Pateikti įrašai priklausantys Auklėjimas, vaikai kategorijai.

Visuomenės ląstelė, kurioje viskas sutelkta

Auklėjimas, vaikai, Vyras ir moteris

Klausimas. Kokie turi būti partnerių tarpusavio santykiai integralioje šeimoje?
Atsakymas. Šeiminiai santykiai kyla iš to, kokį tikslą sau iškeliame. Jei anksčiau žmonės sudarydami santuoką turėjo tikslą sukurti bendrą namų ūkį, patirti fizinę meilę, tai integralioje visuomenėje jie pirmiausia atsižvelgs į  tarpusavio savybių sutapimą: ar iš tikrųjų tinka kits kitam, kad susivieniję sukurtų sėkmingiausią sąjungą – šeimą?
Esu įsitikinęs, kad žmonės žvelgs vieni į kitus vadovaudamiesi šiomis, o ne fiziologinėmis savybėmis. Žinoma, į fizines savybes taip pat bus atsižvelgiama, nes mūsų pasaulis nedingsta, bet šeimos kūrimo pagrindas bus vidinio susijungimo galimybė.
Čia jau reikės galvoti apie testus, problemas, galimybes ištirti kiekvieną iš partnerių. Tai labai rimtas darbas, nes šeima yra pati mažiausia, pati reikalingiausia prigimtinė visuomenės ląstelė, kurioje viskas sutelkta: materialaus ir dvasinio pasaulio sąjunga.

Iš 2013 m. rugsėjo 21 d. TV programos „Kiaurai laiko“

Daugiau šia tema skaitykite:

Šeima – dvasinio kilimo priemonė

Šeima – kaip visatos centras

Komentarų nėra

Pagrindinis skirtumas

Auklėjimas, vaikai, Platinimas

Klausimas. Ar mūsų vienybėje prieš platinimo veiksmus gali būti vietos tokioms sąvokoms kaip pavydas ir garbė?
Atsakymas. Žinoma, juk turime reikalą su žmogaus egoizmu, suprantame jo prigimties pagrindą. Tad turi būti ir pavydas, ir valdžia, ir garbė, pagarba, saugumo, išsiveržimo, mėgavimosi ataka ir t. t. Visos šios savybės turi būti gyvybingos.
Vienintelis dalykas tas, jog žmogus visą laiką turi prisiminti, dėl ko jis tai daro: svarbiausia užduotis – atvesti pasaulį į integralią būseną, nes tokiu būdu mes jį pakeliame į aukštesnę energiją, aukštesnį tikslą.
Tai pagrindinis mūsų kampanijos skirtumas nuo kitų kampanijų. Mes ją vykdome remdamiesi šiuo požiūriu: ji – pati pirmoji ir pati paskutinioji. Pirmoji – nes nuo jos pradedame vidinį savęs pačių paruošimą, paskutinioji – nes su ja einame pas žmones ir norime pasėti ją mūsų klausytojų širdyse. Taigi ji nuolat vyksta viduje tos srovės, kurioje mes vedame seminarus, aptarimus, atsakome į klausimus, dainuojame – nesvarbu, kad ir ką darome srauto viduje.
Tai tiksli kryptis link to, kad padėtume masėms tapti viena visuma, nes tokia forma jos prisijungs, palaikys pusiausvyrą su visa globalia gamta. Aukštesnis tikslas – tai pagrindinė užduotis, kuri nulemia visą mūsų metodiką nuo veiksmo pradžios, ir tai – norima pabaiga, veiksmo rezultatas.
Be to, aukštesnis tikslas yra pagrindinė integralią metodiką platinančių įmonių darbuotojų motyvacija. Juk dalyvaudami integraliame susivienijime jie per save perleidžia aukštesnę energiją ir jaučia, kaip ji juos pripildo. Jie tuo gyvena.

Iš 2013 m. rugsėjo 17 d. TV laidos „Kiaurai laiko“

Daugiau šia tema skaitykite:

Ar mano namai iš smėlio – mano tvirtovė?

„Išėjimas į žmones” – pirmas žingsnis Kūrėjo link

Komentarų nėra

Viskas mūsų rankose

Auklėjimas, vaikai, Integralus auklėjimas, Klausimai ir atsakymai

Klausimas. Gali atsitikti, kad žmogus, kurį laiką dalyvaujantis integralios bendruomenės gyvenime, staiga liausis domėjęsis juo. Domėjimosi sumažėjimas laikinas, bet žmogus gali jo neatlaikyti, ir mes prarasime jį galutinai. Kaip jam padėti tokioje situacijoje?
Atsakymas. Aš manau, kad integralios bendruomenės pamažu taps naudingos ne tik dvasiniame, bet ir materialiajame lygmenyje. Žmogus turi gauti iš ten ne tik šilumos, įkvėpimo, teigiamų emocijų, bet dar ir fizinę paramą. Tam mes turime vienytis teikdami tarpusavio pagalbą, ir kiekvienas turi jausti, ką praktiškai duoda jam vienijimasis su kitais.
Juk vis tik mes gyvename šiame pasaulyje. Suprantame, kad integralioje bendruomenėje mums bus lengviau, mes tapsime sveikesni, mažiau sirgsime, lengviau išspręsime įvairias problemas, pakelsime likimo smūgius. Vis dėlto ar galima papildyti tokį psichologinį nusiteikimą materialiojo gyvenimo sutvarkymu?
Ir čia mes ateiname prie kito etapo: ar galime kurti tokias bendruomenes, kurių nariai iš tikrųjų padėtų vieni kitiems? Tam yra įvairių galimybių, kurios priklauso nuo konkrečių sąlygų.
Kiekvienas iš mūsų kur nors dirba, yra kažkokios srities specialistas – padėkime vieni kitiems teikdami pagalbą pagal savo specialybę.
Klausimas. Gali būti, kad žmonės taps priklausomi vieni nuo kitų materialiame lygmenyje, ir tuomet tai sulaikys juos integralioje bendruomenėje?
Atsakymas. Ne. Juos turi sulaikyti pojūtis, kad visiškai nauja bendruomenė kuriama remiantis tuo, kas yra aukščiau mūsų egoizmo: ne konkurencija, o vienijimusi.
Klausimas. Kur yra riba tarp integralios tarpusavio pagalbos ir protekcionizmo, kuris buvo Tarybų Sąjungoje? Jeigu turi ryšių, tai esi žmogus: turi savo stomatologą, savo žmonių parduotuvėje – atsiranda slapta tarpusavio pagalbos bendruomenė.
Atsakymas. Integralioje bendruomenėje mes neužsidarome savyje. Mes norime, kad visi būtų tokie. Kuo daugiau mūsų bus, tuo daugiau dėmesio galėsime skirti vieni kitiems, labiau vieni kitiems padėsime.
Mes – tai organizacija, nesiekianti naudos sau: visiškai savanoriška, suprantanti, kaip šiandien auklėti vaikus, išsaugoti šeimą, būti geros nuotaikos, nepulti į alkoholizmą ir narkotikus, išlaikyti tinkamą dvasią. Jeigu jau gyveni, tai gyvenk komfortiškiau, geroje aplinkoje. Tai galima padaryti be jokių materialinių investicijų, netgi naudojantis tuo, kas yra dabar. Mes galime pasiekti tokių būsenų, kai pamatysime ir materialiąją savo vienijimosi naudą.
Jeigu susivienijame ir veikiame kaip vienas organizmas (bendras pirkimas, bendras vartojimas, bendri apsipirkimo rezervai), tai galime neblogai sutaupyti. Kai kuriems gyventojų sluoksniams tai ypač svarbu. Galima sukurti nereikalingų daiktų sandėlį tarpusavio pagalbai teikti. Tai labai naudinga. Galima organizuoti savo vaikams nemokamus būrelius. Neinvestuojant ypatingų lėšų, galima padaryti tokius dalykus, kurie kitaip kainuotų didžiulius pinigus. Viskas mūsų rankose.

Iš 2013 m. rugsėjo 15 d. TV programos „Kiaurai laiko“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasitikėti vienas kitu, o ne pinigine

Sujungti vienu tinklu

Komentarų nėra

Gėda išgelbės pasaulį

Auklėjimas, vaikai, Dvasinis darbas

Nuomonė: Mes nepakankamai vertiname didžiavimosi ir gėdos dėl savo veiksmų vaidmenį.
Pirmykštėje bendruomenėje pagrindinis žmogaus veiklos kontrolės faktorius buvo tai, kad žmogus nuolatos buvo visų matomas. Bendruomenei išaugus žmogaus nebevaržo artimųjų priežiūra, individo interesai ima konfliktuoti su daugumos gerove, ir taip atsiranda kitas faktorius – reputacija.  Socialiniai tinklai šį mechanizmą padarė dar jautresnį – informacija apie žmogų visiems prieinama.

  • Pusiausvyra tarp kolektyvinių ir asmeninių interesų reikalauja tokios emocijos kaip gėda išsivystymo. Gėda – tai negatyvi emocija, kylanti dėl neteisingos sąveikos su aplinka. Gėda reguliuoja socialinį elgesį ir atlieka bausmės prevencijos vaidmenį. Kaltės jausmą sukelia individo prisiimti standartai. Gėda kyla dėl kolektyve priimtų standartų. Todėl gėda, skirtingai nuo kaltės, kyla tik kitų žmonių atžvilgiu.
  • Kuo kolektyviškesnė visuomenė, tuo svarbiau kiekvienam atitikti kolektyvinius standartus ir tuo stipresnis gėdos vaidmuo. Gėda veikia kaip įspėjimas laikytis kolektyvinių standartų, kurių nepaisymas užtraukia bausmę.
  • Individualistinės visuomenės atitolo nuo tokios bausmės sistemos ir pakeitė ją policine teisėsaugos sistema. Dėl to atsirado kaltės jausmo nuraminimo priemonės.
  • Gėdos jausmui atsirasti reikalinga tarpusavio sąveika. Internetas negali pakeisti tiesioginio kontakto. Šiuolaikinis pasaulis leidžia nepaisyti savo individualumo. Tai lemia mažą gėdos efektyvumą, jos trūkumą. Gėdos nepakanka išprovokuoti dideles socialines permainas. Bausmė lieka visuomenės apsauga nuo tų, kurie nenori bendradarbiauti.

Komentaras: Kabala nurodo, kad gėdos jausmas yra visų dvasinių veiksmų, kylančių žmogui lyginant savo ketinimus su Kūrėjo veiksmais, pagrindas. Gėda yra C“A ir visų paslėpties rūšių priežastis – atitinkamai ji reikalinga ir Kūrėjo atskleidimui. Pirmoje TES dalyje pasakyta, kad gėda yra didelių sielų ištaisymo priemonė.

  • Gėda kyla dėl kolektyvinių vertybių poveikio žmogui. Tam žmogui reikia integralaus auklėjimo sistemos ir veikiant O“M sužadinti jame naujus elgesio standartus. Galiausiai jis vėl ims jausti aplinką, kartu ir Kūrėją, kaip pirmykštėje bendruomenėje, jausdamasis atviras, tačiau suvokdamas savo nuogumą kaip geistiną, kaip būtiną savo egoistinės prigimties sutvardymui ir ištaisymui.

Daugiau šia tema skaitykite:

Prieš ką man gėda?

Garbingas pagalbos prašymas

Komentarų nėra

Žmonės įsimyli ir draugauja genetiniu lygmeniu

Auklėjimas, vaikai, Kabala ir kiti mokslai, Vyras ir moteris

Tyrimas: Genotipų analizė, kurią atliko Kalifornijos ir Harvardo universitetų mokslininkai, tirdami dešimtis tūkstančių mokyklos draugų, parodė, kad žmonės susitinka, įsimyli ir draugauja genetiniu lygmeniu.
Komentaras: Žinoma, kad viskam vadovauja Gamta, o visa, kas „žmogiška“ mumyse, ne daugiau, kaip jos programos, kurios valdo mus „iš aukščiau“, kaip tarkime GPS valdytų mašinas be vairuotojų. Visas egoizmas, kitaip tariant, visa mūsų pasaulio materija, visiškai valdoma Gamtos, arba Kūrėjo.
Jei žmogus nori pagreitinti savo dvasinį vystymąsi, kitaip tariant, veikti prieš savo egoizmą, vienydamasis grupėje, toks jo jėgos panaudojimas yra vienintelis savarankiškas veiksmas. Ir tik už tokius savo veiksmus jam teks atsakyti – kiek teisingai panaudojo galimybę savarankiškai vystyti dvasingumą (o ne egoizmą).

Daugiau šia tema skaitykite:

Meilės chemija

Pirmoji meilė – ne vien jausmų proveržis

Tyrimas: Genotipų analizė, kurią atliko Kalifornijos ir Harvardo universitetų mokslininkai, tirdami dešimtis tūkstančių mokyklos draugų, parodė, kad žmonės susitinka, įsimyli ir draugauja genetiniu lygmeniu.

Komentaras: Žinoma, kad viskam vadovauja Gamta, o visa, kas „žmogiška“ mumyse, ne daugiau, kaip jos programos, kurios valdo mus „iš aukščiau“, kaip tarkime GPS valdytų mašinas be vairuotojų. Visas egoizmas, kitaip tariant, visa mūsų pasaulio materija, visiškai valdoma Gamtos, arba Kūrėjo.

Jei žmogus nori pagreitinti savo dvasinį vystymąsi, kitaip tariant, veikti prieš savo egoizmą, vienydamasis grupėje, toks jo jėgos panaudojimas yra vienintelis savarankiškas veiksmas. Ir tik už tokius savo veiksmus jam teks atsakyti – kiek teisingai panaudojo galimybę savarankiškai vystyti dvasingumą (o ne egoizmą).

Komentarų nėra

Pirmoji meilė: ne vien jausmų proveržis

Auklėjimas, vaikai, Vyras ir moteris

Klausimas. Kokia jėgos, priverčiančios žmones įsimylėti, užduotis?
Atsakymas. Vesti žmogų į davimą. Skatinti išeiti iš savęs, kad per „asmeninę“ meilę priešingai lyčiai jis suprastų: iš tikrųjų meilė turi būti nukreipta į visą žmoniją, į visą realybę.
Gamta mums nesuteikė natūralios meilės žmonių giminei, mes neturime tokio potraukio, tokio poreikio. Kita vertus, turime „lytinės“ meilės impulsą – labai stiprų impulsą, pirmą po pagrindinės maisto reikmės. Froidas teisus: pagal savo esmę šis instinktas sudaro žmonių visuomenės pagrindą. Ir todėl mes turime pagal jį mokytis, kad būtent per jį pasirūpintume žmonija ir sukurtume teisingus žmonių tarpusavio santykius.
Klausimas. Vis dėlto jausmas, kylantis iš šio instinkto, yra lydimas didelės painiavos…
Atsakymas. Teisingai, mes visiškai nesuprantame, kaip su juo dirbti. Mes painiojame seksą su meile ir, dar daugiau, mes painiojamės tikrose ir tariamose vertybėse.
Pavyzdžiui, žiūriu į merginą, matau, kad ji apsirengusi pagal paskutinį mados šauksmą, ir „įsimyliu“. Mano kriterijai, mano vidiniai visuomenės įdiegti vertinimai priverčia mane eiti prieš savo prigimtį, prieš įgimtas savybes, prieš teisingą elgesį, vedantį į teisingą sueitį, o iš tikrųjų – į teisingą ryšį.
Čia reikia apšviesti žmogų asmeninės ir socialinės psichologijos klausimais, šiek tiek „apvalyti“ jį nuo visuomenės apnašų ir parodyti, kas jis yra iš tiesų, kokie jo poreikiai ir kodėl jis nerimsta. Reikia paaiškinti, kad jis bando pasisotinti pakaitalais. Tai gali būti pilvapenystė, atostogos, visų rūšių „nuotykiai“ ir visa kita – nes nepajėgia patenkinti pagrindinio instinkto. Viso šito reikia mokyti…
Klausimas. Pirmoji meilė – stipriausi išgyvenimai. Pirmą kartą įsimylėjęs jaučiau gyvenimą pulsuojantį ribiniu dažniu. Tarytum kažkas paspaudė nuotolinio valdymo pulto mygtuką ir mano vidinį pasaulį pagarsino iki maksimumo – ir pradėjau „lietis iš krantų“… Įsimylėjęs jautiesi gyvas kaip niekad, tačiau gyvenimas vibruoja tarp dviejų polių – tarp laimės ir nusivylimo. Buvau pilnas jėgų. Atrodė, galiu apversti pasaulį ar jį sumaigyti rankoje. Buvau pasiruošęs viskam, kad užkariaučiau mylimosios širdį. Kas gi tai per jėga? Kodėl įsimylėdami mes persismelkiam tokia galybe, kokios niekur daugiau nėra? Iš kokio šaltinio ji kyla?
Atsakymas. Taip man dabartiniame lygmenyje parodomas pavyzdys to, kaip galiu jausti potraukį visiškai svetimam žmogui, mėgaudamasis santykiais su juo ir daugiau nieko nestokodamas. Tegu aš dar nepasiruošęs seksui – tai kas kita, lyg ir ribojasi su juo, ir tuo pat metu skiriasi. Dar daugiau, tai kažkas priešinga. Juk jei derinsi šį malonumą su seksu, jie sugadins vienas kitą. Greičiau priešingai, tai – tam tikra abstrakti, „platoniška“ meilė.
Jos pavyzdžiu man parodoma, kad įmanomas ypatingas vidinis ryšis su kitu žmogumi, visiškai ne toks, koks, tarkim, užsimezga tarp šeimininko ir jo augintinio. Čia aš pasiryžęs viskam, nes trokštu atsako, susijungimo, atsakomųjų santykių. Ir man nereikia nieko, išskyrus šį tarpusavio ryšį. Kad tik nuolat palaikyčiau vertingą giją – ne fizinę, ne kūnišką, o vis labiau ir labiau gilesnę, dvasinę. Jos man reikia, jos aš trokštu. Negaliu valgyti, gerti, vaikštinėti, mokytis, galvoti apie kažką pašalinį. Aš daugiau jau nebe aš – kažkas mane užvaldo ir visiškai išmuša iš vėžių. Mane traukia prie tos, kuri pakerėjo mano širdį, ir nėra nieko gyvenime svarbesnio. Niekas kitas net nepriartėja prie šio jausmo, kuris užpildo viską iki pat horizonto.
Tokia pirmoji meilė, kurią patiria visi. Žmoguje tarytum įjungiama ar įdiegiama ypatinga programa, kad jis žinotų: yra pasaulyje toks Ryšys iš didžiosios raidės…
Paprastai jis tęsiasi neilgai ir netgi nesibaigia fiziniu artumu. Ir per visus persirita ši banga vien tik tam, kad žmonės išsaugotų netgi ne patį ryšį su konkrečiu žmogumi, o tik jo „dvasinį pavyzdį“.
Neatsitiktinai bendraklasiai taip džiaugiasi atradę vienas kitą internete – juos valdo nesąmoningas noras grįžti prie užslėpto, pirmapradžio jausmo. Atrodytų, kas čia tokio, jei po dešimtmečių susitiksiu su ta, kuri man buvo kažkada nuostabiausia mergina pasaulyje? Ar sujaudins, ar atgaivins mus šis vėlyvas pasimatymas, ar, atvirkščiai, nuliūdins? Ką galima dabar pasakyti apie buvusį ryšį, atsigręžus į pragyventus metus? Ir apskritai, ko mes galime pasimokyti iš šios žiežirbos, kurios neužpūtė gyvenimo vėjai, neužgesino pelenai to, kas buvo išgyventa?
Mūsų pirmoji meilė dažniausiai lieka bevaisė materialiąja prasme: mes nesusituokiame ir neprieiname iki seksualinio kontakto. Vietoj šito mus pripildo „programa“, žinojimas, pojūtis, rodantys, kad gamtoje yra štai toks Ryšio, sielos giminystės, lygmuo. O vėliau, visuose kituose ryšiuose mes, sąmoningai ar nesąmoningai, ieškome to paties jausmo, bandydami nors kame nors bent kiek atkurti, atgaivinti jį.
Ir svarbi čia ne mylimosios išvaizda, ne giliai širdyje slypintis merginos, kuri pirmoji sužavėjo jaunuolį, vaizdas, o būtent pojūtis, prie kurio sugrįžti norėtų kiekvienas. Šį norą galima pažadinti visiems žmonėms, ir senatvėje jis vilioja dar stipriau nei anksčiau. Juk žmogus jau mato, kad be to gyvenime nėra nieko vertingo, nieko tikro. Būtent šis „šiltas šaltinis“ suteikia mums jėgų gyventi. Jis tryško mumyse dėl aukšto tikslo: jo padedami galime pradėti taisyti ne tik šeimyninius, bet ir socialinius santykius. Manau, raktas į sėkmę slypi būtent čia.

Iš 2013 m. birželio 20 d. 197-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Meilės atgimimas

Melodija dviem balsams

Šeimos santykių adapteris

Komentarų nėra

Meilės atgimimas

Auklėjimas, vaikai, Vyras ir moteris

Klausimas: Šiandien žmonėms vis sunkiau užmegzti intymius santykius su priešinga lytimi. Be to, kalbame ne tik apie asmeninį, kasdieninį gyvenimą, – reikia tokio ryšio, kuris suteiktų naują impulsą ir leistų laisvai kontaktuoti su visais žmonėmis.
Kalbame ne apie kosmetinius pataisymus, o apie kūrimą nuo nulio, nuo paties pirmojo, pagrindinio etapo, kai du žmonės susitinka ir tarp jų kažkas įsižiebia. Abu žiūri vienas į kitą tarsi užburti. Kažkokia jėga netikėtai įtempia tarp jų siūlą ir perveria širdis – procesas prasideda.
Upės knygų, filmų ir tyrinėjimų išskiria įsimylėjimo momentą. Šios akimirkos ieškome visur, ir jeigu santykiai užsimezga be jos, apninka abejonės dėl jų tikrumo ir tvirtumo.
Iš tiesų, susiduriame su jausmu, kuris aplipintas didžiuliais įspūdžių, išgyvenimų, stereotipų, klaidų, sąmyšio sluoksniais.
Sakykite, ar Jūs kada buvote įsimylėjęs?
Atsakymas: Kiekvienas pasakytų, kad tai jam ne kartą atsitiko, bet ar taip yra iš tikrųjų? Kiek kartų turėtų būti?
Turime skirstyti savo santykius su žmonėmis pagal ryšio lygmenis. Negyvojoje, augalinėje ir gyvūninėje gamtoje jie priklauso nuo galimybės kontaktuoti. Pavyzdžiui, skirtingi daiktai ir medžiagos sąveikauja dėl magnetizmo, elektrinio krūvio, valentingumo ir t.t. Augalai pasinaudoja gyvūnų pasaulio – bičių ir kitų vabzdžių – paslaugomis, bet irgi pagal atitinkamas fizinio ryšio, ore ir ant žemės esančių žiedadulkių absorbcijos bei kitas galimybes. Šiaip ar taip, abu elementai turi būti pasirengę kontaktui.
Ypač aiškiai tai matoma tarp gyvūnų: jie susitinka tam tikru laikotarpiu ir renkasi tinkamiausią porą pagal tikslius požymius ir kriterijus. Svarbiausias kriterijus aiškus: „Ar mūsų susivienijimas duos pačių geriausių rezultatų?“ Partnerių pasirinkimo esmė labai paprasta, praktiška, natūrali ir jų neklaidina, kaip kad būna su mumis – žmonėmis. Gamta neleidžia klysti. Ten viskas aišku: kas stipresnis, apkūnesnis arba jaunesnis, arba kurio statusas aukštesnis, tas ir geresnis. Pasirinkimą visada lemia didesnis palikuonių vedimo potencialas, ir kiekvienas ieško tokio partnerio, kuris parūpins geriausių jauniklių. Taigi, partnerius veda mintis pratęsti giminę – taip gamta juos valdo.
Žmonių santykiai šia prasme labai painūs ir sudėtingi. Čia ir slypi problema: viena vertus, gebame pakilti aukščiau gyvūninės pakopos, o kita vertus, galime pulti dar žemiau, nes nesugebame megzti tarpusavio santykių net pagal gyvūninį modelį. Gyvūnai neklysta, o mes, vis tobulėdami, klystame dar labiau.
Todėl būtina išsiaiškinti, kas gi iškelia mus aukščiau gyvūninio lygmens ir lemia kilimą arba kritimą. Kodėl gamta viską taip suformavo? Galbūt dėl to, kad teisingai vystytumės, išmokdami šias pamokas? Juk kalbame apie stipriausią instinktą – seksualinį poreikį, kuris eina iškart po instinkto maitintis. Be valgio neišgyvensiu, bet jeigu maistu jau apsirūpinau, iš karto pradedu ieškoti partnerio ir sekso.
Bet štai bėda: šis galingiausias instinktas išfokusuotas. Su mityba viskas aišku: kai labai norisi valgyti, svarbiausia – pasisotinti, nė nesvarbu kuo, net jeigu tai prieštarauja įpročiams. Tačiau dėl „esminio instinkto“ painiojuosi:
• Viena vertus, man reikia paprasto gyvūninio sekso. Jeigu užsimaniau, tai nekeliu išankstinių sąlygų ir esu pasirengęs bet kokiems kompromisams – kad tik patenkinčiau savo poreikį.
• Kita vertus, be sekso aš ieškau ir kažkokio vidinio ryšio.
Štai taip mes su partneriu ir prašaunam, supainiojam vienas kitą, trokšdami ištempti tarp mūsų siūlą, arba, priešingai – jį nutraukti. Nežinome, kaip suderinti šiuos du poreikius. Žvelgiant iš gyvūninio požiūrio taško, kriterijai aiškūs: partneris turi būti iš mano aplinkos, iš to paties kaimo, iš tos pačios vietovės, to paties auklėjimo, tų pačių moralės normų, mitybos įpročių (tai paprastai svarbu vyrams), vertybių… Kitko senais laikais vyrai ir neieškojo, kai rinkosi sau žmoną. Neatsitiktinai gyvūnų pasaulyje patelės patrauklumu nepasižymi, o gražūs – patinai. Taigi, svarbus buvo ne grožis, o fizinė sveikata, ji ir buvo pagrindinis pasirinkimo kriterijus.
Jeigu kalbėtume apie nuolat apdainuojamą meilę, jos šlovingoji eisena prasidėjo ne iš karto. Liaudies santuokoms meilės nereikėjo, ji nebuvo populiari, meilė tebuvo aristokratų pramoga, tam tikros patinų varžybos, panašios į vykstančias gyvūnų pasaulyje. Praktiškai vyras pirkdavo žmoną, o tada ji pradėdavo juo rūpintis, jausti jam jausmus ir  po kurio laiko jis tapdavo jos (vyru). Daugeliu atveju tai būdavo pripratimas. Tokia šio reiškinio prigimtis, ir kol egoizmas tilpo natūraliuose rėmuose, žmonių požiūris į šeiminį gyvenimą buvo paprastas, praktiškas ir dalykiškas.
Bet, bėgant laikui, egoizmo vystymosi kreivė kilo aukštyn ir viduramžiais įgavo naują „prekių ženklą“. Pirmiausiai tas pokytis apėmė aukštesniuosius visuomenės sluoksnius, nes jų ego augo greičiau, o po to prasiskverbė ir į kitus. Visgi ir iki šiol pačiose įvairiausiose pasaulio vietose galima pamatyti, kad žmonės į šią gyvenimo briauną žiūri paprasčiau, be „aukštų materijų“, nesipainiodami jausmuose – ir sukuria geresnius santykius nei tie, kurie priėmė egoizmo diktuojamą požiūrį.
Šiandien egoizmas reikalauja iš mūsų emocijų audros, nuolatinių žaidimų ir triukų, kurie suteikia mūsų gyvenimui žavesio. Tokiais „malonumais“ tenka maitinti mūsų išaugusį egoistinį norą. Dar prieš kokius 100 metų žmonės buvo toli nuo šito, o jau šiandien stebimės, kaip greitai pasibaigė meilės žygis per pasaulį. Žmonės nebemoka megzti darnių tarpusavio santykių. Nors praeitame amžiuje dar tikėjomės, kad pavyks, šiame prasidėjo kritimas: su kiekvienais metais vis mažiau gebame sukurti gerą, stiprų ryšį tarp partnerių. Šeimos institutas griūna, ir mes žengiame į naują etapą. Mūsų egoizmas taip išsivystė, kad nebemokame ir net nebemėginame užmegzti tiesioginio ryšio tarpusavyje. Mums paprasčiau bendrauti telefonu, internetu, o ne tiesiogiai. Taip tikimės apsaugoti savo ego nuo praradimų. Jeigu ir nutiesiame tarpusavyje kažkokius siūlus, mūsų apsauga nuo asmeninio artumo tokia stipri, kad neleidžia nusimesti vidinių apdangalų ir apsinuoginti viduje vienam prieš kitą taip pat, kaip to reikia kūniškajai meilei.
Kaip bevertintume, faktai yra būtent tokie. Mumyse kirba noras, bet mes negalime jo patenkinti. Gal ir norėčiau sielą pripildyti pojūčiu, pasemtu iš priešingos lyties, iš kontakto, papildančio mūsų fizinį ryšį, bet nesugebu. Tiesiog nesugebu. Lyg  manyje stovėtų barjeras, neleidžiantis atsiverti. Aš matau, kad partneris jaučia tą patį. Galbūt moteriškajai prigimčiai tai lengviau, visgi ir moterys ilgainiui apsigaubia tokiu vidiniu apvalkalu, kurį labai sunku nuplėšti.
Galiausiai visą mūsų gyvenimą sudaro virtualūs ryšiai. Visą dieną aptarinėjame ir posėdžiaujame, susirašinėjame elektroniniais laiškais, kalbamės telefonu, naršome socialiniuose tinkluose… Šią dienotvarkę suformavome, nes turėjome vidinį poreikį išfiltruoti ryšius per įvairius prietaisus.  Mūsų egoizmui, kurį prietaisai aptarnauja, reikia būtent tokių – dalykinių – santykių, kai viską pasveri ir vertini pačiu racionaliausiu būdu. Stebiu aplinkinius: ką jie pasakys? Vadovaujuosi „virtualiosios būties“ standartais. Rezultatas toks, kad net nepažįstu savo sielos, savo vidinių poreikių, taip pat negaliu pažinti ir išstudijuoti priešingos lyties.
Todėl, kai poros susitinka kavinėse, prekybos centruose arba klubuose, jų pokalbiai yra tarsi vieši, būdingi bendrai aplinkai. Jie to išmoko iš supančios juos visuomenės ir toliau persimetinėja nieko nereiškiančiomis frazėmis, net nesistengdami panirti truputį giliau. Ten, po žvilgančiu paviršiumi, ryšys neužsimezgė. Žmogus jau nesugeba jo užmegzti – juk jis negali atsiverti ir, be to, nežino, kas jis pats yra.
Apskritai, žmonės neišsivystę, nepasirengę tokiam ryšiui. Juk jeigu nepajėgiu atverti savęs, tuomet ką galiu duoti kitam?
Taigi, susiduriame su problema, kad žmogus nepažįsta savęs. Šiandien egoizmas spaudžia mus vis stipriau, modernizuodamas pasaulį, o tuo tarpu gyvenimas primityvėja, nes mes daromės panašūs į kompiuterio priedu“, naudojančius paprasčiausią dvejetainę sistemą tarpusavio santykiams bei pasaulėžiūrai. Nelieka vietos giliems jausmams, iš analoginio formato viskas pereina į skaitmeninį. Vietoj daugelio dalių ir komponentų harmonijos paleidžiame procesus paprastu algoritmu – kad jie tiesiog tiksėtų…
Reikia sugrąžinti žmogų į „vaikystę“ – į tikrąjį paprastumą, į amžinąją meilę tarp motinos ir vaiko, kad iš šios pozicijos galima būtų aiškinti jam, kas yra vidinis tarpusavio ryšys. Juk savo santykiuose su partneriu ieškau to paties meilės šaltinio, kuriuo kažkada man buvo motina – tik jau kitame lygmenyje.
Apskritai ryšys tarp žmonių šiandien yra didžiausia problema. Būtent ji turi tapti pasaulio ištaisymo šerdimi, ir pradėti galima nuo teisingo ryšio tarp lyčių formavimo. Jau yra vidinis tokio ryšio poreikis – juk žmonės išgyvena frustraciją šeimoje. Arba jie privalo išmokti aiškiai atskirti seksą nuo dvasinio ryšio (jį ir reikėtų vadinti meile), arba teisingai derinti vieną su kitu.
Kaip bebūtų, visų pirma turime suprasti, kaip atvesti žmogų iki teisingo apmokymo. Tam pirmiausiai reikia nuimti visus barjerus, kad parodytume jam, kas jis yra be „rūbelių“. Tada jis galės teisingai suprasti ir pajausti save. Tada reikia nukreipti jį tikro ryšio tarp dviejų apnuogintų sielų link.  Jeigu žmogus to panorės, tai turės sužinoti, kas yra siela, t. y. jo vidinis pasaulis ir kuo galima jį pripildyti.
Taip ir paaiškėja, kad be meilės artimui kaip pačiam sau principo, ryšio nebus. Juk tikras ryšys, dvasinis susiliejimas reiškia, kad kiekvienas mėgaujasi partneriu, duodamas jam. Tiksliai tiek, kiek duoda, atveria vietos, kuri gali būti pripildyta jame. Tai vienintelė galimybė suformuoti tarpusavio ryšį. Taip  kaip fizinio susiliejimo metu prasiskverbiame vienas į kitą, taip pat turime prasiskverbti vienas į kitą, susiliedami sielomis – per abipusį davimą ir abipusį gavimą. Jeigu nieko negaunu iš partnerio, tai jo nemyliu, nes neduodu jam galimybės išreikšti savo meilės. O juk mylėti – vadinasi – mėgautis jo džiaugsmu labiau nei savuoju.

Daugiau šia tema skaitykite:

Melodija dviem balsams

Šeimos santykių adapteris

Šeima – kaip visatos centras

Komentarų nėra

Meilė bundančių norų šviesoje

Auklėjimas, vaikai, Egoizmo vystymasis, Pasaulio problemos

Kongresas Sankt Peterburge. Paruošiamoji pamoka
Klausimas: Meilė turite galvoje draugystė, o draugystė – meilė. Kodėl tarp vaikų ir tėvų yra meilė, bet nėra draugystės?
Atsakymas: iš esmės, šiandien nėra nei vieno, nei kito. Mes esame padidinto egoizmo būsenoje, kai vaikai ir tėvai nejaučia meilės vienas kitam. Mes dėl to nekalti, tiesiog tai yra tai, kas yra.
Šiandien daug kas keičiasi žmonijoje. Žmonės nenori turėti vaikų, nenori kurti šeimos. Yra tokių, kurie sutinka kurti šeimą, bet nenori turėti vaikų. Ir priešingai, nori vaikų, bet nenori kurti šeimos.  Apskritai, viskas ne taip.
Mano jaunystės laikais viskas buvo šiek tiek kitaip. O šiandien žiūriu į jaunimą ir nesuprantu jų – juose visiškai kita prigimtis. Tai – ryški kartų kaita, laiko greitėjimas ir ateityje mūsų laukia  dar rimtesni pokyčiai.
Faktas tas, kad vyksta norų kilimas, kurie mumyse dar akivaizdžiai neišreikšti, bet jau atitrūkę nuo ankstesnės pakopos, t.y. mes vis labiau ir labiau tolstame nuo gyvūninio lygmens. Kitaip tariant, mumyse vis labiau ir labiau pasireiškia žmogiškoji prigimtis, žmogaus egoizmas. Todėl mes atitrūkstame nuo ankstesnio gyvūninio lygmens ir  mums dingsta natūralūs instinktai, kurie nukreipti į šeimos sukūrimą ir vaikų auklėjimą. Jie įgyja labai sąlyginį vaizdą.
Visa tai veda mus į išsitaisymą. Kol kas žmonės sukasi naujų bundančių juose norų poveikyje, o paskui jie suvoks juos, be to suvoks juos kaip kenksmingus. Kaip tai ištaisyti? Tiktai ištaisant savo ketinimą – dirbant su klaidomis.

Iš 2013 m. liepos 11 d. pamokos prieš kongresą Sankt Peterburge

Daugiau šia tema skaitykite:

Išlaisvinant meilę iš nebūties

Šeima – kaip visatos centras

Komentarų nėra

Kaip įtikinti žmogų keistis

Auklėjimas, vaikai, Grupė

Tyrimas: Įtikinti žmogų keisti savo įpročius nėra paprasta. Tačiau yra vienas paprastas būdas. Eksperimento metu studentai kabino raginimus išjungti kondicionierius, kai jie nereikalingi. Kvietimai buvo trijų rūšių:
1. Taupykite pinigus
2. Saugokite planetą
3. Būkite geri piliečiai
Bet dėl to niekas nepradėjo kondicionierių išjunginėti dažniau. Tačiau suveikė toks paraginimas:
4. Jūsų kaimynai tai daro geriau už jus – žmonės ėmė išjunginėti kondicionierius.
Tai patvirtina „socialinio įrodymo“ fenomeną.
Žmonės teigiamai sureaguos, jeigu įtikinsite juos, kad kiti taip jau elgiasi. Mus įtakoja kiti žmonės ir todėl lengviausias būdas įtikinti žmogų pakeisti savo elgesį – pasinaudoti aplinkos jėga.
Komentaras: Kabala šią reikšmingą aplinkos įtakos žmogui savybę naudoja jo ištaisymui. Įtakojamas aplinkos žmogus pasiruošęs atlikti net altruistinius veiksmus. Todėl atsidūręs tinkamoje aplinkoje jis bus pasiruošęs jai paklusti be jokio išankstinio sutikimo. Todėl vietoje įtakos žmogui turime jam sukurti teisingą aplinką.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kad laikas nebėgtų veltui…

Svarbiausia – pagreitinti tempą!

Komentarų nėra

Kartų skirtumus lemia vaikystėje įgytos vertybės

Auklėjimas, vaikai, Paskutinė karta

Nuomonė: Į darbo rinką išeina karta iki 25 metų. Įvairių kartų strategijos skirtumai priklauso nuo jų vertybių skirtumų, o jas iki 10–12 metų formuoja aplinka. Sparčiai besikeičiantis pasaulis uždėjo neišdildomą antspaudą žmonėms, dar nesulaukusiems 25 metų.
Tai visiškai kitokia karta, su kitokiu požiūriu į gyvenimą, ji dalijasi į dvi dideles dalis. Vieni bando siekti aukštumų per mokslą (dauguma moterų), kiti – per turtus (dauguma vyrų).
Komentaras: Šiandieninė kartų problema ta, kad greitai besikeičiančiame pasaulyje iki 15 metų auklėti vaikai tapo suaugusiaisiais, kurių pasaulis neatitinka juos supančio pasaulio. Didžiausia bėda – netinkama mokykla: ji yra konservatyvi ir prievarta laiko vaikus pasenusioje sistemoje, naudodamasi jų priklausomybe nuo suaugusiųjų. Sistema jau seniai atgyveno ir yra visų problemų šaltinis: jei turėtume „teisingus“ mokytojus, gyventume kitokiame pasaulyje.

Daugiau šia tema skaitykite:

Laimę lemiantis tarpusavio ryšys

Perkurti patiems save

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai
Vėlesni įrašai »