Klausimas. Ką daryti, jeigu esu pilnas neapykantos, jeigu noriu, kad kiti žmonės tiesiog išnyktų iš pasaulio? Kas tokioje būsenoje turėtų pastūmėti mane ieškoti pozityvios jėgos?
Atsakymas. Visų pirma, toks jausmas suteikia man diskomfortą – aš griaužte save griaužiu.
Antra, matau, kad šitaip gyvent neįmanoma. Kiek galima nekęsti? Kiek prarandu dėl to?
Trečia, man kyla klausimas dėl prasmės: dėl ko aš gyvenu? Nejaugi tam, kad kažkas nuolatos būtų užėmęs mano protą ir jausmus, iškeldamas blogiausia, ką turiu savyje? Nejaugi aš taip ir suksiuos su savo neapykanta jam?
Vadinasi tas, kurio nekenčiu, užpildo visą mano gyvenimą! Jis dabar šeimininkauja jame! Esu priverstas visą laiką galvoti apie jį, ir nėra išeities, negaliu šito atsikratyti. Mano neapykanta neįveikiama, ji verčia mane visą dieną išradinėti susidorojimo su juo priemones. Ir tokia mano gyvenimo prasmė?
Tai štai, yra metodika, kuri pakelia mane į aukštesnę būties pakopą – būtent naudojantis manyje atsiskleidžiančia neapykanta. Tai reiškia, kad dabar turiu atlikti pratimą, kuris mano jėgoms, – tokį, kad neapykantą paversčiau meile.
Pavyzdžiu paimkime kivirčus su žmona. Būna taip, kad po įtempto santykių aiškinimosi staiga randame sutarimą, tarytum papildome vienas kitą. Dar prieš akimirką viskas buvo labai sudėtinga, o dabar – atėjo ramybė.
Skirtumas didžiulis – ir jis man sukelia džiaugsmo pliūpsnį. Šis džiaugsmas atsirado ne tuščioje vietoje, jis yra aštraus konflikto ir jį pakeitusios meilės, vienybės pasekmė. Jį lėmė potencialų skirtumas ir pusiausviros tarp jų radimas.
Kaip išsaugoti šį nuostabų jausmą ir jį padaryti savo nuolatiniu palydovu? Atrodytų, neįmanoma sustabdyti akimirkos, nutraukti mūsų gyvenimo dinamikos. Todėl, kai Kūrėjas, arba Gamta (kas pagal gematriją yra vienas ir tas pats) vėl didina manyje neapykantą, aš vėl turiu ją padengti meile. Tai man galiausiai suteikia labai didelį malonumą.
Tik šitaip galiu judėti pirmyn: nauja neapykantos pakopa – nauja meilės pakopa, vėl ir vėl, nuo minuso pliuso link. Neapykanta šioje grandinėje visada pirminė – po jos ateina meilė.

Apetitas kyla prieš valgį
Klausimas. Vadinasi, neapykantos pliūpsniai mumyse neatsitiktiniai, kad ir į ką jie būtų nukreipti?
Atsakymas. Žinoma. Kitą dieną aš ir pats neatsimenu, nuo ko viskas prasidėjo. Aišku, labai sunku teisingai reaguoti į tai, kas vyksta. Juk aš užsispyręs, nelinkęs pirmas pasiūlyti taikytis.
Esmė ta, kad reikia ne šiaip sau užglaistyti neapykantą, – juk tokiu atveju paprasčiausiai suksimės ratu. Reikia išmokti teisingai įeiti į šią būseną ir išeiti iš jos. Tada vietoje sukimosi ratu vijomis kilsime besisukančia spirale, kurioje kiekvienas naujas išaugusios neapykantos pliūpsnis sukels dar didesnį meilės antplūdį.
Toks gyvenimas, ir jis man teiks malonumą taip pat, kaip šiandien teikia malonumą alkio jausmas, kai žinau, kad greitai sočiai pavalgysiu. Aš net pasiruošęs pasivaikščioti prie valgį, kad išauginčiau apetitą.
Taigi, neapykanta skirta meilės stiprinimui ir įtvirtinimui. Tuo pačiu neapykanta tampa lygiavertė meilei, – juk tik tam ji ir reiškiasi.
Į visus mūsų „nusikaltimus“, kasdien atsiskleidžiančius pasaulyje ir asmeniniame gyvenime, reikia žiūrėti tik kaip į priemones, kurios leidžia kurti tarp mūsų gerus tarpusavio ryšius. Tai yra blogio pasaulyje priežastis ir mandatas.

Iš 2015 m. balandžio 19 d. 558-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Klausimas: Asmeniškai man nėra nieko svarbiau už mano šeimą, vaikus, namus. Ir nors niekur nesijaučiu taip jaukiai ir šiltai kaip namuose, šeimoje ne visada būna viskas sklandu. Kur slypi šeimos paslaptis? Kokia turi būti šeima, kad mus palaikytų gyvenime, padėdama mums augti ir vystytis?
Atsakymas: Visų pirma, turime suprasti, kad šeima – tai natūralus reiškinys, ji tam tikra forma egzistuoja ir pas gyvūnus, kiek jos reikia augantiems jaunikliams.
Tą patį galima pasakyti ir apie žmones. Gimdamas bejėgis, žmogus visiškai priklauso nuo tėvų meilės, šie rūpinasi juo ir stato ant kojų tiesiogine bei perkeltine prasme.
Šeima ugdo žmoguje pirmuosius, pačius pagrindinius įpročius, kurie jį paskui lydi per gyvenimą, ir negalima jų atsikratyti. Juk jie virsta sąlyginiu instinktu, kuris egzistuoja amžinai. Šeima įskiepija vertybes, kurios visam laikui įsigali žmoguje. Tai gali būti geros arba blogos vertybės, bet jos diktuos žmogui jo elgesį, nori jis to ar ne. Nesąmoningai žmogus sieks sukurti tokią pačią šeimos formą, kokią turėjo vaikystėje. Sukūręs santuoką ir pagimdęs vaikų, jis vis tik nuolatos prisimins tai, kokia buvo jo tėvų šeima ir juos mėgdžios, stengdamas sukurti panašią šeimą.
Labai sunku atsiskirti nuo tėvų namų įtakos, nesvarbu, kokie santykiai egzistavo juose. Žmogus tiesiog priverstas grįžti prie tos pačios šeimos formos. Net jei jam buvo nemalonu tėvų namuose, jis kentėjo, nenorėjo, kad jo šeima būtų tokia, vis tiek nesąmoningai prieina prie to paties. Tai labai svarbu suprasti.

Iš 2015 m. vasario 15 d. 521-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Išėjimas į tarpžmogišką bedravimą

Mūsų laimės paslaptis

Šeima – kaip visatos centras

Tyrimas. Vaikai, besimokantys nemišriose klasėse (berniukai ir mergaitės atskirai), mokosi geriau, jie nieko nesigėdija, jų dėmesys nenukrypsta į priešingą lytį, vadinasi, daugiau galvojama apie mokymąsi. Net žinodama atsakymą, mergaitė lauks, kol atsakys kas nors kitas. Mišriose klasėse pirmieji ranką kelia berniukai.
Mergaičių klasėje: kiekviena žino atsakymą, bet tyli, nes bijo suklysti. Mokytojai atrodo, kad pamoka vyksta tuščioje klasėje. Mergaitės ramios, jos niekada nešaukia.
Giriamos mokinės tampa aktyvesnės. Jeigu jos yra giriamos net už klaidingus atsakymus, jos pralinksmėja. O berniukas nesupras, kodėl jis buvo pagirtas už neteisingą atsakymą. Mišriose klasėse mokytojai šaukia ant vaikų, nemišriose – tyla.
Palyginti su mišria klase, berniukų drausmė geresnė, jie ramiau reaguoja į mokytojo pastabas. Mišriose klasėse berniukai gali ginčytis su mokytoju, norėdami pasirodyti prieš mergaites.
Nemišrių klasių mokiniai aktyviai bendrauja tarpusavyje, yra vietos romantikai, ko trūksta mišrių klasių mokiniams. Pabandę mokytis atskirai, vaikai patys nenori būti mišriose klasėse.
Atskiro mokymosi privalumas tas, kad vaikai nesiblaško ir geriau įsisavina mokomąją medžiagą. Jei atskiras mokymasis vyksta bendrojo lavinimo mokykloje, trūkumai minimalūs.
Tyrimo rezultatas yra išvada, kad psichologinių skirtumų tarp vaikų iš nemišrių ir mišrių klasių nėra. Pasirinkdami mokymosi formą, tėvai turi pagalvoti, ką jie nori duoti vaikui – galimybę geriau mokytis ar bendrauti.
Komentaras. Berniukų ir mergaičių mokymasis turi būti atskiras. Beje, berniukus moko mokytojai vyrai, mergaites – mokytojos. Ir taip visus metus, iki pat aukštojo lavinimo. O ir jis turi būti atskiras. Toliau – santuoka. Žmonija grįš prie to po visų bandymų ir klaidų.

Tyrimas. Kada žmonės mano esantys geri, tada jie daro blogus dalykus. Dorybė ir nuolaidžiavimas savo silpnybėms eina kartu.
Pirkėjai su savo krepšiais perka daugiau produktų negu tie, kurie naudojasi parduotuvių krepšeliais – tai tendencija palepinti save už dorybę (nenaudoti nemokamų parduotuvės krepšių).
Didelio namo gyventojai gavo vandens taupymo patarimus ir kassavaitinius pranešimus apie vandens suvartojimą.
Jų vandens vartojimas sumažėjo 6 procentais, tačiau elektros suvartojimas padidėjo tais pačiais 6 procentais. T. y. dorybė pasidengė kitu egoistiniu veiksmu.
Galų gale paaiškėja, kad geriausias būdas priversti žmones daryti gera – leisti jiems jaustis blogiems.
Komentaras. Būtent taip dirba su mumis Gamta (kančių keliu) ir taip ragina elgtis kabala (Šviesos keliu). T. y. kabala skatina suvokti savo egoistinės prigimties niekingumą, tokiu atveju atsiranda galimybė iš šios prigimties išsilaisvinti.

Nuomonė. Pagalba kitiems suaktyvina smegenyse zonas, kurios sukelia malonumo pojūtį. Būtent todėl sunkmečiu būtina sutelkti dėmesį į žmonių bendravimą.
Šalis, paskyrusi save Bendrojo vidaus produkto auginimui, visus rodiklius matuoja piniginiais vienetais.
Bet negalima pinigais išmatuoti vaikų sveikatos, džiaugsmo, poezijos, santuokos stiprumo, valdžios sąžiningumo, humoro, švietimo, išminties ir meilės. Valstybės BVP matuoja viską, bet ne tuos aspektus, dėl kurių verta gyventi.
Teigiami šalies pokyčiai turi būti matuojami ne ginklų gamybos ir kalėjimų statybos augimu, o tikra piliečių gerove. Žmonės laimingi, kai jų užsiėmimai nėra susiję su vartojimu.
Užmegzti ryšį su kitais, būti aktyviems, koncentruotis į esamus įvykius, nuolatos mokytis, bandyti kažką naujo ir atiduoti save kitiems! – štai laimės formulė.
Prireikė visaapimančios finansinės krizės, kad apie šias amžinas vertybes pradėtume viešai diskutuoti.
Komentaras. Būtent kančios verčia mus atkreipti dėmesį į kitus, nors, rodos, nuo kančių žmogus turėtų užsisklęsti savyje. Kita vertus, „panašus gydomas panašiu“ ir tik kenčiantis gali atjausti kitus. Todėl plintanti krizė privers mus atkreipti dėmesį į aplinkinius ir taip pasiekti laimę.
Tiesa, tam prireiks labai didelių kančių! O kabala siūlo lengvą kelią – kartu, greitai ir dainuojant pasiekti laimę. Štai ir pasirink! Ne veltui kinų hieroglifas „Krizė“ susideda iš dviejų ženklų: „Pavojus“ ir „Galimybė“.

Daugiau šia tema skaitykite:

Visos nelaimės iš karto

Ką reiškia gerovė?

„Kiemas“ visai žmonijai

Klausimas. Galiu palengvinti draugo ligą, dalį jos pasiėmęs sau. O kaip galėčiau perduoti draugui laimės pojūtį?
Atsakymas. Jei mano sistema yra aukščiau tavosios, tai ji laimingesnė, nes yra aukštesniame gyvenimo, pusiausvyros, lygmenyje.
Todėl, kai esi liūdnas, ji gali perduoti tau tokį kiekį savo energijos ir laimės, kokio stiprumo mūsų vidinis ryšys.
Lyginant su mano sistema, tu atrodai it mažas vaikas, ji didesnė už tave, nes laimė didesnė už nepasitenkinimą pagal įsisąmoninimo ir vertingumo lygį. Ir visai nesvarbu, dėl ko žmogus laimingas – priežastis gali būti visai paprasta.
Klausimas. Kokiu būdu perduodame vienas kitam laimę: žodžiais, pojūčiais, mintimis?
Atsakymas. Laimę galime perduoti ir be viso šito – tai priklauso nuo mūsų tarpusavio ryšio lygmens: negyvojo, augalinio, gyvūninio ar žmogiškojo. Laimė liejasi iš aukštesnės sistemos į žemesnę priklausomai nuo mūsų ryšio kokybės ir gebėjimo anuliuoti save prieš draugą.
Visi žmonės vieni su kitais susiję. Nereikia šio ryšio kurti iš naujo arba jo nutraukti – mes jau surišti į vieną tinklą lyg neuronai smegenyse arba visos kūno ląstelės, sujungtos į vieną sistemą.
Visa visata – vientisa sistema. Tik neaišku, ar mes, žmonės, tai suvokiame ir siekiame atskleisti, atgaivinti, sustiprinti mūsų ir visos kūrinijos ryšį. Bet jis jau egzistuoja. Šio ryšio suvokimo lygis lemia mūsų draugystės stiprumą.
Klausimas. Nuo ko priklauso, ar įsilies į mane draugo laimė: nuo jo ar nuo manęs?
Atsakymas. Čia reikia abiejų pastangų, vienpusiškai to įgyvendinti nepavyks. Turi nors truputį atsiverti draugui. Tarkim, esi taip prislėgtas sielvarto, kad visiškai užsidarai savyje ir atsiriboji nuo draugų. Tuomet iš jų negali nieko perimti.
Klausimas. Ką reiškia „atsiverti draugui“?
Atsakymas. Reiškia – mylėti jį, kaip save patį. Kalbama apie tikrą širdžių ryšį, kai jaučiamės esantys ne atskiri kūnai, ne skirtingos sistemos, o labai artimi, lyg vienas vienetas.
Mūsų abiejų sistemos taip persipynusios, kad veikia kaip viena. Mūsų ryšys beribis – tarp mūsų teka begalinis informacijos, jausmų, minčių srautas. Tai dvi sistemos, bet jos ypatingai glaudžiai susijusios.
Klausimas. Kaip turėčiau atsiverti teigiamam draugo poveikiui?
Atsakymas. Taip, kaip kūdikis ant motinos rankų, kuris visiškai save anuliuoja. Jis nieko nesupranta ir nežino apie save, jis nusiteikęs tik viską sugerti iš savo motinos. Todėl kūdikiai taip greitai ir vystosi, juk mes jiems perduodame viską, ką turime.
Jie gauna iš mūsų ne šiaip švelnius žodžius ir šypsenas, o energiją, santykius. Kūdikis sugeria šią energiją tūkstančiais jutiklių, kuriuos turi.
Turime būti tokiais kūdikiais, maksimaliai anuliuojančiais save su visomis savo problemomis prieš draugų poveikį. Tuomet jie galės mums perduoti savo laimę – tiek, kiek panorės. Priešingai nei nelaimė, laimė nemažėja, kai ja dalijamasi, bet didėja! Kuo laimingesnius darome kitus, tuo laimingesni tampame patys.
Laimės energija beribė. Kai tik sugebėsime kitiems duoti ir juos užpildyti, savyje pajusime vis didesnį norą ir daugiau galimybių tai daryti. Juk taip prisijungiame prie Didžiojo sprogimo energijos šaltinio, Aukštesniosios jėgos, sukūrusios ir palaikančios visą visatą.
Klausimas. Taip išeina, kad žmonės, aptarnaujantys kitus, turėtų būti labai laimingi. Kodėl gi to nematome?
Atsakymas. Priežastis ta, kad jie duoda nenoromis, todėl nuolat tuštėja. Tuo tarpu motina, mylinti savo kūdikį, gali fiziškai pavargti, bet jai negali nusibosti rūpintis ir mylėti.

Iš 2013 m. spalio 17 d. 242-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Klausimas. Užaugau kaime, apsuptas gamtos, nuo tol esu su ja glaudžiai susijęs. Kai žiūriu į gėlę ar debesį danguje, arba į jūros bangas, matau, kad ten niekam nekyla klausimų, viskas yra ramybės ir gėrio būsenos, kiekvienas – savo vietoje, viskas nuostabu ir tobula.
Tuomet man kyla klausimas: „O kur gi aš? Kodėl mano gyvenime nėra tokios harmonijos ir grožio?“ Kodėl žmogus, labiausiai išsivystęs gamtos kūrinys, yra pats nelaimingiausias?
Atsakymas. Kuo labiau išsivystęs kūrinys, tuo labiau kenčia. Argi akmenys kenčia? Jų vidinė jėga veikia taip, kad išlaikytų tą pačią formą, ir viskas. Augalas jau kenčia, juk jis vystosi, jam reikia lietaus, saulės, šilumos, jis kenčia nuo šalčio, yra veikiamas įvairių išorinių jėgų.
Gyvūnams – dar blogiau, jie visą laiką turi nuo ko nors bėgti, gintis, nuolat ieškoti maisto. Gamta nepateikė visko apsčiai, jie privalo savimi rūpintis.
O apie žmogų sakoma: „Jo ranka ant visko, o visų rankos ant jo.“ Jis iš tiesų priklausomas nuo visų, nors ir yra labiausiai išsivystęs.
Klausimas. Bet kodėl toks sunkus žmogaus gyvenimas? Mano žmona dirba vaikų darželyje ir pasakoja, kad kasmet vaikai vis nelaimingesni. Jų gyvenimas toks sunkus, tarsi nuo mažens kentėtų, jie nuolat patiria stresą, yra agresyvūs vieni su kitais, o geros atmosferos niekur nėra – nei namuose, nei vaikų darželyje. Kodėl gyvename nuolatinėje įtampoje?
Atsakymas. Kad suprastume sukūrimo tikslą, turime kelti sunkius klausimus, gyventi nelengvą gyvenimą, kitaip nieko nepasieksime. Ypač mūsų laikais, juk XX a. pabaigoje pasiekėme tokį žmonijos vystymosi tašką, apie kurį kalbėjo kabalistai: nuo 1995 m. žmonija įžengė į Mašiacho (mesijo) atėjimo laikotarpį. Mašiachas – tai ne žmogus ant balto asilo, kaip dauguma mano, o jėga, kelianti mus į kitą vystymosi pakopą.
Klausimas. Ar tai yra sukūrimo tikslas, apie kurį kalbėjote?
Atsakymas. Taip, turime pasiekti „Adam“ būseną – pakopą „Žmogus“.
Juk šiandien gyvename pagal gyvūninį lygmenį, o ne žmogiškąjį, nes rūpinamės tik savo kūnu ir tuo, kaip įsirengti savo lizdą, savo namus. Argi taip atskleisime gyvenimo prasmę? Visa mūsų egzistavimo prasmė – sutvarkyti gyvenimą, o juk tuo rūpinasi ir gyvūnai.
Lyginant su jais, mes – tik sudėtingesni kūriniai, ir viskas. Nuo to netampame laimingesni, juk nerandame gyvenimo prasmės, nežinome, kodėl gimstame, kaip gyvename, kas mus valdo, kas vyksta po mirties.
Klausimas. Žmogus gimsta tam, kad kentėtų?
Atsakymas. Ne, kaip tik priešingai! Visos kančios – tai tik gamtos jėgos, stumiančios mus tobulybės, harmonijos, laimės, šviesos link.
Klausimas. Ar svarbu kelti gyvenimo prasmės klausimą?
Atsakymas. Taip. Juk galime, gyvendami šiame pasaulyje, pasiekti amžinojo pasaulio lygmenį, kaip yra pasakyta: „Išvysi savo pasaulį šiame gyvenime.“
Žmonės, pradėję studijuoti kabalos mokslą, ateina to paties klausimo vedini: „Koks mano gyvenimo tikslas?“ Žmogus privalo šito klausti! Net kai viskas gerai, jis klausia: „Dėl ko gi aš gyvenu?“
Žmogus nori žinoti, kodėl viskas taip sutvarkyta, kad jis neranda atsakymo, nežino, kaip gyventi. Rytą keltis, eiti į darbą, vakare grįžti namo – o kas po to?! Žmogus nori žinoti, kad yra aukštesnis tikslas, pateisinantis jo egzistavimą. Juk labai sunku pasakyti, kad gyvenu tik tam, kad aprūpinčiau savo šeimą, ir mano vaikai gyvens taip pat.
Išsivystėme iki tokios būsenos, kai privalome kelti gyvenimo prasmės klausimą ir rasti atsakymą į jį.

Iš 2015 m. sausio 18 d. radijo stoties 103FM programos

Daugiau šia tema skaitykite:

Kur slepiasi laimė?

Kodėl mes gyvename šiame pasaulyje?

Kodėl gyvenimas toks sunkus?

Klausimas. Kodėl mes gyvename šiame pasaulyje?
Atsakymas. Vaikystėje kiekvienas vaikas, pradedant nuo penkerių šešerių, klausia apie tai, kol prasideda brendimo problemos.
Mums kyla šie klausimai, nes mūsų viduje yra „rešimo“ –  vadinamasis dvasinis genas, besiveržiantis vystytis, jis ir spaudžia mus iš vidaus.
Šis genas, šis noras turi būti patenkintas, gauti atsakymą į klausimą: „Dėl ko mes gyvename? Kodėl gyvename? Koks gyvenimo tikslas? Gyvendami pamirštame šį klausimą ir įvykių sūkuryje neturime jam laiko, laikome nenaudingais pamąstymais.
Akivaizdu, kad šis klausimas vis užvaldo mus įvairiausiose gyvenimo situacijose. Mūsų laikais didžiulis skaičius žmonių, kurie yra nusivylę, skiriasi, vartoja narkotikus, geria vaistus nuo depresijos, liudija šio klausimo svarbą.
Šis genas glūdi mumyse, evoliucijos pabaigoje turime pasiekti būseną, kai gyvenimo prasmės klausimas kils visiems: „Dėl ko gyventi? Kokia prasmė? Ar verta gyventi?“
Galima paklausti kitaip: kodėl gamta, būdama tobula ir kryptinga, sukūrė žmogų su tokiomis didelėmis galimybėms ir paliko jį be atsakymo į klausimus: „Kaip sukurti gyvenimą? Ko siekti gyvenime?“ Mes matome, kokia didžiulė išmintis glūdi kiekvienoje ląstelėje, kiekviename organizme, jų tarpusavio ryšyje. O kiek dar neatskleidėme! Net iš to trupučio, ką mokslas jau sužinojo, matome, kokia stulbinanti išmintis slypi šiame turtingiausiame mechanizme.
O mes, būdami viršūne, visos šios nuostabios sistemos rezultatu, nematome savo gyvenimo prasmės! Kaip tai įmanoma? Be abejonės, mūsų egzistavimo tikslas yra, bet mes apie jį dar nieko nežinome ir turime jį atskleisti. Todėl tas, kuriam kyla klausimas apie gyvenimo prasmę, galiausiai atranda kabalos mokslą.

Iš 2015 m. sausio 18 d. radijo 103FM programos

Daugiau šia tema skaitykite:

Kodėl gyvenimas toks sunkus?

Iš anksto nulemtas kelias

Gyventi bėgant nuo prasmės

Klausimas. Kokia ta Aukštesnioji gamtos jėga, kuri veiks šeimą ateityje? Ar ji susijusi su religija?
Atsakymas. Kalbama ne apie religiją, o apie tai, kad mes visi tarpusavyje susijungsime aukščiau mūsų egoizmo. Kaip yra pasakyta: „Vyras ir žmona – Šchina tarp jų“. Šeimoje veiks aukštesnioji gamtos jėga – meilės ir vienybės, davimo vie nas kitam, jėga. Tokioje šeimoje būsime susiję ryšiais, kurie yra aukščiau mūsų dabartinio, gyvūninio, lygio.
Šeimos žmogus laimės ne tik jaukų namų lizdelį, kur jausis aprūpintas, saugus ir būdamas sveikas ir sirgdamas, ir jaunystėje ir senatvėje. Mes sukursime tokį tarpusavio santykių tinklą, kuriame atskleisime davimo ir meilės jėgą, egzistuojančią aukščiau mūsų prigimties.
Klausimas. Kodėl yra šeimų, kurios visiškai materialiai apsirūpinusios, tačiau jaučia tarpusavyje šilumos trūkumą?
Atsakymas. Dėl šios priežasties žmonės ir skiriasi. Jie jaučia tuštumą, kurios niekuo negali užpildyti. Nėra šeimoje to, ko noriu, o ko noriu – nė pats nežinau.
Žmonės jaučia, kad jiems reikalinga nauja šeimyninio ryšio forma, bet nežino, kur jos ieškoti ir kaip surasti. Ir todėl – skiriasi.
Ateityje šeimoje egzistuos naujas ryšys, kuris atves porą prie aukštesnio tikslo, dėl kurio bus verta gyventi kartu. Dėl ko gi daugiau būtų verta gyventi šeimoje?
Galima nusipirkti pusgaminių prekybos centre, išsiskalbti drabužius skalbykle, pasikviesti moterį vienam vakarui. Vaikus galima aplankyti kartą per savaitę, – mes ir taip juos retai matome per darbus. Kokį pranašumą suteikia šeima, jei ir taip patogu gyventi?
Klausimas. Ko trūksta šiuolaikinei šeimai?
Atsakymas. Šeimai trūksta aukštesnio tikslo, svarbesnio nei tikslai, susiję su įprasta, materialia, gyvūnine, gerove. Mes turime atskleisti savo šeimoje Žmogaus pakopą, kaip sakoma: „Vyras ir žmona – Šchina tarp jų“, kitaip tariant, atskleisti Aukštesniąją jėgą, amžiną ir tobulą gyvenimą. Ir tai iš tikrųjų galima pasiekti per ryšį šeimoje ir su kitomis šeimomis, o galiausiai, su visu pasauliu. Aukštesnioji jėga  – tai davimo ir meilės jėga. Ji vadinama aukštesniąja, nes yra aukščiau mūsų – priešinga egoistams, kurie myli tik save ir nemyli kitų.
Klausimas. Ką pajausime ateities šeimoje, ko šiandien dar nejaučiame?
Atsakymas. Mes pajausime gyvenimą be jokių ribų, pripildytą įvairiausių skonių. Mums prireiks viso pasaulio. Mūsų šeima bus taip susijusi su kitomis šeimomis, kad jausimės pasitikintys, džiaugsmingi, niekuo neapriboti. Vaikai augs tokioje atmosferoje ir bus pagal ją auklėjami. Mes tiesiog privalome tokią būseną pasiekti.

Iš 2015 m. kovo 15 d. 521-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Išėjimas į tarpžmogišką bendravimą

Didelė šeima prie apvalaus stalo

Šeimos ištaisymas – būdas ištaisyti pasaulį

Žmogus privalo save pažinti: kas jis ir kaip sukurtas, iš kur atėjo ir kur eina. Mes nepažįstame savęs ir svarbiausia – nesuprantame, kas mus valdo.
Mums nežinoma, kas atsitiks po kelių akimirkų, kodėl staiga mums kyla kažkokie norai – kas mus judina ir kokiu tikslu? Kokį kelią nuėjome, kad pasiektume dabartinę būseną?
Galiausiai, pasibaigia mums skirtas laikas šioje žemėje, ir ką gi mes įgijome per šį gyvenimą nuo gimimo iki mirties: ar gavome sielą, didelį dvasinį indą, kuriame galėtume pajusti būsimą pasaulį? Kaip pasakyta: „Savo pasaulį pamatysi šiame gyvenime“.
Kitaip tariant, turime pasiekti dvasinį pasaulį ne po savo mirties, o iki jos. Kaip tai padarė didieji kabalistai – kai kurie iš jų jau ankstyvoje jaunystėje pasiekė dvasinį suvokimą ir aprašė tai savo knygose.
Kabalos mokslas pagrįstas tuo, kad žmonės dirbo su savimi, ugdė savyje papildomą, šeštąjį jutimo organą, kuris vadinasi „siela“, pajuto jame dvasinį pasaulį ir aprašė jį. Kabalistinės knygos pasakoja apie tai, kaip žmogus tobulėja ir ko pasiekia.
Naujasis jutimo organas, vadinamas „siela“, irgi susideda iš penkių dalių, panašiai kaip regėjimas, klausa, skonis, lytėjimas, uoslė, kurie vadinasi Keter, Chochma, Bina, Zeir Anpin, Malchut. Pradedame jaustis egzistuojantys paraleliai žemiškajam gyvenimui dar viename lygmenyje, kuris vadinasi „dvasinis pasaulis“.
Dvasiniame pasaulyje juntame amžiną, tobulą egzistavimą. Mūsų pasaulyje gyvenimas teka negrįžtamai. O dvasinis gyvenimas – tai begalinė ir neapribota tėkmė, kurios galia priklauso nuo žmogaus pasiekimo. Dvasiniame pasaulyje laiko nėra.
Pagal Einšteino teoriją, net ir mūsų gyvenime laikas – reliatyvus, ir įmanoma pakilti virš jo.

Iš 2015 m. vasario 1 d. radijo laidos

Daugiau šia tema skaitykite:

Apie sielą, gyvenimą ir mirtį

Amžinai nauja mano siela

Siela: ne tai, ką jūs galvojote