Klausimas: Kodėl gamta taip sutvarkė, kad ligomis užsikrečiame vieni nuo kitų?
Atsakymas: Mes užsikrečiame ne tik ligomis, bet ir daugeliu kitų dalykų. Tai materiali mūsų nenormalių tarpusavio ryšių išraiška. Mes perduodame vienas kitam „dvasinius virusus“ – blogas mintis, negerą poveikį, o rezultatas – materialūs virusai. Aš nemoralizuoju, iš tikrųjų viskas nusileidžia iš aukštesniųjų sistemų. Žemesnėse sistemose nėra laisvos valios ir galimybės ką nors atlikti savarankiškai, jos tiesiog išjudinamos iš aukščiau.
Vadinasi, turime pakilti ten, kur atsiranda pasirinkimo laisvė, ir šį lygmenį paversti atskaitos tašku, kad nuo jo veržtumės aukštyn, o ne žemyn. Juk žemyn procesai sklinda jau automatiškai, pagal aukštesnėje pakopoje mūsų pasirinktą gėrį ar blogį: sėkmę ar nesėkmę.
Jeigu  neteisingai veikiame tame  sistemos lygmenyje, kuris mums suteikia galimybę laisvai rinktis, kad vienytumės vieni su kitais ir su Gamta, tada šis trūkumas persmelkia visas žemiau esančias sistemas. Ir argi svarbu, kaip tai pasireikš: epidemijomis, širdies ir kraujagyslių ligomis, cunamiais ar dar kaip nors? Be abejo, galima išstudijuoti šiuos mechanizmus, bandant nuspėti tolimesnius įvykius. Bet mane dabar domina visai kas kita – kaip išvengti šių problemų? O išvengti jų galima tik būnant sprendimų priėmimų lygmenyje ir aukštesnėse pakopose, kur įgyju gebėjimą daryti įtaką įvykiams. Mažiausiai ko man reikia, tai pakilti į tą „slenkstinę“ aukštumą, kad įgyčiau valios laisvę.
Taigi globaliais ir integraliais  mūsų laikais, kada visi priklausome vieni nuo kitų ir grimztame  į pasaulinę krizę, nėra prasmės užsiiminėti pavieniais padariniais visuotinės nelaimės akivaizdoje.
Žinoma, žmonės susirūpinę savo negalavimais, nes nesupranta, kur glūdi pasveikimo paslaptis. Kiekvienas klausia: „Kaip man išsigydyti? Kaip apsisaugoti nuo infekcijos?“ O atsakymas toks: „Negalite užtikrinti savo saugumo, apsisaugoti nuo ligų, jų atsikratyti ar išvengti, jeigu nesate tame lygmenyje, iš kurio jos kyla.“
Taip, turime  mediciną, bet ji tebando „lopyti skyles“. Tai nėra sprendimas, nes mums nuolat reikia naujų lopų, o ir senieji vis blogiau laiko. Galima ir būtina užkirsti kelią problemai dar jos ištakose.
Žmogus nenori apie tai girdėti, jis vis daugiau pinigų išleidžia gydymui, gauna biuletenį, guli ligoninėje, suteikdamas daug skausmo sau ir artimiesiems… Kam mums ir toliau plėtoti šį medicinos „smagratį“, jeigu matome, kad, nepaisant visų pastangų, ligų tik daugėja? Be to, jos tarsi „tampa modernios“ – tam, kad  kančios galiausiai paskatintų mus pasirūpinti pagrindine sistema, kurioje klystame, sukeldami blogį ir žalą.
Mūsų ligos – neišvengiamos, „automatinės“ šios problemos pasekmės. Todėl neverta jomis užsiimti atskirai nuo tikrosios priežasties. Laikas pakilti į tą lygmenį, kur „išrausime jas su šaknimis“.

Iš 2012 m. spalio 10 d. 81-jo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Visuma didesnė už savo dalis

Dvasia lemia sveikatą

Ligos – egoizmo padariniai

Klausimas. Kaip pasirinkti tinkamą partnerį? Kaip jį patikrinti?
Atsakymas. Reikia laikytis bendrojo gamtos dėsnio, pagal kurį visur siekiama pusiausvyros. Todėl, kuo didesnis partnerių panašumas, tuo labiau jie vienas kitam tinka.
Panašumą lemia vienodas auklėjimas, tos pačios vertybės, pasaulėžiūra, tokia pati reakcija į įvairias sudėtingas situacijas – tiek vidines, tiek išorines. Reikia ieškoti atitikimo, ir kuo partneriai panašesni, tuo didesnė tikimybė, kad šeima bus sėkminga.
Vadinasi, iš pradžių žmogus turi ištirti save, kad suprastų, kas jis toks. Ir tai daroma per pokalbius, bendrus renginius, seminarus. Pirmiausia reikia pažinti žmogaus prigimtį, išstudijuoti jo psichologiją, o tada ir pats imu suprasti, kas toks esu, kas skatina mane veikti, kaip reaguoju ir kodėl būtent tokia forma.
Reikia išsiaiškinti skirtingų tipų žmonių reakcijas į tą pačią problemą, standartines gyvenimo situacijas ir patikrinti, kaip panašiai mes reaguojame, kad galėtume vienas kitą suprasti. Net ir būdamas visiškai priešingos būsenos suprantu partnerio reakciją ir patekęs į panašią situaciją reaguočiau taip pat.
Tam reikia žmogų išmokyti įsijausti į  kitas būsenas, kad galėtų pažvelgti į save iš šalies. Jis turi patikrinti, kaip reaguoja į įvairias situacijas, ir suprasti, kiek savyje turi vidinių elgesio modelių, kiek reakcijų, vaizdinių jį sudaro. O tada reikia suprasti, kokie vaizdiniai formuoja kitą žmogų.
Toks būdas naudojamas ne tik ieškant partnerio, bet ir apskritai norint suprasti kitą žmogų. Reikia išsiaiškinti, kokias įvairias būsenas, reakcijas, nuotaikas, pokyčius jis gali patirti, kiek aš jį suprantu ir ar galiu įsijausti į jo būseną. Ar galiu įsivaizduoti save jo vietoje? Mes rodome ženklus, kad vienas kitą suprantame ir galime sutarti.
Tai žmogaus ir jo poelgio formų tyrinėjimas. Egzistuoja įvairūs žmonių tipai: cholerikai, sangvinikai, melancholikai, flegmatikai. Psichologija apibūdina tikslius šių standartinių tipų požymius ir moka nustatyti, kurie iš tų žmonių vienas kitam tinka. Tokiu būdu žmones galima suskirstyti į grupes – tai ne problema. O dalyvaudami seminaruose, aptarimuose, žaidimuose, kuriuose užmezgami ryšiai, jie patys supras, kas jiems labiau tinka.
Renginiai pradedami pokalbiais, paskaitomis, kurios padeda vienišiems žmonėms suprasti, kokia yra žmogiškoji prigimtis, kaip stipriai mumyse reiškiasi egoistiniai polinkiai ir kaip smarkiai priklausome nuo aplinkinių nuomonės, t. y. esame priversti paklusti savo vidiniams polėkiams ir išoriniam spaudimui.
Mūsų elgesį lemia įpročiai, kuriuos mums įskiepija auklėjimas. Reikia pasistengti atpažinti savyje tuos įpročius ir suprasti, kad kitas žmogus – tai sudėtinga asmenybė, kurioje persipina daugybė įpročių, ir aš negalėsiu žmogaus rikiuoti kaip panorėjęs.
Juk kiekvienas iš savo partnerio tikisi, kad šis reaguos tiksliai taip, kaip reaguoju aš, ir visada elgsis taip, kaip aš noriu. Bet jeigu suprasiu kitą žmogų ir sutiksiu, kad kiekviename mūsų yra visas rinkinys įvairiausių žmogiškųjų vaizdinių, tai pirmiausia man teks prie jo prisitaikyti. Kitaip man nepavyks užmegzti su juo ryšio.
Tokiu būdu aš tampu lankstesnis kito atžvilgiu, iš visų jo ir mano vidinių modelių stengiuosi sukurti tai, kas mums abiem tinka kiekvieną sekundę. Taip mes studijuojame šią elementarią žmogaus elgesio ir apskritai žmonių visuomenės sociologiją.
Reikia veikti būtent taip, juk visa gamta siekia pusiausvyros, susijungimo pagal kiekvieną akimirką pasiekiamą panašumą. Bendroje sistemoje viskas priklauso nuo to, kaip elementai vienas kitam tinka, taip pat turi reikšmės ir elementų jungimasis į vis didesnius darinius, kol sukuriama visuomenė. Kiekvienas turi savo laisvę, bet žino, kaip gali prisitaikyti prie kitų. Nuo to priklauso visuomenės sutarimas.
Ta pati taisyklė galioja ir šeimoje, ir to turime išmokyti kiekvieną. Tada žmogui, esančiam didelėje visuomenėje, yra gerai, ir šeimoje vyrauja taika. Visur veikia tie patys dėsniai.
Tam, kad gyventų šeimoje, kiekvienas žmogus turi tapti psichologu – nėra kito pasirinkimo! Mūsų situacija tokia, kad kitaip nepavyks sukurti tarpusavio ryšio. Anksčiau šis ryšys buvo natūralus, kaip tarp gyvūnų. Bet dabar iš gyvūninio lygmens pakilome į naujojo žmogaus lygmenį, ir todėl privalome mokytis užmegzti ryšį tarsi dirbtiniu, mūsų prigimčiai nebūdingu metodu.
Žmogus nėra primityvus egoistiškas gyvūnas. Jis turi papildyti savo egoizmą taip, kad kitų neatstumtų, o pasiektų bendrą ryšį. Todėl man reikia visą laiką po truputį riboti savo egoizmą ir įsileisti kitą į savo erdvę. O partneris įleidžia mane į savo teritoriją, ir tada mes kuriame tarpusavio ryšį.
Aš – tai vienas ratas, o partneris – kitas ratas, ir mes savo ratus artiname taip, kad kiekvienas galėtų įeiti į atsiradusią bendrą sritį, nors kol kas ji nedidelė. Ir tada mes tikriname šią bendrą teritoriją, rūpinamės, kad nuolat ją puoselėtume ir saugotume. O tai įmanoma tik atsižadant savęs.

Iš 2013 m. birželio 6 d. 196 pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Šeima – kaip visatos centras

Šeima – dvasinio kilimo priemonė

Meilės atgimimas

Klausimas: Muzika yra reikšminga mūsų gyvenimo dalis. Sakoma, kad muzika yra universali kalba, kuriai nereikalingi žodžiai. Ji stipresnė už žodžius ir prasismelkia tiesiai į širdį – atveria žmonių širdis, sujungia jas. Kas yra muzika?
Atsakymas: Muzika – tai kalba, kuri gali išreikšti giliausius žmogaus vidinius išgyvenimus. Ji gali sujaudinti, pakelti, pakeisti nuotaiką, minčių tėkmę.
Muzika (priklausomai stiliaus) gali pernešti mus iš vienos vietos į kitą. Vos pagal keletą garsų ar akordų jaučiame, kokiai tautai ji priklauso: ar girdime kinų melodiją, ar Europos, Indijos, Lotynų Amerikos.
JAV yra susimaišę įvairiausi nacionaliniai stiliai iš viso pasaulio, išėjo tarsi kokios muzikinės salotos, išplitusios po visą pasaulį, nes tiko didžiumai žmonių.
Muzika akimirksniu sukelia prisiminimus ir pagimdo ypatingus išgyvenimus. Žodžiai mus pasiekia per protą, todėl turime įjungti palyginimų mechanizmą, atmintį, o muzika akimirksniu ištraukia jausmus iš atminties, pažadina juos mumyse, norime to ar ne. Mums nereikia pastangų muzikai suvokti. Ji prasiskverbia į žmogų neatsiklausdama.
Muzika mums siejasi su aplinkybėmis, kuriose jau skambėjo: su laiku, judėjimu, vieta, įvykiais – visa tai nedelsiant nubunda mūsų atmintyje kartu su išgirstais garsais. Muzika – tai visas pasaulis.
Visi mūsų jutimo organai, išskyrus regėjimą ir klausą, skurdūs, tarsi nepakankamai išsivystę. Kvapai mums labai svarbūs, mūsų uoslė išsivystė, kai dar gyvenome medžiuose, bet kai nusileidome iš medžių ir tapome žmonėmis, dirbdami įvairiausius darbus, nebūdingus gyvūnams, ją susigadinome.
Skonio pojūčiai taip pat pablogėjo dėl to, kad jau nesame gyvūnai. Kažkada pagal skonį ir kvapą skyrėme, kuris maistas mums tinka, o kuris ne. Šiandien nebegalime. Mes išleidžiame daug gero skonio ir kvapo produktų, kurie iš tikrųjų mums nuodingi.
Uoslė irgi ribota, viskas supainiota mūsų gyvenime. Mes negyvename tarp paprastų, natūralių dalykų, kurie atitiktų mūsų prigimtį. Gaminame galybę nenatūralių produktų ir reiškinių, kurie klaidina mūsų regėjimą, klausą, uoslę, lytėjimą, skonį. Juose nelikę nieko natūralaus, kuo galėtume vadovautis.
Iš visų girdimų garsų muzika daro mums didžiausią įspūdį. Stipriau už ją veikia tik kūdikio verksmas ar oro pavojaus sirena, kurie iš karto mus pabudina.

Iš 2014 m. balandžio 27 d. 359 pokalbio apie naująjį gyvenimą

Klausimas: Anksčiau buvo įprasta ilgai merginti moterį. Mūsų laikais tai praktiškai nevyksta. Ar tai turi įtakos kuriant tvirtą šeimą?
Atsakymas: Mūsų laikais merginimas praktiškai išnyko. Tačiau kažkokie santykiai egzistuoja, pavadinčiau juos ne merginimu, o flirtu – kvietimu pradėti santykius.
Reiktų įvesti visus psichologinius elementus, susijusius su tarpusavio santykiais. Siekiant tvirtų vedybinių santykių, reikėtų pradėti iš tolo, nuo vidinio tarpusavio supratimo. Nereikia skubėti, reikia, kad poreikis susijungti taptų daugialypis.
Neverta skubėti su fiziniu kontaktu. Kontaktas turėtų būti jau subrendusio noro proveržis. Labai blogai, kad visi trumpalaikiai ryšiai to neturi, santykiai šiais laikais labai paviršutiniški.
Žmonės trumpam susieina ir tuoj pat išsiskiria , vėl susieina ir vėl išsiskiria. Tai vyksta nuolat, tarsi kiekvieną dieną ieškotum kažko naujo. Tačiau šiame procese nėra nieko naujo, žmogus net nemato, su kuo suartėjo.
Fiziniam suartėjimui reikalingas vidinis kontaktas, leidžiantis man pajausti, kaip mėgaujasi mano partneris, kaip jis nori, kad mėgaučiausi aš. Šiame vidiniame ryšyje, kuriuo abu mėgaujamės, gimsta meilė. Viskas susijungia: mūsų jausmai, seksas , net protas.
Protas leidžia man pažinti partnerį kaip asmenybę, o partneris gali pajausti mane. Kai vienas kitą liečiame, šią intymumo akimirką mus jungia vienas jausmas. Seksas – pats žemiausias pojūčių lygmuo. Mes turime 5 pojūčius: regėjimą, uoslę, skonio receptorius ir lietimo pojūtį.
Lietimo pojūtis – paskutinis, pats grubiausias pojūčio per odą lygmuo, kuris ir sudaro intymių santykių pagrindą. Sekso esmė: mes tiesiog trinamės vienas į kitą. Tačiau dėl papildomų jausmų: noro suteikti vienas kitam malonumą, mes pakeliame seksą iš primityviausio lygmens ant Ketero pakopos, iki paties didžiausio pasitenkinimo lygmens. Todėl seksas laikomas didžiausiu malonumu pasaulyje.
Būtent dėl vidinio ryšio seksas tampa didžiausiu malonumu, kitaip jis liktu žemiausiame lygmenyje, kaip paprasčiausias lytėjimas.
Šiandien prikurta daug įvairių priemonių, kurios padeda moterims ir vyrams pajausti lytinį pasitenkinimą be partnerio. Jeigu mums daugiau nieko vienas iš kito nereikia, nereikia vidinio ryšio, tai labai paprasta rasti partneriui mechaninį pakaitalą.

Iš 2013 m. birželio 9 d. 196-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Klausimas: Kaip teisingai išnaudoti laiką: praeitį, dabartį ir ateitį? Ar verta gaudyti dabarties akimirką, kad gyventum tik čia ir dabar?
Atsakymas: Jei jaustume tik šią akimirką, o ne praeitį, dabartį ir ateitį, tai arba pakiltume virš laiko, arba numirtume. Viena iš dviejų.
Mirusieji išsilaisvina iš laiko pojūčio ir nejaučia jo pokyčių, tačiau tai nėra laisvė, kurios ieško žmogus. Gyvūnai ir augalai kažkaip jaučia praeitį, dabartį ir ateitį, netgi negyvas akmuo išlaiko atmintyje tai, kas su juo vyksta.
Nors mums šie reiškiniai nežinomi, tačiau akmuo jaučia išorinį poveikį ir matyt kažkaip suvokia praeitį, dabartį ir ateitį pagal savo pasipriešinimą išoriniam poveikiui.
Todėl jausti tik vieną iš trijų laiko tarpsnių reiškia prarasti gyvenimo pojūtį. Tačiau įdomiausia –   pakilti virš praeities, dabarties, ateities pojūčio, imti juos kontroliuoti, kitaip tarint, valdyti su manimi vykstančius procesus. Reikia išsiaiškinti, kaip galiu valdyti praeitį, dabartį ir ateitį kaip tam tikrą išorinio šaltinio poveikį.
Jei susijungiu su šiuo šaltiniu, tiriu  jį, tada pradedu valdyti šiuos tris laiko tarpsnius ir tampu laiko, savo gyvenimo šeimininku. Galiu lengvai persikelti iš praeities į dabartį, ateitį ir atgal iš ateities į dabartį ar praeitį. Galiu pakilti virš jų ir daugiau nuo jų nepriklausyti.
Pats keisiu laiką, o ne laikas keis mane. Visa tai priklauso nuo to, kaip sugebėsiu įveikti savo norą mėgautis – tą organą, kuriuo jaučiu laiko pokyčius. Jei pakylu aukščiau savo egoistinio noro ir visiškai nuo jo išsilaisvinu, tai liaujuosi jautęs praeitį, dabartį ir ateitį kaip savo gyvenimą.
O su kuo gi tada save sieju? Turiu žinoti visą savo noro vystymosi laiko ašį: kaip jis buvo sukurtas, kaip keitėsi ir kokią formą turi pasiekti. Norint visa tai žinoti, būtina pakilti į kitą lygmenį, vadinamą kūrimo programa.
Kiekvienas šio pasaulio objektas turi savo praeitį, dabartį ir ateitį, t. y. priežastį ir pasekmę. Visuomet turiu įvertinti priežastį, tada galėsiu lengvai tirti, išvysti visas pasekmes. Jeigu tiksliai žinau priežastį, tai netgi dar nematydamas rezultato žinosiu, kas nutiks. Priežastyje slypi visos būsimos jos pasekmės.
Taip prieinu prie svarbiausio gyvenimo klausimo: „Kur jo šaltinis? Iš kur atėjau? Kas yra žmogus? Kas mane sukūrė? Kokia jėga mane valdo ir į kokį tikslą veda?“
Jei galėčiau atsakyti į visus šiuos klausimus, galėčiau valdyti savo gyvenimą ir išsilaisvinti iš laiko pančių.

Iš 2014 m. balandžio 17 d. pokalbio „Naujasis gyvenimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Laiko šeimininkas

Erdvė ir laikas – subjektyvūs

Anapus Didžiojo sprogimo

Klausimas: Sakote, kad šeimoje nuolat reikia vienas kitam nusileisti. Kaip tai realizuoti?
Atsakymas: Supraskite viena – niekam nedaliju jokių patarimų. Tačiau yra sąlygų, kurių laikydamasi šeima gali sėkmingai egzistuoti, jei sutuoktiniai visąlaik vienas kitam nusileidžia.
Visi supranta, kad jei tai būtų įmanoma, viskas būtų normalu. Bet kaip išsilaikyti šioje srovėje? Tai įmanoma, tik jeigu mus sups atitinkama aplinka ir atitinkama visuomeninė nuomonė, kurią be perstojo palaikysime, kaip šilumą namų židinyje.
Jei toks teigiamas pavyzdys visąlaik bus rodomas per televiziją, internetą, bendraujant su žmonėmis, jei panašius santykius tarp porų stebėsime gatvėje ir kitose viešose vietose, tada pajausime vidinį poreikį tapti tokie, kaip visuomenė.
O jei vietoje to prieš akis mirgės prievartos ir grubaus elgesio vaizdai, tai nieko gero neišeis. Kartais ieškodamas mane dominančios informacijos, įsijungiu rusiškus televizijos kanalus ir užtaikau humoristines laidas.
Negaliu jų pakęsti, nes jos nukreiptos į kito žmogaus pažeminimą, užgauliojimą, spaudimą, siekimą pabrėžti žmonių nelygybę, neigiamas vyrų ir moterų savybes. Tai negeras, nedoras humoras, vedantis į šeimos degradaciją.
Matau, kaip tūkstančiai žmonių sėdi ir juokiasi, nesuprasdami, kokią šeimos egzistavimo metodika jiems per tai yra įskiepijama. Žmogus galvoja, kad tiesiog pailsėjo ir pasijuokė, tačiau jis nė nenumano, kad pasąmonė užfiksavo itin blogą šeimos gyvenimo pavyzdį. Jis mato, kad taip priimta, kad galima taip elgtis, nes visi taip elgiasi ir seka tokiu pavyzdžiu.
Juk gimstame tušti, ir mus, kaip kompiuterius, vis pripildo įvairiomis programomis, pagal kurias veikiame. Todėl reikia galvoti, kaip sukurti atitinkamą teisingą aplinką, tada norom nenorom suprasime, koks normalus šeimos gyvenimas, o kitaip – laukia skyrybos. Mes matome, iki ko viskas priveda.
Klausimas: Tai reiškia, kad didžiuliame sraute neigiamos, mus griaunančios informacijos turime sukurti oazę, kuri bus mūsų tvirtybės ir palaikymo šaltinis?
Atsakymas: Žinoma. Juk egzistuoja lieknėjimo kursai ir visokie kitokie psichologiniai kursai, kur ateini į grupę ir ši tave nuteikia atitinkamam elgesiui. Tu matai, kaip einasi kitiems žmonėms ir seki jų pavyzdžiu.
Taip ir čia. Tik grupė vargu ar padės, mat santykiai šeimoje keičiasi kas minutę ar net sekundę, mes visą laiką į juos pasinėrę. Todėl čia reikalinga didesnė, be paliovos veikianti aplinka.

Iš 2014 m. gegužės 28 d. pokalbio apie šeimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Išlaisvinant meilę iš nebūties

Šeima – kaip visatos centras

Trumpa integraliojo mokymo kurso apžvalga. Šeiminiai santykiai

Klausimas: norėčiau tapti laiko ir savo gyvenimo šeimininku. Sakėte, jog tam turiu pasikeisti vietomis, t. y. aplinkinį pasaulį paversti svarbesniu už save. Bet kaipgi dėmesį nuo savęs nukreipti į išorę?
Atsakymas: perkelti svarbą nuo savęs į tai, kas tavo išorėje, reiškia pereiti į antimateriją. Ir tai ne tas materialus antipasaulis, apie kurį kalba fizika, o kur kas didesnis matavimas.
Klausimas: bet kaip tai įmanoma, kad man kitas žmogus taps svarbesnis už mane?
Atsakymas: tai vadinama suvokimo organų inversija, norų perversmu. Nūnai tavo norai – mėgautis dėl savęs. O tau reikia pajausti, kad mėgaujiesi dėl kito žmogaus.
Tai nereiškia, kad tu įsivelki jo vidun tarsi į jo kūną persikelianti dvasia ir ten mėgaujiesi. Tada tai vėl būtų egoistinis užsipildymas, kaip kad mėgaujasi motina, jaučianti kūdikį ir besirūpinanti tik juo, gyvenanti tik jo norais.
Lieki savo kūne, bet kitą žmogų suvokį kaip svarbesnį už save. Ir tai visiškai kitokia meilė nei egzistuojanti mūsų pasaulyje. Šis žmogus tau visiškai svetimas ir tu nejauti jam jokios natūralios meilės – kaip kad jauti savo vaikams ar sutuoktiniui.
Tik toks perversmas leidžia tau būti savo savo gyvenimo šeimininku, juk tu kerti laiko ribą.
Laikas atsirado Didžiojo sprogimo akimirką. Todėl tau reikia grįžti už jo ribų, pakilti virš taško, kur sukurta materija. Ir tada liaujiesi išgyvenęs tą dabar tavo egoistiškai jaučiamą subjektyvaus laiko potyrį, laiką imi suvokti kitame žmoguje, vertindamas tai, kad gerai ar blogai jam.
O tai jau kardinalus pokytis, juk tu iš gaunančiojo virsti duodančiuoju, ir šitaip tampi laiko ir savo gyvenimo šeimininku.

Iš 2014 m. balandžio 17 d. pokalbio „Naujas gyvenimas“ Nr. 352

Nuomonė: Baimė – tai evoliucijos produktas. Visos baimės, įsitvirtinusios raidos metu, laikomos naudingomis ir lieka su mumis.
Šiuolaikinė Vakarų Europos visuomenė – tai visuomenė stipriai jaučianti emocinę negerovę, narciziška, yra įsitikinusi, jog viskas turi būti idealu. Manoma, kad žmogus būti geriausias, o tai visiems iš esmės net neįmanoma, dėl to kyla nerimas, neatitinkama standartų.
Komentaras: aplinka kiekvienam apibrėžia, iškelia gyvenimo tikslą. Jei vystytumės džiunglėse, siektume tapti geresniais kariais. Tad nuo neurozių reikia gydyti ne žmogų, o aplinką.
Vos tik ji pakeis savo raidos vektorių, priims dvasinius idealus – lygybę, brolybę, tarpusavio pagalbą, žmogaus vertinimą pagal jo indėlį į visuomenę – tada visi pasijaus esą it gerose mamos rankose.

Klausimas: kaip paprastai paaiškinti, kam žmonėms būtina vienytis?
Atsakymas: matome, kad gamtoje visada egzistuoja dvi priešingos jėgos: pliusas ir minusas, šiaurė ir pietūs, ir viena be kitos negalima. Bet kuris reiškinys susideda iš dviejų priešingų jėgų derinio, beje, neigiama jėga ne ką mažiau gyvybiškai reikalinga nei teigiama.
Kažkada mėginta išnaikinti kaimenes puldinėjusius vilkus. Tai atvedė prie katastrofiškų pasekmių – buvo sukurta tokia nedarna gamtoje, kad prasidėjo įvairiausios problemos: nuo epidemijos krito avys ir kiti gyvūnai, kuriais mito vilkai.
Gamtoje nėra naudingų ar žalingų jėgų. Abi jėgos reikiamos: tiek teigiama, tiek neigiama, ir jos abi privalo išlaikyti tarpusavio harmoniją.
Tiesa, žmogiškoje pakopoje veikia tik viena jėga – mūsų egoizmas, tai neigiama jėga, neturinti sau jokios teigiamos jėgos atsvaros, su kuria turėtų būti darnoje. Todėl mums reikia tarpusavyje susivienyti, kad pasitelkę tą neigiamą jėgą paverstume ją teigiama.

Iš 2014 m. birželio 8 d. pamokos pagal straipsnį „Tarpusavio garantija“

Klausimas: Kaip auklėtojui įgyti autoritetą tarp vaikų?
Atsakymas: Paprastai auklėtojas įgyja autoritetą tuo atveju, kai parodo vaikams, kad visiškai juos supranta, gali būti lygus su jais, gina juos ir yra jiems reikalingas, kad sukurtų geresnį ryšį tarp jų ir išorinio pasaulio.
Neblogai būtų inscenizuoti iš anksto paruoštą „nemalonumą“, kad  auklėtojas galėtų jį išspręsti, apginti vaikus ir parodyti, tarkim, policininkui arba valdžios atstovams, kokie brangūs jam vaikai ir kad jis pasiruošęs dėl jų pasiaukoti.
Autoritetas – tai tas, kuris eina priekyje, aukojasi prisiimdamas bet kokius nemalonumus, nors pats dėl jų nekaltas ir neturėtų už juos atsakyti.
Žinome, kad jaunimui būdingas itin užaštrintas savigarbos jausmas – jie pasiruošę bet kokiems veiksmams, netgi savižudybei, kad tik neprarastų savojo „aš“. Ir kai vadovas parodo, kad yra pasiruošęs palaikyti jų pusę ir juos ginti, jis iš karto tampa ne tik savas, bet ir aukštesnis.

Iš 2013 m. sausio 12 d. TV programos „ Pokalbiai su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Gerai pamiršta sena

Kur ta mokykla, kuri auklėja Žmogų?

Kaip auklėti vaikus?