Komentaras. Paskelbti kasmetiniai Adlerio instituto tyrinėjimai auklėjimo klausimais. Apklausus tėvus, paaiškėjo, kad 48 % Izraelio tėvų praktiškai nesišneka su savo vaikais.
Apklausiant 300 Izraelio paauglių, kurių amžius nuo 13 iki 18 metų, 40 % iš jų patvirtino, kad praktiškai nebendrauja su tėvais, nežino nei jų istorijos, nei jų prosenelių istorijos – nieko.
Atsakymas. Tai suprantama, nes dabar kylame virš savo gyvūninio vystymosi lygmens, kur viskas buvo paremta tradicine namų santvarka, o tėvai ir vaikai buvo stipriai susiję vieni su kitais. Sūnus dažnai perimdavo tėvo profesiją, statydavosi trobą šalia tėvo namo ir t. t.
Seniai išėjome iš tokios situacijos. Vystantis pramonei visi patraukėme į miestus, o atsiradus įvairioms profesijoms suiro „tėvų ir vaikų“ ryšys.
Kai karta vystosi taip audringai, kai kas keleri metai keičiasi jos požiūris į pasaulį, tai čia ne tiktai vaikai, bet ir patys tėvai neatpažįsta savęs lygindamiesi su tuo, kokiais jie buvo prieš 5 metus.
Jeigu anksčiau vaikai palikdavo tėvų namus 18-20 metų, tai dabar vienuolikmetis dvylikmetis jau nebenori jausti, kad jis kam nors kažkuo įsipareigojęs. Tėvai jam įsipareigoję, o jis jiems – niekuo neįsipareigojęs.
Pakylame virš gyvūninio lygmens, kuriame žmonės susiję vienas su kitu tiktai fiziškai, pagal namų santvarką, paveldimumą. Ką gi šiandien tėvai gali duoti savo vaikams?! Jie negali perduoti vaikui savo auklėjimo, nes jis skiriasi nuo to, kurio reikia dabartinei kartai.
Netgi dabartinis švietimas – ne tas, su kuriuo jaunas žmogus galėtų eiti per gyvenimą, taip greitai viskas keičiasi. Vaikai nejaučia jokio poreikio bendrauti su tėvais, o tėvai nejaučia jokios traukos vaikams, nes nerealizuoja savęs per juos.
Esame labai įdomioje padėtyje ir, kuomet turi atsirasti būtinybė kartų ryšiui. Tai atsitinka, kai pereinama nuo vienos kartos prie kitos.
Perėjimas galimas, kai yra bendras siekis, gyvenimo tekėjimas, jo tikslas, kuris dabar po truputį išryškėja – kabala mums tai suteikia. Gyvenimo, visos kūrinijos tikslo pasiekimas – tai vienas ir tas pats, vienas ir tas pats tikslas. Tuomet vaikai gali „maitintis“ iš tėvų.
Tėvai turės, ką duoti vaikams, kurie nuo ankstyvojo amžiaus bus ugdomi namuose, ir taip gaus tinkamą pagrindą visam gyvenimui. Ir vienus, ir kitus trauks tas pats siekis, tėkmė, vidinis ir išorinis judėjimas. Jie turės, apie ką kalbėti, ką perduoti vieni kitiems.
Todėl atsiras ryšys tarp kartų, bet jau ne gyvūniniame lygmenyje, kaip tai buvo per visą žmonijos istoriją, o dvasiniame – sielų susijungimo lygmenyje.
Tuomet jie pradės atskleisti daug gilesnį dvasinį ryšį: kodėl būtent šie tėvai, o tai jų vaikai, kodėl tarp jų būtent tokie ryšiai, neaplenkiant ir materialių ryšių, kūnų lygmenyje. O dabar tai bus sielų lygmenyje.
Klausimas. Koks tuomet bus tikslas?
Atsakymas. Žmonijos tikslas – pasiekti visuotinį tarpusavio ryšį. Jis bus nukreiptas ir į šeimos saitus, kurie dėl dvasinio susijungimo tik stiprės. O materialūs ryšiai liks tame pačiame lygyje ir bus netgi dar labiau nepriklausomi.
Tai visiškai nauja tarpusavio ryšių sistema, kuri bus palaikoma visos visuomenės. Tad tarp tėvų ir vaikų egzistuos nauji santykiai, nauji ryšiai.

Iš 2016 m. vasario 29 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Naujoji žmonija tik po 15 metų

Pastūmėti pasaulį taisymosi link

Požiūris į augančią kartą, II d.

Ar mūsų vaikai ne tokie žmoniški?
Klausimas. Praėjusią savaitę pasirodė keletas straipsnių ir laidų apie paauglius, sulaukusių daugybę atsiliepimų. Vienoje laidoje pasakojama apie tai, kaip paaugliai organizuoja orgijas vilose su specialiais kambariais seksui.
Kitame straipsnyje rašoma, kad vaikai žavisi pornografija jau nuo devynerių. Be to, žymus antropologas savo straipsnyje rašo, kad mūsų vaikai mažiau žmoniški nei mes, bet mes to nepastebime. Ar iš tikrųjų šiuolaikinė karta kažkuo ypatinga?
Atsakymas. Tas pats buvo parašyta jau prieš du tūkstančius metų: kad jaunimas jau ne tas, ir kad seniau vaikai klausė tėvų, o šiandien nebe.
Klausimas. Visi žino, kad senimas bara jaunimą. Bet mes gyvename technologinės revoliucijos epochoje, kuri vystosi neturinčiu precedento greičiu. Ar tikrai paskutinė karta skiriasi nuo kitų?
Atsakymas. Manau, kad nebūna blogos ar geros kartos. Viskas priklauso nuo auklėjimo. Jeigu šiandien staiga išsiaiškiname, kad su mūsų vaikais vyksta kažkas negero, tai privalome paklausti savęs pačių: „O kurgi mes buvome ankščiau? Kaip leidome jiems prieiti prie tokios būsenos?“.
Kodėl nekreipėme į tai dėmesio, kol vaikai augo? Mat mes patys buvome užsiėmę visokiais tuščiais dalykais ir aistromis, mėgindami kuo maloniau praleisti laiką. O vaikus atidavėme mokyklos žinion: tegu mokykla juos auklėja.
Bet mokykla taip pat negalvojo apie ugdymą. Mokyklos programa sudaryta taip, kad į vaiką prigrūstų žinių. Mokykla – tai ne vieta, kur ugdo, ji tiesiog suteikia tam tikras žinias apie mūsų pasaulį, kad paruoštų mokinius universitetui.
Niekas neugdo, tik perduoda žinias. Ir todėl neverta stebėtis, kad vaikai tokiais išaugo. Ir netgi matant šiuos rezultatus, nenorime nieko imtis. Kokie mes tėvai, net žvėrys geriau auklėja savo jauniklius nei mes.
Klausimas. Viename iš straipsnių parašyta, kad tėvai bendrauja su savo vaikais SMS žinutėmis. Tėvų niekada nėra namie, ir jie tiktai siunčia žinutę: „Ar pavalgei? Ar padarei pamokas?“ Bet tiesą sakant jis nemato vaiko, nebendrauja su juo, neauklėja jo.
Atsakymas. Tiesa. Problema ta, kad anksčiau žmonės gyveno nuosavuose namuose su kiemais, ir vaikai žaidė šalia namo. Jie nebuvo veikiami viso pasaulio. Vaikai dūko su katėmis, šunimis, žaidė su kamuoliu, važinėjosi dviračiais. Berniukai žaidė futbolą, mergaitės – su lėlėmis. Viskas buvo matoma, ir tėvai žinojo, kuo vaikai užsiima. Toks pastoralinis paveikslas.
Šiandien visa tai praeityje. Vaikai neišeina iš namų, kiekvienas prilipęs prie kompiuterio ekrano.
Klausimas. Daugiau nei devynias valandas vaikas praleidžia žiūrėdamas į kompiuterio ar telefono ekraną. Tai faktas. Koks gali būti sprendimas?
Atsakymas. Tai mūsų nerūpestingumo, aplaidumo ugdymui rezultatas. Joks reiškinys savaime neatsiranda. Visada yra to, kas vyksta, priežastis. Ir ji labai aiški – žmogaus elgesys. Žmogus kenkia gamtai ir supančiai aplinkai, kuria sugedusią žmonių visuomenę.
Daugiau niekas nėra kaltas. Mes vieninteliai padarai gamtoje, kuriems suteikta laisvė paversti pasaulį tokiu, kokiu mums norisi. Ir jeigu nusprendėme, kad mums nerūpi mūsų vaikai ir kokiais jie užaugs, tai rezultatas vienareikšmis.
Nuo pat gimimo žmogaus prigimtis egoistinė, bloga, ir jeigu jo neauklėsime, tai aišku, prie ko tai prives. Ir su mūsų karta būtų nutikę tas pats, jeigu būtume augę tokiomis sąlygomis kaip šiandien.
Klausimas. Bet juk kiekvienas tėtis ir mama pasakys, kad jiems nėra nieko svarbiau už vaikus?
Atsakymas. Tai tik gražūs žodžiai. Tėvai patys negavo reikiamo auklėjimo ir nežino, kas tai yra. Jie galvoja, kad vaiką ugdo mokykla. O tai nėra teisinga, nes mokykla šiandien pati kenksmingiausia vieta – blogiau už kalėjimą.
Klausimas. Tai ką daryti?
Atsakymas. Pirmiausia reikia rimtai susimastyti, kokiais norėtume matyti savo vaikus, kokia žmogaus prigimtis, kas jam daro įtaką, kaip jį ugdyti, kad iš jo išaugtų žmogus, kuriam bus gera gyvenime, kuris bus laimingas, sveikas, tobulas.
Bus tęsinys…

Iš 2016 m. sausio 8 d. 103 FM radijo laidos

Daugiau šia tema skaitykite:

Gyvenimas, prabėgantis prie klaviatūros

Vidurinis kelias auklėjant vaikus

Jaunųjų tėvų mokykla

Šeima – tai pirmiausiai mama. Juk vaikas užauga ant jos rankų, prie jos krūties ir čia jam visas gyvenimas. Jam patinka jos kvapas, kūnas. Daugumoje kultūrų motina nuolatos nešiojasi savo vaiką su savimi, pririštą prie nugaros arba krūtinės, ir taip jis auga.
Kai berniukas užauga ir jam nebereikalinga tėvų globa, jis turi išeiti į gyvenimą, pats užsidirbti duoną, pats pasirūpinti savimi. Tuomet ištrūkęs iš po mamos sparnelio eina pas žmoną, į savo paties šeimą. Taip vyksta savaime.
Anksčiau egzistavo labai stiprus ryšys tarp nuotakos ir anytos. Nuotaka pereidavo gyventi į vyro namus ir jo mama mokė ją, ką jis mėgsta, prie ko pripratęs. Nuotaka turi perimti visas vyro tėvų namų tradicijas, įprastus vyrui patiekalus.
Taip priimta, kad virtuvė turi atitikti vyro skonį. Žmona prisitaiko prie vyro kulinarinių skonių ir turi išmokti iš vyro mamos, kaip gaminti jam įprastus patiekalus.
Vyras pereina iš mamos pas žmoną, o gera žmona kiek galėdama aplink jį sukuria tokią pačią atmosferą, kad jis jaustųsi kaip mamos namuose. Taip gamtos surikiuota, ir jeigu laikomės šios taisyklės, tai jaučiamės gerai.
Vyras vertins žmoną ne pagal grožį, juk mes žinome, koks jis trumpalaikis, ir ne už jaunystę, nes ji greitai praeina. Žinoma, neįmanoma be ginčų, be pykčių šeimoje dviem egoistams kartu gyvenant šeimoje. Jeigu žmona ima pavyzdį iš anytos, ji pati tampa vyrui tarsi motina.
Jis elgsis su žmona tarsi su mama: su ta pačia pagarba, šiluma. Tai veikia pasąmoningai, dėl pažįstamo namų maisto kvapo, vidinio instinkto.
Norėdami, kad ir toliau egzistuotų šeimos institucija, mums reikia paaiškinti šiuos principus jaunoms poroms. Nuotakos turėtų gauti galimybę mokytis anytos namuose, kad sužinotų, prie ko pripratęs jaunikis.
Nesvarbu, kad jis galbūt jau ilgai gyvena savarankiškai, o ne tėvų namuose, galbūt netgi užsienyje. Bet iki penkiolikos gyveno tėvų namuose? Vadinasi, nuotaka turi būti suinteresuota sukurti tą pačią atmosferą savo namuose.
Taip jaunikis pajaus, kad jis vėl atsidurs mamos namuose. Tuomet jis pasąmoningai su žmona elgsis su ta pačia pagarba ir netgi baime, su tuo pačiu atsargumu, kaip ir su mama. Jis norės, kad jo namuose būtų tokie patys santykiai kaip ir vaikystėje.
Vyras nori būti šalia mamos! Mes galvojame, kad mergaitės nori likti su mama, bet berniukai to nori ne mažiau. Nors jie išvažiuoja toli nuo tėvų namų, bet su savimi nusineša jo skonį – nepakartojamą mamos namų skonį.

Iš 2015 m. vasario 15 d. pokalbio „Naujasis gyvenimas“, 521 laida

Daugiau šia tema skaitykite:

Nėra vietos, jaukesnės už gimtuosius namus

Mūsų laimės paslaptis

Šeima – kaip visatos centras

Bendravimas su kompiuterio ekranu
Turime nuspręsti, kokią būsimąją kartą norime matyti: sudaryti sąrašą principų, elgesio formų ir pagal tai sukurti programą, kaip žmones atvesti į šią būseną. Labai svarbu apibrėžti teisingus principus, juk, galbūt, mes klystame.
Aš pamenu, kaip prieš daugelį metų svarsčiau su psichologais ankstyvų seksualinių santykių problemą. Jie sakė, kad nebaisu, jei paaugliai pradeda lytinį gyvenimą nuo 13 metų. Man tada atrodė, kad tai ginčytina nuomonė, bet manęs niekas nenorėjo klausytis. Galiausiai, šiandien ši riba nukrito iki 9 metų.
Ir iki dabar liko klausimas: ar tai yra blogai? Bet kokiu atveju šis klausimas turi būti pateiktas viešam svarstymui.
Mes turime nuspręsti, ar tai leistina ir kokiuose rėmuose, kad nelaužytų jaunų gyvenimų ir negadintų jų ateities, kad jie jaustų, kad intymus gyvenimas yra daugiau nei seksas, o šeima yra daugiau nei laikini įsipareigojimai vienas kitam. Jei jauni žmonės suvokia šeimą tik kaip naštą, tai jie išvis nenori tuoktis.
Mums reikia suprasti kartos, kurioje esame, ypatumus, juk jai būtina pakeisti savo prigimtį. Mes išgyvename radikalius technologijų, tarpusavio santykių pokyčius, pereidami nuo žmogaus ryšio su žmogumi prie žmogaus ryšio su kompiuterio ekranu. Per šiuos ekranus gauname poveikį iš visų Žemės kampelių, o ne tik iš savo kaimo, miesto ar mažos šalies.
Klausimas. Psichologai tvirtina, kad jaunoji karta nesugeba užjausti. Būtent dėl to, kad ryšiai tapo mažiau žmogiški, o labiau kompiuterizuoti, vaikai nustojo gebėjimo užjausti. Tai gali būti nuostabus vaikas, bet neturintis užuojautos artimui.
Atsakymas. Tai keleto reiškinių, tarpusavyje susijusių ir veikiančių vienas kitą, pasekmė. Visų pirma, vyksta klimato pokyčiai, svarbus Žemės rutulio poveikis žmogui. Juk žmogus – tai integrali visos gamtos dalis.
Kita vertus, mūsų egoizmas nuolatos auga ir paskutiniojoje kartoje jis auga visiškai kitaip. Mes nenorime bendrauti vienas su kitu, o pereiname į bendravimą per technologines priemones, prie visiškai kito komunikacijos tarp žmonių tipo.
Aš sieju save jau ne su žmonėmis, o su mašinomis. Net tada, kai klausau žinių, kažką skaitau ar kreipiuosi į kažką – kreipiuosi į mašiną. Tarp mūsų egzistuoja kompiuterių sistemos, kurios nulemia tai, kaip pajausime ir suprasime vieni kitus. Nuo šių sistemų priklauso, ką matome ir ko nematome, ką išgirstame ir kaip sureaguojame.
Mašinos nulemia mūsų ryšį su pasauliu. Kitaip tariant, mes egzistuojame visiškai dirbtinėje sistemoje. Mums reikia pagaliau nuspręsti, ko pasiekėme ir ar turime galimybę kažką pakeisti, ar liko tik pakelti rankas ir pasiduoti.

Iš 2016 m. sausio 8 d. programos radijo stotyje 103FM

Klausimas. Matau, kad mano šešiolikmetis brolis ir jo draugai gyvena šaltame pasaulyje, bendrauja tik virtualiai, tarsi būtų uždaryti abejingumo kapsulėje. Kas galėtų pažadinti juos iš šito abejingumo, kaip galėčiau broliui pagelbėti?
Atsakymas. Manau, kad tai būdinga visai jaunajai kartai, juk jos egoizmas labai didelis ir išsivystęs, neleidžiantis pajausti vieniems kitų. Matome, kad visi tampa abejingi. Teroristai kasdien žudo žmones, o mes prie to lyg ir pripratome.
Tėvai nesijaudina dėl vaikų, o vaikai dėl tėvų, jie vis labiau tolsta vieni nuo kitų. Esame natūraliame vystymosi procese, todėl negalime savęs lyginti su praėjusiomis kartomis, kai vyravo kitokie žmonių tarpusavio santykiai.
Mūsų egoizmas pernelyg išbujojo, tai rodo nuolat vykstantys pokyčiai. Į mūsų gyvenimą atėjo technika, naujosios technologijos, ryšys per kompiuterio ekraną, modemą. Nejaučiame vienas kito, o bendraujame keisdamiesi trumpais jaustukais, šypsenėlėmis.
Matyt, toks naujosios kartos poreikis. Tačiau, pasak kabalos, tai būtina sąlyga pereinant į kitą pakopą. Jei nesimokyčiau kabalos, būčiau tokioje pat neviltyje, kaip ir visas pasaulis. Bet, būdamas kabalistas, matau, kad viskas, kas su mumis vyksta – tai nepasitenkinimas dabartine būsena, kurią turime išgyventi ir užsinorėti pakilti į kitą pakopą.
O kitoje būsenoje norėsime bendrauti vieni su kitais ne per televizijos kabelius ir internetą, bet iš tiesų vienydamiesi. Juk pajusime, kad šiuolaikinių kompiuterių kuriamas atstumas kiekvieną iš mūsų uždaro kokone, narvelyje.
Šiuo metu visas mūsų gyvenimas sukoncentruotas šiame narvelyje, į kurį užsisakome picą ir kolą, nenorime nieko matyti, tik savo kompiuterio ekraną. Mums būtina pereiti šį etapą, kuris galų gale atves į blogio suvokimą. Tai yra, pajusime dabartinės būsenos blogį, jos tuštumą. Gyvenime neliks užpildymo, tikslo, prasmės.
Šioje abejingoje mechaninėje kartoje iš žmogaus vidaus prasiverš klausimas: „Dėl ko aš gyvenu?“ Ir tuomet pamatysime nuostabų jos vystymąsi.
O kol kas reikia stengtis išaiškinti, į kokį tikslą veda mus toks vystymasis, kokia jo nauda. Kompiuteriai atskleidžia mums tiesą, tai yra leidžia pajusti, kad jie negali užpildyti žmogaus gyvenimo.
Žmogaus gyvenimo esmė – tai ne klaviatūros ar mobiliojo telefono maigymas, o jutiminio ryšio su kitais kūrimas, kai pakylame į aukštesnį tikrovės suvokimo lygį ir pradedame jausti Aukštesnįjį pasaulį. Tuomet mūsų gyvenimas tampa amžinas ir tobulas.
Kabalos mokslas mums aiškina, prieš kokias naujos realybės duris, pasiruošusias atsiverti visiems, stovime. Imkime dirbti kartu, kad žmonija priartėtų prie šių durų į naująjį pasaulį atvėrimo.

Iš 2016 m. sausio 8 d. radijo stoties 103FM programos

Daugiau šia tema skaitykite:

Širdžių apnuoginimas

Cukerbergo kalėjimas

Klausimas. Pasak kabalistų, neverta eikvoti savo galimybių siekiant laikinų, materialių kūno troškimų. Mano dukra kategoriškai atsisako gimdyti, nes tai atima didžiules gyvybines jėgas. Galbūt ji kuo nors teisi? Ar protinga švaistyti jėgas siekiant kaip gyvūnams pratęsti giminę?
Atsakymas. Į mane ne kartą kreipėsi su šiuo pagrįstu, logišku klausimu.
Sakykime, man trisdešimt metų. Jei dabar ištekėsiu, tai ateinančius dvidešimt metų privalėsiu rūpintis šeima, kol vaikai užaugs, kol jie galės patys savimi pasirūpinti ir pradės savarankiškai gyventi. Kitaip tariant, užuot pačius gražiausius gyvenimo metus paskyrusi dvasiniam vystymuisi, pasišvęsiu savo atžalų auklėjimui, kurie dar neaišku, kaip gyvens ir ką darys.
Kyla klausimas: ar man reikia tai daryti? Ir čia galima pasakyti tik viena: „Mes privalome!“. Mes privalome eiti normaliu gyvenimo keliu, niekur nedingsime. Būdami šiame pasaulyje, turime dirbti, stengtis sukurti šeimą, gimdyti ir auklėti vaikus.
Kabala duota ne tam, kad mokytumės 24 valandas per parą ar skirtume jai visą laisvą nuo darbo laiką. Ji duota tam, kad gyvendami ir dirbdami, būdami šeimoje ir darbe, visur įkūnytume ryšį tarp savęs ir likusio pasauliu taip, kaip to reikalauja visa visatos sistema, visa gamta.
Kabala – tai praktinis mokslas. Yra žmonių, studijuojančių ją kaip specialybę. Jie ima dirbti su liaudimi, tampa kabalos instruktoriais, dėstytojais. Be tokių žmonių neišsiversime. Tačiau tai vienetai prieš milijonus, kaip ir bet kurie mokytojai mūsų pasaulyje: vienas dėstytojas penkiasdešimčiai žmonių.
Duok Dieve, kad pasiektume tokią būseną, kai penkiasdešimčiai Žemės gyventojų bus vienas kabalistas, kuris vadovaus grupei, dėstys jiems, rūpinsis jais. Laikui bėgant visa žmonija bus suskirstyta į grupes, jai vadovaus mokytojas kabalistas.
Tokiems dėstytojams reikia nuolatos mokytis, rūpintis savo kvalifikacijos kėlimu, o paprastas žmogus, kaip mokykloje, baigęs ją ir palikęs savo mokytojus, turi įgyvendinti tai, ką gavo.

Iš 2015 m. lapkričio 15 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Nėra prasmės tuoktis

Kuo ypatinga bus šeima ateityje?

Kabala – už šeimą!

Klausimas. Kas jums yra ideali šio pasaulio šeima?
Atsakymas. Tokių pavyzdžių nemačiau ir negirdėjau apie juos. Bet mūsų pasaulis vis dar neištaisytas. Ideali šeima – kai vyras ir žmona eina kartu ir dvasiniu, ir materialiu keliu bei stengiasi tarpusavyje sukurti tokį tarpusavio ryšį, kai tarp jų iš tiesų gimsta viena bendra visuma, kur jie atskleidžia Kūrėją. Tai teoriškai įmanoma. Bet galbūt to pasieksime ir praktiškai. Turime pasiekti. Kol kas tokių pavyzdžių pasaulyje nėra.
Klausimas. Kitaip tariant, pavyzdžius galima rasti tik kabalistinėje grupėje?
Atsakymas. Turiu tokių mokinių, kurie šeimoje gerai ties tuo dirba, ir tikrai turi galimybę to pasiekti.
Klausimas. Bet matote, kad ateityje tokia galimybė egzistuoja?
Atsakymas. Taip, žinoma.
Klausimas. Ar, anot jūsų, šeimos esmė – šito pasiekti?
Atsakymas. Taip.

Komentaras. 88 procentai moterų tvirtina, kad nuobodulys ir buitis sudaužo bet kokį „meilės laivelį“. Laikoma, kad šeimos išyra būtent dėl nuobodulio.
Tačiau Kanados psichologai neseniai nustatė priešingai: kasdienybė, nuobodulys, tyla namuose palaiko šeimas.
Jie teigia, kad šeimyninės laimės pagrindas – visai ne afrikietiškos aistros su indų daužymu ir keptuvių laidymu, o ramus pasisėdėjimas vakarais prie kompiuterio, žiūrint gerą filmą ir gurkšnojant arbatą. Tai labiausiai suartina.
Atsakymas. Reikalas tas, kad viskas priklauso nuo auklėjimo. Vaikas iš savo tėvų pavyzdžio mato, kokia turėtų būti šeima. O ji turi kurti vaikams tinkamą atmosferą. Tam visas jėgas turi skirti bei kartu dirbti tiek tėvas, tiek motina, net jei tarpusavyje ir nesutaria.
Žinoma, kad vaikas viską mato. Todėl net tokioje šeimoje, kuri laikosi tik dėl vaikų, abu tėvai turi anuliuoti save ir dirbti kartu, kad palaikytų šeimos ryšius.
Svarbus tikslas: kad ir kas būtų – išsaugoti šeimą, kad vaikai turėtų ir motiną, ir tėvą, ir šeimos organizaciją, kad jie sugertų būseną, vadinamą „šeima“. Jos neįmanoma niekuo pakeisti! Juk viskas nusileidžia iš mūsų dvasinių šaknų, o mes turime tai saugoti ir vystyti.
Todėl dabartiniai egoizmo protrūkiai, taip pat techninis, technologinis ir kt. vystymasis neturi trukdyti šeimos stiprinimui. Turime suprasti, kokią didelę žalą mums daro nederamos masinio informavimo priemonės, primetančios visiems netinkamus žmonių elgsenos pavyzdžius.
Tam iš pagrindų reikia užkirsti kelią, nes tai griauna žmonijos pamatą. Vėliau dėl to labai gailėsimės. Juk laisvė ne čia. Ji turi būti vidinė.
O išorėje, kai kalbama apie gyvybės vystymąsi, giminės ir kartų pratęsimą, nėra jokios laisvės! Čia turime veikti kaip gyvūnai ir griežtai skirti: tai gyvūninis (šeimos) gyvenimo būdas, o visa kita – dvasinis. Ir jokiu būdu neliesti šių nejudinamų rėmų, vadinamų „šeima“, kitaip žmonijos egzistavimas baigsis.

Iš 2016 m. sausio 4 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kuo ypatinga bus šeima ateityje?

Didelė šeima prie apvalaus stalo

Revoliucija šeimoje

Klausimas. Jei viskas užprogramuota, tai gal verta likti pasyviam?
Atsakymas. Jeigu žmogus pasyviai sėdės ir lauks, tai įvairiausi likimo smūgiai vis tiek privers jį ieškoti.
Nuolat ieškome. Juk ko ieškome moksle, mene, gimdydami vaikus ir t.t.? Būdų, kaip pagerinti savo padėtį, tačiau vis dar nerandame šios problemos sprendimo, o pats geriausias ir vienintelis sprendimas – ryšys tarp mūsų, nes jame atsikleidžia aukštesnioji jėga, ir mes susiliejame su savo šaknimi.
Tik grįžimas į savo šaknį, iš kur atėjome, ir į kur turime grįžti, gali suteikti mums visišką pasitenkinimą.
Klausimas. O studijuojant kabalą likimo smūgių nebus?
Atsakymas. Jei realizuosime kabalą, o ne šiaip jos mokysimės, tai tada ne tik kad nebus likimo smūgių, bet dar ir „iš dangaus“ kris vien dovanos. Kalbu labai rimtai! Žmogus staiga ims jausti, kaip viskas jam tiesiog į rankas krenta.
O kodėl visi neturėtų taip jaustis?! Iš tiesų, Gamta geranoriška, tiesiog mums reikia rasti pusiausvyrą su ja.

Iš 2015 m. lapkričio 15 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Iš anksto nulemtas kelias

Išminčių karta

Kaip pakeisti įrašus gyvenimo dienoraštyje

Klausimas. Kodėl norime išnaudoti vienas kitą ir esame pasiruošę sutrypti kitus vien tam, kad mums būtų gera?
Atsakymas. Todėl, kad kitaip nejaučiame, jog naudojamės pasauliu. Tik išnaudodami artimą galime ko nors pasiekti. Tokia mūsų egoistinė prigimtis.
Patirti sėkmę kitaip – suteikiant pagalbą artimajam, – tai jau Aukštesniojo pasaulio, aukštesnės pakopos, aukštesniojo matmens prigimtis. Taip mes nesugebame, nes veikiame tik savo blogosios prigimties – egoistinio noro – vedini. Pasakyta: „Aš sukūriau blogąjį pradą“, – tai yra mumyse.
Klausimas. Man visą gyvenimą aiškino, kad visi išnaudoja vienas kitą, todėl šito reikia išmokti ir pačiam. O dabar prašote apversti aukštyn kojom visą ankstesnį mano auklėjimą. Kaip man pavyks tai padaryti, jei tai visiškai nelogiška?
Atsakymas. Tai nelogiška, bet bandyk mokytis, nieko savo gyvenime nekeisdamas. Tik mokytis! Ir staiga pastebėsi, kad atskleidi visai naują pasaulį, veikiantį ne gavimo principu, o pagal davimo dėsnį.
Tada tavyje netikėtai atsiskleis neriboti gebėjimai ir galimybės. Juk žmogus, išnaudodamas artimą, visada yra apribotas, nes kiekvienas nori išnaudoti kitą. O kai visi dirbame, duodami vieni kitiems, esame neribojami.
Štai tada patenkame į erdvę, vadinamą Begalybės pasauliu – amžiną, tobulą pasaulį, kuriame niekas nevagia ir neatima iš kito, o priešingai, duoda kitam tai, ko trūksta.
Tai visiškai kitokia materijos egzistavimo forma – dvasinė materija. Bet ji tik vadinama dvasine, iš tiesų – tai mūsų materija. Ir mes galime to pasiekti. Tuomet mums atsiskleis tikroji gyvenimo pilnatvė.

Iš 2015 m. lapkričio 18 d. radijo stoties 103FM programos

Daugiau šia tema skaitykite:

Laidavimas: suklupo vienas – nukrito visi

Kaip užsitikrinti malonumą iki gyvenimo pabaigos

Neiškreiptas egoizmo pasaulio vaizdas