Klausimas. Taip laukiau „juodojo penktadienio“, kad galėčiau nusipirkti elektrinį dviratį… Kai pagaliau įsigijau – dingo bet koks noras, nors dar nebuvau prie jo ir prisilietęs. Kodėl taip būna?
Atsakymas. Taip visada būna. Jei tave traukia tai, ko neturi, reiškia, turi tam norą ir siekį mėgautis. Dėl to įsivaizduoji malonumą tolygų trūkumui, nepatenkintam norui, todėl jauti jį dukart stipriau.
O gavus trokštamą daiktą, malonumas įeina, pripildo norą, ir tau jau ne itin norisi – po dienos ar kelių valandų noras visai pradingsta. Tas pats, kai imi gardžiuotis kokiu nors be galo skaniu, ypatingu patiekalu, kuriuo labai troškai, – bet kiekvienas malonumas baigiasi.
Šio pasaulio problema ta, kad pajautus malonumą ir jam pripildžius mūsų norą, kaip maistui skrandį, – staiga pastebime, kad malonumas turi pabaigą. Taip baigiasi viskas, net ir gyvenimas.
Kyla klausimas: ar malonumas gali būti begalinis ir visąlaik augti, užuot mažėjęs? Ar galima gaunant vis daugiau mėgautis vis labiau – be pabaigos? Tuomet ir mūsų gyvenimas taptų neribotas, begalinis, amžinas. Iš esmės, tai amžino gyvenimo paslaptis. Tai priklauso tik nuo to, kaip naudojame savo norus.
Kaip padaryti, kad vis daugiau gaudamas vis labiau norėčiau, ir kad tai nesibaigtų man užsipildžius, ir kad man nenusibostų mėgautis, kad malonumas nevirstų pasidygėjimu? Ar tai įmanoma?
Kabalos mokslas (hebrajų kalba žodis „kabala“ kyla iš žodžio „gauti“ – „lėkabėl“) vadinamas „mokslu apie gavimą“, nes kalba apie tai, kaip gauti, užpildyti save be galo, neribotai.
Jei susivienijame ir malonumas pereina per mane, aš jį perduodu tau, o tu – kitam, tas – trečiam ir toliau visiems kitiems, ir ši cirkuliacija nuolat vyksta tarp mūsų, malonumas niekur nesustoja, todėl niekas neužsipildo taip, kad daugiau nenorėtų.
Priešingai, malonumas, pereidamas per visus, beperstojo atsinaujina, kiekvienas iš mūsų ima jausti malonumą, sugrįžtantį iš kitų, ir mėgaujasi su visais. Taip išeina, kad turime begalinio dydžio ir begalinės trukmės malonumą, kitaip tariant, pasiekėme būsimąjį pasaulį, amžiną ir tobulą gyvenimą.
Tai įvyksta, jei žinome, kaip teisingai gauti malonumą. Todėl ši išmintis vadinasi mokslu apie gavimą – kabalos mokslu.
Klausimas. Kas pirmas pradeda duoti? Aš? Ar turėčiau laukti, kol duos man, ir tada aš taip pat duosiu?
Atsakymas. Ne. Ateinate į mažą grupę, kurioje jus moko, kaip susivienyti taip, kad malonumas eitų iš vieno kitam, kaip tarpusavyje sukurti energijos cirkuliaciją, kad pasijustumėte tarsi su skraidančia lėkšte kylate aukštyn, virš mūsų materijos, virš viso laikinumo, judėjimo, erdvės, malonumo ribotumo. Tuomet iš visų šio pasaulio apribojimų patenkate į kitą matavimą.
Ateikite ir pabandykite!

Iš 2015 m. lapkričio 29 d. radijo stoties 103FM programos

Daugiau šia tema skaitykite:

Amžinas malonumas

Laimingo gyvenimo patentas

Koks malonumas džiuginti kitus!

Klausimas. Vienas mūsų klausytojų rašo, kad jo vaikui gyventi neįdomu ir jis nori numirti.
Atsakymas. Šiandien pasaulyje jau atsiranda siekis to, kas nėra mūsų gyvenimas. Ypač vaikams. Anksčiau nebuvo tokios problemos, kaip vaikų depresija. Šiandien depresija pasireiškia nuo ankstyvos vaikystės!
Nė nekalbu apie gyvūnų depresiją. Prieš šimtą metų tokio dalyko kaip depresija nė suaugusieji neturėjo. Ji atsirado aristokratijos viršūnėse, išprovokuota nuobodulio.
Visa jėga depresija pasireiškė tik mūsų laikais. Ir šiuo negalavimu – gyvenimo prasmės stoka – skundžiasi didžiulis kiekis žmonių.
Tai irgi pažanga. Gamta tyčia sukelia mums tokių pojūčių.
Klausimas. Kiek reikia metų, kad pasiektumei tokią būseną, kai gali žiūrėti į savo kūną kaip į kažką pašalinio – tarsi į šunelį, esantį šalia.
Atsakymas. Ši būsena nepriklauso nuo laiko, nes nuo tada, kai kabalos mokslas, pradedant XXI amžiumi, pradėjo atsiskleisti mūsų pasaulyje, žmonės nuolatos vystosi viduje. Todėl dabar negalima pasakyti, kiek laiko tai užims kiekvienam. Galbūt žmogui, kuris ateis dabar, tai užims metus, o tam, kuris ateis po penkerių, dešimties metų – tik mėnesius.
Šiandien žmonės gimsta su kitokiomis dvasinių jėgų atsargomis. Jie per mėnesius supranta tai, kam mes skyrėme ištisus metus.

Iš 2015 m. rugsėjo 20 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip įveikti depresiją?

Gyvenimas turi tęsinį!

Vaistas nuo depresijos – ryšys su kitais žmonėmis

Kur link vystomės?
Klausimas. Dėl ko mes gyvename ir kur link vystomės?
Atsakymas. Visų pirma, tai nuo mūsų nepriklauso, kaip sakoma: „Ne savo noru gimei, ne savo noru gyveni, ne savo noru miršti“.
Nežinome, kas mums nutiks kitą akimirką, ir tai mums yra išsigelbėjimas. Žmogus gimsta ir gyvena ne savo pasirinkimu. Kiekvieną akimirksnį jis priverstas išgyventi šiame pasaulyje tomis sąlygomis, kokias sukuria gyvenimas – ir tai yra gerai. Kitaip kiltų visiška painiava.
Gyvenimas įspraudžia žmogų į rėmus, kuriuose šis nieko nesirenka. Jis nežino, su kuo suves likimas, ką susitiks šiandien, kas nutiks pakeliui į darbą ar grįžtant namo, kas atsitiks jo vaikams ir giminaičiams.
Žmogus nieko nežino ir, jei diena praėjo be kančių, džiaugiasi: ačiū Dievui, diena buvo normali.
Pažiūrėkite, kas mes tokie, lyginant su visa Visata, begalybe žvaigždžių ir planetų? Kažkokie mažyčiai vabalėliai, rėpliojantys Žemės rutulio paviršiumi ir visą gyvenimą kovojantys, kad išgyventų.
Ir vis dėlto, žmogus klausia apie gyvenimo prasmę, apie savo egzistencijos tikslą, apie galimybę pačiam lemti savo paties, savo šeimos, savo tautos, šalies, viso pasaulio būsimą formą. Viskas priklauso nuo to, su kokiais pajėgumais, iš kokio aukščio ir kaip tiksliai klausiame apie save, savo vystymosi tikslą.
Pasaulyje veikia bendroji vystymosi programa. Žiūrime į savo gyvenimą ir matome, kad jame, t. y. matricoje, programoje, nieko nesprendžiame. Ši programa veikia virš mūsų ir nuolat kuria naujus parametrus, naujas išorines bei vidines sąlygas.
Mano sąmonė formuojasi iš vidinių proto ir širdies potyrių, iš kūno jutimų bei iš to, ką matau aplink save. Dėl to, pagal man nežinomą programą apdorodamas vidinius ir išorinius duomenis, nuolat vystausi.
Ši programa manyje yra nuo gimimo, aš pats joje nieko nereguliuoju. Kitaip tariant, savo gyvenime aš nieko nesprendžiu. Matome, kaip vaikinas susitinka merginą tarsi atsitiktinai tam, kad vėliau susituoktų ir daug metų gyventų kartu. Kodėl taip nutinka? Net į šį klausimą negalime atsakyti.
Jei norime pamatyti visą savo kelią, bendrąją Gamtos programą, kreipiančią mus ypatingo tikslo link, išsiaiškinti šį tikslą, mums reikia kabalos mokslo. Tarp visų pasaulio mokslų yra vienas, kuris pasakoja apie žmonijos vystymąsi virš materialiojo pasaulio ir mūsų Visatos apribojimų.
Kabalos mokslas kalba apie kontroliuojančias ir valdančias jėgas, sklindančias iš Šaltinio, esančio už mūsų Visatos ribų, veikiančias mūsų mažulytį Žemės rutulį ir žmones.
Šis mokslas teigia, kad žmogus turi ypatingą paskirtį ir privalo vystytis. Bet jis tai daro nesąmoningai, verčiamas kažkokios jėgos.
Tačiau šios evoliucijos pabaigoje žmonių giminė pasiekia tokią būseną, kai turi pati rinktis: ar nori vystytis sąmoningai, suprasdama ir sutikdama su tuo.
Žmogus padidina savo norus, vienydamasis su kitais, ir taip gauna bendrą jėgą, padedančią siekti Gamtos mums numatyto tikslo.
Bus tęsinys…

Iš 2015 m. rugsėjo 8 d. 623-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Iš anksto nulemtas kelias

Pačioje apverstos piramidės apačioje

Atskleidžiant gyvenimo paslaptis

Klausimas. Žiniasklaida reklamose labai sėkmingai išnaudoja žmogaus išvaizdą, pritraukdama pirkėjus grožiu. Kodėl egzistuoja toks skirtumas: graži ir atstumianti išvaizda?
Atsakymas. Tai visiškai neteisingas požiūris, didžiulis klaidinimas. Deja, mus specialiai taip auklėja, kad kreiptume dėmesį į žmogaus išorę, o ne į jo vidinį pasaulį.
Jeigu teisingai auklėtume žmogų, tai sulaukęs lytinės brandos jis jau sugebėtų susirasti partnerį ne pagal išorinius veiksnius, o pagal pojūtį, kiek tas ar kitas žmogus jam artims, siekiant tinkamai pratęsti giminę ir sutarti tarpusavyje.
Kadangi visą laiką vaikomės netikrų, falsifikuotų nuostatų, tai susieiname ir išsiskiriame, bet nieko tikro nesurandame. Viskas priklauso tik nuo auklėjimo.
Tai dar kartą rodo, kokias žlugdančias pasekmes gali sukelti masinės informavimo priemonės.
Klausimas. Kodėl žmonės nejaučia, kad tai juos žlugdo?
Atsakymas. Jie jaučia, bet negali nieko padaryti. Juk jie dar nesuvokė, kad blogis tarpsta visose sistemose, jų pačių sukurtose, valdant šio pasaulio stipriausiesiems.
Masės vedamos kaip paklusni banda ir vykdo viską, kad tik pasipelnytų juos valdantieji. O šie, iš tikrųjų, irgi nieko nemoka, tik vaikytis tokių netikrų sėkmių, kaip turtas, valdžia, garbė.
Klausimas. Tai kaip gi surasti tašką, kuriame visa tai galima suvienyti? Ar 90 procentų žmonijos nebūtina suprasti, kad galiausiai privalėsime mylėti ir duoti?
Atsakymas. Jūs dar negalite to rasti, jus dar reikia to išmokyti. Todėl sakau, kad jaunimas turi būti susijęs su vyresniąja karta, t.y. su mokslininkais kabalistais, kurie supranta gyvenimo prasmę, suvokė, yra susiję su ja ir gali atvesti augančią kartą į teisingą tikslą.
Dabar gi jaunimas kaip banda lekia pirmyn, kad patenkintų savo varovus. Jie privalo susivokti ir neiti vedini žiniasklaidos, plaunančios jiems smegenis.
Klausimas. Kaip mes galime padėti vieni kitiems?
Atsakymas. Tik mokydamiesi kabalos, kuri duoda supratimą, kokia yra mūsų prigimtis, kokiomis priemonėmis pasieksime tikslą, dėl kurio ir gyvename, ir t.t.
Mokydamiesi kabalos, pradedame suprasti pasaulio sandarą, nekreipdami dėmesio į tai, kas vyksta aplinkui. Turime studijuoti pasaulio sistemą, jos veikimą ir tada palaipsniui suprasime, kaip pereiti nuo dabartinės tikrovės į tą, kuri turėtų būti.

Iš 2014 m. spalio 8 d. TV programos „Pokalbiai su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Amžinojo gyvenimo paslaptis

Ateitis vienalytėje visuomenėje

Klausimas. Kas vyksta su mūsų pasauliu? Vaikai patenka į beprotnamius, prisižiūrėję dokumentinių klipų apie žiaurumus. Žmonės pasiruošę viskam dėl sėkmės.
Atsakymas. Šiai kartos formai lemta mirti, kad joje gimtų nauja karta. Būtent iš mirštančio senojo pasaulio dirvos gimsta naujas pasaulis, iš kurio išvalytos visos ankstesnės nuodėmės. Tačiau senasis pasaulis galutinai turi supūti ir suirti. Reikia tik paimti iš jo kibirkštis, kurias galima išrinkti ir pernešti į naująjį pasaulį. Mes turime išnaudoti šį pasaulį, kad padėtume gimti naujajam pasauliui, naujajai kartai.
Būdamas devyniolikos metų, mokiausi Medicinos kibernetikos fakultete, atlikau praktiką gimdymo namuose – operacinėje ir gimdymo palatose. Išgyvenau tikrą šoką, išvydęs, kokioje nešvaroje ir kraujuose gimsta žmogus, tarsi gyvulys.
Kabaloje yra dvasinės sąvokos, kurios vadinamos „nešvarus kraujas“, „gimimo kraujas“ – ypatingos dvasinės jėgos. Dvasiniame pasaulyje veikia tik jėgos, ir tik mūsų pasaulyje jos materializuojasi į tokią gimdymo formą.
Jėgos, formuojančios embrioną ir vėliau išstumiančios jį išorėn – tai gamtos jėgos. Šį procesą valdo Aukštesnioji jėga, Kūrėjas, verčiantis viską vystytis.
Ne tik materialus vaiko gimimas, bet ir meno kūrinių gimimas reikalauja daugybės kančių ir vidinės revoliucijos. Tai neišvengiama bet kokio naujo proceso gimimo dalis.
Svarbiausia – žvelgti į ateitį ir visur matyti naujos kartos, naujo gyvenimo atsiradimą. Mes šiandien išmetame iš pasaulio visas šiukšles ir pamažu ištraukiame iš jo naujagimį. Šis naujagimis kol kas nešvarus ir išsitepęs krauju. Tačiau greitai mes ištrauksime jį, nukirpsime senojo pasaulio virkštelę, atskirdami nuo ankstesnio jo pasaulio, išprausime, kad jis būtų švarus ir gražus, o galiausiai dar pliaukštelėsim jam, kad suriktų. Taip gims nauji žmonės, naujas pasaulis.

Iš 2015 m. rugsėjo 18 d. TV programos „Sužinoti apie save“

Daugiau šia tema skaitykite:

Sutikimas gyventi naują gyvenimą

Įkalinti Visatoje

Krizė kaip dvasinio vystymosi įrankis

Klausimas. Į ką mokytojas turi kreipti savo mokinius?
Atsakymas. Mokytojas turi parodyti mokiniams vystymosi vektorių. Evoliucija mus pavertė žmonėmis, keliančiais klausimą apie gyvenimo prasmę. Tačiau kartu su šiuo filosofiniu klausimu reikia paaiškinti vaikams ir tai, dėl ko gyvena būtent jie ir būtent šioje kartoje. Juk kiekviena karta turi savo misiją, savo galimybes, savo potencialą, savo tikslus – ir visa tai reikia paaiškinti paaugliams ir jaunimui, kad pasirengtų gyvenimui, kad teisingai galėtų jį nugyventi.
Klausimas. Į kokius pasiekimus mokytojas turi nukreipti mokinius?
Atsakymas. Deja, šiandien išeina, kad geriausiu atveju mokinius nukreipia į tai, kaip daugiau uždirbti, nusispjovus į visus kitus. Tai vadinama „susitvarkyti gyvenimą‘‘.
Norėdami nukreipti jaunąją kartą aukštesnių pasiekimų link, turime žinoti, ko iš jų nori Gamta. Juk mes visi gyvename Gamtos sistemoje, ir neįmanoma mokyti žmogaus atitrūkus nuo jos. Jeigu suprasime savo evoliucijos vektorių, tai pamatysime, kaip nukreipti jaunąją kartą, kad jai netrukdytų kliūtys ir problemos, galinčios sužlugdyti gyvenimą. Jaunimas supras, kaip turi atrodyti visuomenė, ir neklys, beprasmiškai priešindamasis Gamtai.
Jei mokytojas nukreipia mokinius tokiu būdu, tai jis yra tikras mokytojas. Daugiau ar mažiau tai tenka daryti įvairių dalykų mokytojams.
Klausimas. Šitame kontekste, kuo mokytojo, mokyklos auklėjimas skiriasi nuo tėvų duodamo auklėjimo?
Atsakymas. Tėvai ir mokytojai turi turėti vieną ir tą patį motyvą, kreipti vaiką į vieną ir tą patį tikslą, kad jis matytų: tarp mokytojų ir tėvų tuo klausimu nėra prieštaravimų. Vaiko akyse jie įgauna panašių bruožų. Mokykla, klasė ir mokytojas turi būti labai artimi tam, kas vyksta namuose.

Daugiau šia tema skaitykite:

Gerai pamiršta sena

Viltis – auklėjimas

Vidurinis kelias auklėjant

Klausimas. Kuo ypatinga jūsų siūloma auklėjimo metodika? Įprastose mokyklose taip pat kalbama apie artimo meilę, apie tai, kad reikia gerai elgtis su draugais. Tačiau matome, kad tai neveikia…
Atsakymas. Postringavimai apie dorą elgesį neturi nieko bendra su auklėjimu. Auklėjimo pagrindas – pavyzdys. Vaikui daro poveikį tik pavyzdžiai. Jeigu norime tinkamai išauklėti suaugusįjį, tai ir jam lygiai kaip vaikui turime rodyti pavyzdį.
Dėl to mes neturime kito pasirinkimo, tik sukurti tokias sistemas, kurios teiktų dorų tarpusavio santykių pavyzdžius. Tačiau kur imsime tokių pavyzdžių, jei aplink tvyro tik visuotinė neapykanta? Kas parodys mums pavyzdį?
Tad pagal kabalistų rekomendacijas būtina rengti ypatingus seminarus mažose grupėse, vadinamuosiuose „dešimtukuose“, visų sluoksnių žmonėms. Mes rengiame tokius aptarimus ratuose visoje šalyje – Elate, Tel Avivo krantinėje, Tiberijoje ir kituose miestuose. Daugeliui žmonių šie ratai jau pažįstami.
Jei žmogus dalyvauja tokiame rate, šis ratas savaime tampa jam pavyzdžiu. Žmogus pradeda jausti, kad ten vyksta kažkas ypatingo.
Svetimi žmonės, atsitiktinai atsidūrę drauge ir ėmę tarpusavyje bendrauti tam tikromis temomis pagal tam tikras rato taisykles, pajunta vienybę, šilumą, tarpusavio supratimą. Spindi jų akys, vieni į kitus jie žvelgia visiškai kitaip nei anksčiau, seminaro pradžioje. Per 15–20 minučių žmonės tampa kitokie.
Be abejo, vėliau, išsiskirsčius po namus, visa tai dingsta. Žmogus turi grįžti prie to kiekvieną dieną. Tuomet po savaitės ar mėnesio jis pasikeis.
Apie visa tai aš kalbu remdamasis savo gausia patirtimi. Turiu daugybę mokinių Izraelyje ir visame pasaulyje, kurie tokiu būdu keičiasi, tampa naujais žmonėmis, žinančiais, nuo ko priklauso pasaulio sėkmė ir kaip mes galime įveikti globalią krizę, sukeltą šalių, tautų ir pavienių žmonių tarpusavio neapykantos.
Mes galime iš jos ištrūkti užuot artėję prie didelio griovimo. Juk Toroje parašyta, kad pasieksime tokią būseną, kai „žmogaus priešai bus jo namuose“, kitaip tariant, savo namuose žmogus pamatys, kad visi jį atstumia, yra nutolę nuo jo, nenori jo suprasti. Ir taip – visi.
Ar įmanoma šitaip egzistuoti?! Juk žinome, kad gyvas organizmas veikia harmoningai derant visoms jo dalims, o negyvas kūnas yra.
Taigi pasirinkime teisingą kelią!

Iš 2015 m. rugpjūčio 2 d. radijo stoties „103FM“ laidos

Komentaras. Neseniai buvo sukurtas meninis filmas, kuriame pagrindinė herojė vartodama narkotikus neva jaučia visą kūriniją, ištirpsta joje…
Atsakymas. Net nenoriu apie tai kalbėti, juk tai visiškai nerealus pasaulis, kylantis aptemusioje sąmonėje dėl cheminių elementų poveikio.
Taip mums gali kilti bet kokių iliuzijų, fantazijų. Kam kalbėti apie tokias būsenas, jei jos dirbtinės? Kokią problemą tokiu būdu sprendžiame, ko pasiekiame? Nereikia svaičioti, kad vartodami narkotikus prasiskverbiame į kažkokią kitą tikrovę. Tai absoliuti klaida.
Narkotikų propaganda per kiną ir knygas labai pelninga narkotikų prekeiviams. Todėl kuriami tokie filmai ir leidžiami įstatymai, legalizuojantys narkotikus, – rūkyti draudžiama, o vartoti narkotikus leidžiama.
Turime padaryti mūsų realų gyvenimą tokį, per kurį suvoktume tiesas. Juk Gamta turi savo tikslą ir kelią jį pasiekti.
Klausimas toks: ar praeiname šį kelią sąmoningai, ar varomi smūgiais? Ar matome šį tikslą iš toli, ar patenkame į aklavietes, iš kurių varu nuvaromi į pagrindinę magistralę, kuria pasiektume tikslą – tik čia ir slypi mūsų vystymosi problema.
Klausimas. Norite pasakyti, kad žmogaus nejaudina niekas, išskyrus malonumą ir kančią? Jis apie nieką kitą negali galvoti?
Atsakymas. Žinoma. Šiuo aspektu esame visiški gyvūnai, mus valdo egoizmas. Mūsų prigimtis – noras mėgautis, o jeigu mums atrodo, kad mums nulemti gėrio proveržiai, tai stipriai klystame, nes šie siekiai taip pat apriboti noru mėgautis.
Klausimas. Ką daryti, kad išeitume iš tokios padėties?
Atsakymas. Reikia tiesiog išmokti teisingai tai valdyti, ir tada visos problemos dings. Žiūrėsime protingai į pasaulį, į save, į gyvenimą. Mes suprasime savo prigimtį, ir kaip būtent jos padedami, teisingai naudodami mūsų egoizmą, galime pajusti amžinybę, tobulumą, neapribotą būseną ir gauti tokį kiekį informacijos, pojūčių, harmonijos, apie kokį nesapnavo nė vienas narkomanas. Visa tai įmanoma.

Iš 2014 m. spalio 8 d. TV laidos „Pokalbiai su Michaeliu Laitmanu“

Klausimas. Žmogus – tai dalis gyvūninio pasaulio, nors ir labiausiai išsivysčiusi. O gyvūnai yra žolėdžiai ir plėšrūnai, ėdantys vienas kitą. Per visą žmonijos istoriją žmonės valgė gyvūnus, kitaip tariant, mus galima priskirti prie plėšrūnų.
Kodėl pastaruoju metu vegetarizmas tapo toks populiarus? Gal todėl, kad žmogus pasiekė tokį išsivystymo lygį, kai jam nesmagu žudyti gyvūnus dėl savo malonumo?
Atsakymas. Nemanau, kad žmonija labai išsivystė. Juk vystymasis turi būti vidinis, o ne paprastas intelekto augimas. Mes žinome, kad aukštas intelektas nepadaro žmogaus gero kitų atžvilgiu. Tai nepriklauso nuo išsilavinimo lygio: nuo to, kokį universitetą žmogus baigė ir kiek gavo Nobelio premijų.
Apskritai, nematau, kad žmogus vystytųsi žmogiškumo prasme. Neįmanoma rasti tokio pavyzdžio, kad tauta pasiektų aukštą vidinį išsivystymą dėl techninio progreso ir technologinių laimėjimų, net ir dėl literatūros, muzikos, medicinos pasiekimų.
Vokietija buvo labiausiai išsivysčiusi šalis prieš Antrąjį pasaulinį karą ir pažiūrėkite, kokias kančias vokiečiai sukėlė visam pasauliui.
Komentaras. Bet aš kalbu tik apie vieną konkretų aspektą: apie žmogaus požiūrį į gyvūnus!
Atsakymas. O aš kalbu ne apie gyvūnus, bet apie žmogaus požiūrį į žmones! Yra žinoma, kad labiausiai išsivysčiusi tauta gamindavo lempų gaubtus iš žmogaus odos. Todėl nematau jokių išsivystymo požymių, kai žmogus atsisako vartoti gyvūninį maistą.
Kalbama apie žmogaus savybių žmoguje išsivystymą. Jei vegetarizmas bus tokio išsivystymo pasekmė, tai kita kalba. Bet kol kas apie tai nekalbama. Vegetarizmas nesusijęs su geru požiūriu į žmones.
Klausimas. Ar tai nėra gerumas, jei žmogus atsisako žudyti gyvūnus tam, kad pasisotintų?
Atsakymas. Tai visiškai neteisingas požiūris, juk mes kiekvieną dieną užmušame ir kankiname gyvūnus savo egoistiniu požiūriu į žmones. O nugalabyti ir suvalgyti vištą nėra egoizmas, juk višta dėl to ir egzistuoja, kad pakeltų žmogų. Vidinė vištos žinia ta, kad ji padeda žmogui egzistuoti ir pakelia jį į aukštesnį lygmenį.
Be to, mūsų kūnas turi tokių poreikių, kurių neįmanoma patenkinti valgant tik augalinį maistą. Žmogui reikia mėsos. Mes dar šito nesuprantame ir nepakankamai esame ištyrę. Esu įsitikinęs, kad yra tokie tyrimai, bet jie slepiami.
Žmogus negali gyventi nevartodamas mėsos. Mūsų kūnas ir jo virškinimo traktas, visa maisto įsisavinimo sistema sudaryta taip, kad mes privalome vartoti mėsą – išskyrus tuos žmones, kurie iš prigimties jos nemėgsta. Yra tokia ypatinga žmonių rūšis, kurie nelabai mėgsta mėsą.
Išvada labai paprasta: negalima propaguoti vegetarizmo kaip ideologijos, primygtinai ir darant spaudimą. Reikia nustoti tai reklamuoti per visus kanalus. Aršūs vegetarai patys panašūs į plėšrūnus,  pasirengę suėsti kitus žmones dėl suvalgyto vištos gabalo.
Tegul vegetarai parodo kitiems, kiek geresnius juos padarė vegetarizmas, kaip į gera pasikeitė jų požiūris į žmones, o ne tik į gyvūnus. Tegul ištaiso savo požiūrį į žmones, o jau paskui į gyvūnus, ir parodo visiems pavyzdį! Tada aš suprasiu, kodėl šis vegetariškas maitinimasis vadinamas „natūraliu“, artimesniu žmogaus prigimčiai. Bet ar tai natūralu? Jei žmogus nori vadovautis savo prigimtimi, jis turi valgyti mėsą.

Iš 2015 m. liepos 2 d. 592-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Klausimas. Jūs sakote, kad susijungti galime nė vieno netaisydami. Ką tai reiškia? Pastaruoju metu vyksta tokių šlykščių įvykių, pilna žudikų, nusikaltėlių. Ar nereikia ištaisyti visų šių žmonių?!
Atsakymas. Nereikia. Mes tik privalome suteikti žmogui supratimą, kad jam reikalingi visi, kad visi turi būti tokie, kokie yra, ir visiems reikia tik susivienyti.
Jei žmogus neapkenčia vienų ar kitų, tai turi pakilti aukščiau neapykantos, o ne stengtis ją pašalinti žudydamas. Juk taip jis neapykantos neatsikrato, o priešingai – ją sustiprina.
Pasakyta, kad „Visus nusikaltimus padengs meilė“. Nusikaltimai, kitaip tariant, skirtumai tarp mūsų, lieka, mes tik padengiame juos meile.
Pažiūrėkite, kaip sukurta gamta: minusas ir pliusas susijungia, susidaro molekulės, iš jų junginių gimsta visokios medžiagos, baltyminiai kūnai ir t.t. Visi skirtumai, visi prieštaravimai tarp jų išlieka, jie tik žino, kaip teisingai susijungti, kad papildytų vienas kitą. Čia ir visa paslaptis.
Mes turime tai atlikti žmogaus lygmenyje, mūsų suvokime, ir tada gyvenimas taps nuostabus. Būtent sujungdami visus žmonių skirtumus atskleisime aukštesniąją būseną. Aukščiau mūsų baltyminio, materialaus, gyvenimo atskleisime ateities pasaulį – gyvenimą pagal sielą, o ne pagal gyvūninį kūną.
Būtent susijungiant visiems žmonėms savo suvokime, nepaisant to, kad visi – skirtingi, iš jų minčių, troškimų, skirtingų savybių, kai jie papildo vienas kitą, kad susijungtų kartu, formuojasi vienas kūnas, vadinamas „siela“ – viena visiems. Ir tada visi pradeda jausti aukštesniąją būseną, aukštesnįjį pasaulį.

Iš 2015 m. rugpjūčio 2 d. programos radijo stotyje 103FM

Daugiau šia tema skaitykite:

Vienybė – gamtos evoliucijos tikslas

Pagrindinė kliūtis kelyje į laimę

Tautos širdis