Klausimas. Anksčiau plastinės operacijos buvo prieinamos tik Holivudo žvaigždėms. Bet mūsų dienomis jos tapo populiarios tarp paprastų žmonių, norinčių atrodyti jauniau ir gražiau.
Žmonės tvirtina, kad tokia operacija išvaduoja juos nuo daugelio turėtų psichologinių problemų.
Kodėl žmogus nesutinka su tuo, ką jam davė gamta, ir bando pasiekti tobulybę tokiomis išvaizdos koregavimo priemonėmis?
Atsakymas. Žmogus siekia išsaugoti jaunystę, nes jis iš prigimties nori gyventi amžinai. Juk jis žino, kad yra pasmerktas mirčiai, ir nežinia, kas bus po jos.
Net nepaisant to, kad mūsų gyvenimas šiame pasaulyje nėra itin ramus ir kainuoja mums daug darbo ir nervų, vis dėlto tai geriau nei visiška tamsa ir išnykimas.
Todėl, kad ir koks sunkus būtų gyvenimas, žmogus turi savisaugos instinktą, kuris verčia jį tęsti savo egzistavimą.
Būna savižudybės atvejų, bet tai išskirtinis reiškinys. Iš prigimties žmogui būdinga ginti savo gyvenimą ir stengtis pratęsti kuo ilgiau. Tik labai didelės kančios gali priversti žmogų sutikti su tuo, kad jo gyvenimas nutrūktų, bet ne kitaip.
Kitaip tariant, amžino gyvenimo siekis – savaime suprantamas reiškinys. Ir žmogui labai svarbu jaustis gražiam, stipriam, vertam ir pasitikinčiam savimi. Jis pasiruošęs tam skirti daug jėgų ir pinigų.
Galima būtų dirbti pusdienį kokį nors paprastą darbą, kad apsirūpintume viskuo, kas būtina pragyvenimui. Bet norisi būti ne prastesniems už kaimynus ir puikuotis brangia mašina, madinga apranga,  tad dirbti tenka sunkiai.
Išorinis grožis – lygiai toks pat puikybės pavyzdys kaip ir nauja mašina, vertinama visuomenės akyse ir apibrėžianti mūsų statusą. Jeigu negyventume žmonių visuomenėje,  nesirūpintume savo grožiu, rūpintumės pragyvenimui būtinais dalykais, ir ne daugiau.
Visą gyvenimą galima būtų nešioti pižamą – minkštą, šiltą ir patogią, ir lygiai taip pat paprastai sutvarkyti visą savo gyvenamąją aplinką. Bet mūsų puikybė ir noras pasipuikuoti prieš kitus verčia mus rūpintis savo išvaizda.
Jei gyventume ne konkurencijos sąlygomis, tai nei vyrai, nei moterys nesikrimstų dėl savo išvaizdos. Tai vyksta vien dėl visuomenės įtakos.

Iš 2015 m. birželio 2 d. 581-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Amžinosios jaunystės paslaptis

Kiekviena moteris gali tapti graži

Jaunystė ir sielos grožis

Žmonės ieško meilės ir negali jos rasti dėl to, kad tai neįmanoma mūsų pasaulyje. Juk meilė – tai mūsų noro (noras – tai mūsų pagrindas, bazinė materija) susivienijimo ir užpildymo rezultatas. Kabalos moksle norai vadinami indu, o Šviesa – pripildymu, juk kūrinys  – tai noras, o Kūrėjas – pripildymas.
Mes turime patirti šią būseną iki galo, kad mūsų noras užsipildytų Aukštesniąja Šviesa ir pakiltų iki Aukštesniosios jėgos lygio, išaugęs kiekybiškai, ir svarbiausia – kokybiškai. Todėl be perstojo vaikomės meilės.
Reikia pasižiūrėti į dvasinę šaknį, kitaip nesuprasime, kas vyksta. Mūsų gyvenime yra toks svarbus, nė vieno neaplenkiantis reiškinys (juk niekas negali išsilaisvinti nuo meilės), tačiau tuo pat metu niekas apie ją nieko nežino.
Prirašyta nesuskaičiuojama daugybė knygų, nufilmuota galybė filmų, visa žmonija tik ir sukasi aplink meilę, bet niekas nežino, kas tai. Taip yra dėl to, kad meilė kyla iš Aukštesniojo šaltino, iš Kūrėjo, sukūrusio žemesniąją jėgą, tai yra kūrinį, kad šis panorėtų priartėti prie savo Kūrėjo, ir jie pamiltų kits kitą.
Atrodytų, kas gali būti geriau! Tai itin jaudinanti istorija. Pasirodo, Aukštesnioji jėga sukūrė mus visus tam, kad suartėtume su ja, apsikabintume ir susijungtume meilėje. Esmė ta, kad nesuprantame, kokia ta meilė, juk ji turi būti tikra.
Visi svajoja apie tikrąją meilę, ypač moterys. Moterys jaučia didesnį meilės poreikį, bet ir joms neaišku, kas tai.
Tikroji meilė – kai aš myliu kitą, o ne save! Aš pripildau partnerį, o ne pats prisipildau jo sąskaita. Kalbama visai ne apie seksą, o apie tai, kad noriu pajausti visus kito žmogaus norus ir mėgaujuosi juos patenkindamas. Tai vadinama meile.
Tokia meilė gali būti visai nesusijusi su santykiais tarp vyro ir moters. Pripildantis kitą vadinamas vyru, o prisipildantis vadinamas moterimi. Tai gali būti priešinga mūsų fiziologinėms savybėms, juk sprendžiama atsižvelgiant į dvasinį principą, kuris aukščiau mūsų fizinio kūno.
Dėl tikros meilės reikia pakilti virš savo egoizmo, kad iš tikrųjų pamiltum savo artimą, kitaip tariant, kitą žmogų myliu ne dėl to, kad man malonu, saldu ir  tai teikia pasitenkinimą.
Aš nežiūriu į gražų veidą, kojas ar plaukus ir netgi į gerą charakterį, tai yra nekreipiu dėmesio nei į vidines, nei į išorines moters savybes. Aš tik ieškau, kaip ją pripildyti, pakylant aukščiau bet kokio savo asmeninio, egoistinio santykio su ja.
Tokiu atveju vyras taip pat gali būti mano dvasinės meilės objektu, dėl to kabaloje kalbama apie meilę draugams. Mes susitariame, kad kursime tarpusavio meilės santykius. Žinoma, neturima omenyje jokie intymūs santykiai.
Meilė – kuomet kiekvienas pasiruošęs atskleisti savo norą tam, kad draugas jį užpildytų. Draugas, savo ruožtu, atskleidžia savo norus man, kad aš juos užpildyčiau: taip susijungiame į tarpusavio meilėje. Abipusė meilė vadinasi susiliejimu.
Aš prasiskverbiu į vidinius draugo norus, užpildydamas juos, o jis prasiskverbia į manuosius tuo, kad mane pripildo. Ir čia nėra jokio skirtumo tarp vyrų ir moterų mūsų pasaulyje – tokia forma visi pradeda jungtis. Tokia meilė visiškai nesusijusi su mūsų gyvūniniais kūnais ir lytiniais požymiais.
Tokioje meilėje negali būti vieno mylinčio, o kitas mylimo, – joje kiekvienas iš mūsų ir priima meilę, ir ją dovanoja.

Iš 2015 m. liepos 30 d. 601-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Klausimas. Kokie turėtų būti mūsų santykiai su gamta?
Atsakymas. Mes turime išstudijuoti jos pagrindinį įstatymą: tarpusavio ryšio savybę. Kalbant paprastai – tai meilė ir davimas. Mes esame tarsi apvalkale, viduje negyvosios, augalinės ir gyvūninės gamtos. Vienintelis dalykas, ką turėtų padaryti žmogus – tapti integraliai susijęs su gamta.
Juk absoliučiai integrali sistema – tai visa žmonija plius negyvasis, augalinis ir gyvūninis lygmenys. Tokiu atveju pasiekiame visiško suvokimo būseną, pažįstame, pajaučiame gamtos visumą, t.y. atskleidžiame Kūrėją.
Klausimas. Kas yra ryšys su negyvąja gamta?
Atsakymas. Kai aš gamtoje veikiu taip, kaip visi kiti gyvūnai: nieko be būtinybės nenaikinu, nedarau nereikalingų veiksmų, o aplinkiniu pasauliu naudojuosi tiek, kiek man reikia fiziniam egzistavimui. Visą likusią moralinę, vidinę, energiją nukreipiu į susivienijimą su bendru gamtos įstatymu – tarpusavio davimo, ryšio ir meilės įstatymu.
Tuo pačiu metu duodamas ir gaudamas, susisieju su viskuo, kas mane supa, kaip lygiavertė visumos dalis, jokiu būdu neišskirdamas savęs, tik siekdamas meilės ir davimo.
Tai reiškia, kad nesiekiu nieko, kas man nebūtina. Jeigu skverbiuosi į gamtą, norėdamas su ja susitapatinti, o tai turi daryti kiekvienas žmogus, nelieka jokio noro daryti šiame pasaulyje kažką, kas neatneš jokios naudos.
Vienintelis dalykas, ko man reikia, tai palaikyti normalią fizinę formą, o visa kita – nukreipti tik į ryšį su aukštesniąja gamtos jėga, kuri vadinasi Kūrėjas.

Iš 2015 m. birželio 10 d. TV programos „Pokalbiai su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip atvesti pasaulį į harmoniją

Gamta – tai vienybė

Gamta neišmokys blogo

Kabalos mokslas – tikslo kelrodis.
Klausimas. Vadinasi, didysis kabalistas Baal Sulamas, XX a. pradžioje parašęs straipsnį „Paskutinioji karta“ apie neišvengiamą žmonijos atėjimą į komunistinę visuomenę, smarkiai aplenkė laiką?
Atsakymas. Kabalistas neaplenkia laiko, jis viską mato nuo pradžios iki galo. Jam nėra laiko! Jis tiesiog pakyla į būsimą lygmenį, iš kurio galima suprasti, kas su mumis vyksta.
Kabalos mokslas leidžia mums pakilti į aukštesnį lygmenį, kur aiškiai matosi, kad reikia save perauklėti, kaip tai padaryti, ką privalome pasiekti. Jis tiksliai nurodo kelią, kaip teisingai dirbant su savimi galima pasiekti tikslą.
Klausimas. Straipsnyje „Paskutinioji karta“ Baal Sulamas parengė atsakymą į visus klausimus. Mums belieka išnagrinėti šį darbą ir visiems kartu jį realizuoti. Tikimės, kad tai padės atsakyti į klausimą: „Kas mūsų laukia ateityje?“
Atsakymas. Ateityje mūsų laukia tai, ką pasirinksime.
Žmonės turi suprasti, kad reikia vystyti tarpusavio santykius, stiprinti savo aplinkos pajautimą, darytis panašesniems į bendrą sistemą, apie kurią kalba kabalos mokslas.
Net jei ši sistema žmogui nematoma, specialių pratimų padedami, o jie vadinami „apskritaisiais stalais“ ar „ratais“, jis galės pajusti, kad negyvajame, augaliniame ir gyvūniniame lygmenyse veikia nauja, teigiama, jėga.
Gamtoje pliusas ir minusas subalansuoti, todėl visi jos objektai veikia instinktyviai pagal gamtos dėsnius. Tuo tarpu žmoguje yra tik viena – neigiama – jėga, todėl jis turi atskleisti teigiamą gamtos jėgą, subalansuoti ją su neigiama ir eiti į priekį viduriniąja, pusiausvyros ir harmonijos, linija. Tada galėsime vadinti save „žmogus“. O kol kas mes esame gyvūniniame lygmenyje.

Iš 2015 m. gegužės 11 d. 4-osios TV programos „Apie mūsų gyvenimą“

Daugiau šia tema skaitykite:

Komunizmo žavesys

Kodėl žlugo marksizmo teorija

Ir vėl Marksas ir komunizmas…

Klausimas. Kodėl šiais laikais žmonės taip jaudinasi dėl išvaizdos ir yra pasiryžę išleisti dideles sumas, kad atrodytų jaunesni ir gražesni?
Atsakymas. Seniau žmonės išvaizdos taip nesureikšmindavo. Tačiau šiuolaikiniame pasaulyje ji tapo labai svarbi, nes mūsų egoizmas vystosi ir vis stipriau pririša prie kūniškojo, materialaus gyvenimo.
Mūsų egoizmas šiame materialiajame gyvenime nori prilygti dvasiniam pasauliui. Jis taip išsivysto, kad pažada išrūpinti mums patį geriausią, begalinį gyvenimą, teikti malonumus, patrauklią išvaizdą, jaunystę ir jėgą.
Bendrasis evoliucijos procesas ir mumyse esanti programa verčia pakilti į naują – dvasinę – vystymosi pakopą bei pradėti gyventi jėgų, dvasinių savybių pavidalu, o ne kaip materialūs kūnai, gyvenimą jaučiantys tik savyje.
Kad pakiltume į aukštesnį egzistavimo lygmenį, pirmiausia turime įsitikinti, jog neverta laukti nieko gero iš mūsų kūniškojo gyvenimo. Jis negali būti nei amžinas, nei laimingas, o visi įgyti dalykai – nieko verti.
Todėl turime patirti įvairiausių būsenų: turtų, garbės, valdžios, žinių, išorinio grožio siekį, turime atskleisti visą šių norų, neteikiančių jokio užpildymo, menkumą. Per juos neįmanoma gauti pilnaverčio ir amžino pasitenkinimo gyvenimu.
Tai toks periodas, kai mes tarsi vejamės amžinąjį gyvenimą, tai yra bandome išsaugoti amžiną jaunystę. Bet po šių lenktynių, iššvaisčius daugybę jėgų, mums lemta suprasti, kad šis tikslas – bevertis.
Taip neįmanoma gauti nei amžinojo gyvenimo, nei tikrojo vidinio pasitenkinimo. Siekis atrodyti jauniems ir gražiems suteiktas tam, kad nusivylę juo pasirinktume aukštesnį tikslą.
Šis aukštas tikslas – iš tikrųjų amžinas, nes jį pasiekę, imame egzistuoti ne savo materialiuose kūnuose, o noruose, siekiuose, ketinimuose.
Noras išsaugoti amžiną jaunystę – tai tik tam tikras mūsų vystymosi etapas. Po to taps madinga užšaldyti savo kūnus, viliantis atgaivinti juos ateityje, kai atsiras progresyvesnės gydymo technologijos. Bet ir šiuo metodu teks nusivilti bei suprasti, kad tai – ne išeitis.
Visų šių bandymų tikslas – atskleisti mums, kad nėra pasirinkimo, kad reikia pakilti į kitą egzistavimo lygmenį, t. y. pereiti iš gyvenimo kūne į gyvenimą sieloje. Į šį tikslą stumia visas dabartinis gyvenimas.
Visos mūsų gyvenimo vertybės: maistas, seksas, šeima, pinigai, garbė, žinios – visi šio pasaulio pripildymai turi mus nuvilti ir nukreipti vienintele kryptimi, t. y. iš egzistavimo materialiame kūne pereiti į gyvenimą sieloje.

Iš 2015 m. birželio 2 d. 581-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Amžinosios jaunystės paslaptis

Kaip tapti amžinam?

Klausimas. Kiekvienas bando atrodyti jauniau. Mūsų laikais ši tema tapo tokia populiari, kad aplink ją išsivystė visa pramonės šaka, lėtinanti senėjimo procesą: medicina, kosmetika, sveikatos ir grožio centrai. Kodėl mums kyla toks deginantis noras būti amžinai jauniems?
Atsakymas. Esmė ta, kad mes susipainioję ir gyvename dvigubą gyvenimą. Žmogus gyvena savo sieloje, kol kas dar neišsivysčiusioje ir sudarytoje iš vieno taško, ir savo kūne, kuris yra gyvūniniame, o ne žmogaus lygmenyje.
Žmogumi vadinamas ne mūsų kūnas – tam tikra baltyminės materijos forma – o noras, panašus į Aukštesniąją gamtos jėgą. „Žmogus (Adam)“ reiškia „panašus (dome) į Kūrėją“, kitaip tariant, turintis altruistinę meilės ir davimo artimui savybę.
Toks žmogus išeina iš savojo egoizmo ir yra ne jame kaip gyvūnas, o jo sukurtame nore kitų viduje.
Tai daro jį panašų į Aukštesniąją gamtos jėgą, užslėptai egzistuojančią pasaulyje, kuri vadinama Kūrėju. Kūrėjas – tai absoliuti davimo ir meilės jėga, neatsižvelgianti į save, tarsi saulė, nuolatos skleidžianti šilumą, šviesą, meilę, gėrį visiems be išimties.
Mes gyvename šios geros spinduliuojančios Aukštesniosios jėgos viduje, tarsi švelniuose saulės spinduliuose. Problema ta, kad turime priešingą jai formą – egoistinę, nukreiptą į asmeninį gavimą, ir dėl to stengiamės pagriebti, kaip įmanoma daugiau. Tai daro mus priešingais Aukštesniajai jėgai.
Mes nuolatos sugeriame į save, todėl mūsų gyvenimas ribotas. Visų pirma dėl to, kad priklausome nuo to, kas suteikia visą šį pripildymą, gyvybinę energiją. Mes gyvename, kol gauname šią gyvybinę jėgą ir ja naudojamės. Palaipsniui ji silpnėja, o mes vis senstame, kol numirštame.
Kad gyventume amžinai, turime tapti panašūs į Aukštesniąją davimo ir meilės jėgą, išeiti iš savęs į išorę. Jei tai padarysime, tai gausime neribotas gyvybines jėgas. Juk mes nesugersime jų, o priimsime tik dėl to, kad grąžintume šį gerumą atgal Kūrėjui: Jis – mums, o mes – Jam.
Tokioje formoje galima gyventi aukščiau laiko. Mes ne tik pratęsiame savo gyvenimą šimtus ar net milijonus metų, o apskritai išeiname iš laiko ribų. Jei išeiname iš savęs, tampame panašūs į Aukštesniąją gamtos jėgą, nuolat mums skleidžiančią meilę, ir taip pat įgyjame jos davimo ir meilės savybę, tampame amžini, kaip ji.

Iš 2015 m. birželio 2 d. 580-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip tapti amžinam?

Be pasipriešinimo

Kūno sveikata – sielos pusiausvyra

Nuomonė. „Žmogiška“ – visa tai, kas neatneša tiesioginės biologinės naudos. Uždirbti pinigų, pastatyti būstą, pernešti savo genomą į kitą kartą – visa tai yra gyvūninis lygmuo. Mes taip ir netapome žmonėmis. Mes – agresyvūs žinduoliai.
Visuomenės struktūra atspindi evoliucinį, o ne sąmoningą žmonijos vystymąsi. Priekinės mūsų smegenų skiltys susiformavo tam, kad dalytumės maistu, sugyventume. Bet reikia dar 200 tūkst. metų atrankos, kad tai taptų norma.
O kol kas mes – socialūs žvėrys. Suprantame, kad vogti nedera, bet vagiam! Mums reikia nustatyti hierarchiją visuomenėje, prasimušti į valdžią ir prie pinigų. Žmogus, kaip gyvūnas – totalitaristas.
Viešumoje visi siekia atrodyti demokratiški ir humaniški, o kai jų niekas nemato, elgiasi, kaip babuinai bandoje – ir paauglių, ir šalių grupės – tai biologinis mūsų elgesio modelis.
Beždžionei normalu nemąstyti, tingėti, apgaudinėti, būti neištikimai, vogti. Bet tai uždrausta žmohui, ir žmonės balansuoja ties riba tarp beždžioniško ir žmogiško.
Komentaras. Nesukursime demokratiškos lygiateisės visuomenės, taikos, nes elgiamės kaip primatai. Nebeturime 200 tūkst. metų, kad išsivystytume iki žmogaus lygmens, to gamta neužprogramavo. Gamta numatė būtinybę mums patiems savarankiškai ir sąmoningai vystytis.
Mes neprivalome patys savęs vystyti, – tai neįmanoma. Privalome tik panorėti pasikeisti, o tuos pasikeitimus mumyse sukels ta pati gamtos jėga, kuri išvystė mus iki dabartinio lygmens. Vienintelė mūsų galimybė tobulėti – panorėti vystytis. Tai mums atskleidžia kabalos mokslas.

Klausimas. Ar žmogus miršta todėl, kad jo organai neveikia harmoningai? Aš maniau, priežastis ta, kad koks nors organas nusilpsta ir negali atlikti savo darbo. T. y. priežastis yra blogas kiekvieno organo darbas, o ne tiesiog jų tarpusavio ryšys.
Atsakymas. Jeigu ištirsime organą, kuris nustojo normaliai dirbti, matysime, kad defektą sukėlė netinkama jo vidinių dalių sąveika. Sutrikti gali tik ryšys, o ne pati ląstelė. Net jei ląstelė „sugedusi“, problema yra vidinis jos sistemos ryšys.
Bet kokį silpnumą ir ydą, pradedant milžiniškomis struktūromis, baigiant mikroskopinėmis ląstelėmis, nulemia tinkamo ryšio tarp visumos dalių nebuvimas.
Bet kokia kūno liga atsiranda tik dėl to, kad nėra tinkamo ryšio. Kyla išorinės ir vidinės jėgos, griaunančios teisingą kai kurių, didelių ar mažų, kūno elementų ryšį.
Mums atrodo, kad nesveikuoja širdis ar inkstai. Tačiau jeigu įsigilintume, matytume, kad tai ryšio tarp vidinių elementų stokos rezultatas.
Todėl būtina suvokti, kad vienintelis dalykas, kurį reikia ištaisyti, – mūsų tarpusavio ryšys. Pačiame žmoguje nėra ką taisyti, tačiau jis turi sukurti savo norui antiegoistinį ekraną, kad galėtų tinkamai susijungti su kitais. Paties noro mes netaisome – tik jį lydintį ketinimą. Ketinimas ir yra mūsų tarpusavio ryšys.

Iš 2015 m. birželio 9 d. pamokos pagal laikraštį „Hauma“

Daugiau šia tema skaitykite:

Visų ligų šaknis

Dvasia lemia sveikatą

Gydymas pakylant aukščiau egoizmo

Klausimas. Argi neįmanoma pasiekti tokios harmoningos, subalansuotos būsenos, į kurią atveda kabalos mokymasis, tiesiog nuvykus atostogauti, ilsėtis?
Atsakymas. Kol žmogus dar nepakankamai išsivystęs, jis gali pasitenkinti paprasta atostogų išvyka. Jis važiuoja į gamtą, palikęs darbą, varžybas, atsijungia nuo naujienų ir nusiramina.
Bet mes kalbame apie tuos žmones, kurie suvokė, kad yra valdomi piktosios egoistinės jėgos. Jiems nebepadės poilsinė kelionė, juk žmogus jaučia, kad nebesugeba ramiai ilsėtis. Jis negali išsilaisvinti nuo minčių apie tuščiai slenkantį gyvenimą, pasibaigsiantį be naudos.
Žmogus nusimena todėl, kad negali realizuoti savęs. Jis nebenori gulėti krėsle prie baseino ar jūros ir mėgautis. Jame liepsnoja egoizmas, noras mėgautis, neduodantis ramybės. Žmogus nemato, kur galėtų save užpildyti, jo gyvenimas – tuščias.
Akivaizdu, kad šiandien tokia nuotaika – labai dažna, žinome, kiek daug narkotikų ir antidepresantų vartoja žmonija. Kenčia visi, daugelis pradeda suvokti, kad būtina išeiti iš šios aklavietės.
Tada ir galima žmogui paaiškinti, kad yra sprendimas. Tai ne šiaip raminamoji priemonė, leidžianti kuriam laikui prislopinti piktąją jėgą ir pailsėti mūsų gyvūniniam kūnui, tarsi kokiam katinui, besišildančiam saulutėje ir apie nieką negalvojančiam.
Kabalos metodas leidžia mums atskleisti pozityviąją gamtos jėgą ir surasti pusiausvyrą tarp dviejų jėgų: negatyviosios ir pozityviosios, sujungti savyje pliusą ir minusą. Kai pliusas ir minusas yra pusiausvyroje, tai tarp jų atskleidžiame dvasinį pasaulį, aukštesnįjį matavimą, kitą mūsų būseną, būsimą pasaulį.
Tada matome save ne šiame pasaulyje, gulinčius pajūry po saule, ne apsuptus materialių kūnų: akmenų, augalų, gyvūnų, žmonių, o egzistuojančius jėgų, valdančių mūsų pasaulį, lauke. Mes pakylame į šių jėgų lygmenį ir ten randame laimės bei prisipildymo šaltinį.

Iš 2014 m. gruodžio 18 d. 477-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Egoizmas – patikimas vedlys

Kodėl gyvenimas toks sunkus?

Paslėptis, esanti prieš atskleidimą

Klausimas. Kas yra „globalus pasaulis“?
Atsakymas. Tai mūsų pasaulis, susaistytas įvairiausiais tarpusavio ryšiais. Mes turime jį tyrinėti, kad persismelktume visuotiniu globalumu, pasijustume to globalumo dalimi, supanašėtume su juo, taptume jo naudingu elementu.
Klausimas. Kam to reikia paprastam žmogui?
Atsakymas. Tam, kad taptume pasaulio dalimi. Be šito tu neatliksi savo paskirties, bet anksčiau ar vėliau griežti gamtos dėsniai atves tave prie to kančių keliu.
Visų pirma, tu turi būti naudingas visuomenei, nes esi jos dalis ir negali nuo jos pabėgti. Pačioje visuomenėje turi viešpatauti visiškas supratimas, kad ji yra integrali ir visi joje absoliučiai priklauso nuo visų. Todėl ji kiekvieną įpareigos dalyvauti integraliajame ugdyme, nes kitu atveju tu iš visuomenės nieko negausi.
O jei tu nenorėsi tame dalyvauti, tada išeik už visuomenės ribų, daryk ką nori, bet tavęs niekas neaptarnaus ir niekas niekuo nepadės. Savo nedalyvavimu tu užklijuoji sau atstumtojo etiketę.

Iš 2015 m. gegužės 13 d. TV programos „Pokalbiai su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Perėjimas į globalų pasaulį

Sujungti vienu tinklu

Naujos globalaus pasaulio taisyklės