Klausimas: Pastaruoju metu plinta paauglių depresija, išsekimas, nenoras gyventi. Kaip šią problemą spręsti šeimoje?
Atsakymas: Tai pasąmoningos problemos. Jos kyla ne todėl, kad paauglys kenčia nuo nelaimingos meilės ar problemų mokykloje. Jį jaudina bendravimas tarp bendraamžių, o ne pati mokykla, kuri jam yra ne daugiau kaip vieta konkuruoti, kuris geresnis ir stipresnis.
Todėl tėvai turi pasistengti paversti savo namus klubu, kuriame renkasi jo vaiko draugai, kad vaikas nejaustų tėvų kaip trukdžio. Geranoriškas bendravimas – pats svarbiausias faktorius, užkertantis kelią vaikų depresijai. Tai tikslinga psichologiniu ir materialiniu požiūriu. Geriau leisti jiems bendrauti savo teritorijoje nei pavojingose vietose.
Klausimas: Integraliojoje metodikoje yra labai įdomus pratimas. Tarkim, vienas sutuoktinis yra blogos nuotaikos, depresyvus, tuo tarpu antras – džiaugsmingas ir linksmas. Kad ištrauktų nuliūdusįjį sutuoktinį iš depresijos, kitas turi įeiti į jo padėtį, pažiūrėti į pasaulį jo akimis ir po truputį kartu su juo išeiti iš negatyvios būsenos. Ar galima tai pritaikyti paaugliui?
Atsakymas: Tai labai sunku pritaikyti paaugliui. Net neįmanoma. Net jeigu parodysite, kad esate pasirengęs su paaugliu suartėti, sudirginsite jo savigarbą ir sukelsite pasipriešinimą: „Nenoriu!“ Būtina suprasti paauglių psichologiją. Tai būdinga ir suaugusiesiems, kurie tokiu atveju iš karto dar labiau pasipučia ir pradeda didžiuotis.
Todėl geriausia vaiką sudominti tuo, kas jį traukia: sportu, šokiais ir t. t. Tokiame amžiuje fiziniai užsiėmimai geriausiai padeda išmesti iš galvos visas nesąmones. Puiku, jeigu turite didelį batutą, ant kurio galima pašokinėti. Tai iškratys visas kvailystes. Galima surengti namuose šokių vakarą ar šiaip ką nors veikti draugų būryje.

Iš 2013 m. sausio 11 d. TV programos „Pokalbiai su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Naujoji žmonija tik po 15 metų

Kaip auklėti vaikus?

Gerai pamiršta sena

Klausimas: Integralioji mokymo forma leidžia pedagogams ir tėvams suprasti tuos klausimus, kurie paprastai niekur neaptariami, pavyzdžiui, kad nuo trejų iki šešerių metų amžiaus vaikui reikia perteikti globalaus pasaulio vaizdą per integraliąją metodiką. Aišku, jie sakys: „Jūsų idėja gera, bet kaip ją įgyvendinti?“
Atsakymas: Tikroji auklėjimo sistema numato pirmiausiai tėvų, o jau paskui vaikų auklėjimą. Kadangi vaiko auklėjimas turi prasidėti nuo nulinio amžiaus, tėvai privalo žinoti, koks turėtų būti teisingas požiūris į vaiką ir kokius įgūdžius formuoti. Vaikas, įsiurbiantis viską iš supančios erdvės, kaip koks mažas gyvūnas junta tėvų tarpusavio santykius, supančios jį aplinkos požiūrį ir t.t.
Taigi, nieko naujo neduodame, o tiesiog akcentuojame tai, kad teisinga aplinka formuoja žmogų, sukuria jam gerą, gražų inkubatorių – nieko daugiau.
Nematau prasmės ypatingai išskirti, kuo skiriamės nuo kitų. Mes akcentuojame kai kuriuos elementus, kuriuos visi pamiršo ir seniai nebenaudoja, pavyzdžiui, kaip veikia buvimas rate, kad vaikai turėtų galimybę pasikalbėti, aptarti tarpusavyje kažkokią temą.
Vaikų darželyje paprastai kalba auklėtoja, o mokykloje vaikus susodina pagal vokiškąją sistemą, taigi, jie žiūri arba į lentą, arba į kompiuterį, o mokytojas stovi priešais klasę.
Tačiau teisingas lavinimas yra toks, kai mokytojas nusileidžia pas vaikus. Net jeigu mokomasi pagal vokiškąją sistemą, mokytojas vis tiek privalo nusileisti pas mokinius ir organizuoti tarp jų pokalbį (aptarimą).
Juk mama, žaisdama su vaiku arba skaitydama jam knygą, elgiasi su juo kaip su lygiu. Lygiai tas pat ir čia. Tai minkštas, natūralus būdas, dabar visiškai užmirštas, pavirtęs į kažkokį šabloną, į kažką negyvo.

Iš 2013 m. rugsėjo 24 d. TV programos „Per laiką“

Daugiau šia tema skaitykite:

Mūsų mokykla – nelygybės mokykla

Viltis – auklėjimas

Kur ta mokykla, kuri auklėja Žmogų?

Klausimas. Jeigu būtent mes taisome tai, kas reikalinga plačiajai auditorijai, ir kildami prisijungiame jos norus, tai ką daryti kitiems žmonėms?
Atsakymas. Žinoma, mes neatimame iš jų darbo.
Klausimas. Vadinasi, jie irgi patiria kelio, kuris veda į vienybę, peripetijas?
Atsakymas. Jie turi patirti tas pačias būsenas, kaip ir mes, tik nestipriai.
Tarkime, aš dirbau pusę amžiaus kurdamas kompiuterį. Pagaliau parsinešiau jį namo ir įjungiau. Tik spėjau nusisukti, kai mano anūkas tuoj pat prisėdo prie kompiuterio ir pradėjo spaudinėti klavišus. Aš žmogus rimtas, pripratęs kruopščiai studijuoti instrukcijas, o jis man meta: „Seneliuk, čia viskas paprasta! Tuoj išbandysiu keletą dalykų ir viską parodysiu.“
Jis mokosi „instinktyviai“, intuityviai, „vidumi“, lengvai suvokia, kaip pasiekti rezultatą. Pasirodo, kompiuteris sukurtas pagal jo, o ne mano supratimą. Man šio kompiuterio sukūrimas kainavo daug jėgų, o anūkui nereikia jokių pastangų, jis tai pagauna natūraliai. Kitaip tariant, aš atlikau didelį ištaisymą tam, kad anūkas viską gautų lengvai. Ir dabar jis galės geriau už mane dirbti mano sukurtu instrumentu.
Taigi čia slypi dvi priešingybės, dvi pakopos: mes atliekame platesnio užmojo ir sunkesnį darbą, o kiti tarsi skina mūsų darbo vaisius ir lengvai pakyla į savo kartos lygmenį.
Jiems viskas bus kur kas paprasčiau ir natūraliau. Mes metų metus sunkiai dirbame, kad pasiektume kokių nors rezultatų, surastume seminarų formą, padedančią kelti naujus klausimus, o jie tai pagaus iš karto: „Aišku, kad reikia daryti būtent taip.“ Būtent todėl, kad mes dabar dirbame, prakaituojame ir abejojame, jie visą vaizdą susikurs akimirksniu.
Klausimas. Ar reikia tokiu atveju visam pasauliui bent kartą apsilankyti seminare? Ir tada toliau viskas vyks automatiškai? Ar mums teks nuolat kreipti žmones?
Atsakymas. Jie įgaus jausmą ir protą „automatiškai“, kad ir kokiomis formomis vyks šis procesas.
Apskritai kiekviena dvasinio vystymosi pakopa yra priešinga ankstesniajai, todėl remiantis vienos būsenos charakteristikomis negalima numatyti kitos būsenos.
Manau, žmonės pajus, kad susivienijimas seminaro forma suteikia jiems galimybę spręsti visas gyvenimo problemas. Ir tada jie patys ieškos ir perims šią metodiką per internetą, televiziją ir t. t. – be ilgų svarstymų, kaip vaikai, kuriems nereikalingos darbo kompiuteriu instrukcijos. Na, o šiuolaikinė „mada“ trumpalaikė.
Klausimas. Tai gal mums tiesiog reikia išplatinti žinią apie naują metodiką? Paskelbti ją kuo platesnei auditorijai?
Atsakymas. Ne. Jeigu mes nelabai stengsimės, tai ir kiti nieko neveiks. Anūkas sumanus tik todėl, kad jo senelis ir tėvas visą gyvenimą dirbo ir „uždirbo“ jam naują protą, naują supratimą.
Mums reikės labai stengtis, kad pasiektume tam tiktą lygmenį – ir tada tarsi netikėtai įvyks proveržis, ir mūsų „prekei“ atsiras „pirkėjas“.

Iš 2014 m. vasario 2 d. pamokos „Įvadas į knygą Zohar“

Daugiau šia tema skaitykite:

Integralusis visuomenės auklėjimas

Darbas su žmonėmis suminkština net akmeninę širdį

Integralusis auklėjimas – žaibiškas procesas

Integraliojo auklėjimo kongresas. Seminaras Nr. 1
Mes, kabalistai, esame išrinktieji ta prasme, kad iš aukščiau gavome norą išmokti rasti ryšį su Kūrėju, atskleisti Kūrėją visos žmonijos akivaizdoje.
Žmonija taip pat pribrendo naujam etapui, nes gamta ją stumia pirmyn, bet savaime jo norėti žmonėms  nepradės. Pas mus ateis dar keletas tūkstančių ar milijonų, bet tai mažoji visos žmonijos dalis. Daugiau neateis.
„Galvos“ dalis visada tokia: ji mažytė kaip mikroprocesorius kompiuteryje, bet nustato ir sprendžia viską, o kitos dalys tai realizuoja.
Tai štai, mes ir esame ši „mikroschema“. Mes turime prisijungti prie visos žmonijos, pradėti dirbti su žmonėmis, jungtis su jais, rasti bendrą kalbą, susikurti žodyną, įvairius įvaizdžius, pavyzdžius, pravesdami seminarus ir taip toliau.
Mažus vaikus mokome visko, ką žino suaugusieji, tik paprastesniu lygiu – nesudėtingais pavyzdžiais ir veiksmais. Kad ir kiti žmonės jungdamiesi tarpusavyje  pajustų savo tolimesnę, norimą būseną, turime juos skatinti, visąlaik kažkuo masinti.
Mes patys visą laiką kylame arba krentame, todėl turime patys save stiprinti.
Kitiems taip nėra. Juos reikia visą laiką kviesti, apkabinti, sušildyti, aptarnauti. Reikia aiškinti metodiką tokiu lygiu, kurį jie supranta, kad galėtume būti susijungę ir kartu su jais kilti į būsimą pakopą. Mes imame juos su savimi kaip vaikus į kelionę – sodiname ir vežame. Vaikas gali būti kartu su tavimi, netgi ant rankų, arba bėgioti netoliese, bet visą laiką tavo prižiūrimas, nes pats nežino kelio ir neturi jo žinoti. Nereikia iš žmonių reikalauti nieko, išskyrus viena: „Jeigu tu su mumis – viskas bus gerai.“
Toks turėtų būti mūsų kreipimasis į visuomenę. Be šito, net ir sukūrę mūsų bendrą kli, nesugebėsime pakilti. Galime pasiekti minimalųjį lygmenį, bet ne daugiau. Juk mus visus pažadino tik tam, kad ištrauktume paskui save visą žmoniją. Reikia į tai žiūrėti labai rimtai. Mes galime pakilti tik tuo atveju, jei sėkmingai dirbsime su plačiąja auditorija. Kol tai nepavyks, visuomenė bus balastas, neleidžiantis mums pakilti.

Iš 2014 m. vasario 2 d. integraliojo auklėjimo kongreso 1-ojo seminaro

Daugiau šia tema skaitykite:

Liaudžiai reikia išrinktųjų

Vidinis tinklas: įėjimas pagal norą

Ar reikalinga kabala masėms?

Nepasitikėjimas rytojumi mūsų pasaulyje tampa vis labiau matomas. Mes išvystėme aukščiausias technologijas, sukūrėme psichologinius visuomenės ir žmogaus keitimo metodus, masių valdymo ir klaidinimo instrumentus – ir turėdami visą tą mokslą bei žinių, kaip valdyti žmogų, nevaldome pačių savęs.
Juk rytdiena kaskart atrodo mums neaiški. Ir tai didelė problema, kad žmogus nevaldo savo ateities, netgi artimiausios, tiesiog šios, kitos akimirkos.
Galbūt mes nelabai juntame tokį poreikį, juk jau įpratome dieną po dienos gyventi be žinių apie ateitį. Vis dėlto tai didelė tragedija. Juk jei iš tikrųjų žinotume, kaip teisingai žvelgti į ateitį, išvengtume klaidingų veiksmų savo pačių ir gamtos atžvilgiu. Tai pakeltų mus į kitą išsivystymo pakopą.
Čia ir iškyla klausimas: ar mes tai galime? Ateities žinojimas reiškia gyvenimo ir mirties, požiūrio į vaikus, į auklėjimą, kurį reikia jiems suteikti, į specialybę, kurią reikia pasirinkti, šeimos, kurią reikia sukurti, klausimo aiškumą. Tai leis man sužinoti, ar iš viso verta šiandien keltis iš lovos.
Ateities jutimas ir matymas išvaduotų mus nuo daugelio problemų. Mes neįsitrauktume į daugybę jokios naudos neduodančių, o tik žalą nešančių veiksmų. Atvirkščiai, skirtume tą laiką kokiai naudingai veiklai.
Kitaip tariant, visa problema yra mūsų požiūris į ateitį. Ir kadangi nežinome, kaip prisiliesti prie šio taško, tai jaučiamės nelaimingi. Nesąmoningai žmogus įsitveria dabartinės akimirkos kaip gyvūnas, nors ir nori sužinoti ateitį. Šios neatitikties tarp „aš noriu“ ir „aš negaliu“ pojūtis žemina žmogų ir paverčia jį dar žemesne, nei paprastas gyvūnas, būtybe.
Gyvūnas tiesiog gyvena kaip gyvenęs, o atėjus laikui – miršta. Gyvūnas nesusimąsto apie gyvenimą ir mirtį, jis veikia instinktyviai. Paprasti žmonės žvelgia į gyvenimą lygiai taip pat, nekeldami sau klausimų apie ateitį arba savęs realizavimą. Bet žmogus, šiek tiek pakilęs virs kasdienybės ir pradėjęs mąstyti apie savo likimą, kurti planus, viltis geresnės ateities, mato, kaip jam tai nepavaldu.
Daugelis žmogaus užsiėmimų skirti šiam siekiui truputį praverti ateitį, prognozuoti kažkokius reiškinius, bent jau orus. Tai nagrinėja psichologija, filosofija, politinė ekonomija, ekonomika. Vis dėlto visos šios ekonominės prognozės ir gausūs grafikai galiausiai neatitinka realybės.
Įsivelia kažkokie netikėti veiksniai: karai ir šalių bei žmonių santykiai, kurių neįmanoma nuspėti iš anksto. Visa žmogaus istorija, kuriai vystantis mes lyg ir įgyjame proto, patirties, visiškai nepadeda mums ateities atžvilgiu. Ir tai varo mus į dar didesnę neviltį, praeitį vaizduoja vis tamsesnę ir nesuprantamą.
Mes po truputį suvokiame, kokie maži ir nelaimingi esame. Nanotechnologijos suteikia mums nepaprastas galimybes: iš molekulių suformuoti, ką tik nori, pradedant maistu. Tuo pačiu metu ši valdžia galioja tik tam, kas yra mūsų rankose. O ateities klausimas lieka tamsus: kodėl ir kam? Netgi jei galėsime pailginti savo gyvenimą 200, 500 metų, ateitis taip ir liks ne mažiau gąsdinanti nei dabar.
Dar būdami vaikai mes klausėme: „Kas yra gyvenimas ir mirtis? Ką reiškia ši diena ir rytdiena?“ Augdami mes pamirštame šiuos klausimus, hormonai, studijos, karjera atitraukia nuo jų. Vis dėlto, kad ir koks ilgas būtų mūsų gyvenimas, jeigu jame yra kažkas nežinomo ir negalima nuspėti kitos akimirkos, tai niekais paverčia visą mano žmoniškąją esmę.
Taip mes prieiname atradimą, kad egzistuoja aukštesnė nei žmogiškoji jėga, kurį valdo žmogų, žmonių visuomenę, evoliuciją. Suprantama, ne mes patys kuriame savo istoriją, kaip yra mėgstama sakyti. Egzistuoja žmogaus evoliucijos programa, kuri sekundę po sekundės vis smarkiau rutuliuojasi, palyginti su negyvojo, augalinio ir gyvūninio pasaulių evoliucija.
Ir šios evoliucijos programos atžvilgiu mes nesame laisvi taip pat, kaip ir gyvūnai. Mes terealizuojame visus norus, mintis, kurie prabunda mumyse kas akimirką, – atskleidžiame juos savyje pagal kažkokią aukštesnę programą ir esame priversti ją vykdyti.
Išeina, kad gamtoje egzistuoja tam tikra paslėpta programa, veikianti viso negyvojo, augalinio, gyvūninio pasaulio atžvilgiu, taip pat ir žmonijos atžvilgiu. Nors, matyt, programa, veikianti žmogaus atžvilgiu, skiriasi nuo tos, kuri veikia visoje gamtoje. Vystydamiesi mes galiausiai prieiname prie klausimo: „Dėl ko mes gyvename?“, o gyvūnai to neklausia.
Klausimas „Kokia mano gyvenimo prasmė?“ mums kelia vis didesnį nerimą. Manau, šis klausimas jau atsidūrė pačiame žmonių visuomenės centre, ir žmogus nesąmoningai visą laiką sukasi aplink jį, viską daro vildamasis sužinoti, kam gyvena. Arba jis bent stengiasi ištrinti šį klausimą iš savo matymo lauko ir nepastebėti jo, šiandien egzistuoti taip pat, kaip vakar, ir, galbūt, rytoj – nemąstyti ir nenuodyti savo gyvenimo dėl to, kad neturi atsakymo.
Taigi visas mūsų vystymasis, ypač per pastaruosius metus, buvo skirtas tam, kad išsiaiškintume šį klausimą. Žmogus vis labiau linksta link to. O jeigu to neatsitiks, žmogus visiškai degraduos, visur paplis narkotikai, antidepresantai, šeimos ir toliau irs, žmonės nebeturės geresnės ateities vilčių ir nenorės gimdyti vaikų. Jeigu nėra aiškaus atsakymo apie rytdieną, tai ir šioji diena nieko verta! Tad žmogus stengsis kiekvieną dieną leisti taip, kad kuo mažiau kentėtų, t. y. nuris kokią nors tabletę, kad panirtų į pusiau mieguistą būseną ir taip užbaigtų gyvenimą.
Gyvenimo prasmės klausimas vis labiau bunda žmonijoje ir reikalauja atsakymo. Juk kažkur nuo 20-ojo amžiaus 8-ojo dešimtmečio, t. y. maždaug prieš 50 metų, žmonija išsivystė iki tokio lygmens, kad teoriškai geba patenkinti visas kiekvieno žmogaus reikmes. Žmogus išsivadavo nuo baimės dėl duonos kąsnio rytdienai. Jeigu kur nors trūksta kažkokių produktų, tai tik dėl nepakankamo organizuotumo. Iš esmės visa žmonija gamina pakankamą kiekį produktų tam, kad aprūpintų jais visą Žemės rutulį.
Niekada anksčiau istorijoje nebuvo tokios būsenos. Žmonės visada gyveno kaip gyvūnai, nuolat rūpindamiesi savo prasimaitinimu. Jeigu šiandien kur nors neužtenka maisto, tai tik dėl nebuvimo tvarkos, tarpusavio pagalbos, teisingo ryšio tarp mūsų. Iš esmės mes galime aprūpinti kiekvieną. Bet būtent pačiose sėkmingiausiose šalyse yra daugiausia problemų, susijusių su žmogaus nenoru gyventi.
Viskas smunka: kultūra, švietimas, mokslas – niekur nėra atsinaujinimo. Nėra siekio veržtis pirmyn, nėra motyvacijos. Jaunoji karta – išties nelaiminga karta. Juk mums jau nebereikia kovoti dėl išlikimo ir savo gyvūninio kūno poreikių tenkinimo. Bet kartu mes negalime atsakyti žmogui, kuris yra mumyse, į klausimą: ką mums žada ateitis, kokiu tikslu mes gyvename. Išeina, kad gyvūnas yra pamaitintas, o žmogus neturi atsakymo į savo klausimą ir neturės. Todėl mes nusileidžiame iki gyvūno lygmens ir kažkaip gyvename. Žmonės nenori mokytis, nenori dirbti, pasitenkina nedidele pašalpa savo egzistavimui palaikyti, ir taip  gyvena.
Ši tendencija įsismelkia į šiuolaikinę kultūrą ir švietimą. Jeigu klausiame apie žmogaus vietą gamtoje, tai ji atrodo labai nepadori, blogesnė nei visos negyvosios, augalinės ir gyvūninės gamtos. Žmogus nusmunka žemiau už visus – tokia galiausiai pasirodo esanti mūsų vystymosi pabaiga.

Iš 2014 m. vasario 23 d. 305-ojo pokalbio apie naują gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Gyvenimo tikslas – visa ko šerdis

Pirmą kartą nuo Abraomo laikų

Pasaulis dabar rimtai pasiklydęs. Jis, žinoma, nėra globalus, nes žmonių visuomenė nėra integrali. Žmonės tarpusavyje visiškai susvetimėję, o gamta savo sąveika su mumis, savo spaudimu mums rodo, kaip viskas joje yra susiję, integralu ir veikia pagal bendrus dėsnius.
Šią didingą harmoniją pažeidžia tik žmonės, todėl ir regresuoja. Mes niokojame ir teršiame Žemę, nenorime kartu su gamta judėti pirmyn ir tampame vis labiau priešingi jai. Tai ir yra pati didžiausia žmogaus problema.
Mes dar kažkaip egzistuosime, kol prieisime bifurkacijos tašką, kuriame Žemės rutulys tarytum apsivers.
Anksčiau apie tai nenorėjo kalbėti apskritai, po to leido apie tai rašyti, nors dar ir šiandien daugelis nori išvengti šios temos, apsimesdami, kad nieko nevyksta.
Vis dėlto žmonija jaučia, kad nepajėgia nei sudrausminti savęs ir pasiekti pusiausvyrą su gamta, nei pakeisti gamtą pagal savo norą. Mes tiesiog naikiname viską savo mažutėliuose namuose.
Toliau taip tęstis nebegali. Mokslininkai praneša, kad per pusę metų jau išnaudojame tiek išteklių, kiek turėtume išnaudoti per metus. Gyvename skolon.
Klausimas: Nepaisant viso to, pusė maisto, gaminamo Žemėje, yra išmetama, kai daugiau kaip milijardas žmonių maisto stokoja ir badauja.
Atsakymas: Mums nereikia daugiau gaminti. Turime visko ir tiek, kad visiškai pakaktų visiems. Yra tik viena problema – reikia visiškai pakeisti civilizacijos požiūrį į save.
Žmonija turi organizuotis į teisingas socialines bendruomenes ir daugybę socialinių organizacijų, kurios paskirstytų gyventojams tuos 50 proc. maisto bei kitus perteklinius produktus, kuriuos kol kas išmeta.
Žmonių mentalitetas turi pasikeisti, kad jie liautųsi leisti pinigus tam maistui, kurio nesuvalgo. Reikia iš esmės pakeisti požiūrį į šią problemą. Žmogus turi žinoti, kad jis viskuo aprūpintas. Kaip šiandien gyvena Europoje? Ar ten yra iš tiesų badaujančių? – Ne.
Visuomenėje turi būti atliekamas didžiulis auklėjamasis bei socialinis darbas. Svarbiausia pasiturinčių valstybių gyventojus užimti tuo, kad jie aprūpintų badaujančias šalis. Tam turime visus išteklius. Nieko nereikia papildomai gaminti! Tik teisingai sutvarkyti paskirstymą pagal europinį principą: viskas, kas būtina – kiekvienam. Padarykime taip, kad pasaulyje neliktų badaujančių, ir pamatysime, kad visi turės darbo paskirstymo srityje, kiekvienas ras kuo užsiimti.
Be to, reikia organizuoti tarptautinius, pasaulinius, valstybinius liaudies universitetus. Kad gautų maisto davinį, žmogus turės dirbti, t. y. nuo ryto iki vakaro mokytis pagal integraliąją metodiką savo gyvenamojoje vietoje esančiose įstaigose, būtinai laikyti egzaminus, tobulėti.
Tai jį padarys žmogumi, kuris supranta, kodėl pasaulis taip sudarytas, kaip reikia teisingai palaikyti ryšį su kitais, su gamta. Jis ims jausti, kaip kyla, palaikydamas ryšį su kitais, kaip jį apgaubia šiluma, kaip jis gauna palaikymą. Manau, kad tai ne tik įmanoma, bet ir būtina!

Iš 2013 m. rugsėjo 15 d. TV programos „Globali krizė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasaulio individualumas ir egoizmo globalumas

Sriuba visiems

Krizė kaip dvasinio vystymosi įrankis

Klausimas: Ar gali verslininkas kitų verslininkų, kompanijų vadovų bendruomenėje pakelti savo vertę, atsisakydamas pertekliaus ir privilegijų?
Atsakymas: Aš manau, kad tai pasieksime palaipsniui. Versle mes susiję su milijardais įvairiausių kitų mažų verslų: tiekėjais, pirkėjais ir t.t., todėl jis vis tiek bus egoistinis. Mes negalime staigiai persėsti ant kitų bėgių ir kitaip vadovauti. Tegul verslas lieka toks pats, o visas perteklius pirmiausiai turi racionaliau patekti į bendrą kasą ir būti paskirstytas pagal bendruomenės socialines programas.
Kol kas kalbame apie egoistinį sušvelninimą atmosferos, kuri šiandien viešpatauja pasaulyje. Reikia atvesti visą visuomenę į tam tikrą pusiausvyrą, palaipsniui mažinant kiekvieno asmeninį egoizmą ir pakeičiant jį teisingu, geru jausmu iš aplinkinių, kai žmogus, dirbantis visuomenei, yra gerbiamas. Visa bendruomenė elgsis su tokiu žmogumi, su jo šeima, vaikais  gerai, su pagarba.
Kai aplink verslininką susiformuos tokia aplinka, jis norom nenorom susimąstys apie tai, kad jam pakanka keletą kartų mažesnio uždarbio nei anksčiau. Pajamų sulyginimas leis jam, neatsisakant komforto,  nupjauti nuo savęs visą „riebalų perteklių“ ir perduoti kitų labui, gaunant mainais jų pagarbą ir meilę.

Iš 2013 m. rugsėjo 16 d. TV pamokos „Per laiką“

Klausimas: Kiekvienas verslininkas siekia surasti naujų klientų. Paprastai tai atliekama per reklamą. Tačiau naujausia apklausa parodė, kad 80 proc. verslininkų sumažino savo reklamos biudžetą iki nulio, nes ji neveikia. Koks yra žiniasklaidos vaidmuo?
Atsakymas: Tikrasis žiniasklaidos uždavinys – vienyti žmones. Kur šiuo metu šios masinės informacijos priemonės? Kam jos dirba? – Visiškai laukinės žiniasklaidos priemonės veikia prieš bendrą žmonių masę!
Todėl, visų pirma, reikia pertvarkyti žiniasklaidą. Įsivaizduokite, kaip pasikeistų bendras pasaulio paveikslas, jei miesto žiniasklaida užsiimtų visuomenės švietimu ir auklėjimu.
O finansuotų ją tie patys įmonių vadovai, verslininkai, nes žiniasklaida užsiimtų visuomenei naudingu darbu, auklėtų žmones, o ne bandytų prakišti jiems nereikalingus beverčius daiktus. Gyventojai padedant žiniasklaidai pasitemps, padėtis mieste pasikeis  – už tai verta mokėti!
Praktiškai viskas priklauso nuo tų verslininkų, kurie vadovauja žiniasklaidai, nes jie suteikia jai darbą, jie moka!
Jei verslininkai susivienys, tai galės diktuoti savo kainas ir užsakinėti muziką. Todėl žiniasklaida negalės veikti kaip anksčiau, ji turės imti prieinamą kainą už teisingos informacijos apdorojimą, jos patalpinimą, pristatymą. Tai jos funkcija. Kurie nesugebės to, išnyks. Apskritai, aš manau, kad šis persitvarkymas jau yra užuomazgos būsenoje.

Iš 2013 m. rugsėjo 16 d. TV programos „Per laiką“

Klausimas: Šiuo metu verslininkai susiduria su dideliais sunkumais. Jie turi rinktis arba mažą šeimos verslą arba įsidarbinti stambioje korporacijoje. Taip palaipsniui vyksta verslininkų pasiskirstymas į šias dvi kategorijas.
Nežiūrint to, jie vis mėgina sukurti politiką, leisiančią jiems išlaikyti buvusias apimtis. Kaip jiems seksis? Kuria kryptimi jiems judėti?
Atsakymas: Pirma, mes turime matyti bendrą tendenciją. Norime to ar ne, krizė vis dar tęsiasi ir nesibaigs, kol nepakeisime visuomenės, visuomeninių santykių, mūsų požiūrio į pasaulį. Tai – globali, visos žmonijos, užduotis, ir mes ją privalėsime spręsti.
O krizė gilės, įgaudama vis kitas formas, ir versdama mus spaustis, nes ateityje mūsų laukia nauja forma, kai mūsų prigimtis atitiks integraliąją gamtos prigimtį. Mes gaminsime tik tai, ko būtinai reikės, kad normaliai gyventume, o ne dėl pasipelnymo, teršdami pertekliumi žemę, švaistydami jos išteklius ir lobdami vieni kitų sąskaita, nors tai laimės, saugumo ir sveikatos neteikia.
Todėl gamta, siekdama mūsų tapatumo sau, spaudžia mus neigiamu ryšiu, kad pamatytume, jog neturime kitos išeities. Kuo anksčiau tai suvoksime, tuo geriau.
Kaip mums pasiruošti teisingai nusileisti į šį lygį? Kalbu apie nusileidimą, nes žmogus turės sutikti su žemesniu pragyvenimo lygiu, bet už tai gaus aukštesnį laimės, saugumo, tarpusavio sąveikos, džiaugsmo, šilumos ir gerumo pojūčio lygį.
Kad nereiktų nuolat ieškoti geresnės būsenos didinant ir plečiant verslą, o atrasti ją teisingoje tarpusavio sąveikoje, turime pasinaudoti integraliojo švietimo metodika. Ji apima ir auklėjimą. Praktiškai tai yra žmogaus perauklėjimo procesas. Todėl visiems, kurie susiję su mumis, mes turime pateikti naują požiūrį į pasaulį, ir tai padaryti taip, kad žmonės jį patys atrastų ir prieitų prie atitinkamų išvadų.
Naudodamiesi mūsų pasufleravimu ir užuominomis, jie pradės matyti, kaip atrodys ištobulinta integralioji – betarpiškai susijusi su visuma – prigimtis, o save atpažins kaip absoliučiai kenksmingą, priešingą aplinkai terpę, kuri veši gamtoje tarsi didžiulis vėžinis darinys, naikinantis aplinką, iš kurios turėtų maitintis. Šitaip einame į kritinę, net mirtiną, būseną.
Šiuo metu žmonių visuomenė yra problemų priežasties atsiskleidimo stadijoje. Tai yra krizę pradedame suvokti kaip nuolatinę, nesibaigiančią būseną, kai nustojame tikėti žodžiais: „Tai laikinas reiškinys: krizės ateina ir praeina.“
Kai apie krizę mes kalbėjome 2008 metais, mums visi prieštaravo, sakydami, kad jos nėra. Amerikos filosofų gildijoje buvo draudžiama net užsiminti apie krizę, tarsi ji neegzistuotų apskritai. Bet šis laikotarpis seniai praėjo. 2008 m. pabaigoje krizė akivaizdžiai pasireiškė ir nuo to laiko triumfuodama žingsniuoja per planetą – niekur nuo jos nedingsi.
Problema tik ta, ar mes suvokiame tikrąsias jos priežastis, ir ar sieksime tos formos, prie kurios vis tiek turėsime ateiti – geruoju arba per prievartą. Ar galime palengvinti mūsų perėjimą į kitą numatytą mums būseną, kad tai vyktų maksimaliai komfortiškai, suprantamai, patogiai, o ne spaudžiant įvairioms smulkioms krizėms, vykstančioms kiekvieno asmeniniame gyvenime, versle ir t.t.
Tam ir skirta integraliojo ugdymo metodika, kuri žmogui aiškina, kokiame pasaulyje jis gyvena, ir kokią formą turės įgauti ateityje.

Iš 2013 m. rugsėjo 16 d. TV programos „Per laiką“

Daugiau šia tema skaitykite:

Ekonomika – mūsų santykių kopija

Etapai iki pasibaigs krizė

Klausimas: Šiuolaikinis žmogus gyvena labai sudėtingoje situacijoje, kai seni elgesio modeliai jau neveikia, todėl jis intuityviai ieško kažko naujo. Šiuo aspektu jį gali sudominti integraliojo elgesio modelis. Bet, žinoma, jam reikalinga suvokti praktinę šio modelio reikšmę.
Atsakymas: Suteikite jam praktinę egoistinę reikšmę.
Nereikia gėdytis ir slėpti žodžio „egoistinis“. Kaip mūsų modelis leidžia žmogui laimėti? – Juo naudojantis pasiekiama altruistinė egoizmo pusiausvyra.
Norėdamas įgyti altruistinę savybę, žmogus turi paaukoti kažką iš egoizmo. Bet tai net ne auka, nes jis ateina į žmonių ratą, neįsipareigodamas, niekur nepasirašydamas, tiesiog pasiruošęs paklausyti ir pabendrauti su kitais. Be to, rate susirenka visiškai nepažįstami žmonės ir susitikimas nėra susijęs nei su gėrimais ir užkandžiais, nei su flirtavimu ir asistavimu.
Vis dėlto, reikėtų burti daugiau ar mažiau panašius žmones, nes mes kalbame apie vienybę, integralumą, o integruotis labiau linkę vienas į kitą panašūs žmonės, jiems lengviau susivienyti.
Pradėdami su žmonėmis dirbti, mes nekeliame jiems absoliučiai jokių išankstinių sąlygų, o priešingai, sakome, kad jų egoizmas nuo to tik išloš.
Klausimas: O kaip mes jiems tai parodysime?
Atsakymas: Niekaip. Ateikite ir įsitikinsite: jūs pasijusite gerai, pajusite šilumą, didesnį pasitikėjimą, saugumą, palengvėjimą gyvenime, išmoksite įveikti sunkumus. Jums psichologiškai taps lengviau ištverti viską, kas bebūtų šiame pasaulyje.
Visų pirma, mes suteiksime jums psichologiškai naują pagrindą, su kuriuo įveiksite daugelį problemų, nes tapsite apsaugoti. Žinoma, apsaugotas žmogus jaučiasi sveikesnis, linksmesnis, padidėja jo produktyvumas, pagerėja santykiai darbe, šeimoje ir t. t.
Kitaip tariant, mes neparduodame žmogui katės maiše, o sakome, kad jis pajus būtent tai, ir gal net po pirmojo praktinio užsiėmimo.

Iš 2012 m. spalio 24 d. TV programos „Integralusis pasaulis“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasauliui ruošiame metodiką

Integralus auklėjimas – žaibiškas procesas