Klausimas: Mes turime sukurti visuomenę, kuri bus arčiau gamtos. Kas tada bus su technikos pažanga? Ar gyvenimas taps paprastesnis?
Atsakymas: Kodėl jums rūpi mechanika, jeigu viskas kils į kokybiškai naują lygmenį? Tarkim nebus technologinės pažangos. Na, ir kas? Kam ji reikalinga? Juk tam, kad patenkintume mūsų poreikius pačiu racionaliausiu būdu, pakanka tam tikra linkme nukreipti technologines galias.
Įsivaizduokite, kad jūsų namuose gyvena šuniukas, ir jūs rūpinatės jo poreikiais. Jūs tariatės su specialistu ir sužinote: „Šerti reikia tuo ir tuo, miegoti jis turi ten ir ten. Nesugalvokite jo šerti kuo nors kitu ir laikyti kitoje vietoje.“ Jums, galbūt, norėtųsi apklostyti jį šilkinėmis pūkų pagalvėlėmis ir pamaloninti pyragaičiais.
Tačiau kūnui to nereikia, tai kenkia, neracionalu. Todėl, kai kalbame apie kūno poreikius, t. y. visų pasaulio žmonių aprūpinimą, privalome nustot mėtyti maisto perteklių į sąvartyną, o tada pamaitinsime visą planetą. Problema ne maisto trūkumas, o nenorėjimas jį teisingai paskirstyti. Tas pats ir su visais likusiais dalykais.
Savaime aišku, mes ir toliau vystysime technologijas, bet tik tam, kad mažiau būtume į jas įtraukti.
Pakaks įdarbinti mašinas, ir žmogui iš viso nereikės dirbti. Paklausūs liks tik už įvairių mašinų darbą atsakingi specialistai, kurie tobulins jas ir didins darbo našumą.
Gyvenimas supaprastės ir taps natūralus. Pramonė, technologija, mainai ir visa kita bus tokio lygio, kuris leis patenkinti visus būtinuosius žmogaus kūno poreikius. Ekonomika, finansai ir visa kita palaipsniui irgi atsistos ant šių bėgių.

Iš 2012 m. spalio 24 d. programos „Integralusis pasaulis“

Klausimas. Šiandien, išsitaisymo epochos pradžioje, žmonės nebeskaito knygų. Tai kokiu būdu jie gaus žinių iš pirminių šaltinių?
Atsakymas. Šiandien žinios iš pirminių šaltinių gali būti perduodamos tik vizualiai.
Žmonės iš tikrųjų nebeskaito – nes negali, nesupranta to, kas parašyta. Tai ne atsitiktinumas, ir aš jokiu būdu nesmerkiu dabartinės kartos. Jos paskirtis – suvokti vizualią informaciją. Jai sunku transformuoti raides į kažką suprantamo, lengvai „suvirškinamo“, o ir apskritai ši karta negeba suvokti pasenusio švietimo.
Gaila laiko, kurį vaikas praleidžia mokykloje. Jis ten tiesiog gadinamas, tarsi besistengiant įdiegti visiškai seną programą į naujos kartos kompiuterį. Jis jos nepriima, negali jos pritaikyti sau. Vaikams lieka grynai „mechaninis“ suvokimas – net ne pačios medžiagos, o bandymų ją „įdiegti“. Neteisingas pats informacijos pateikimas, jis neatitinka naujų švietimo taisyklių, nepavyksta įsisavinti ir apdoroti informaciją.
Šiandien vizualioji informacija užima pirmąją ir vienintelę vietą. Knygų epocha baigėsi. Žmonės ne nenorės, bet tiesiog nesugebės skaityti. Vis labiau jiems patinka antraščių formatas, jie tegali suvokti keletą eilučių, o daugiau tiesiog nemato. Tai ko gi galime reikalauti iš augančios kartos?
Vizualios informacijos pateikimo pranašumas tas, kad ji leidžia žmogui priimti keletu srautų plūstančią informaciją. Tai ne tik „paveikslėlis“, bet ir kalba, ir truputis skaitymo, ir muzika, ir kita. Taigi iš tikrųjų kalbame ne apie paprastą vizualią informaciją – drauge su vaizdu per pagrindinį suvokimo kanalą žmogus gauna ir papildomus šaltinius. Ir tai daryti jis geba.
O kabalos mokslo tekstus žmonės kaip tik skaitys tokia forma, kuria jie yra parašyti, – ir pirmiausia Baal Sulamo, pritaikiusio tekstus mūsų kartai. Kaip ir anksčiau, pirminiai šaltiniai bus reikalingi. Kas užsinorės prasiskverbti į vidų ir „pasikapstyti“ ten savarankiškai, vis tiek turės skaityti kabalistų knygas.

Iš 2013 m. gruodžio mėn. 17 d. pamokos pagal straipsnį „Kabalos mokslo istorija“

Daugiau šia tema skaitykite:

Atlapoti duris rytojui

Naujasis „Facebook“ veidas

Jau ne kartą sakiau, o dabar matome savo akimis, kad milijonai žmonių netenka aktyvios veiklos. Jie gauna minimalias pašalpas, sėdi namuose ir nežino, kuo užsiimti.
Žmogus degraduoja! Keletą mėnesių arba, dar blogiau, metų nedirbdamas jis praranda gabumus. Tampa neproduktyviu visuomenės elementu, nes atpranta dirbti. Žmogų sukūrė darbas! Ieškojimai, įtampa, mokymasis!
Todėl žmogus palaipsniui degraduoja, virsta paprasčiausia baltymų mase. Ir ką gi su ja daryti?! Ji eis į gatves ir viską iš eilės niokos. Tai mes jau matome.
Be to, artėja kitas, pats baisiausias etapas: naikinama vidurinioji klasė, valstybės ramstis. Užsidarys įmonės, sustos gamyba – viskas ims ristis žemyn. O kas toliau? Šie žmonės taip pat gaus davinį. Bet jie įpratę prie kitokio gyvenimo lygio!
Išliks tik auksinis milijardas, netgi mažiau, o visi likusieji tenkinsis maisto kortelėmis (talonais, skirtais nepasiturinčioms šeimoms maistui įsigyti), nemokamais pietumis? Kas bus su tais žmonėmis? Juk nėra jokios sistemos, kuri jais rūpintųsi!
Gal valdžia ruošiasi gyventojus maitinti narkotikais, pradedant jau legalizuota marihuana? Tai tikrai ne sprendimas!
Į tai nežiūriu iš humanizmo ar užuojautos pozicijų, neklausiu „Kas atsitiks šešiems milijardams žmonių?!“ Aš į tai žiūriu iš neatitikimo Gamtos vystymosi dėsniui pozicijos!
Žmonijos degradacija sukels didžiules kančias. Žmogus negalės paprasčiausiai sėdėti svetainėje ant sofos, bukai spoksoti į televizorių bei rūkyti žolę ir dar gauti savaitinę pašalpą.
Šito Gamta neleis, nes jos programoje įrašytas visos gamtos išvystymas iki integralios būsenos, ir tai yra neatšaukiamas vystymosi dėsnis.
Gamta turi išvystyti mus iki panašumo į save būsenos, padaryti mus integralios visuomenės integraliais nariais – kiekvieną iš mūsų ir visus kartu. Todėl šeši milijardai žmonių negalės paprasčiausiai atsitraukti ir tenkintis tik narkotikais bei maisto daviniu. Gamta vystys juos toliau. Žmogus turi pasiekti panašumo į Gamtą būseną! Ji turi paversti jį Žmogumi.
Tai gali įvykti tik atkūrus visų sistemų pusiausvyrą. Negyvoji, augalinė, gyvūninė ir žmogaus dalys mūsų pasaulyje turi pasiekti pusiausvyrą, t. y. tarpusavio palaikymą, homeostazę.
O žmonių suvienodinimas nuleidžiant juos į žemesnį lygmenį – tai ne homeostazė. Mes turime sąmoningai – ir tai svarbiausia – užauginti save iki „žmogaus“ lygmens, sudaryto iš dviejų priešingų savybių: egoistinės ir altruistinės, bei teisingai sąveikauti, balansuodami tarp jų.

Iš 2012 m. spalio 24 d. TV programos „Integralus pasaulis“

Daugiau šia tema skaitykite:

Jėga, gaivinanti šitą pasaulį

Laisvė nuo likimo kaprizų

Klausimas: Daugelis tų, kuriems nesiseka rasti savo antrosios pusės, kaltina savo likimą. Kai kuriems puikiai sekasi kitose srityse, tačiau šitoje tarsi atsiremia į nematomą kliūtį. Galbūt jie iš tiesų nelaimėliai?
Atsakymas: Tiesa, kad kiekvieno gyvenimo kelias savitas, matome nemažai panašių pavyzdžių, taip pat ir iš istorijos. Žmonėms nesiseka rasti partnerių dėl neaiškių priežasčių, dėl tam tikrų neapčiuopiamų kliūčių. Vieni randa, kiti – ne, o mes, nesuprasdami priežasčių, vadiname tai „nelaime“.
Klausimas: Ką gi žmogui daryti, jei jis taip jaučiasi? Juk tai atveda į bejėgystės aklavietę, verčia iš anksto užsisklęsti, teisinantis prasta lemtimi.
Atsakymas: Manau, kad žmogus, gavęs integralųjį ugdymą, ras partnerį. Man atrodo, kad ši problema išsprendžiama. Pirmiausia viskas priklauso nuo vertybių, nuo žmogaus susikurtų įvaizdžių, atspindinčių tai, su kuo jis sutinka ir su kuo ne. Nemanau, kad šios kliūtys liks, suformavus teisingą – integralų – požiūrį.
Be to, būtinas socialinis rūpestis ir palaikymas – tokia visuomeninė atmosfera, kurioje nesusituokę žmonės nepaliekami už borto. Visų pirma kiekvienas turės gauti teisingą išsilavinimą, taip pat teisingą aplinką, kuri padės susiformuoti sveikus šeiminius santykius ir sėkmingas santuokas.
Galų gale laimingo šeimyninio gyvenimo raktas yra nauja, tikra, teisinga vertybių skalė, kurią žmogus įgyja kartu su integraliuoju ugdymu.

Iš 2013 m. birželio 9 d. 195-tojo pokalbio apie naująjį gyvenimą.

Daugiau šia tema skaitykite:

Nepalikti nė vieno nuskriausto

Melodija dviem balsams

Šeimos santykių adapteris

Klausimas: Integraliojo ugdymo metodika rūpi tiems, kurie trokšta pokyčių. Vaikas tokio troškimo neturi, jam kol kas viskas gerai. Be poreikio šios metodikos nesuvoksi…
Atsakymas: Netapatinkite mažo vaiko su suaugusiuoju.
Į suaugusį žmogų turime kreiptis per jo kančias ir problemas: šeimos, darbo, asmenines, finansines, sveikatos. Raskime, kas jam blogai, ir per tai į jį kreipkimės: „Tu sergi? – Pasveiksi. Tau nesiseka? – Pradės sektis“ ir t. t. Tuo žmogų galima sudominti ir pritraukti į užsiėmimus, nes integrali grupė galiausiai viską pataiso. Palaipsniui joje žmogus tampa laimingas. Koks skirtumas, kokiu būdu!
Su vaiku elgiamės kitaip: vaiko neklausiame, nori ar nenori. Mes privalome jį užauginti. Tuo tikslu jam reikia suteikti tam tikrą kiekį žinių, įgūdžių ir, svarbiausia, išmokyti teisingo elgesio visuomenėje, teisingo tarpusavio bendravimo.
Vaikas ateina į integraliąją mokyklą, kad įsisavintų visa tai, ką jam duoda, pačiu lengviausiu, maloniausiu būdu, kad mokėtų elgtis su žmonėmis, turėtų su jais teigiamą ryšį, kad suprastų, kaip veikia visa sistema: miesto, šalies, pasaulio valdymas.
Tai visai kitas būdas. Vaiką reikia išugdyti kaip integralų, t. y. turintį visas žinias apie pasaulį ir sėkmingai mokantį su juo sąveikauti.

Iš 2013 m. rugsėjo 24 d. TV programos „Per laiką“

Klausimas: Daugelis vyrų ir moterų mano, kad jie nėra kuo nors ypatingi ir todėl jiems nesiseka susirasti partnerio. „Kodėl kažkas turėtų norėti užmegzti santykius būtent su manimi, kai aplinkui daugybė alternatyvų?“. Moterys tai jaučia ypač stipriai. Kaip gi „išsikapstyti“ iš šios „duobės“? Kaip išsilaisvinti ir nebebūti užsidariusiems savyje, matant kitų sėkmę?
Atsakymas: Pavyzdžiu galėtų būti Izraelio tauta, kuri didesnę savo istorijos dalį laikė save viena didele šeima. Joje visada buvo piršlių ir piršlienių, taip pat kitų žmonių, kurie rūpinosi visuomenės gerove ir, be viso kito, dar tuo, kad nė viena mergina neliktų vieniša. Galima sakyti taip: jeigu kažkuris šlubavo dešine koja, jam parinkdavo partnerį, šlubuojantį kariąja, kad nė vienas nesijaustų pažeidžiamas. Nuo senų senovės, iš kartos į kartą „visas pasaulis“ kiekvienai nuotakai ieškojo jaunikio ir prireikus merginos vykdavo kad ir už devynerių jūrų marių.
Šis pirmaeilis socialinis rūpestis, ši atsakomybė yra žydų tautos kraujyje ir ji vienodai reiškėsi visose žydų išblaškymo vietose, nesvarbu, Jemene, Rusijoje ar Europoje. Nuo pat pradžių žydų bendruomenė buvo sukurta būtent kaip vieninga šeima. Bet išaugęs egoizmas nutraukė buvusius ryšius, ir šiandien bendruomenė pavirto „ištremtųjų sambūriu“.
Taigi mes inicijuojame integralųjį auklėjimą tam, kad atkurtume pažeistą prioritetų tvarką. Abipusis rūpinimasis visuomenės gerove, be jokios abejonės, turi apimti ir sėkmingų šeiminių porų sukūrimą atitinkamos socialinės atmosferos sąlygomis. Tai „suminkštins“ žmones ir pažadins juos ieškoti tinkamų partnerių pagal naujas vertybes. Jeigu visuomenė iš tikrųjų persismelks šia dvasia, problemos neliks.

Iš 2013 m. birželio 9 d. 195-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Melodija dviem balsams

Pirmoji meilė: ne vien jausmų proveržis

Meilės atgimimas

Klausimas. Jei mes sakome žmonėms, kad egoizmas  – mūsų prigimtis, tai susiduriame su aršiu pasipriešinimu.
Atsakymas. Teisingai. Todėl visada prieš atskleidžiant ligą reikia pasirūpinti vaistais. Jūs ruošiatės kažkam „smogti“ – smokite, jei tai būtina, bet iš pradžių paaiškinkite, kodėl, kam ir koks teigiamas rezultatas iš to išeis.
Tas pats ir su vaiku, kuriam galima pliaukštelti, bet kad jis žinotų, kad tu tai darai su meile, jo naudai, tiksliai siekdamas tam tikro tikslo kovojant su jo egoizmu, o ne todėl, kad nerviniesi.
Klausimas. Kitaip tariant, aš pasakoju pacientui, kad jo laukia sunki operacija, kuri neabejotinai pagerins jo būseną?
Atsakymas. Ne. Iš pradžių reikia nupasakoti geresnę būseną, atvaizduoti ją, padėti pajusti. Ir kai priekyje žmogus pamatys savo kitą būseną, tada jam daug ryškiau ir teisingiau atsiskleis jo diagnozė. Jis viską teisingai supras, o kitu atveju jis ją užgniauš, sulamdys, nenorės suvokti. Jam tai bus iš tikrųjų baisu – norėsis kuo greičiau pamiršti, išmesti, ištrinti iš atminties.
Komentaras. Mes pravedėme seminarą grupei, kurią sudarė 50 proc. medikų, norinčių, kad visuomenė būtų sveika. Kai pradėdavome kalbėti apie pusiausvyrą, ji buvo aiškinama medicinos požiūriu: tai kraujo spaudimas 120/80, tam tikras leukocitų skaičius, pH faktorius ir dar šešiolika rodiklių
Atsakymas. Tai fiziniai pusiausvyros pasireiškimai. Pažeidžiant vidinių sistemų fiziologinius pusiausvyros parametrus pasireiškia liga, o bet kuri liga – tai pusiausvyros pažeidimas.
Taikydami integralią metodiką mes pasiekiame pusiausvyros kitame, aukštesniame lygmenyje: psichologiniame, fiziniame, dvasiniame, jutiminiame – nesvarbu, kokiame. Medikai turi suprasti, kad tas pats principas veikia visuose lygmenyse.
Tas pats dėl psichologų ir psichiatrų. Visi mes savo gyvenime, visur, bet kokioje būsenoje siekiame pusiausvyros. Juk nėra teigiamo be neigiamo. Galima suteikti žmogui tokį teigiamą stresą, kad jo širdis neatlaikys didelio džiaugsmo. Taigi visko pagrindas yra pusiausvyra.

Iš 2013 m. spalio 20 d. TV programos „Kiaurai laiko“

Daugiau šia tema skaitykite:

Gamta neišmokys blogo

Gamtos dėsnių nežinojimas neatleidžia nuo tarpusavio laidavimo

Išskirtiniai egoistai

Nuomonė (Jaunimo kultūros institutas, Viena). Jaunimas juda tiesiai į absoliutų bukumą, jaunimas turi menkas galimybes išsigelbėti.
Mokymo programos sudaromos remiantis tik ekonominių interesų logika, tuo, kas bus naudinga darbo rinkoje. Muzikos, literatūros, dailės dėstymo valandų mažėja.
Kultūrinio švietimo atsisakymas suduos smūgį demokratinės visuomenės pagrindams, ateinančiai kartai truks gabumų politiniams sprendimams priimti. Dauguma šiandieninio jaunimo – tai pragmatikai. Protestai iš esmės turi materialias priežastis.
Švietimo susiejimas su ekonominiais interesais priešingas 1968-ųjų metų studentų neramumų kartos idealams – ji mąstė bendresnėmis kategorijomis: apie trečiąją pasaulį, aukštojo mokslo reformą, socialinius dėsnius, dalyvavimą priimant sprendimus.
Paskutiniajame XX a. dešimtmetyje įvyko lūžis egoistiškos visuomenės naudai. Jos esmė tokia: „Mes norime pasiekti didžiausią materialinį apdovanojimą.“ Kalbama apie sėkmę, įvaizdį, vartojimą. Svarbu ne tai, kaip aš jaučiuosi, o kokį mane mato kiti, kokius daiktus, pabrėžiančius mano socialinį statusą, aš turiu. Vaikai anksti išmoksta, kaip geriau „parduoti“ save.
Būtina, kad humanistinės vertybės vėl vaidintų svarbų vaidmenį švietimo sistemoje.
Komentaras. Būtina ne tik sustiprinti mokymo programą kultūros pamokomis, bet ir visiškai pakeisti jos pagrindą – padaryti ją ne šiaip sau humanistine, o altruistine, t. y. integralia, kuri mokytų formuoti integralią visuomenę ir joje gyventi.
Vienpusiais metodais, nepaisydami naujos kartos norų, socialinės, asmeninės, visuomeninės, finansinės ir kitų krizių nepanaikinsime! Būtina įžvelgti bendrą jų priežastį ir veikti prigimtiniais, natūraliais, o ne išgalvotais, dirbtiniais metodais. Taip atsiskleidė integraliojo ugdymo ir švietimo metodika.

Kas yra demokratija? Susirenka visa šalis, milijonai žmonių, ir jų klausia: „Ko jūs norite?“ Vienas nori futbolo, kitas kokakolos… Ko dar gali norėti masės? Jeigu jų niekas neauklėja, nepadeda dvasiškai tobulėti, tada demokratija sukelia regresiją, degradaciją. Kuo tokia demokratija gera?
Demokratija gera, kai organizuojame ratą, kitaip tariant, ji gera tik grupėje. To nežino pasaulis. Pati demokratijos forma yra ideali, bet jos realizacijai būtinos atitinkamos sąlygos. Jos negalima naudoti minioje, kurią sudaro žmonės, negalvojantys apie rytojų. Tokie žmonės nenori balsuoti, jiems nesvarbu, kas bus išrinkti. Jie tik stebisi, kodėl valdžia nedaro to, ko jie nori.
Nei aukštesnieji, nei žemesnieji visuomenės sluoksniai nesupranta, kas yra demokratija. Juk „apvalūs indai“ ne jų instrumentai, jie jiems visai netinka. Tautai reikia caro, autoritarinės jėgos. Caras geras tada, kai jaučia: „Šalis – tai aš, čia viskas mano!“, todėl jis rūpinasi, kad jo pavaldiniams, jo piliečiams būtų gerai. Juk jie priklauso jam. Jis rūpinasi, kad šalyje būtų gerovė, nes tai yra jo nuosavybė.
Taigi, jeigu šalies egzistavimo forma egoistinė, jai reikia caro. Bet jeigu šalis tobulėja dvasiškai, jai reikia demokratijos. Tai yra dvi priešingybės: „ratai“ (igulim) ir „tiesi linija“ (jošer), – tai dviejų skirtingų formų indai. Nereikia jų painioti – tai blogiausia. Matome, kad demokratija vis tiek neveikia, kad ji tik gražūs žodžiai. Laisvi rinkimai, žodžio laisvė – visa tai tik žaidimai. Iš tiesų, tie, kurie valdo, daro tai, ko jiems reikia.

Iš 2013 m. spalio 10 d. pamokos pagal Rabašo laišką Nr. 8

Klausimas: Kas yra šeima integralaus auklėjimo ir švietimo metodikos požiūriu?
Atsakymas: Šeima vadinama dviejų žmonių, turinčių vieną bendrą tikslą, esantį virš jų abiejų, sandrauga. Sutuoktiniai kuria šią būseną tarpusavyje, norėdami pakilti į ją, ir iš tikro susivienija joje į vieną integralią visumą.
Ši bendra visuma, pagrįsta abipusiu įsijungimu vienas į kitą, ir yra šeima. Paprastos sandraugos, dviejų žmonių ryšio buitiniame lygmenyje negalima vadinti šeima, jeigu jie nesusivienija, neištirpsta vienas kitame, netampa viena bendra visuma, sukurdami tam tikrą vidurkį: trečiąją sudėtinę dalį (šeimą).
Pavyzdžiui, fiziologiniame lygmenyje šeima – tai tėvas, mama ir vaikas. Vaikas – tai iš jų atsiradęs tam tikras vidurkis. Todėl šeima – abu sutuoktiniai ir tas trečias, kurį jie kuria kartu.
Klausimas: O jeigu šioje šeimoje nėra trečiojo, vaiko, jie vis tiek šeima?
Atsakymas: Nekalbama apie materialų vaiką. Jeigu sutuoktiniai nesukūrė savo bendros vienybės, tai šeimos nėra.
Trečioji  sudėtinė dalis – tai ir yra jų sąjunga, jų dvasinis vaikas, dėl kurio jie gyvena. Jis juos palaiko, sušildo, pakelia į kitą lygmenį. Jie ima jausti, kad padedami šios trečiosios sudėtinės dalies jie įgyja visai kitokį gyvenimą.
Todėl naujos visuomenės šeima gyvens ne dėl to, kad aptarnautų save ir savo vaikus materialiame lygmenyje, ir ne dėl to, kad tenkintų savo fiziologinius poreikius, o tam, kad suteiktų vienas kitam dvasinę pilnatvę.
Be teisingų santykių šeimoje mes negalėsime pereiti į kitą žmonijos lygmenį.
Klausimas: Prieš ką reikia save anuliuoti šeimoje?
Atsakymas: Tai yra ne anuliavimas, o supratimas, kad vienybė turi būti aukščiau mūsų asmeninių iš prigimties turimų egoistinių savybių ir polinkių, kurie sukurti būtent tam, kad pakiltume virš jų. Todėl sutuoktiniai yra partneriai, padedantys vienas kitam šiame procese.

Iš 2013 m. rugsėjo 21 d. TV programos „Kiaurai laiko“

Daugiau šia tema skaitykite:

Visuomenės ląstelė, kurioje viskas sutelkta

Šeima – dvasinio kilimo priemonė