Išlaisvinant meilę iš nebūties

Vyras ir moteris

Visi žino, kad gyvenimas šeimoje nelengvas. Jeigu pora pasirenka augti bendrai, tuomet galima išskirti tris tarpusavio santykių „teritorijas“:
- Neskirstomoji teritorija – tai vieta, kur tarp mūsų karaliauja meilė.
- Bendroji teritorija – joje tarpsta sutarimas ir vyksta analizė. Tai – laisvo pasirinkimo vieta, kurią taip pat norėtume užpildyti meile.
- Privati kiekvieno teritorija, į kurią partneris kol kas visiškai neužeina. Joje žmogus turi savo požiūrį, kažkas jam priimtina, o kažkas – ne, netgi gali turėti visiškai priešingą nuomonę. Juk visi žmonės – sudėtingos sistemos.
Šios „teritorijos“ skirstomos į dar smulkesnes dalis, bet kol kas apsiribosime trimis.
Svarbu tai, kad be pirminės meilės kibirkšties neišsiversime. Santuoka be pirminio potraukio būtų tas pats, kaip sąjunga karališkųjų asmenų, kurie iki jos net nepažinojo vienas kito ir neturi bendro susilietimo taško – meilės. Šiuolaikiniai jaunuoliai dažniausiai tuokiasi, pagauti potraukio bangos, žadinami bent vienos kibirkštėlės, žybtelėjusios tarp jų.
Klausimas: Kaip gi partneriai turėtų elgtis, kad neišblėstų ši kibirkštis, kad plėstųsi bendroji „teritorija“?
Atsakymas: Pirmiausia kreipiamės į protą, o ne į jausmą. Juk šiltas jausmas, šmėstelėjęs kažkada, pradingo, o prisiminimą apie jį užklojo kitų etapų sluoksniai. Žmonės net nesupranta, kad tai – natūralus, hormoninis, materialus procesas, priklausomas nuo įpročių ir visokiausių dirbtinų bei nuolat kintančių standartų. Sakykime, kad jeigu nuo vaikystės esu pratęs prie šeiminių santykių artumo, tai jausiu pastovesnius jausmus ir vėliau. Jeigu partneris atitinka mano fizinę prigimtį, visa tai dar stipriau veiks pasąmonės lygmeniu.
Taigi, giminingo jausmo prošvaistė buvo spontaniška, neapgalvota – dabar gi norime įjungti protą, kad galėtume išanalizuoti šį blyksnį. Tik protas padės vėl ištraukti jį iš praeities – tos nuostabios praeities, kai žingsniavome susikibę rankomis ir mūsų širdys plakė vienu ritmu, kai neįstengdavome išsiskirti ir taip degėme jausmu, kad atrodydavome lyg amžinai besišypsantys bepročiai. Norime atkurti šį jausmą, kad jis pasaldintų mums gyvenimą ir suteiktų jam skonio, prasmės. Šitaip galėsime skleisti šilumą ir savo vaikams, kitiems artimiesiems. Be kita ko, daugybė tyrinėjimų rodo, kad harmonija šeimoje stiprina sveikatą ir lemia ilgaamžiškumą.
Štai kodėl reikia kreiptis į protą.
Pirma, susitariame tarpusavyje, ko ir kiek partneris gali reikalauti iš manęs, o aš – iš jo. Kiekvienas atsisako kažkokios savo komforto, kitaip tariant, savo egoizmo dalies, ir palaiko, padrąsina, kai partneris kreipiasi į jį dėl dienotvarkės, norėdamas pasitarti įvairiais klausimais. Rodome vienas kitam šį naują požiūrį kaip sektiną pavyzdį.
Antra: kiekvienas iš mūsų kreipiasi į kitą kaip į geriausią, svarbiausią, protingiausią, unikaliausią žmogų pasaulyje. Nebijome hiperbolizavimo, nevengiame aukštų frazių ir komplimentų – priešingai, ieškome jų. Sudarau tokių frazių sąrašą, pavyzdžiui, iš 20 eilučių, nors tai labai nelengva, ir naudoju jį kaip galima dažniau. Juk įprotis tampa antrąja prigimtimi – iš tikrųjų pradėsiu matyti savo „puselės“ savybes, kurias pats jai priskyriau.
Niekas nereikalauja, kad jausmai iš karto būtų nuoširdūs. Mintyse įsivaizduoju grožio karalienę pagal save: graži, nuovoki, puiki šeimininkė, ideali motina, patraukli, seksuali ir t.t. Ir stengiuosi elgtis su žmona taip, tarsi ji tokia ir būtų, kol iš tikrųjų įžvelgiu visas tas savybes joje.
Tokius pačius principus taikome ir darbui su draugais grupėje: nuolat aukštiname juos savo akyse.
Taigi, piešiu vaizduotėje geriausios pasaulyje žmonos pavidalą, apimantį visas gyvenimo sritis, visas situacijas. Tai nėra vien fantazijos – aš dirbu su savimi, kad tikrovėje elgčiausi su žmona taip, lyg ji ir būtų tas idealas. Tiesiog programuoju save ir mūsų santykius.
Klausimas: Išeitų, kad turiu ignoruoti tikrovę?
Atsakymas: Objektyvios tikrovės nėra. Visada matau tai, ką piešiu ant savo sąmonės drobės. Iš tikrųjų, nepastebiu partnerio, nors gyvename drauge. Taip esu prie jo įpratęs, kad tik retkarčiais už išorinio vaizdo įžvelgiu truputį gilesnių briaunų. Be to, vyrai iš prigimties yra paviršutiniški, o moterys vis tik žvelgia giliau, taigi, nagrinėjant tuo aspektu, jos lengviau įveikia išorines kliūtis.
Vienaip ar kitaip, nupiešęs sau idealą, aprengiu juo partnerį. Nuo tada jis tampa man būtent toks. Beje, esmė visai ne išvaizda. Iš vidaus persmelkiu visas jo savybes tobulumu, net jeigu tai ir egoistiška: „juk tai – mano žmona, vadinasi – ji geriausia iš visų“.
Suprantama, tam reikia pastangų: susiformuoju tokį požiūrį, lyg matyčiau prieš save nupieštą idealą. Visos pasaulio dorybės susitelkė joje. Mintyse pastatau ją ant pjedestalo, pasodinu į karalienės sostą ir, kas beatsitiktų, nenuleidžiu jos iš to aukščio. Viskas joje tobula, o jeigu kažkas man nepatinka, tai tik dėl egoizmo, temdančio man akis.
Kartoju: svarbiausia šiame paveiksle – ne išoriniai štrichai, bet pagarba, žavėjimasis, kuriuo persismelkiu, vertingumas, kurį idealas įgauna mano akyse. Būtent šią vertybę, šį požiūrį ir perkeliu į partnerį. Niekas netrukdo man nukreipti savo vaizduotę reikiama kryptimi ir užprogramuoti save atitinkamam požiūriui.
Atliekame šį vidinį darbą su partneriu – drauge, sąmoningai, prasmingai. Aptariame šį darbą, rodome pavyzdžius ir visose situacijose žvelgiam vienas į kitą, kaip į idealą. Taip, iš tikrųjų matome truputį kitokį vaizdą (nors vėliau ir tai pasikeis), bet pabrėžiame naują požiūrį, kol kas dirbtinį, bet rimtą.
Sakykime, namuose tvyro betvarkė, kurios negaliu pakęsti, – bet vis tiek elgiuosi su žmona taip, lyg ji būtų viską sudėliojusi į vietas. Aš priimu tvarką tokią, kokią mato ji. Net neieškau pateisinimo – iš anksto noriu ir nusiteikiu matyti tobulumą joje ir visame kame, kas nuo jos priklauso.
Tai ir yra sąmoningos abipusės nuolaidos, egoistinio požiūrio atsisakymas. Šitaip veikdamas po savaitės aptinku, kad viskas pasikeitė: pasirodo, iš tikrųjų matau, kad ji tobula, kaip ir ji mato mane esant tokį. Bendrojoje mūsų teritorijoje pražydo meilė…
Kaip sakoma, be darbo ir žuvelės iš eketės neištrauksi. Meilė ateina tada, kai rodau partneriui, kad priimu jį, kad jo geidžiu, nežiūrint viso to negatyvo, kurį jame matau. Rodau meilę, kaip savo kūdikiui, kuris man visada nuostabus, koks jis bebūtų.
Galiausiai „pasaka“ taps tikrove, ir išaugusiai bei sustiprėjusiai mūsų meilei nebereikės jokių „triukų“. Bet kokios problemos tik suteiks mums naujų galimybių siekti kompromisų, nuolaidų ir sustiprinti meilę.
Todėl ir sakoma, kad meilė uždengs visas nuodėmes. Meilė negali augti be jų. Juk jeigu ne jos, aš ir nepažvelgčiau į žmoną. O dabar kiekvienas mestas žvilgsnis būtinai atskleidžia man kažką negero – tokia jau ta žmogiškoji prigimtis.
Štai ir prasideda darbas, kurio turime išmokti, kad žvelgtume į gyvenimą objektyviai, nepriklausydami nuo savo norų, spėlionių ir aistrų. Mes patys kuriame pasaulį – ne priimdami trokštamus dalykus kaip esamą tikrovę, bet savo požiūriu drauge iškeldami juos iš nebūties, kol šie užima buvusios iliuzijos vietą.

Iš 2012 m. liepos 30 d. 43-iojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Meilė: trumpas blyksnis ar negęstanti liepsna?

Šeima – kaip visatos centras

Šeimos santykių adapteris

Komentarų nėra

Komentarai

Privalote prisijungti, jei norite komentuoti.