Klausimas. Daugelis mano pažįstamų jaučiasi nelaimingi, negalėdami susirasti sau tinkamos poros. Ką reikia daryti, kad surastume tikrąją meilę?
Atsakymas. Pirmiausiai reikia nustoti reikalauti iš kitų kažkokių nepaprastų savybių, o surasti žmogų, suprantantį, kaip kurti meilės santykius.
Meilė grindžiama tik tarpusavio nuolaidomis: kiekvienas nusileidžia partneriui ir mėgaujasi galimybe tai daryti.
Nereikalaujame iš partnerio ypatingo dėmesio ir rūpesčio, o priešingai, visas malonumas kyla iš to, kad anuliuojame save dėl jo.
Klausimas. Koks čia malonumas – nusileisti kažkam?
Atsakymas. Tai ir vadinama meile! Kai duodi ką nors savo vaikui, juk patiri didelį malonumą! Ir tą patį gali pajausti sutuoktiniui. Tiesiog vaiką natūraliai, gyvūniniu lygmeniu, jauti kaip sau artimą – jauti kaip dalį savęs.
O žmona, atrodytų, irgi sava, o visgi ji egzistuoja atskirai, šalia tavęs ir turi savo nuomonę. Bet siekiant meilės reikia nutrinti šį atstumą, skirtumą tarp savo ir jos noro.
Dabar aš jaučiu tik savo norą ir beveik nejuntu partnerio noro. Mano noras man svarbesnis už jo. Bet pasakyta: „Padaryk savo norą tokį, kaip Jo, kad jis padarytų savo norą tokį, kaip tavo“ – tai ir yra meilės sąlyga.
Mūsų norai turi susijungti į vieną. Tai vadinama susiliejimu: „Vyras ir žmona – Šchina tarp jų“, tarsi turėtume vieną kūną.
Meilei žmogų reikia auklėti, paruošti specialiuose kursuose. Tokio auklėjimo trūksta visai žmonijai. Kai išmoksime, kaip pasiekti tokių santykių, būsime laimingi.
Klausimas. Visi ieško meilės, bet kaip įtikinti žmones lankyti tokius kursus? Nemanau, kad jiems patiks atsižadėti savęs.
Atsakymas. Taip yra todėl, kad apgaudinėjame patys save. Mums atrodo, jog išlošiame tada, kai pasiekiame savo. Bet kam geriau nuo šios apgaulės? Norime mylėti ir užpildyti tik save, pasinaudodami artimu, savo šeima. Galiausiai tai mums nesuteikia nei malonumo, nei meilės.
Reikia išmokyti žmogų užsipildyti teisinga forma: tobula ir amžina. O toks užpildymas įmanomas tik mylint artimą, nes kitiems galima duoti visada ir pripildyti juos be galo, iš to nenutrūkstamai gaunant malonumą.
Tai uždaras ciklas, kuris visada sugrįžta man, tokiu būdu pajaučiu absoliučią, amžiną meilę ir net daugiau – amžiną gyvenimą.
Juk taip aš neryju savęs ir savo aplinkos, o priešingai, gaivinu visus aplinkui savo meile. Taip pajuntu nepertraukiamą kilimą į aukštesnį matavimą, į rojaus sodą, amžinojo gyvenimo link. Meilė – tai rojus.
Todėl nėra ko ieškoti meilės kažkur, reikia tiesiog ją sukurti.

Iš 2015 m. liepos 30 d. 601-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Besąlyginė meilė

Melodija dviem balsams

Išlaisvinant meilę iš nebūties

Tikra meilė neturi nieko bendra su seksu ir lytimi, bet tam, kad ją patirtume, turime rimtai pasiruošti.
Juk reikia išmokti atverti savo ir pajusti kito žmogaus širdį, pakylant virš savo interesų ir įsijaučiant į draugo norą, koks jis bebūtų.
Ir visai nesvarbu, kas yra tas kitas: vyras ar moteris. Turiu pakilti virš savo egoizmo, kuris siekia mėgautis visu pasauliu, ir vietoje to pats teikti malonumą visam pasauliui.
Jei šitai vadinama meile, tuomet kyla klausimas: ar apskritai mūsų pasaulyje yra meilė? Nėra! Meilė yra tik Aukštesniajame pasaulyje, į kurį kylame virš savo egoistinių išskaičiavimų ir pripildome artimą, mėgaudamiesi jo džiaugsmu.
Ar galiu mėgautis tuo, kad suteikiu malonumą aštuoniems milijardams žmonių? Bet yra parašyta: „Mylėk savo artimą, kaip save patį“. Tai yra, turiu mylėti kitus labiau nei save – lygiai taip, kaip dabar save myliu labiau už kitus. Todėl tikrai meilei pasiekti reikia jėgos, kuri yra virš mūsų prigimties ir gali ją ištaisyti.
Gamta sukūrė mane su egoistiniu noru mylėti save patį. O aš reikalauju Gamtos, tai yra Kūrėjo, kad mane ištaisytų. Noriu išsitaisyti, kad galėčiau mylėti artimą be jokio asmeninio intereso, nepriklausomai nuo to, ar man dėl to gera, ar bloga, būti aukščiau viso to.
Juk ir šiuo metu, būdamas visiškas egoistas, noriu, kad kiti mane mylėtų tokį, koks esu, su visais trūkumais ir egoizmu. Todėl ir aš turiu pamilti kitus tokia besąlygine meile.
Komentaras. Bet aš to nenoriu!
Atsakymas. Todėl tau ir reikia išsitaisyti. Bičiulyje atskleisi pačias nepatraukliausias savybes bei poelgius, nukreiptus prieš tave ir tavo artimuosius, bet vis tiek jį mylėsi. Tikra meilė reikalauja visiško išsitaisymo, ji uždengia visus nusikaltimus.

Iš 2015 m. liepos 30 d. 601-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Meilė meilei nelygu

Melodija dviem balsams

Nukreipta į tikslą meilė

Klausimas. Tėvai, kurie nesukuria tinkamos aplinkos savo vaikui, neaiškina jam, kas vyksta išoriniame pasaulyje, t. y. nėra tarpininkai tarp vaiko ir šio pasaulio, – tokie tėvai padeda ar kenkia vaikui?
Atsakymas. Jeigu aš įspraudžiu vaiką į labai griežtus rėmus, uždedu jam „pavalkus“, įkinkau į „ienas“ ir tik tokiu būdu rodau, kaip reikia veikti, šitaip neleidžiu jam vystytis.
Jis išauga labai ribotas žmogus, atlieka tik tai, ko iš jo reikalaujama, o visa kita jam nerūpi – tegu palieka visi jį ramybėje.
O jeigu aš palieku jį vakuume, nenustatau jokių taisyklių, jis tampa dar nelaimingesnis, kadangi ieško, ką daryti. Šiuo atveju jis yra veikiamas vidinių protrūkių ir pasiduoda giliai glūdinčių impulsų įtakai, kurie kiekviename amžiaus tarpsnyje pasireiškia negatyviais poelgiais ir jų pasekmėmis.
Todėl nei pirmas, nei antras kelias nėra geri. Turi būti vidurinis kelias, kai aš vaikui pateikiu teisingas nuostatas, aiškinu, kas ir kam reikalinga, rodau pavyzdžius. Jis tėvus mato kaip pavyzdį to, ko mes iš jo reikalaujame.
Maža to, teisingoje visuomenėje šį pavyzdį rodo ne tik tėvai, bet ir aplinkiniai – kaimynai, giminės, mokykla, draugai. Todėl, nori to ar ne, vaikas stengiasi įkūnyti tai, ką mato aplinkui.

Iš 2015 m. liepos 9 d. TV laidos „Paskutinioji karta“, Nr. 14

Daugiau šia tema skaitykite:

Auklėjimas: ar žino vaikas, kas jam yra gerai?

Leiskite vaikams rinktis

Jaunųjų tėvų mokykla

Klausimas. Labai dažnai sutinku tėvus, kurių vaikai turi autizmo sindromo simptomų, o tėvai visiškai nepasiruošę tai priimti. Bet juk į šį vaiką reikalingas kitoks požiūris, ir tėvai turi pakeisti savo elgesį?
Atsakymas. Aš nemanau, kad to reikia. Iš šalies stebiu šiuolaikinius vaikus ir praktiškai nė viename iš jų nematau „normalaus“ elgesio, kurio normalumą galima būtų įvertinti pagal 100 balų sistemą ir pasakyti, kad tai „normalus“ vaikas.
Visi mes truputį esame nenormalūs. Kiekvienas iš mūsų nuo vadinamojo normalaus elgesio nukrypstame 10-20 proc.
Mūsų visuomenėje mažiausiai 20 proc. žmonių sunkiai prisiverčia laikytis socialinės komunikacijos normų, o ne gyventi savo nišoje.
Deja, mes gyvename sociume, kuris nesuteikia žmogui galimybės teisingai vystytis, gerai jaustis, gauti atsakymus į klausimus, nesivaržyti juos užduoti ir elgtis taip, kad pati visuomenė suprastų, ką žmoguje reikia atskleisti.
Mes visą laiką užsidarome, užsisklendžiame ir tokiu būdu formuojame save, įsivilkdami į kažkokį kokoną. Galiausiai atrodome kaip „normalus“ žmogus.
Aš manau, kad nereikia dėl kažkokių mažų autizmo taškų, kuriuos mato specialisto akys, specialiai išskirti vaiką iš bendros aplinkos.
Veikiant daugiau ar mažiau teisingai, esant gerumą skleidžiančiai, maloniai aplinkai, vaikas pamažu prisitaiko prie jos, suranda save. Tokie mes sukurti. Taigi daugumai neatskleistų autistų, o tam tikra prasme ir mums patiems, tai nėra problema.

2015 m. liepos 9 d. TV laidos „Paskutinioji karta“ Nr. 13

Daugiau šia tema skaitykite:

Vaikai autistai: viską lemia aplinka

Priežastis ir tikslas – sielos ištaisymas

Klausimas. Pastaraisiais metais vaikų auklėjimas labai pasikeitė. Anksčiau tėvai vaikams vadovavo ir, jeigu vaikas atsisakydavo vykdyti nurodymus, bausdavo.
Šiandien kiekvienas tėvas peržiūri savo santykius su vaiku, bando su juo kurti kitaip.
Situacija tampa neaiški, kai, pavyzdžiui, jaunas trimečio tėtis sako: „Aš nemėgstu vaikui nurodinėti ir reikalauti iš jo paklusnumo. Nenoriu, kad paaugęs jis nuolankiai vykdytų tai, kas jam sakoma. Vaikas geriau žino, kas jam gerai, dėl to tegu pats sprendžia.“
Tačiau vaikas tikrai ne visada supranta, kas jam yra gerai ir blogai. Ką jūs manote šiuo klausimu? Kiek toks tėvų požiūris teisingas?
Atsakymas. Jeigu tėvai nori, kad jų vaikas suaugtų, jie turi jam sukurti tinkamą socialinę aplinką – tokią, kurioje netgi trimetis mažylis gautų tam tikrų signalų iš aplinkinių, prabudinančių jį sąmoningai, tikslingai veiklai. Tuomet vaikas vystytųsi taip, kaip tėvai nori.
O iš kur vaikas gaus teisingas nuostatas tuščioje vietoje, vakuume, kuomet tėtis su mama nieko nereikalauja ir neaiškina, o vaikas pats nežino, kas dėl ko? Žinoma, kai jis paaugs, įgis mobilųjį telefoną, kompiuterį ir kita, o dvejų trejų vaikas nežino, iš kur ir ką imti.
Jam būtinas bendravimas, vaikystėje tai – pats svarbiausias dalykas. Pirmus dvejus metus vaikas iš viso nejaučia kitų, tiktai save, ir gali sąveikauti tiktai su negyvąja, augaline ir iš dalies su gyvūnine gamta. Tik vėliau atsiranda noras sąveikauti su kitais vaikais, kai kada su suaugusiaisiais. Tuomet būtina galvoti apie ugdančią aplinką.
Dėl to tėvai negali palikti visko savieigai: „Tegu galvoja ir daro pats“. Ką reiškia „pats“? Tuo jie tiesiog vaiką pakabina beorėje erdvėje, juk tai, kuo jį iš pradžių aprūpindavo mama su tėčiu, vėliau turi aprūpinti draugai, suaugusieji, platusis pasaulis.

Iš 2015 m. liepos 7 d. TV laidos „Paskutinioji karta“, Nr.14

Daugiau šia tema skaitykite:

Jaunųjų tėvų mokykla

Leiskite vaikams rinktis

Kaip auklėti vaikus?

Klausimas. Jaučiu, kad dėl techninės pažangos žmonija atsiribojo (atitrūko) nuo gamtos ir dėl to prarado pusiausvyrą. Jeigu sugrįšime atgal į gamtą, prie sveiko gyvenimo būdo, ar tai suteiks mums džiaugsmą ir laimę?
Atsakymas. Siekiant padaryti mūsų gyvenimą laimingesnį, reikia pakeisti jame labai daug. Mes juk bandome pastatyti (sukurti) kažką naujo sename pasaulyje ir tempiamės į naują pasaulį senus metodus.
Neįmanoma pastatyti miesto 20 milijonų gyventojų kaip senovėje. Išeitų dviejų tūkstančių kilometrų ilgio kaimas, tokio plano beveik neįmanoma įgyvendinti. Prireiktų neracionaliai daug kilometrų kelių.
Verta pagalvoti, kaip suderinti ergonominį sprendimą, tinkantį žmogaus kūnui, su visomis šiuolaikinėmis technologijomis ir XXI a. žmogaus poreikiais. Nebegalime visi gyventi natūrinio ūkio sąlygomis ir patys kepti duoną krosnyje.
Vis dėlto, būtina pagalvoti, kaip galėtume grįžti atgal į gamtą – tai labai svarbus ir laiku užduodamas klausimas. Aš tikiuosi, kad grįžimas į gamtą neapsiribos tik materialiais dalykais: natūralia medicina ir organiniais produktais, bet palies ir žmogaus sielą.
Žmogus turi pajusti, kad privalo grįžti į gamtą ir susijungti su ja, nes yra neatskiriama jos dalis. Dėl to jis savo noru turi paklusti gamtos jėgoms ir įsakymams.
Mūsų kūnui reikia leisti egzistuoti pačia teisingiausia ir laisviausia forma, kiek tai įmanoma. Tam, žinoma, yra visos galimybės, nežiūrint į milijardinį žmonių Žemėje kiekį. Reikia duoti kiekvienam žmogui galimybę būti kuo arčiau gamtos, racionaliai panaudojant ir visus šiuolaikinius patogumus.
Tai problema, kurią teks spręsti. Kuo labiau atsiskiriame nuo gamtos, tuo labiau kenčiame. Pradžioje mums atrodo, kad darome sau geriau, patogiau, kai viską galima gauti paspaudus mygtuką.
Bet paskui staiga atrandam, kad mygtukų teikiami patogumai atneša daugiau žalos nei tai, ką anksčiau pasidarydavome savo rankomis, todėl reikalinga racionali pusiausvyra.
Bet svarbiausia, kad grįždami į gamtą prisišlietume prie jos vidinio turinio ir pajaustume, kad būdami žmonėmis privalome surasti vidinę gamtos jėgą ir prisijungti prie jos ne tik kūnu, bet ir siela.
Mums atsiskleis paslėptos gamtos jėgos ir pradėsime suprasti jos vidinę kalbą, tai yra Kūrėjo kalbą – Aukštesniąją jėgą, esančią gamtoje ir valdančią viską, įskaitant ir mus pačius.
Negyvoji, augalinė ir gyvūninė gamta, kaip ir žmogaus kūnas, priklausantis šiems lygiams, tarnaus kaip pereinamoji jėga, kuri supirš mus su aukštesne, vidine, jėga, paslėpta gamtoje – su kūrimo programa.
Tuomet pradėsime jausti gamtoje savo ryšį su Kūrėju: akmenyse, augmenijoje, gyvūnuose, savo kūne ir giliau, pradėsime suprasti Jo kalbą, girdėti, kaip Aukštesnioji jėga kalba su mumis. Taip grįždami atgal į gamtą, pradėsime atskleisti savo tikrąjį gyvenimą – tokį amžiną kaip gamta ir tokį svarbų kaip Kūrėjas.

Iš 2015 m. birželio 30 d. 591-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Klausimas. Šiandien Izraelyje 1 iš 100 vaikų kenčia nuo autizmo. Koks šis (autizmo) pasaulis kabalos požiūriu? Kaip į jį pažvelgti, kaip suprasti šiuos žmones?
Atsakymas. Žmogaus psichika – netolygus ir daugiasluoksnis reiškinys. Tikriausiai yra vaikų autistų klasifikacija pagal išorinius ir vidinius požymius, testus ir t. t. Tačiau pagal tai, kaip aš suvokiu žmoniją ir visą tikrovę, neišskirčiau šių žmonių iš kitų.
Galų gale, mes visi esame truputį autistai: tam tikrose srityse normalūs žmonės, kažkur genijai, kažkur kvaili kaimiečiai, vergai, laisvi žmonės, ponai ir tarnai. T. y. kiekviename žmoguje visa tai egzistuoja skirtingomis proporcijomis.
Viskas priklauso nuo autistų įtraukimo į aplinką, nes aplinka – svarbiausias faktorius, kuris išskiria juos iš kitų žmonių. Taigi, manau mes vis dar neradome teisingų metodikų, pagal kurias galima būtų autistus sujungti su paprastais žmonėmis (išskyrus tuos, kurie nieko nesuvokia tarsi augalai).
Autizmas – socialinė santykių su aplinka problema. Jei vaikui sukursime teisingą aplinką, grupę, draugus, sėkmingą sąveiką su vyresniais vaikais, kurie žino, kaip elgtis, esu įsitikinęs, kad galima vaiką išvesti iš bet kokios būsenos, nes aplinka daro milžinišką įtaką (ypač autistams).
Aš nežinau, kokiais medikamentais naudojasi specialistai, tačiau, mano nuomone, tinkamas kryptingas aplinkos poveikis ne tik vaikui, bet ir kiekvienam asmeniui, gali sukelti bet kokią norimą būseną. Aplinka gali bet kurį normalų žmogų paversti autistu ir atvirkščiai.

Iš 2015 m. liepos 9 d. TV programos „Paskutinė karta“ Nr. 13

Daugiau šia tema skaitykite:

Priežastis ir tikslas – sielos ištaisymas

Pastebėjimas. Šiandien daugelis tėvų suglumę sako: ,,Mano vaikas kalba su manimi atsainiai, ginčijasi dėl kiekvienos smulkmenos, pyksta pasitaikius menkai progai, yra nepasiruošęs atlikti paprasčiausius darbus.‘‘
Tėvai apimti siaubo dėl  savo vaikų elgesio, tačiau visiškai nesupranta, ką daro blogai.
Dingo ribos tarp suaugusiųjų ir vaikų, nebėra pagarbos suaugusiesiems. Vaikas virto baisiu padaru, su kuriuo labai sunku bendrauti. Tėvai iš tikrųjų nežino, ką su juo daryti.
Atsakymas. Bėda ta, kad mes nenustatome vaikams teisingų elgesio taisyklių. Pasakyta: ,,Auklėk paauglį pagal jo kelius.“ Dėl to tėvai turi mokytis specialioje mokykloje.
Jeigu jauna pora nori turėti vaikų, jie iš anksto, galbūt net iki vestuvių, turi pradėti lankyti specialius saviauklos ir vaikų auklėjimo kursus. Juk visi pasikeitimai, kuriuos jie patirs, persiduos vaisiui, nes mes esame visiškai uždaroje ir tarpusavio ryšiais susaistytoje sistemoje.
Mus supanti visuomenė nepasirengusi ir nenori būti atsakinga, atsakomybę turi prisiimti tėvai. Ir taip yra ne dėl to, kad visuomenė viską nusimeta nuo savęs, o todėl, kad yra dalis pareigų, kurias privalo vykdyti patys tėvai.
Todėl mes turime įpareigoti tėvus būti pasirengusius vaiko gimimui ir auklėjimui. Tėvai nuolat turi būti mokomojoje aplinkoje, kaip mokykloje – pavadinkime tai jaunųjų tėvų mokykla. Tai turi tapti valstybės įstatymu.

Iš 2015 m. liepos 9 d. TV  laidos „Paskutinioji karta“, Nr. 14

Daugiau šia tema skaitykite:

Kur ta mokykla, kuri auklėja Žmogų?

Kaip auklėti vaikus?

Leiskite vaikams rinktis

Klausimas. Iš kur ateina gyvenimo jėga, dėl kurios mes egzistuojame: iš žemės, iš saulės?
Atsakymas. Gyvenimo jėga vadinama „šviesa“, ir ji išeina iš visko, iš visos gamtos. Mes egzistuojame to lauko viduje.
Tačiau būdami egoistai ir norėdami gauti vien savo naudai, iš jos galime sugerti tik kibirkštėlę gyvenimo, minimalią jėgą, kuri palaiko mūsų materialų gyvavimą gyvūniniame lygmenyje.
Visa gamta užpildyta gyvenimo energija, bet mūsų egoistinis noras leidžia mums paimti iš jos tik menką porciją, galinčią suteikti gyvastį mūsų kūnui ribotam laikui.
Kol žmogus jaunas, jis geba iš gamtos gauti daugiau gyvybinių jėgų. Sendamas vis labiau nuvargsta, gauna vis mažiau gyvenimo energijos, kol ji visiškai išsenka.
Klausimas. Kiekvienas žmogus svajoja pažinti amžinos jaunystės paslaptį, kodėl jis pavargsta?
Atsakymas. Todėl, kad žmonės nežino šios paslapties, kuri suteikia jiems galimybę gyventi amžinai. Paslaptis ta, kad žmogus turi išsitaisyti, turi tapti panašus į Aukštesniąją gamtos jėgą – toks pat duodantis ir mylintis. Tuomet jis galės gauti daugiau gyvenimo energijos.
Ši gyvenimo energija neribota, ji vadinama begalybės Šviesa. Ir mes, būdami egoistai, apribojame savo galimybes ją gauti, nes norime viską panaudoti tik sau, tad iš begalinio gyvenimo šaltinio gauname tik mažą gyvenimo kibirkštėlę.
Žmogus tarsi stovi prie sraunios vandeningos upės ir iš jos mažyčiu puodeliu semia energiją, kad palaikytų savo gyvybę. Kol dar jaunas, jam pavyksta šį bei tą pasisemti. Bet paskui sensta, išvargsta, ir nebeturi jėgų, kažko sau pasisemti.
Tačiau žmogus gali tapti panašus į tą Šviesos srautą ir egzistuoti jame. Žmonija dar neatskleidė šios paslapties. Šis patentas skirtas visiems, tačiau mes turime jį pažinti palaipsniui. Turime būti jam pasiruošę ir tiek išsivystę, kad suprastume, kaip juo naudotis.
Juk tam mums prireiks pakilti virš savo prigimties, kuri visiškai egoistinė ir nukreipta į gavimą, įsiurbimą, savęs pripildymą.
O čia žmogui teks pasitelkti priešingą požiūrį: gauti vien tai, kas būtina kūnui, ir daugiau nesijaudinti dėl savęs, rūpintis tik tuo, kaip perduoti šią didelę Šviesą visai žmonijai.
Aš pradedu galvoti ne apie save, o apie visus kitus, ir taip prilygstu Aukštesniajai jėgai, gyvenimo Šviesai. Tada pasineriu į ją kaip į upę ir tampu toks pat amžinas ir tobulas.

Iš 2015 m. birželio 2 d. 580-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Jaunystė ir sielos grožis

Amžinosios jaunystės paslaptis

Klausimas. Kodėl žmonės svajoja būti amžinai jauni?
Atsakymas. Savaime suprantama, kad žmogus stengiasi išsaugoti jaunystę. Tačiau dar svarbiau – pabėgti nuo minčių apie savo neišvengiamą mirtį. Mirties baimė labai stipriai pasireiškia net gyvūnams. Gyvūninis kūnas nenori mirti – tai įgimtas instinktas.
Nors gyvūnams nerūpi amžinojo gyvenimo klausimas, bet ir jie paniškai bijo mirties. Žmogaus kūne taip pat gyvena ši baimė, mat  jis irgi gyvūnas.
Klausimas. Mane labiau jaudina mintys ne apie mirtį, bet apie senatvę. Priėjęs prie veidrodžio matau naujų raukšlių ir suprantu, jog senstu. Kodėl žmogui taip svarbu išlikti jaunam?
Atsakymas. Žmogų liūdina ne pati senatvė, o tai, kad mirtis artėja. Pati senatvė – reliatyvi sąvoka. Būdamas dešimties, penkiasdešimtmečius laikiau senukais, kurių gyvenimas pasibaigė. Šiandien man jau septyniasdešimt, man patinka mano gyvenimas. Neiškeisčiau jo į jaunesnius metus.
Taip, aš senstu, tačiau klausimas tas, ar įvykdžiau savo gyvenimo tikslą, ar dar liko nerealizuotų užduočių? Ar planuoju savo ateitį?
Komentaras. Tačiau kiekviena moteris trokšta išlikti jauna!
Atsakymas. Su moterimis viskas kiek kitaip, joms itin svarbi jų išvaizda – tai natūralus reiškinys. Moterys liausis jaudinęsi dėl savo raukšlių tik tada, kai pradės kreipti dėmesį ne į kūno, bet į dvasios grožį. Tai – visiškai kitoks grožis, tai atsiverianti žmoguje didžiulė vidinė Šviesa (Chochma), spinduliuojanti iš jo aktyvią davimo ir meilės žmonėms jėgą.

Iš 2015 m. birželio 2 d. pokalbių laidos  „Naujas gyvenimas“ Nr. 580

Daugiau šia tema skaitykite:

Amžinosios jaunystės paslaptis

Kaip tapti amžinam

Egzistuoti amžinai – įmanoma!