Egoizmas – patikimas vedlys

Egoizmo vystymasis, Krizė, globalizacija

Mūsų dvasinio kelio ištakos prasideda nuo sudužimo. Egoizmą, susvetimėjimą ir neapykantą tarp mūsų turime laikyti kaip patikimą, paruošiamąją bazę išsitaisymo procese. Kai mokytojas Akiva pamatė dykynę Šventyklos vietoje, jis ėmė juoktis ir džiaugtis. O juk jis buvo išmintingiausias kartos žmogus, didžiausias kabalistas.
„Kaip galite džiaugtis šventumo griovimu? − paklausė jo.  − Juk sunaikinamas davimo siekis, pamintas meilės artimui kaip sau pačiam principas. Ar visų vilčių žlugimas gali būti priežastimi džiaugtis?“
Atsakydamas jis pasakė: „Niekada netikėjau, nežinojau, nejaučiau, kad įstengsime pasiekti visuotinio išsitaisymo. Tačiau dabar, kai sugriauta mūsų dvasinė struktūra, kai meilė, viešpatavusi tarp mūsų, sunaikinta, o tauta apimta nepagrįstos neapykantos, esu tikras, kad iš šio galutinio sudužimo visiškai išsitaisysime, visiškai išsilaisvinsime.“
Todėl visa, kas atsiskleidžia mums kiekvieną gyvenimo akimirką, – tai sudužimas, kurį teks ištaisyti. Kad ir kas su manimi vyktų, nuo esminių klausimų iki smulkmenų, šeimoje, darbe, manyje pačiame, kad ir kokia būtų savijauta, santykiai su artimaisiais ir pažįstamais, su tauta ir pasauliu, su visa tikrove – viskas atsiskleidžia tik dėl išsitaisymo.
Kartas nuo karto prieš mane atsiveria naujas paveikslas, prasiskverbiantis vis giliau į manąjį egoizmą. Šiame paveiksle turiu matyti nuolatinio Šviesos poveikio rezultatą, kuris iš esmės ir išjudina manyje vis gilesnius sluoksnius.
Pasaulį suvokiame savo egoizme ir todėl turime jį ištaisyti. Kokia ištaisymo esmė? Esmė ta, kad nešame žmonėms vienybę. Ypač dabar, kai visas pasaulis pradeda suvokti esamos situacijos blogį, mes padedame jam pajausti ir suprasti, kad „blogis“ − tai mūsų blogasis pradas.
Mūsų egoizmas – viso blogio priežastis. Tai matyti iš to, kas vyksta: negalime įvesti tvarkos, žmonės griauna pasaulį, žudo save, nutraukia tarpusavio ryšius, naikina gamtą… Su tuo slypinčiu mumyse blogiu negalime siekti gėrio, negalime kurti gero gyvenimo.
Diena iš dienos vis aštriau jaučiame krizę – kitaip tariant, pastebime, kad mūsų egoizmas griauna viską ir neleidžia mums sutvarkyti, subalansuoti, pagerinti mūsų gyvenimo. Bet, iš kitos pusės, turime suprasti, kad jis teisingai veda mus į priekį ir leidžia pasirinkti teisingą kelią į išsitaisymą, į gėrį. Lygiai taip pat atsiradusi liga parodo, kaip teisingai ją gydyti.
Tai suprasdami, turime būti dėkingi savo egoizmui ir mylėti jį už tai, kad jis parodo mums vietą, kurią reikia ištaisyti. Pasakyta, kad Faraonas priartino „Israelio sūnus“ prie Kūrėjo. Juk jis pradėjo juos spausti ir dėl to šie turėjo bėgti iš „Egipto“. Kitaip, jie būtų ten pasilikę.
Todėl pasakyta: „Eime pas Faraoną, nes Aš apsunkinau jo širdį.“ Čia slypi dvi priešingybės ir negalima apie tai pamiršti. Bet kokį blogį, kuris atsiskleidžia priešais tave, reikia stengtis ištaisyti, o ne sunaikinti.

Iš 2011 m. rugpjūčio 6 d. trečiosios kongreso Vokietijoje pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Sudužimas būtinas

Blogai yra nežinoti apie savo ligą

Į blogį – pro mikroskopą

Komentarų nėra

Komentarai

Privalote prisijungti, jei norite komentuoti.