Klausimas. Statistiniai tyrimai rodo, kad žmogus, turintis daugiau draugų, turi daugiau galimybių jaustis laimingas. Kodėl taip yra?
Atsakymas. Atrodytų, draugai turėtų atnešti man dar daugiau nemalonumų nei laimės. Juk jie perduoda man savo nuotaiką ir aš išgyvenu dėl visko, kas su jais vyksta: ir gera, ir bloga. Todėl nuo jų turėčiau būti labiau sudirgęs, juk paprastai žmogus turi daugiau problemų nei džiaugsmo.
Tačiau tiesa ta, kad žmonėms būdinga slėpti savo problemas ir pasakoti apie sėkmę. Todėl man atrodo, kad žmonės gyvena aplinkui normaliai ir sėkmingai. Ir net jei aplinkiniai nelabai laimingi, tai bendra nelaimė yra ne tokia jau baisi. Aš matau, kad kitus kamuoja tokios pačios problemos kaip mane ir jau nelyginu savo būsenos su savo laimės idealu.
Man aišku, kad man nėra blogiau nei kitiems, ir toks gyvenimas. Aš tai priimu kaip svarbiausią dalyką, sumažindamas savo standartus iki bendro lygio, kuris priimtinas visuomenėje. Ir, be to, aš matau, kad prekybos ir gamybos kompanijos kuria sistemas, kurios kiekvienam palengvina gyvenimą. Tuo tikslu mes ir vienijamės statydami miestus, fabrikus. Visiems kartu mums lengviau išgyventi šiame pasaulyje, turime didesnes galimybes gauti malonumą iš šio gyvenimo nei kiekvienas pavieniui. Žmogui, gyvenančiam atsiskyrėlio gyvenimą miške, būtų labai sunku egzistuoti, jei apskritai jis galėtų išgyventi.
Akivaizdu, kad ryšys tarp visų mums yra naudingas. Jei kyla problemų, tai jos tampa bendros ir padalijamos visiems. Gyvendami visuomenėje, mes mokomės vieni iš kitų, imame pavyzdį iš kitų. Todėl kuo aš labiau įsitraukiu į visuomenę, tuo didesnį palaikymą, stabilumo pojūtį iš jos galiu gauti.
Viskas, kas bloga ir gera, vyksta gyvenime ir galiausiai išsilygina. Nepaisant to, kad visuomenė gali suteikti man daugiau problemų nei gėrio, tai bus tokios pačios problemos kaip visų kitų ir todėl aš su tuo sutiksiu.

Iš 2013 m. spalio 17 d. 242-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

„Kiemas“ visai žmonijai

Kur slepiasi laimė?

Vaistas nuo depresijos – ryšys su kitais žmonėmis

Šalin uždangas
Mes išgyvename būtiną žmonijos vystymosi etapą, kuris padeda atskleisti tikrąjį kiekvieno „aš“. Ateityje mums teks atkurti ankstesnes, netikras santykių sistemas. Visuotinai pripažinti sąlyginumai ir mandagumai buvo mieli, bet apgaulingi.
Šiandien gamta reikalauja iš mūsų nuoširdumo ir darnaus veikimo su jos mechanizmu – kitaip tariant, abipusio, tikro, atviro ir širdingo susitelkimo. Ir todėl mes daugiau negalime dangstyti savo tarpusavio santykių apgaulingu mandagumu. Priešingai, apsimetinėjimas dingsta, niekas nenori klausytis melo, pridengto tinkamais drabužiais. Mums teks nuplėšti nuo savęs visus šiuos apdangalus ir bendrauti iš širdies, kaip ir turi būti viename socialiniame mechanizme.

Iš širdies į širdį
Šiame kontekste šiuolaikinės komunikacijos priemonės – visi šie skirtingų dydžių ir sprendimų ekranai – iš esmės ruošia mus kitam etapui, suartina žmones ir kiekvieną padaro matomą. Kad ir kiek aš slėpčiausi už savo kompiuterio ekrano, apie mane viskas yra žinoma, aš „atskleistas“ ir aiškus.
Pasislėpti nėra kur, viskas matoma – mano bankas, mano šeima, mano darbas, mano ryšiai, mano draugai, mano pokalbiai ir jų statistika, mano pageidavimai, mano drabužių ir avalynės dydžiai, mano skoniai, mano laisvalaikis…
Apie kiekvieną yra viskas žinoma, žmogus nuogas, kitiems matoma tai, ko jis ir pats apie save nežino. Su jo duomenimis dirba psichologai, sociologai, analitikai, profesionalai, kurie supranta žmonių visuomenės ir žmonių psichologijos dėsnius.
Visa tai veda mus prie tokios būsenos, kai mes patys panorėsime „apsinuoginti“ – tai yra susivienyti be nuslėpimų į vieną visumą, kur kiekvienas susijęs su visais, kur tarp mūsų nėra jokių uždangų ir ekranų – įskaitant ir skystųjų kristalų, – ir visi mes jaučiame vienas kitą širdimi. Visi mes – viena širdis.
Tik tokia vienybė šimtu procentu atitiks Gamtą, kuri kol kas mums suteikia ekranus norėdama, kad mes per juos palaikytume ryšį.

Iš 2015 m. sausio 20 d. 504-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Klausimas. Yra žinoma, kad aplinka veikia žmogų. Bet kaip tai pasireiškia praktiškai – nevisai aišku. Dauguma žmonių tvirtina: vieta ir aplinka, kurioje jie užaugo, padarė labai didelę, visą gyvenimą juntamą įtaką. Kaip tam tikra vieta gali kurti žmogų, jo asmenybę?
Atsakymas. Gimęs žmogus tėra nedidelis egoistinis noras mėgautis. Tačiau kuo mėgautis? Ko šalintis, o ko siekti? Kam teikti pirmenybę, kokias vertybes pasirinkti? Nieko šito žmoguje nėra, jį, tarsi naują kompiuterį, reikia pripildyti programų, pagal kurias jis dirbs.
Todėl nieko keisto, kad mus užpildo artimiausia aplinka: namai, kiemas, rajonas, bendruomenė. Visa tai mus taip veikia, kad negalime išsivaduoti nuo šio spaudimo, negalime atsinaujinti, vietoj senųjų programų įdiegti naujas.
Juk ne veltui yra sąvoka „gimtoji kalba“. Tai programa, kurią įsisavinau, kad jos veikiamas komentuočiau viską, kas vyksta mano gyvenime. Būna, kad žmonės moka dvidešimt kalbų, bet giliai savyje visus reiškinius nesąmoningai verčia į gimtąją kalbą.
Tokia pat vidinė programa yra ne tik gimtojoje kalboje, bet ir mūsų elgesyje. Visos normos, gautos vaikystėje – kaip turi atrodyti šeima, kiemas, kvartalas, – lieka mano viduje kaip tam tikras standartas, matas, pagal kurį tikrinu aplinkinius.
Pavyzdžiui, mano pažįstamas amerikietis, žinomas teisininkas, simpoziume susitiko vaikystės draugą. Kai jie ėmė dalytis prisiminimais, tarpusavio ryšys pasirodė esąs toks stiprus, kad buvę draugai negalėjo išsiskirti.
Jie panoro bendradarbiauti, atlikti tyrimus, rašyti straipsnius, bendrauti vienas su kitu. Tai įvyko Amerikoje, šalyje, kur žmonės lengvai keičia gyvenamąją vietą ir palaiko tik formalius santykius!
Klausimas. Išeina, kad rajonas, kuriame užaugau, – tai lęšis, pro kurį žiūriu į gyvenimą. Kokią įtaką tai turi mano saugumui, pasitikėjimui savimi?
Atsakymas. Pirmiausia buvo motinos įsčios, po to – lopšys, kambarys, butas, santykiai su giminėmis, kaimynais. Namai, kiemas, rajonas – tokie mano augimo ir nutolimo ratai. Išeinu iš namų, bet po to grįžtu. Kaskart išeinu į vis platesnį ratą, bet tik ten, kur jaučiuosi saugus. Kartu turiu jausti ryšį su savo ištakomis.
Mano saugumas priklauso nuo to, kaip atitinku aplinką. Jei atsiduriu nedraugiškoje aplinkoje, kurioje į mane žiūrima kaip į priešą, iš karto nori kaip kokį virusą sunaikinti. Svetimą priima tik tada, jei šis teikia malonumą. Pavyzdžiui, jei tai yra žinomas aktorius arba įžymus mokslininkas, žmonės linkę nusileisti ir pareikšti jam pagarbą.
Jei mane supa blogi žmonės, turiu gintis nuo jų šarvais arba būti toks, kaip jie, tai yra ištirpti tarp jų, perimti jų manieras, elgesį, įstatymus. Tai žinomas faktas, jį naudoja politikai, politikos technologai, sociologai.
O kaipgi diktatoriams pavyksta visai tautai sukelti isterijos būseną? Jie sukuria nedidelę, bet labai stiprią, grėsmingą grupę ir tada visi, kurie prie jos neprisijungia, jaučiasi nesaugūs. Taip, pavyzdžiui, buvo Rusijoje, Vokietijoje.
Iš to galima daryti išvadą, kad kiekvienas žmogus turi polinkį būti grupėje, nuskęsti joje. Mes, kaip ir mūsų urviniai protėviai, iki šiol jaučiame potraukį gyventi didelėje šeimoje. Ir jei norime ką nors žmonėse ištaisyti, turime suburti teisingą bendruomenę, nuo kurios auganti karta kopijuos elgesio normas, o vėliau perduos jas visam pasauliui.

Iš 2013 m. lapkričio 14 d. 252-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Teatro stebuklas

„Kiemas“ visai žmonijai

Planeta kaip vienas kambarys

Visuomenės poveikio žmogui fenomenas ypatingas: jeigu susiduriu su problema, kurią turi ir visa visuomenė, tai ji tarsi pasiskirsto, sumažėja, ir aš nesijaučiu kovojantis vienas prieš vieną. Jeigu susergu reta sunkia liga, tai labai kankinuosi, o jei per epidemiją serga visi aplinkui, nėra taip baisu.
Bėda akimirksniu dalinasi visiems, aš – vienas iš visų – gaunu jos dalelę. Todėl man baimės tenka viena milijoninė dalis. Taip vyksta nepriklausomai nuo mano noro, nes priklausau sistemai. Todėl mano sąlyginė bendros bėdos dalis – tik viena milijonoji.
Tai nereiškia, kad man neatsitiks bėda – atsitiks. Bet grėsmės baimę dalinasi visi žmonės: ir kuo labiau esu susijęs su kitais, tuo mažiau kankinuosi dėl nemalonumų.
O džiaugsmas bendruomenėje – priešingai nei bėda – nesumažėja, nes jį jaučiu drauge su visais. Nelaimę jaučiu savyje, o džiaugsmą – išorėje, tarp visų. Juk geroji jėga, sukūrusi visą pasaulį, veikia visus ir yra nedaloma. Jeigu ateina džiaugsmas, tai visi džiaugiasi iš visos širdies.
Netgi atvirkščiai, bendras džiaugsmas sustiprina asmeninį džiaugsmą. Sakykime, atėjo žinia apie pergalę kare. Šis džiaugsmas nepasidalija į milijoną dalių, kad man tektų viena milijonoji, – priešingai, aš jaučiu milijoną kartų didesnį džiaugsmą! Juk išeinu į gatvę, matau, kaip visi džiaugiasi, ir prisipildau laime, būtų visai kitaip, jei tūnočiau vienas namuose.
Vienybės jėga turi unikalų, stebuklingą gebėjimą padalinti bėdą visiems, o džiaugsmą ir laimę – padauginti visiems. Tai kyla iš kūrimo šaltinio, iš to, kad mes atėjome iš Didžiojo sprogimo taško, iš vienos jėgos.
Todėl šiandien atskleidžiame, kad visa gamta yra bendra sistema. Kuo artimesni tampame šiai jėgai, kuo labiau atitinkame bendrą gamtos sistemą, tuo daugiau laimime: ne vieną milijonąją dalį, o vieną, padaugintą iš milijono!
Jeigu integraliojo auklėjimo padedami išmoktume tai teisingai panaudoti, tai pasiektume laimės viršūnę.

Iš 2013 m. spalio 17 d. 242-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Laimingo gyvenimo patentas

Gamtos kantrybei yra ribos

Kur rasti laiko laimei?

Visų pirma, reikia suprasti šiuolaikinio pasaulio padėtį, suvokti, į kokią bedugnę jis ritasi. Antra, turime įsisąmoninti, kad mes, žmonija, neturime jokių priemonių susitvarkyti nė su viena problema.
Vienintelė išeitis – susitapatinti su gamta. Gamta yra globali ir integrali, šiame pasaulyje mes visi susiję. Todėl turime įgauti tokią pat formą kaip gamta. Tik tada pasieksime tobulumą.
Juk gamta siekia tobulo būvio, savitarpio supratimo ir formos panašumo. Panašiai, kaip atmosferoje šalto ir šilto oro masės, aukšto ir žemo slėgio masės, per vėją pasiekia pusiausvyrą. Taip ir mes turime susivienyti tarpusavyje, kad visuomenė taptų vienalytė.
Turime pasiekti šią būseną, nes būdami priešingi gamtai sukelsime neišvengiamą sprogimą.

Iš 2015 m. vasario 4 d. pamokos „Mokymas apie dešimt sfirų“

Klausimas. Kartą man nutiko taip: užsisakiau kavinėje puodelį kavos, tačiau pardavėja su tokia neapykanta, taip nenoriai ruošė ir padavė man šią kavą, kad nesugebėjau jos išgerti, tarsi prieš mane būtų puodelis nuodų.
Kas atsitiko? Su džiaugsmu būčiau sumokėjęs už ją ir išgėręs, bet ji taip paniekinamai elgėsi su manimi, kad supratau, jog nieko negaliu priimti iš jos rankų, tartum tai būtų nuodai.
Atsakymas. Jei tik žinotume, kad būtent čia slypi visų mūsų nelaimių ir problemų šaltinis. Mes neva duodame vienas kitam, teikiame paslaugas, uždirbame vieni iš kitų, parduodame ir perkame, bet drauge perduodame kits kitam ir neigiamą energiją.
Norime vienas kitą išnaudoti, pastebime kits kitą tik kuomet reikia. Kaip ta pardavėja, kuri pasirengusi atnešti tau puodelį kavos tik dėl to, kad neturi kito pasirinkimo.
Ji jaučiasi prikaustyta prie prekystalio it kalėjimo grandinėmis, pasmerkta pateikti kavą visiems prašantiems. Ji stipriai nekenčia ir tos kavos, ir visų lankytojų. Mes perduodame šią neapykantą vieni kitiems ir todėl visi kenčiame.
Jeigu mokėtume su džiaugsmu tarnauti kits kitam, taptume pačiais laimingiausiais žmonėmis pasaulyje. Tačiau, kad tai įvyktų, visiems būtinas integralus ugdymas.
Mūsų pasaulyje nieko nereikia keisti, išskyrus ketinimą, santykius tarp mūsų. Tada kam nors paduodami puodelį kavos, galime atnešti laimę visiems: ir pardavėjui, ir pirkėjui. Mes išgydytume vieni kitus nuo visų ligų.

Iš 2013 m. spalio 17 d. 242-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Būti kitus pripildančiu šaltiniu

Apie skanų ir sveiką maistą…

„Kiemas“ visai žmonijai

Klausimas. Kodėl sakote, kad mūsų tarpusavio santykiai yra blogi? Kuo tas blogis pasireiškia? Aš, pavyzdžiui, visada stengiuosi būti mandagus su aplinkiniais.
Atsakymas. Kalbama ne apie išorinį mandagumą, o apie vidinį santykį. Moteris, žiūrėdama į kitą moterį, šioje ieško trūkumų, lygina ją su savimi, kad įsitikintų, jog yra pati geriausia ir gražiausia.
Juk ji nori mėgautis, o tai neįmanoma, jei kita moteris už ją geresnė. Juk iš prigimties mes visi egoistai. Todėl ir ieškome kituose ydų, mėgaujamės savo pranašumais.
Vyras, žiūrėdamas į tą pačią moterį, stengiasi įžvelgti gerąsias jos savybes, nes jis mėgaujasi moterišku grožiu. Jo egoistiniai siekiai skiriasi nuo moters, stebinčios kitą moterį, siekių. Porai aptarinėjant sutiktą moterį, jų nuomonės būna visiškai priešingos.
Mumyse veikia šis blogas mechanizmas ir neįstengiame jo pakeisti. Negalime pakeisti ar sunaikinti savo prigimties.
Jei vyras žiūri į kitą vyrą, savyje ieško pranašumų, leisiančių jam nugalėti. Kitame jis mato geras savybes tik tada, kai jomis gali mėgautis, kitaip tariant, atgręžti į save.
Bet jeigu norime būti laimingesni, nei esame dabar, turime pakeisti blogus tarpusavio santykius. Geri santykiai visuomenėje išspręs visas mūsų nelaimes ir problemas – tiek asmenines, tiek bendras. Tad verta išmokti, kaip kurti teigiamus tarpusavio ryšius, nes kelias į laimę – kuriant tinkamus visuomeninius santykius.

Iš 2013 m. spalio 17 d. 242-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Koks malonumas džiuginti kitus!

Puodelis kavos, apnuodytas neapykanta

Melodija dviem balsams

Klausimas. Šiandien atstumai tarp mūsų, iš tiesų, dingo, visi tapome integralūs ir globalūs. Kita vertus, tai sukėlė milžinišką žmonių tarpusavio priklausomybę. Ir todėl neįsivaizduojame, kaip vienam su kitu elgtis kasdieniame gyvenime…
Atsakymas. Kažkada galėjome nustatyti norimas ribas su visuomene, o šiandien mes glaudžiai vieni su kitais „suspausti“. Ir net jeigu žmogus važiuoja savo asmeniniu automobiliu, jis vis tiek jaučia kitų mašinų vairuotojų spaudimą. Ką ir kalbėti apie tai, kas vyksta metro vagonuose.
Tačiau mes jaučiame tarpusavio ryšį ne tik fiziniame lygmenyje. Viduje taip pat esame priklausomi vieni nuo kitų. Atrodo, kad įmanoma kažkur išnykti, persikraustyti į mažą miestelį, pabėgti į dykumą ar negyvenamą salą, tačiau tai tik iliuzija.
Mano vidiniai ryšiai su visa likusia žmonija tokie glaudūs, kad, nori nenori, man reikia šio kontakto. Galų gale, man būtinas telefonas, mobilusis ryšys, internetas. Ir netgi atsitvėrus nuo kitų storomis sienomis egzistuoja tam tikra gija, persmelkianti kiekvieno sielą ir surišanti su kitais žmonėmis.
Klausimas. Ar iki tol, kol žmogus sutiks palaikyti tampresnius ryšius su kitais, jis turi suvokti, kaip stipriai jį veikia aplinka?
Atsakymas. Kadangi žmogus iš esmės yra gyvūnas, jis turi jaustis saugus ir jam reikalingas maistas, seksas, šeima. Šiandien aš galiu aiškiai matyti, kad net tokie pirmaeiliai dalykai priklauso ne tiek nuo manęs, kiek nuo visuomenės. Pavyzdžiui, saugumas. Aš juk nežinau, iš kur ateis bėda. O jeigu pasikeis klimatas, ar turėsiu maisto?
Manau, kad būtent noras užtikrinti mūsų bazinius poreikius privers mus aiškintis viso to, kas vyksta pasaulyje, priežastis. Kol kas esame neviltyje, nežinome, kokia kryptimi judėti toliau. Ir visa tai todėl, kad dauguma iš mūsų vaikystėje neturėjo „kiemo“, o suaugę – draugiškos aplinkos.
Ką gi daryti? Išeitis yra: žmogui labai reikia bendruomenės. Verta nors kartą pažinti jos skonį, ir jis jau niekada nebenorės gyventi kitaip. Depresiją pakeis gera nuotaika, vaikai gerai mokysis, sumažės nusikalstamumas. Baigsis visos mūsų bėdos.

Iš 2013 m. gruodžio 13 d. 251-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Planeta kaip vienas kambarys

Pasaulio individualumas ar egoizmo globalumas

Kodėl mums reikia keistis?

Tyrimai. Nutukimas kelia mažesnę grėsmę žmonių sveikatai nei vienatvė ir atskirtis nuo sociumo. Ryšio su visuomene nebuvimas kelia didelę, papildomą grėsmę gyvybei.
Tyrėjai padarė išvadą, kad jaunuolių mirtingumo rizika labiau susijusi su vienatve nei pagyvenusių žmonių.
Jie taip pat pranašauja vienatvės epidemiją netolimoje ateityje. Beje, šis reiškinys palies ir tuos, kurie apsupti daugybės žmonių, bet vis tiek jaučiasi vieniši.
Komentaras. Ši problema vis aštrės, nes pasaulis tampa vis labiau susaistytas išoriniais ryšiais, o žmonės jaučiasi vis vienišesni, t. y. neigiami žmonių tarpusavio ryšiai neatitinka teigiamų pasaulio ryšių. Šio neatitikimo dydis sukelia visas pasaulio kančias.

Daugiau šia tema skaitykite:

Narkomanijos priežastis – vienatvė…

Nelaimingas išminčius

Virš prasivėrusios tuštumos

Tyrimas. Paprastai, laimę matuojame kapitalu. Mes jį kaupiame daiktų pavidalu, užsidirbame ir gauname dovanų. Šią išmatuojamą laimę galima parodyti kitiems ar įvertinti.
Tačiau, kuo labiau sutelkiame dėmesį į daiktus, suteikiančius mums malonumą, tuo greičiau šis jausmas dingsta ir praranda savo vertę. Vienas iš pagrindinių mokslo paradoksų, susijusių su laime, yra būsena, kai žmogus duoda ir jaučiasi maksimaliai pasitenkinęs.
Tyrimai rodo, kad reguliariai rodant žmonėms gerumą keičiasi mūsų požiūris į patį laimės šaltinį. Mes jį randame savyje. Šis jėgos jautimas, galimybės veikti mus supantį pasaulį ir taip atvesti jį į gėrį, skatina mus vėl daryti gera.
Komentaras. Tai tikra ir paprasta: duoti – reiškia rasti laimės šaltinį savyje!