Komentaras. Italijos Senatas pritarė įstatymo projektui, legalizuojančiam tos pačios bei skirtingų lyčių porų civilines partnerystes.
Tačiau įvaikinti biologinius partnerių vaikus tos pačios lyties poroms draudžiama, nes Italijoje tai gali sukelti surogatinės motinystės skatinimą.
Atsakymas. Tiesa ta, kad dabar pasaulis išgyvena rimtą kulminacinį perversmą, jis keičia mūsų gyvenimo būdą ir smarkiai skiriasi nuo to, koks jis buvo dvidešimtojo amžiaus viduryje.
Po Antrojo pasaulinio karo prasidėjo netvarka: doleris buvo atsietas nuo aukso, suklestėjo civilinės ir vienalytės santuokos, gyvena kas su kuo nori ir kaip pageidauja, ir t. t. Bet esmė netgi ne tai. Jeigu žmogus ko nors nori ir netrukdo kitiems, tai kyla klausimas, ar galima iš viso ką nors drausti žmonėms?
Tačiau, kai tai tampa taisykle, įstatymu, skatinimu ir netgi primetama, o tiems, kurie su tuo nesutinka, viešai priekaištaujama, tai, be abejonės, pereina visas ribas.
Todėl mūsų vaikai nenori ar bijo apie tai kalbėti arba galvoja kaip visi, kad tai galima, reikalinga, taip ir turi būti, nes visi taip kalba ir daro. Vaikai mokosi, ir todėl jie jau pripranta.
Jeigu visos šios plačiai paplitusios seksualinės praktikos primetamos, tai, be abejonės, pasekmės labai blogos. Visuomenė vis tiek to atsikratys, bet ne taip, kad to nebeliks, – tai buvo visada, mes tai žinome iš senovės Romos, Graikijos ir visų senovės kultūrų.
Komentaras. Tačiau tada to nereklamavo gėjų pasididžiavimo eitynės.
Atsakymas. Būtent! Tai kiekvieno asmeninis reikalas.
Paprastai viskas pasaulyje praeina. Niekas nesako, kad žmogus turi save riboti, jeigu tai nekenkia visuomenei. Aš manau, kad viskas atsistos į savo vietas, mes pasieksime pusiausvyrą. Viskas bus teisingai ir gerai.

Iš 2016 m. vasario 26 d. TV laidos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Žmonės be lyties

Augančio egoizmo pasekmės

Komentaras. Nedaugelis sugeba gyventi pagal senovinį altruistinį principą „Nedaryk kitam to, ko pats nenori“. Kalifornijos universiteto mokslininkai Leonardo Christophe Moore ir Marco Lakobani po daugelio tyrinėjimų priėjo prie išvados, kad yra būdas priversti žmones būti mažiau savanaudiškais ir net pasijausti dideliais altruistais. Pasirodo, galima žmogų paskiepyti ir priversti jį elgtis prosocialiai.
Atsakymas. Pasakyčiau kitaip. Žmogus – tai labai išsivystęs gyvūnas ir jį galima išmokyti neteršti savo namuose, atlikti tam tikras funkcijas, tik reikia tinkamai jį išauklėti, t.y. tinkamai pateikti pačią idėją: už tai – bausmė, o už tai – malonumas.
Ir bausmė ir malonumas – tai elektros impulsai, kurie, perėję per mus, padeda gaminti įvairias aminorūgštis.
Galima sukurti prietaisą, siunčiantį tam tikru dažniu signalą žmogui, kuriam įsiūtas daviklis, ir žmogus, priklausomai, kaip jis elgiasi – gerai ar blogai, jaus malonumą ar bausmę. Tokiu būdu iš žmogaus padarytume Pavlovo šunį.
O jeigu užsiimsime kabalistiniu ugdymu, tai jis pakels žmogų į paties prietaiso, kuris siunčia atlygį ar bausmę, lygmenį. Tam žmogus turi suprasti jo struktūrą ir pats pasiekti itin aukštą lygmenį, kur nėra bausmės, tik didžiulis atlygis. Tačiau tai pasiekti įmanoma tik tada, kai žmogus  visiškai susivienys su kitais ir taps kaip viena visuma.
Kitaip tariant, pasiektume tokią būseną, kai teigiamas gamtos impulsas mus visą laiką užpildytų, o neigiamas veiktų tam, kad išvalytų mums vadinamuosius šlakus – mūsų „gerųjų“ pastangų atliekas ir paliktų vietą amžinybei ir gėriui.
Aš – už susivienijimą su aukštesniąja gamta, bet ne su davikliais, o su Tuo, kuris juos valdo.

Iš 2016 m. kovo 28 d. TV programos „Naujienos si Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Altruistai – egoistai

Buitinis ir dvasinis egoizmas

Neribotas egoizmo limitas

Klausimas. Sakėte, kad visas mūsų gyvenimas prabėga tarp meilės ir neapykantos. Tačiau kaip neapykanta siejasi su meile?
Atsakymas. Jei nebūtų neapykantos, nebūtų ir meilės. Jei ko nors nenorėčiau ir neprisipildyčiau tuo, tai kaip gi pajausčiau, kad myliu, mėgstu tai?
Meilės laipsnis, jos charakteris, dydis priklauso nuo neapykantos laipsnio, charakterio ir dydžio.
Neapykanta – jausmas, kai ko nors nekenčiu ir noriu būti atstu nuo to, arba, kai labai kenčiu, kad kažko neturiu. Tai visas santykių spektras. Tačiau be to, ko nekenčiu ir to, ką myliu, daugiau nieko nėra.
Esame sukurti iš noro mėgautis, todėl yra dalykų, kurių nekenčiu ir noriu būti toliau nuo jų, nes jie negatyviai veikia mano norą mėgautis. Taip pat yra dalykų, kuriuos mėgstu ir noriu būti šalia jų, nes jie teigiamai veikia mano norą patirti malonumą. Štai toks visas gyvenimas – tarp man gerų ir blogų dalykų, tarp neapykantos blogiui ir meilės gėriui.
Bet gal turime auklėti save, keisti supratimą apie gėrį ir blogį, kuo mėgautis, o kuo ne? Tam reikalingas auklėjimas, reikia keisti žmogaus požiūrį į tai, kas jam atrodo gera ir malonu, ir į tai, ką jis įsivaizduoja kaip blogą ir nemalonų.
Galime pakeisti savo požiūrį į visa tai ir orientuotis ne į tai, ką mėgstame ar ne, o į tiesą ir melą. Juk yra dalykų, kuriuos mėgstu, bet jie – neteisingi, kenkiantys man, ir yra dalykų, kurių nekenčiu, atstumiu, bet jie – teisingi. Taigi, man derėtų atkreipti į juos dėmesį, pažiūrėti atidžiau ir pamatyti, kad su jais iš tikrųjų pasiekiu gėrio.
Kitaip tariant, gyvenime reikia vadovautis ne instinktyviu arba auklėjant įgytu gėrio ir blogio (to, ką aš mėgstu ir to, ko nekenčiu) pajutimu, o aiškintis protu: kas iš tiesų gera, o kas bloga, remiantis ne „malonu“ arba „nemalonu“, o tuo, ką man verta jausti kaip gerą arba blogą.
T. y. blogį ir gėrį nustatysiu ne pagal savo skonį, įgimtą meilę ar neapykantą, o pagal absoliutų gėrį ir blogį – virš savo prigimtinių skonių.
Tai įmanoma, nes žmogus – sociali būtybė, galinti nustatyti, kas yra gėris ir blogis ne tik pagal savo kūniškus pojūčius, bet ir veikiama aplinkos. Juk man reikia kitų žmonių, jie gali mane gerbti arba priešingai – gėdinti. Kadangi esu lengvai pasiduodantis aplinkos poveikiui, galiu pakeisti savo vertybes, imti nekęsti to, ką anksčiau mėgau.
Tarkime, seniau norėjau daryti, kas į galvą šauna, bet staiga pajutau, kad aplinkiniai manęs negerbia, niekina dėl to, kad blogai elgiuosi, esu nevalyvas.
Supratau, kad neturiu pasirinkimo, turiu pasitaisyti, nes aplinkos poveikis man labai svarbus, esminis, jį labai stipriai jaučiu – tiek gerą, tiek blogą. Ir tuomet į savo panieką visuomenei imu žiūrėti kaip į man kenkiantį veiksnį, todėl stengiuosi keisti savo elgesį, požiūrį. Keičiu savo vertybes.
Šitaip galime pakeisti tai, ką mėgstame, ir tai, ko nekenčiame.

Iš 2016 m. vasario 16 d. 692-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Kodėl siekiame meilės?

Kas yra meilė?

Meilė – gyvenimo šaltinis

Nuomonė. Laimė ir teigiamos emocijos atrodo mums kaip absoliutus gėris. Tačiau būdami laimingi, mes linkę lengviau skriausti kitus. Laimė turi savo tamsiąsias puses, viena iš kurių – egoizmo didėjimas, mažinantis atjautą kitiems, slopinantis socialinių ryšių plėtrą.
Komentaras. Mūsų prigimtis – egoizmas, todėl kabalos mokslas aiškina, kad tik siekdami tikslo mes galime tapti laimingi. Ne jau pasiekę tikslą, o būtent jo siekdami. Juk kai tik kažką pasiekiame, užsipildome, tokia būsena tuoj pat nuvertėja. Todėl absoliuti laimė ne pasiekime, o pačiame siekyje.

Daugiau šia tema skaitykite:

Laimė ir jos siekimas – blogai!

Laimingo gyvenimo patentas

Į laimę vienu šuoliu

Klausimas. Pagal statistinius amerikiečių ir europiečių apklausos duomenis, kiekviena penkta didžiųjų Amerikos ir Europos miestų gyventoja nenori gimdyti. Prieš 40 metų vaikų turėti nenorėjo kas dešimta moteris.
Kas atsitiko su moterimis, jei nenorinčiųjų gimdyti skaičius padvigubėjo?
Atsakymas. Moterys prarado motinišką instinktą. Jos nenori gimdyti. O jei nori, tai būdamos apie 40 metų, kai, rodos, jau pagyventa dėl savo malonumo, dabar galima truputį pasivarginti ir su vaiku.
Jos nesuvokia, kad taip įklimpsta į skolą visam gyvenimui! Ir ne tik dėl pinigų, o dėl pareigų ir prievolių savo vaikui.
Mūsų dabartiniam didžiuliam egoizmui tai paprasčiausiai nepriimtina. Šiandien kiekvienas nori būti pats sau, visiškai laisvas! Ir netgi nedirbti. Turiu internetą, išmanųjį telefoną ir nenoriu būti susijęs daugiau su niekuo.
O čia privalau susisaistyti su kažkuo, kas instinktyviai priklausys nuo manęs ir nuo kurio aš instinktyviai tapsiu priklausoma.
Kai tik moteris pastoja, ji akimirksniu pradeda galvoti tik apie tą gyvybę, kuri joje auga ir kuriai ji turi atsiduoti. Iš esmės viso pasaulio ribos jai susitraukia iki mažojo gyvūninio mėsos gabalėlio joje. Ir viskas.
Kas toliau? „Pažvelkime 100–200 metų į priekį. Kas iš to, jei savo gyvenimą paaukosiu, kad pagimdyčiau, išauginčiau ir pastatyčiau ant kojų šią būtybę? Ar ji gyvens po 100–200 metų? Ne, negyvens. Aišku, ji turės palikuonių, t. y. vyks įprastinė biologinė reprodukcija. Kodėl turėčiau tame dalyvauti ir skirti tam visą savo gyvenimą?“
Klausimas. Moteris mano, kad vaikas atims iš jos šio pasaulio malonumus?
Atsakymas. Žinoma. Negana to, jai atrodo, kad vaikas uždaro ją į kalėjimą, lyg jai išrašomas skolos vekselis! Jis suriša jos rankas ir kojas, neleidžia galvoti apie nieką kitą, išskyrus jį patį! Ši būtybė prisiklijuoja prie jos ir traukia visą jos dėmesį į save.
Tai vyksta iš tikrųjų! Tokia yra prigimtis! Pamažu didindama moters, o ir vyro, egoizmą, gamta leidžia jiems truputį apsižvalgyti ir nesielgti automatiškai, kaip kad būdavo su visomis kartomis.
Privalau sukurti šeimą, gimdyti, auklėti vaikus, statyti namą, padėti vaikams įgyti išsilavinimą – viską, bet ką, ir numirti. O jie žiūrės, kaip mane užkasa, ir verks. Ir toks tėra visas mano gyvenimas?! – Taip svarsto mūsų sveikas egoizmas.
Žmogus to nenori! Jam nesvarbu, kur jį užkas, kokiu būdu ir kas. Tam jis moka mokesčius ir t. t. Jam reikia pagyventi. Jis nenori niekam įsipareigoti, o juo labiau „užkasti“ save jau dabar, jaunystėje.
Nieko nepadarysi. Tik jei žmogui svarbus kūrimo tikslas, kuris įpareigos jį išlaikyti šeimą, gimdyti, auklėti vaikus ir prisiimti visas kitas pareigas – jis tai padarys, bet tik tada, kai tai jam naudinga.
O naudinga taps, kai jis žinos, kad norėdamas pasiekti kūrimo tikslą privalo elgtis kaip paprastas žmogus, t. y. gimdyti vaikus, juos auklėti, išlaikyti, statyti ant kojų. Kartu jis privalo tobulėti pats ir tokiu būdu taisyti pasaulį!
Juk vaikui duodamas gyvenimą ir auklėdamas palieku jį po savęs, kad vaikas taip pat tobulėtų! Tik tai bus stimulas gimdyti! Kitaip, jei dabar kas penkta moteris nenori susilaukti vaikų, tai po poros metų nenorės kas antra. Ir beliks pusė milijardo Žemės gyventojų.
Klausimas. Idealiu atveju, ką gali galvoti moteris apie kūrimo tikslą, kad gimdytų?
Atsakymas. Mūsų kančios privers mus rasti aiškų atsakymą į klausimą, koks yra gyvenimo tikslas. O jis bus tik toks, kad atskleistume aukštesnįjį valdymą ir pamatytume, kur mus veda Gamta, arba Kūrėjas.
Kai atskleisime tai, sužinosime, kaip turime elgtis su viskuo, kad pasiektume aukštesnįjį, amžiną tikslą – amžiną, palyginti su mūsų gyvenimu. Štai tada mums tai bus naudinga, remiantis tuo pačiu egoizmu, ir mes gimdysime, auklėsime vaikus ir atsiduosime šeimai.

Iš 2016 m. kovo 2 d. TV laidos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Už šeimos išsaugojimą!

Kaip išsaugoti šeimą

Traška santuokos siūlės

Klausimas. Ką žmogui suteikia meilė?
Atsakymas. Meilė suteikia žmogui vidinį, gyvastį teikiantį švytėjimą. Gyvenimą.
Problema ta, kad meilė – kur kas gilesnis santykis, kuri privalome atskleisti tarpusavyje.
Kalbama ne apie tuos jausmus, kurie kyla dėl žmogaus vidinių polinkių, esančių jame iš prigimties ar įgytų auklėjant . Pirmiausia turime atskleisti tinkamas vertybes: suprasti, kas būtent yra meilė , kiek yra tarpusavio neapykantos, abipusio atstūmimo, ir jeigu taip, ką reikia daryti norint pasiekti meilę, juk gyvenimo šaltinis – tai meilė.
Klausimas. Mes turime atskleisti, kas yra meilė?
Atsakymas. Mes turime atskleisti gyvenimo paslaptį. Ši paslaptis susijusi su meile. Juk be jos nėra tęsinio.
Jeigu nebūtų traukos tarp pliuso ir minuso negyvojoje gamtoje, molekulių sąjungos ir atitolimo augalijoje, jei tarp gyvų objektų nebūtų tokių išskaičiavimų, kai jie nekenčia kits kito arba myli kits kitą (priklausomai nuo raidos lygmens), jeigu motina nejaustų meilės vaikui gyvūniniu ir žmogiškuoju lygmeniu, tai be šito gamta nesivystytų; neegzistuotų netgi pati paprasčiausia ląstelė.
Juk viskas egzistuoja priklausomai nuo meilės ir neapykantos, priklausomai nuo traukos ir stūmos. Šios dvi jėgos turi išlaikyti pusiausvyrą.
Tad ne šiaip sau kabaloje rašoma: „Visus nusikaltimus uždengs meilė“. Šios dvi bazinės, kūrinijos centre esančios jėgos turi išlaikyti tarpusavio pusiausvyrą, ir tada tarp jų bus tinkamas vystymasis etapais – toks, kad ir meilė, ir neapykanta pasieks begalinius mastus, ir taip atskleisime Begalybės pasaulį, tiesos pasaulį, o tai ir yra mūsų raidos tikslas.
Todėl mes dar atskleisime, kaip išsiaiškinti, kas yra meilė, juk tai gyvenimo šaltinis.

Iš 2016 m. vasario 16 d. pokalbio „Naujasis gyvenimas“, 692 laida

Daugiau šia tema skaitykite:

Kodėl siekiame meilės?

Meilė meilei nelygu

Kelias meilės pažinimo link

Klausimas. Meilė… Visi nori mylėti, būti mylimi, užsiimti mylimu darbu, lankyti mylimas vietas. Stipriai siekiame meilės. Jaučiu, kad visą gyvenimą ieškome meilės, norime būti mylimi.
Kodėl vaikomės meilės, kodėl siekiame šio stipraus jausmo?
Atsakymas. Todėl, kad mes tik kūriniai, ir mūsų prigimtis – noras mėgautis, o užpildo šį norą mūsų jaučiamas malonumas. Meilę kiekvienas jaučia priklausomai nuo to, ko siekia, kur jaučia tuštumą, kur jaučia, kad prisipildo.
Myliu žuvį, myliu mamą, myliu savo vaikus, myliu saulę, vėsą, šilumą – nesvarbu ką. Jeigu prisipildau tuo, ko siekiu, patenkinu savo norą, ir tai vadinu meile tam, kas man suteikia malonumą.
Yra dalykų, apie kuriuos žinau iš anksto, kad juos myliu: arba iš įpročio, arba iš prigimties, nes taip esu sukurtas. Ir yra dalykų, prie kurių pats save įpratinu, ir tada irgi juos myliu.
Galų gale tai, ką vadiname meile mūsų gyvenime, yra prisipildymas tuo malonumu, kurio siekiu, nes jis užpildo mano norą. O pojūtis, kad pripildau norą, vadinamas meile.
Tarkim, myliu žuvį. Tai reiškia, kad noriu ją suvalgyti ir pripildyti save žuvimi, gulinčia prieš mane ant lėkštės.
Klausimas. Ir vis dėlto labiau siekiame žmogiškos meilės, nei materialios…
Atsakymas. Meilė turi daug lygių – priklausomai nuo to, ką mylime, t. y. nuo ko prisipildome. Žmogui būtina prisipildyti, šį poreikį kabalos mokslas skirsto pagal norų, siekių laiptus. Šie laiptai prasideda nuo norų valgyti, mylėtis, turėti šeimą. Paskui – turto, garbės ir žinių troškimas.
Iš esmės, šie šeši norų tipai apima visus mūsų siekius ir prisipildymus. Jeigu siekiu kokio nors prisipildymo, vadinasi, aš jį myliu. Be to, myliu ne tik tą patį malonumą, bet ir jo šaltinį, kuris man tampa svarbus, nes jo padedamas patiriu malonumą.
Taip kuriame savo gyvenimą. Ir visas mūsų gyvenimas teka tarp neapykantos ir meilės.

Iš 2016 m. vasario 16 d. pokalbio „Naujasis gyvenimas“, 692 laida

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas yra meilė?

Besąlyginė meilė

Meilė meilei nelygu

Klausimas. Apie meilę per visą žmonijos vystymosi istoriją sukurta daug dainų, parašyta daug nuostabių romanų. Kita vertus, meilė sukėlė daugybę tragedijų ir karų. Apie ją taip daug pasakyta. Galbūt, tai pats aukščiausias žmogaus pojūtis. Kas gi yra meilė?
Atsakymas. Meilė – tai ypatingas žmogaus ryšys su kitu žmogumi ar kokiu dalyku. Aš galiu mėgti jūrą, muziką, malonius kvapus ir t.t., galima sakyti, kad juos myliu.
Kodėl aš myliu? Todėl, kad jie man teikia malonumą: mėgaujuosi jūra, muzika, kvapais, dangumi. Aš myliu tai, kas man malonumu, ir priešingai, nekenčiu to, kas man sukelia kančią, sukuria problemų. Taip kyla meilė arba neapykanta, būdinga ir žmonėms, ir gyvūnams.
Kai myliu tai, kas suteikia man malonumą, ir nekenčiu to, kas sukelia man kančią, vadinama egoistine meile. Tuo mes panašūs į gyvūnus: mylime tai, kas mums gerai, ir atsiribojame nuo to, kas blogai. Kitaip tariant, mylime ne objektą, o tą jausmą, kurį jis pažadina mumyse.
Pavyzdžiui, sutinku pažįstamą, kuris sako, kad išsiskyrė. „O kas atsitiko? – Meilė praėjo!“ Kitaip tariant, meilė egzistuoja, kol mėgaujamės vienas kitu. Net gydytojai šiandien tvirtina, kad po 2–3 metų meilė tarp partnerių dingsta.
Bet tai ne ta meilė, apie kurią kalbama kabalos moksle. Kabalos mokslas kalba apie meilę kaip apie tą, kas yra aukščiau egoizmo žmogaus, kuris kažką mėgsta. Meilė yra tai, ką kuriame dviejose plokštumose.
Yra tarp mūsų plokštuma santykių, kur gali būti ginčų ir net neapykantos, t. y. prieštaravimo vienas kitam. Ir kartu, aukščiau šių nesutarimų, mes kuriame ypatingą ryšį, vadinamą „meile“.
Mes daug su tuo dirbame, įdedame jėgų, laiko, pastangų ir kuriame jį. Tai vadinama „visus nusikaltimus padengs meilė“. Kitaip tariant, meilė kuriama būtent aukščiau „nusikaltimų“ – aukščiau prieštaravimų, kurie yra tarp mūsų.
Tik tokiu būdu du žmonės galės susijungti vienas su kitu, kad tarpusavio ryšys būtų geras, stiprus, sveikas, iš tikrųjų žmogiškas. Šis ryšys tarp žmonių, kurie supranta, kad jie – egoistai ir gali rytoj vėl susipykti, bet vis tiek stengsis pakilti aukščiau to, kad tarp jų būtų nuostabus, geras ryšys, vadinamas meile.
Ir tai ne ta meilė, kurios pagrindas yra seksualinis potraukis arba pripratimas, arba tai, kas gerai man šiandien, nors paskui gali būti priešingai.
Priešingai, tai meilė tarp žmonių – tarp vyrų, moterų, vaikų, tautoje ar žmonių grupėje, kai mes nežiūrime vienas į kitą kaip į malonumo teikėją, kurį mylime dėl to, kad juo mėgaujamės, tokis požiūris – gyvūninio lygmens.
Žmogaus lygmenyje mes kuriame tarpusavio meilės ryšį aukščiau viso to, ką gauname vienas iš kito – malonumus arba nemalonumus: man gali nepatikti kito įpročiai, vis tiek aš siekiu jį mylėti, sakykime, dėl to, kad mes priklausome vienai tautai.
O jau tada mes dirbsime ir ties klausimu, kaip mums suartėti vienam su kitu ir per šio pasaulio įpročius: fizinius, tautinius ir kitokius.
Kitaip tariant, meilė – tai didžiausia vertybė tarpusavio santykiuose žmonių, kurie susirenka susijungti vienas su kitu, nes privalo būti susiję ir pasirenka šį ryšį. Tada jie visą laiką to siekia.
Todėl yra pasakyta: „Visus nusikaltimus padengs meilė“. Mūsų santykiuose yra „nusikaltimų“ – įvairiausių nesutarimų, o aukščiau jų visą laiką kuriame meilę. Ir net daugiau: kuo daugiau nesutarimų, tuo stipresnė turi būti meilė – aukščiau jų.
Taip reikia auklėti žmones. Tada galėsime pasiekti būseną, kai aukščiau viso pasaulio, aukščiau visos žmonijos galėsime išskleisti meilės skėtį. Būtent tai ir yra meilė. Kitu atveju tai – viso labo fiziologinė meilė, kai tu myli tai, kas patinka tavo kūnui, – meilė kaip gyvūnų.
Tuo tarpu žmogiškoji meilė kuriama aukščiau visko, kas manęs netenkina kitame. Bet tam yra priežastis – aukštesnioji vertybė, dėl kurios ir privalau palaikyti gerus santykius su kitais.
Ir abu suprantame, kad įprastoje plokštumoje turime įvairiausių nesutarimų dėl šalies, gyvenimo būdo ir viso kito, tačiau bet kuriuo atveju priimame sprendimą, kad privalome būti susiję, nežiūrint į tai, kad esame kitokie ir skiriamės vienas nuo kito.
Mes kuriame šį ryšį, mūsų meilę, pamažu, palaipsniui, remdamiesi aukštesniuoju tikslu, kurį turime pasiekti kartu, tarpusavio ryšyje – aukščiau mūsų fizinių kūnų.

Iš 2016 m. vasario 14 d. programos radijo stotyje 103FM

Daugiau šia tema skaitykite:

Kelias meilės pažinimo link

Besąlyginė meilė

Nukreipta į tikslą meilė

Komentaras. Šiuolaikinės genetikos lygis jau leidžia parinkti lytį ir akių spalvą būsimam vaikui. Tokie kūdikiai vadinami „suprojektuotais kūdikiais“. Ką manote, ar teisinga programuoti būsimą vaiką?
Atsakymas. Mokslas mums suteikia begalę galimybių. Svarbu tai, kaip jas išnaudojame.
Komentaras. Tėvai nori, kad vaikui netektų kentėti.
Atsakymas. Tai visai kas kita. Jei turime tokią galimybę, aš už tai, kad būtų iš anksto nustatyta, ar vaikas sveikas, tai svarbiausia!
O jei galėtume atrasti ir laimės bei sėkmės geną, būtų visai gerai! Tačiau jo ten nėra. Jis – šiek tiek aukščiau, ne biologinių tyrimų lygmenyje.
Bet jeigu atsiras galimybė žmones padaryti fiziškai ir protiškai sveikus, žinoma, ją reikia išnaudoti.
Man gali prieštarauti, ypač religingi žmonės, kad viskas Dievo rankose. Tuomet apskritai nieko nesiimkite! Kodėl einate pas gydytojus ir t. t.?
Yra pasakyta: „Gydytojui suteikta teisė gydyti“. Juk gydymas apima ir diagnozę, ir kitus poveikio mūsų organizmui elementus. Todėl reikia nustatyti ir veikti! Jei ankstyvojoje nėštumo stadijoje bus galima nustatyti, kad moteriai gims neišsivystęs kūdikis, su neištaisomais defektais, teks nutraukti nėštumą.
Visų pirma, yra laikas, kai formuojasi vaisius, ir, reikia išmokti nustatyti jo savybes iki tol, kol jis susiformavo. Pirmosios trys dienos vadinamos spermos prisitvirtinimo prie gimdos sienelės laikotarpiu. Kitos 40 dienų – vaisiaus formavimosi laikotarpis, kuomet jis dar nelaikomas vaisiumi.
Jei per šį laikotarpį galėtume iš anksto pamatyti, kas su juo vyksta, tai kabalos, medicinos ir religijos požiūriu nėštumo nutraukimas nebūtų laikomas gyvybės atėmimu. Todėl turime veikti laikydamiesi tokių rėmų.
Jokiu būdu nesiruošiu eiti prieš aukštesniąją gamtą! Atvirkščiai, manau, kad po to, kai gemalas po keturiasdešimties dienų gauna sielą, remiantis šaknų ir šakų mūsų pasaulyje dėsniu, jau nebegalima kištis į jo vystymąsi. Bet visus jo polinkius dar iki to laiko galėsime nustatyti.

Iš 2016 m. vasario 15 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Amžinosios jaunystės paslaptis

Ligos – egoizmo padariniai

Visų ligų šaknis