Nuomonė (E. Galkina, istorikė). Tarp vaikų plinta prievarta. Jie turi daug didesnes galimybes pasinerti į virtualią erdvę, televizijos pasaulį, kompiuterinius žaidimus, nuo 5 iki 15 metų mato televizijos ekrane apie 20 tūkstančių žmogžudysčių, siaubo filmus, trilerius, didžiulį kiekį kraujo, klastos. Jie daro išvadą, kad sėkmingas žmogus – tai prievartautojas, žmogžudys, žmogus, kuris eina per kitų galvas, vagia, ima kyšius.
Vaikas turi matyti gero elgesio su kitais žmonėmis pavyzdį. Priešingu atveju jis, kaip biologinė būtybė, mato, kokiu būdu reikia konkuruoti ir, žinoma, pasirinks šį nusikalstamumo, prievartos, socialinio dominavimo kelią.
Jei mes neišspręsime šio klausimo, tai mūsų visuomenė pavirs net ne žvėrimis, o taps populiacija, kuri negalės daugintis, nes net žvėrims ir paukščiams, kad daugintųsi, yra būtinas altruizmo elementas, būtinas kooperacijos bendram labui, o ne dėl asmeninės naudos, per kito kančias, elementas. Jei į tai neatkreipsime dėmesio, tai mūsų laukia socialinis ir asmeninis suirimas.
Komentaras. Būtent toks yra mūsų prigimties blogio suvokimo kelias ir tik suvokę savo prigimtį kaip blogį galėsime pradėti savo išsitaisymą kaip vienintelį neišvengiamą, protingą ir norimą veiksmą. Blogio suvokimas gali būti ilgas ir žiaurus, jei užsispyrę laikysimės egoizmo, arba greitas ir lengvas, jei tyrinėsime jį turėdami tendenciją suvokti kaip blogį, kad pakiltume aukščiau jo, padedant integraliajam švietimui, o paskui pakeistume jį gėriu ir meile, padedant integraliajam auklėjimui.

Daugiau šia tema skaitykite:

Laimę lemiantis tarpusavio ryšys

Gamta neišmokys blogo

Auklėti reikia visuomenę, o ne vaikus

Tyrimas: atskiras berniukų ir mergaičių mokymas praktikuojamas kaip eksperimentinis: mergaitės ir berniukai mokosi ne skirtingose mokyklose, bet paralelinėse vienos mokymo įstaigos klasėse. Tai leidžia išvengti atskiro mokymo trūkumų, išsaugant jo privalumus. Psichologų nuomone, atskiras mokymas yra ypač naudingas vaikams, kurie turi sveikatos, auklėjimo, pažangumo problemų.
Klasėse, suskirstytose pagal lyties požymį, pažangumas aukštesnis. Tai paaiškinama tuo, kad berniukai ir mergaitės vystosi skirtingai – jų skirtingi interesai, žaidimai ir pomėgiai. Pedagogai atskiro mokymo metu gali atsižvelgti į berniukų ir mergaičių grupių fizines galimybes, lytinio brendimo periodą ir suvokimo psichologiją.
Be pažangumo augimo, esant atskiram mokymui pedagogai užfiksavo uolumo ir darbingumo padidėjimą, konfliktų sumažėjimą, vaikai būna drąsesni atsakinėdami. Apklausa parodė, kad esant atskiram mokymui tiek berniukai, tiek mergaitės pamokose jaučiasi geriau.
Specialistų nuomone, esant bendrajam mokymui vyriško charakterio vertybės išnyksta, berniukai perima moterišką socialinio elgesio etaloną. Mišriose klasėse padidėja konfliktiškumas, ypač tuo pasižymi moteriškoji kolektyvo dalis.
Komentaras. Visose kultūrose iki šių dienų atskiras mokymas buvo natūrali mokymo proceso dalis, nes atskyrimas kyla iš gamtos ir neverta jo laužyti. Būtent tendencija priešintis gamtai sukelia mūsų tarpusavio konfliktus ir krizes. Gaila, kad mes mokomės tik nubausti gamtos!

Pranešimas. Finansiniai žmogaus sprendimai priklauso nuo jo gyvenimo sąlygų vaikystėje. Neturtingose ir pasiturinčiose šeimose auklėti vaikai skirtingai tvarko pinigus ekonomikos nuosmukio metu. Tie, kurie augo skurde, priima į greitą naudą nukreiptus sprendimus ir nepaiso ilgalaikių pasekmių.
Žmonės, užaugę komfortiškomis sąlygomis, laikosi lėtų strategijų, imasi mažiau rizikingų veiksmų, lėčiau juda galimo praturtėjimo link, atidėdami savo tikslų tenkinimą dėl naudos ateityje.
Komentaras. Teisingas krizės suvokimas priklauso ne nuo auklėjimo vaikystėje, o nuo integraliojo auklėjimo esant krizei. Tik integraliai auklėjamas žmogus teisingai reaguos į krizę – keis pats save ir pasaulį, o ne greitai arba lėtai artės prie savo nuosmukio.

Daugiau šia tema skaitykite:

Naujojo pasaulio gimimas

Aplinka lemia mūsų ateitį

Aplinka nulemia sąmonę

Pranešimas: Kas  garantuoja laimingą vaiko ateitį? Laimę lemia artimi vaiko ryšiai su savo šeima ir draugais. Geras mokymasis mokykloje neturi jokios reikšmės, o įtaką daro harmonijos su supančiu pasauliu jausmas, socialiniai ryšiai, pozityvus požiūris į kylančius sunkumus ir normalus savęs vertinimas.
Tyrimo rezultatai atskleidė aiškų ryšį tarp pozityvumo vaikystėje bei jaunystėje ir suaugusio žmogaus gyvenimo sėkmės. Mokslininkai, pabrėždami pažangaus mokymosi antraeiliškumą, rekomenduoja tėvams sutelkti dėmesį į vaiko gebėjimus kurti santykius su aplinkiniais.
Komentaras: Laimę lemia būtent ryšys su aplinkiniais, harmoningas santykis su pasauliu. Pasauliui reikia pasikeisti, tiksliau – mums jį reikia pakeisti, ir tada tapsime laimingi – mes, o ne tie, kurie šiandien diktuoja, kas mums turi teikti laimę…

Daugiau šia tema skaitykite:

Ką reiškia gerovė?

Laimingus mus daro pojūtis, o ne priteklius

Laimė

Klausimas: Kodėl mes nesimokome ir nemokome savo vaikų teisingai elgtis visuomenėje?
Atsakymas: Pirmiausia, nežinome visuomenės dėsnių. Kiekvienas turi savo nuomonę. Socialiniai dėsniai, skirtingai nuo fizinių, nepasireiškia mūsų gyvenime nekintama, absoliučia forma. Atvirkščiai, visi juos aiškina įvairiai, ir kiekvienas mano esąs teisus.
Su gamta viskas paprasta: niekas negali ginčytis dėl fizikos dėsnių teisingumo arba vertinti, kiek jie yra geri. Tačiau sociumas yra tarsi apgaubtas nežinios: žmogiškosios būties dėsniai, be abejo, egzistuoja, kadangi mes visi paklūstame vidiniam į mus sudėtos psichologijos diktatui. Tačiau aš nežinau, ką reiškia žmogus manyje, iš ko jis sudėtas, kokių dvasinių jėgų jis turi, kaip reaguoja į konkrečias situacijas…
Ši sistema labai didelė, tačiau bėda ir ta, kad aš esu su ja viename lygmenyje, aš įjungtas į ją. Negyvąją, augmeninę ir gyvūninę gamtą aš tyrinėju, ją vertindamas „iš viršaus“, pasitelkęs į pagalbą įvairiausius prietaisus ir mokslines disciplinas. Tačiau žmogaus psichologiją, jo tikrovės suvokimą, sudėtingą tarpasmeninių santykių kompleksą galima tirti tik remiantis pavyzdžiais, gyvenimiška patirtimi, bet ne kaip bendrojo dėsnio pasireiškimą. Juk „dėsnis“ – tai principas, kurį aš moksliškai nustatau, žiūrėdamas iš viršaus, kuomet matau jo veikimą. Iš kitos pusės, psichologija, psichiatrija, sociologija ir visos kitos disciplinos, priskiriamos žmogiškajai prigimčiai ir visuomenei, t. y. žmonių susivienijimui, nėra tikslieji mokslai.
Tai mums sukuria problemą – juk, iš esmės, šiuo aspektu mes – bejėgiai. Jeigu nenaudotume sociumo jėgos, kad sau pridurtume dar vieną komponentą – aplinkos poveikį žmogui, jeigu patys nevaldytume šio poveikio, tai neturėtume nė menkiausios galimybės suprasti, kas tokie esame, kaip turime elgtis, ką daryti. Mes būtume tarsi amžinai nelaimingi žvėreliai.
Išeitis viena – suprasti, kad privalome negatyvias jėgas atsverti pozityviomis. Tai yra vienintelis dalykas, kurio galime išmokti iš gamtos. Juk jos pagrindinis dėsnis – pusiausvyra. Mes jį tiriame žemesniuose lygmenyse ir pagal juos turime spręsti apie aukštesnę pakopą. Supratę, kaip sukuriama pusiausvyra negyvojoje, augmeninėje ir gyvūninėje gamtoje, tuos pačius principus pritaikykime žmonių visuomenei. Tikrai nesuklysime, jeigu tarpusavio santykiuose taikysime dėsnius, kurie veikia apačioje.
O šie dėsniai, netgi negyvajame, pagrindiniame, lygmenyje veda į supanašėjimą, į homeostazę, į dinaminę pusiausvyrą. Visur priklausomai vienas nuo kito išsilygina įvairūs parametrai: temperatūra, spaudimas, teigiami ir neigiami krūviai… Ne viena jėga, o būtent balansas – dviejų jėgų tarpusavio harmonija – atveda viską į ramybę, į statišką būseną.
Žinoma, savo pakopoje toli gražu nesame statiškos būsenos, mes vystomės labiau nei gyvūninis lygmuo. Tačiau mes, mažų mažiausiai, galime pripažinti būtinybę palaikyti pastovią pusiausvyrą tarp visų jėgų žmonių visuomenėje. Tegul jos kaitaliojasi: negatyvu ir pozityvu, gavimo jėga ir davimo jėga, kokią pajėgiame savyje išvystyti, – mes nustatinėsime vidinę žmogaus pusiausvyrą visame kame, kas jame yra bloga ir gera. Taip pat jis elgsis su kitais, nuolat patirdamas vidinius pokyčius.
Mums teks visą laiką studijuoti tuos mechanizmus, mokytis ir mokyti kitus, kaip būti pusiausvyroje kiekvieną sekundę. Tada žmonių visuomenė vystysis geruoju keliu, kurį nutiesė pati gamta.

Iš 2011 m. lapkričio 22 d. programos „Laidavimo kursas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Gamtos dėsnių nežinojimas neatleidžia nuo tarpusavio laidavimo

Naujojo pasaulio gimimas

Paklusnūs gamtos vaikai

Russian video clip

Klausimas. Ekskursijos Sankt Peterburge metu sužinojau, kad iš trylikos Petro I vaikų dvylika nesulaukė brandaus amžiaus. Vis dėlto jis kažkaip susitvarkydavo su šiomis būsenomis. Mūsų laikais daugelis vaiko netekusių žmonių pasirengę tiesiog nusižudyti. Kodėl šiuolaikinis žmogus nesugeba atlaikyti įprastų, normalių likimo išbandymų?
Atsakymas. Žmogui jo vaikas – tai didžiulė malonumo sistema. Tai jo tąsa, kažkas labai artimo, brangaus, tai, kas nuolat saugo, šildo, kreipia pirmyn – žmogus mato, dėl ko verta gyventi. Rūpinimasis vaiku suteikia žmogui labai daug gerų pojūčių, įlieja į jį didžiulį kiekį išorinių ir vidinių jėgų. Todėl vaiko netektis sukelia dideles kančias.
O koks iš tikrųjų skirtumas, ar vaikas mirė dabar, ar mirs po 50-60 metų? Šiaip mums aišku, kad yra kažkokia aukštesnioji valia, kažkokia bloga lemtis. Deja, žmogus negali su tuo apsiprasti, nesugeba to išgyventi.
Išeitis tik viena: nukreipti dėmesį į išorinį lauką, kitaip tariant, į geranoriškumą ir davimą platesniam žmonių ratui. Tai žmogų palaikys. Neretai vaiko netekę žmonės pradeda užsiiminėti labdara, savitarpio pagalba, davimu ir t. t. Kitaip sakant, jie pradeda ieškoti, į ką galėtų nukreipti savo meilę – visa tai, ką jautė vaikui.
Reikia padėti jiems rasti tą objektą, tą užsiėmimą, kad jie tokiu būdu galėtų atgaivinti savo gyvenimą.

Iš 2012 m. rugsėjo 24 d. laidos „Socialinės aplinkos formavimas“

Russian video clip

Video klipas rusų k.

Makmasterio universiteto (Kanada) psichologų, sociologų ir pediatrų tyrimas. Vaikai, patiriantys netgi lengvas fizines bausmes, užaugę yra labiau persekiojami depresyvių nuotaikų, nerimo jausmo, chroniškų psichikos sutrikimų, labiau linkę vartoti alkoholį bei narkotikus.
32-ose valstybėse jau priimti įstatymai, draudžiantys bausti vaikus namuose, ikimokyklinio ugdymo įstaigose bei vidurinėse mokyklose. Tėvai vaikams taiko tokius auklėjimo metodus, su kuriais patys susidūrė vaikystėje. Labiausiai paplitę augančios kartos auklėjimo būdai yra barimas ir didaktiniai pamokymai.
Komentaras: Mūsų egoistinė prigimtis sąlygoja auklėjimą „rykšte ir meduoliu“, t. y. nurodant rėmus, kuriuose turi augti vaikas. Jeigu šiuos rėmus nurodys bendra visuomenės nuomonė, tai vaikai juos jaus kaip tinkamus ir sau – tokiu būdu nebeliks jokių bausmių ir apribojimų būtinybės. Viskas priklauso nuo visuomenės, o ne vaikų auklėjimo.

Daugiau šia tema skaitykite:

Tik bendraamžiai gali pakeisti vaiko įpročius

Aplinka lemia mūsų ateitį

Perkurti patiems save