ir gėrį, ir blogį, tada galėsime dėkoti už blogį, kaip už gėrį. O kol šito neišmoksime ir patys neužpildysime, gamta ir toliau siųs mums kančias – tiesiog Jobo kančias.

Iš 2013 m. gegužės 28 d. 188-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Neribotas egoizmo limitas

Gamta neišmokys blogo

Kaip vertinti Holokaustą?