Klausimas. Kaip turi atrodyti visuomenės ugdymo aplinka ateityje?
Atsakymas. Aplinką turi sudaryti tik dešimtukai, kuriuose žmonės mokosi vienytis tarpusavyje, kartu sprendžia visus uždavinius, mokosi bet kokių dalykų.
Klausimas. Klasikinėje švietimo sistemoje yra mokiniai, dėstytojai ir mokymosi tema. Kaip šios trys sudedamosios įeina į dešimtuko sąvoką?
Atsakymas. Dėstytojas – tai organizatorius, kuris užduoda mokiniams tam tikrą skaičių klausimų ir suteikia tam tikrą kiekį informacijos, ir mokiniai turi tarpusavyje susivienyti bei su gauta informacija išspręsti užduotus klausimus.
Visų pirma, jie praktikuoja vienybę tarpusavyje. Sakykime, jiems reikia išmokti tam tikrą dalį fizikos. Prieš pradėdami mokytis, jie vienijasi, kol pajaučia, kad yra viena vieninga visuma su vienu noru, vienu protu. Ir tad jie pradeda teisingai mokytis fizikos.
Žinoma, jie išdėstys ją visiškai naujai.
Klausimas. Įprastai kolektyvuose vyksta diferencijavimasis: vienas geriau rašo, kitas – skaito ir t.t. Ar leidžiamas diferencijavimasis dešimtuke siekiant bendro rezultato?
Atsakymas. Žinoma. Taip yra parašyta knygoje „Zohar“. Vienas skaito, kitas rašo, trečias svarsto, ketvirtas ruošia sprendimus, skaičiavimus, ištraukas ir taip toliau. Visų gebėjimai sudedami į vieną visumą.
Be to, niekam iš anksto nėra nurodoma, ką daryti, nėra ribų ar nišų, į kurias žmonės turi sutilpti. Kiekvienas pats toje vienybėje randa savo vietą, kur gali įnešti didžiausią indėlį į kolektyvą.
Klausimas. Jūs praktiškai neteikiate didelės reikšmės žinioms?
Atsakymas. Naujas žinių lygis – tai ne egoistinės žinios, o išplaukiančios iš atskleidžiamos integralios dvasinės sistemos. Šios žinios yra už Einšteino teorijos ribų.
Komentaras. Kitaip tariant, susidaro dešimtukas mokinių, žinančių užduotį, kurią jiems reikia išspręsti. Jie patys savyje nusistato tikslą, savybes, kokios reikalingos jam pasiekti, patys pasiskirsto ir eina jo link.
Atsakymas. Jie turi spręsti bet kokią užduotį iš savo vienybės taško. Jie įgis naują protą, naujus jausmus, naują bendrumą – dešimtuką, kaip vieną bendrą schemą.
Šioje susijungimo schemoje – pavadinkime ją „matrica“ ar „parcufu“ – jie ras sprendimus bet kokių klausimų: techninių, biologinių – kokių tik nori. Kitų būdų juos išspręsti negali būti.
#220986

Iš 2017 m. rugpjūčio 17 d. TV programos „Paskutinioji karta“

Daugiau šia tema skaitykite:

Visas pasaulis – vienas dešimtukas

Ateities mokykla

Planeta kaip vienas kambarys

Mokslininkai siūlo žmogų laikyti paaugliu iki 24 metų. Pagrindinės priežastys – socialinės: šiandien poindustrinėse šalyse ilgiau mokosi, vėliau tuokiasi, vėliau susilaukia vaikų. Šitaip biologinis amžius sulėtėja.
Spėju, kad susidūrėme su žmonijos vystymosi stabdymo faze. Visuomenę apėmė tokia atmosfera, kurioje žmonės nenori augti. Jiems patogu ir be šito, jiems norisi likti vaikais.
Mes stovime ant naujo pasaulio slenksčio. Ankstesni stimulai nustoja veikti: profesinė karjera nevilioja taip, kaip anksčiau, o robotai grasinasi panaikinti daugumą specialybių. Artimiausią dešimtmetį mokymosi įstaigos persikels į virtualią erdvę, gamyba vis labiau automatizuojama, produktų ir paslaugų teikimas persikelia į internetą.
Galiausiai tik nedaugelis žmonių sugebės užsiimti kūrybine veikla, kurti kažką nauja. O kas bus su likusiais?
Paauglystės kartelę galima pakelti ir iki 40 metų – koks skirtumas? Jeigu žmogus realizavosi kažkurioje sritye, tai paaugo. Jeigu ne, tai užstrigs paauglystėje, gaudamas minimumą.
Dar neseniai aktyvus žmogaus gyvenimas tęsėsi nuo 15–20 iki 60–70 metų. Dabar perspektyvoje ilga vaikystė ir ilga senatvė.
Tai – natūralu. Kai egoizmas užauga, nėra paprasta iš jo išeiti, pradėti kažką daryti, kažkaip su juo dirbti. Paprasčiau užsidaryti kompiuteryje ar mobiliajame, lindėti valandų valandas mažame kambarėlyje, žinant, kad mama ką nors išvirs.
Kokia gi išeitis?
Išėjimas iš paauglystės – tai noras save realizuoti. Tačiau šiuolaikiniame pasaulyje jis silpsta. Daugumai užtenka virtualiosios realybės žaislų. Žmonės neturi akstino suaugti, net materialinio.
Kartu jiems atsiranda laiko ir galimybė suvokti, kad yra savo egoizmo įkaitai. Jis atitraukia juos nuo svarbiausio – nuo galimybės pakilti virš operacinės sistemos, paimti valdymą į savo rankas ir realizuoti save iš tikrųjų.
Supratęs tai, žmogus pagaliau išeis iš vaikiškumo ir suras save.
#223315

Daugiau šia tema skaitykite:

Paauglių depresija

Žvilgsnis į augančią kartą I dalis

Geriausia dovana vaikui

Klausimas. Kaip kabala žvelgia į įvaikinimą?
Atsakymas. Jei tai daroma vaiko naudai – tada teigiamai. Žmogus turi galvoti ne apie tai, kad nori vaikų, ir todėl juos turi, o suprasti, ką nori duoti vaikui. Ir tuomet jis gali įsivaikinti.
Paprastai įvaikius myli labiau nei savus vaikus, nes į juos deda didžiules pastangas, nuolatos įrodydami sau savo tinkamą santykį su jais.
#233732

Iš 2018 m. balandžio 29 d. pamokos rusų k.

Klausimas. Kiek žmogui svarbu žinoti pasaulio ir savo tautos istoriją?
Atsakymas. Žmogus, žinantis savo istoriją, jaučia, kad jis turi šaknis, stuburą, jėgą ir savo vietą pasaulyje. Jis gimė ne atsitiktinai, o kaip tęsinys daugelio kartų, kurios egzistavo iki jo ir sukūrė jam gyvenimą. Jis iš protėvių gavo kalbą, kultūrą, išsilavinimą, artimus ir tolimus giminaičius, net priešus.
Jis jaučia, kad paveldėjo šį pasaulį iš ankstesnės kartos ir yra šiame pasaulyje, nes supranta ir jaučia nesibaigiantį kartų kaitos procesą. Jam tai nėra istorija, o jo gyvenimas.
Žmogus gyvena šioje planetoje jau ne vieną milijoną metų, ir visa tai – jo gyvenimas. Iš kartos į kartą jis gyvena ir miršta, bet miršta tik jo išorinė dalis, o vidinė visą laiką atsinaujina ir gyvena toliau, vystosi.
Mes matome daugybę kūnų, kurie gyvena ir miršta, bet į tai turime žvelgti kitaip: kaip į visumą fizinių kūnų, kurie atsinaujina, tarsi gulasi miegoti ir nubunda.
Tada istorija tampa mūsų gyvenimu. Neverta žvelgti į istoriją kaip į kažką, kas buvo iki mūsų gimimo ar bus po mūsų mirties, – reikia pakilti aukščiau viso to. Aš noriu žvelgti ne į žmogų, o į tautą ar visas tautas.
Toks turi būti žvilgsnis į istoriją: niekas nemiršta, neišnyksta ir negimsta, o tiesiog vyksta labai ilgas procesas, prasidėjęs prieš milijonus metų, ir kas žino, kada jis baigsis.
Toks požiūris suteikia žmogui savo šaknų, pagrindo pojūtį. Jis nesijaučia vienišas, atkirstas nuo tikrovės, o priešingai, egzistuoja joje, vystydamasis kartu su ja. Jis yra tas pats žmogus, gyvenęs akmens amžiuje, o paskui variniame, bronziniame, geležiniame, kol šiandien priėjo iki plastikinio amžiaus. Visą istoriją aš apimu vienu žvilgsniu.
Žmogus negali egzistuoti be šaknų. Tačiau negalima užsidaryti vien praeityje, reikia visą laiką ieškoti saugesnės ir teisingesnės, tikros ateities, vis artėjant prie didesnio gamtos dėsnių suvokimo.
#221064

Iš 2018 m. sausio 7 d. 943-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasaulio istorija pagal kabalą, I dalis

Pasaulio istorija pagal kabalą, II dalis

Pasaulio istorija pagal kabalą, III dalis

Klausimas. Kaip išmokti išgirsti save ir kitus, o ne vien klausytis? Juk tokia savybė tik leistų pagerinti santykius tarp žmonių?
Atsakymas. Tam reikia vidinio kontakto – širdžių ryšio. Kai panorėsite pripildyti kits kitą, tuomet galėsite išgirsti vieni kitus.
O taip žmonės negirdi ir net nemato vienas kito. Jie susikuria tam tikrą tikrovę ir elgiasi su ja kaip su žmogumi, kuris iš tikrųjų yra ne juose. Nematome tų, kas yra ne mumyse, matome viską, ką suformuoja mūsų egoizmas, mūsų viduje.
#233122

Iš 2018 m. balandžio 29 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Seminaras: išgirsti kiekvieną

Kūrėjas pasiekiamas tarp mūsų

Ką dengia nuo mūsų tiesos pasaulis?

Klausimas. Ar teisinga leisti vaikui suprasti, kad jis nubaustas už konkrečius poelgius?
Atsakymas. Nereikia bausti specialiai už poelgį. Auklėtojas turi elgtis su vaiku, netapatindamas jo su geru ar blogu elgesiu, visada rodyti, kad veikia apgalvotai, tik vaiko naudai.
Paprastai tėvai reaguoja į vaiko elgesį: gerai elgėsi – gauna paskatinimą, blogai – bausmę. Tačiau tai – neteisinga, taip tinka dresuoti gyvūnus. Jei noriu išauklėti žmogų, tai nesielgiu su juo kaip su šuniuku, kurį skatinu skanėstais už kiekvieną gerą darbą.
Požiūris į vaiką visada turi būti teisingas. Tai yra jis nebūtinai gauna saldainį už gerą elgesį. Ir net jei padarė kažką blogo, su kažkuo susimušė, tai bausmė neskiriama nedelsiant, ji turi būti apgalvota.
Aš turiu rodyti vaikui, kad gamta visada sureaguos į jo poelgius, nebūtinai iš karto. Todėl jam reikia labiau atverti akis ir ausis, padidinti savo jautrumą, kad suvoktų kartais gaunantis blogą reakciją už blogus poelgius, kuriuos padarė praeityje. Nebūtinai visada bus aiški priežastis.
Todėl ir apdovanojimas, ir bausmė neturi ateiti nedelsiant, kaip dresiruojant šunį ar lokį. Tėvai patys turi būti labai išauklėti. Jie turi paslėpti savo egoizmą ir naudotis naujais integraliojo auklėjimo metodais.
Komentaras. Kai vaikas audringai reiškia savo egoizmą, tai sukelia aštrią tėvų reakciją ir jie specialiai veikia prieš vaiko norą.
Atsakymas. Viskas priklauso nuo auklėjimo, ir jį reikia pradėti net ne nuo tėvų, o nuo močiučių ir senelių. Auklėtojas iš viso negali naudotis savo egoizmu, savo įprastu noru, jis turi naudotis nauju metodu – virš egoizmo. Tai vadinama tikėjimu virš žinojimo arba davimu virš gavimo jėgos.
Klausimas. Kaip tai susiję su meile vaikui?
Atsakymas. Žinoma, tėvų meilė vaikams, kaip ir Kūrėjo meilė kūriniams yra visko pagrindas. Tačiau ką daryti toliau? Reikia imti pavyzdį iš Kūrėjo, studijuoti, kaip jis elgiasi su mumis. Iš esmės, tuo ir pagrįstas šis metodas. Iš to suprasime, kaip reikia elgtis su vaikais. Daugiau nėra iš ko mokytis: situacija tokia bloga, kad žmonija suvokia neišvengsianti smūgio, tačiau nežino, ką daryti. Vienintelė išeitis – mokytis iš Kūrėjo.
Klausimas. Koks svarbiausias auklėjimo principas, ruošiant vaiką naujam evoliucijos etapui, ateičiai?
Atsakymas. Jei tėvai taip išauklės save ir vaikus, pradėsime naują evoliucijos etapą. Jis pagrįstas naujais tarpusavio santykiais, tuo, kad mes statome jaunimą ant naujų bėgių ir nukreipiame į naują – draugišką, susivienijusią – visuomenę, pagrįstą tarpusavio parama. Būtent tuo pasižymi evoliucinis šuolis.

Iš 2017 m. gruodžio 14 d. 933-iojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Ateities žmogaus auklėjimas, I d.

Ateities žmogaus auklėjimas, II d.

Ateities žmogaus auklėjimas, III d.

Klausimas. Kokie bus santykiai tarp tėvų ir vaikų ištaisytoje ateities visuomenėje, jei kiekviename liepsnoja egoizmas?
Atsakymas. Mes nenaikiname savo egoizmo, o tik mokomės teisingai juo naudotis. Egoizmas – mūsų prigimtis, jo jokiu būdu negalima sunaikinti.
Mes apskritai nieko nenaikiname. Tai ne psichologija ir ne moralė, kuri per jėgą draudžia naudotis egoizmu. Juk matome, kad tai nepadeda ir galiausiai sukelia tik didesnių sprogimų.
Kabala siūlo visiškai unikalią metodiką, kurioje naudojama Aukštesnioji šviesa.
Jei mes mažose grupėse (dešimtukuose) laikomės Aukštesniojo pasaulio dėsnių – Šviesos, davimo ir meilės, pasaulio, stengdamiesi jį atitikti, kitaip tariant, siekiame anuliavimosi, vienybės, lygybės, susijungimo mūsų rato centre, tai jaučiame, kaip mums bunda naujas noras. Tai bendras noras vienytis, duoti, jame mes jaučiame naują tikrovę.
Jei ir tėvai, ir vaikai mokosi tokiuose kursuose, jie pradeda suprasti vienas kitą naujame tarpusavio ryšio lygyje. Ir vieni, ir kiti suvokia, kad nepaisant savojo egoizmo reikia veikti artimojo labui.
Ir ne todėl, kad tarp jų yra kraujo ryšys, kaip tarp tėvų ir vaikų, o todėl, kad per teisingą ryšį jie pakils aukščiau savo prigimties ir gaus didžiulį apdovanojimą – pereis į naują egzistavimo pakopą.
Vaikas pajaus, kad jį su tėvais sieja nuostabūs, idealūs santykiai. O tėvai galės pajausti amžiną ir tobulą egzistavimą.
Klausimas. O jei vaikas dar per mažas mokytis?
Atsakymas. Tokiu atveju reikia mokyti asmeniniu pavyzdžiu. Jei vaikas elgiasi egoistiškai, reikia jam parodyti, kad negaus to, ko nori, o gaus tai, ką tėvai mano jam esant naudinga. Ir jis puikiausiai tai supras. Mūsų vaikai labai protingi visame, kas susiję su jų egoizmu.
Klausimas. O kaip išvengti konflikto su vaiku?
Atsakymas. Palaipsniui vaikas supras, kad tai daroma iš meilės.
Klausimas. Vadinasi, būti aukščiau savo egoizmo tėvams nereiškia būti nuolaidiems ir maloniems?
Atsakymas. Yra pasakyta išminčių, kad „gailintis bausmės vaikui, nekenčia jo“. Į vaiką reikia žvelgti „viduriniojoje linijoje“, t. y. tarp „bausti“ ir „pasigailėti“. Jis turi tai pajausti. Jis būtinai pajaus ir supras, kad tai yra daroma jo labui, prieš šėlstantį jame blogį.
Tęsinys bus.

Iš 2017 m. gruodžio 14 d. 933-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Ateities žmogaus auklėjimas, I dalis

Ateities žmogaus auklėjimas, II dalis

Auklėjimas: ar žino vaikas, kas jam yra gerai?

Klausimas. Kaip elgiasi tėvai, kurie vaikus auklėja virš savo egoizmo?
Atsakymas. Tėvai turi viską patirti patys, mokydamiesi integralaus auklėjimo kursuose, dalyvaudami seminaruose, jungdamiesi grupėje. Ten supras, ko iš jų reikalaujama kaip iš žmonių ir iš tėvų.
Iš esmės jie mokosi, kaip turėdami visą savo blogą prigimtį vis dėlto galime organizuoti tokią visuomenę, kurioje būtų gera visiems. Visi esame blogi iš prigimties, tai ką gi reikia padaryti, kad gyventume gerai ir nesuvalgytume vienas kito? Iki kokios ribos galime nusileisti savo egoizme? Juk nelauksime, kol žmonės pradės vienas kitą virti pietums?
Viskas priklauso nuo aiškinimo, ir visų pirma reikia mokyti tėvus. Po to šie tėvai atves savo vaikus į tuos pačius būrelius, kur patys mokėsi, kaip teisingai susijungti vieniems su kitais. Tai turi tapti nacionaline programa, o po to ir pasauline. Visiems taps aišku, kad žmonija neturi kitos išeities, kaip tiktai įgyti naują išsilavinimą, kuris leistų ištaisyti patiems save.
Turime trūkumą, kuris mus paverčia piktavaliais gyvūnais, blogiausiais iš visų. Juk vilkas ėda tik dėl to, kad pasisotintų, ir jo egoizmą riboja tas mėsos kiekis, kurį gali suėsti. O žmogaus egoizmas neribotas ir jis pasiruošęs praryti visą pasaulį. Dėl to mums reikia kur kas rimtesnio auklėjimo nei paprastiems gyvūnams. Tai vertėtų suvokti visiems, antraip pasaulis nustos egzistavęs.
Savo vaikams paliekame blogą palikimą: susiskaldžiusią visuomenę, vis labiau augančią žmonių nelygybę, žemėlapyje problemines zonas, kur pavojinga kelti koją.
Pasaulis tampa vis grėsmingesnis ir žmogus ieško sau saugios užuovėjos. Bet dar svarbiau jam užtikrinti saugumą savo vaikams. Galbūt šiuolaikinės visuomenės blogio suvokimas privers mus ryžtis pokyčiams.
Klausimas. Egoistiniai sūnaus reikalavimai sukelia mano paties egoistinę reakciją. Kaip galiu reaguoti naujai, atsiribojęs nuo savo egoizmo?
Atsakymas. Tai labai nelengva ir reikalauja ilgo mokymosi, kuris iš esmės niekada nesibaigia. Juk žmogus gimsta egoistas ir egoizmas kalba jo viduje visą gyvenimą. Todėl jis turi visą gyvenimą užsiimti savo egoizmo taisymu, laikydamas jį teisinguose rėmuose ir teisingai išreikšdamas.
Klausimas. Ar tai reiškia, kad nepyksiu ant vaikų, nesproginėsiu?
Atsakymas. Kalba ne apie tai, kad reikia išmokti gražių nelyg anglų džentelmeno manierų. Žmogus turi žinoti, kad ypatingu būdu naudodamas savo egoizmą kitų labui jis pakelia save į naują egzistavimo lygmenį, ir tai jam yra didžiulis atpildas.
Nepaisydamas jame liepsnojančio egoizmo, jis nori kitiems gero vietoje blogo, ir todėl ima gyventi dviejuose pasauliuose vienu metu. Savo egoizmo viduje žmogus jaučia šį pasaulį, o pakildamas virš egoizmo davimo ir meilės artimui link jis pajaus aukštesnįjį pasaulį – ypatingą, aukštesnį egzistavimą.

Daugiau šia tema skaitykite:

Ateities žmogaus auklėjimas, I dalis

Jaunųjų tėvų mokykla

Integralus visuomenės auklėjimas

Klausimas. Kuo šiuolaikiniai vaikai skiriasi nuo praeitų kartų?
Atsakymas. Šiuolaikiniai vaikai skiriasi didesniu gebėjimu suvokti blogį. Jeigu papasakotume jiems apie tuos tikslus ir svajones, kurias turėjome jų amžiuje, prieš dvidešimt ar daugiau metų, jie tiesiog pasijuoktų iš mūsų. Jų nuomone, tokios naivios svajonės turėjo išmirti prieš milijardus metų kartu su dinozaurais.
Šiuolaikinė karta visiškai kitaip suvokia gyvenimą ir visi jų siekiai labai skiriasi nuo mūsų.
Klausimas. Pastebėjau, kad mano vaikai labai išsivystę ir tiksliai žino, ko nori. Jau ankstyvame amžiuje jie turi labai stiprų egoistinį norą.
Atsakymas. Jie mažiau susipainioję negu mes. Mus auklėjo lozungais ir su daugybe sąlygų¬¬ – kaip reikia elgtis ir kaip negalima, o jie neturi visų šių kompleksų. Juos saisto mažiau vidinių apribojimų.
Ir vis dėlto jiems teks priimti naują kelią, kad nugalėtų savo blogio pradą, savo egoizmą. Kitaip jie tiesiog neišgyvens, juk pasauliui ir dabar gręsia atominis karas, susinaikinimas, ir laikui bėgant viskas tik blogės. Todėl reikia jiems perteikti tiek jausmiškai, tiek moksliškai, kad mums visiems būtina pereiti į naują vystymosi etapą, esantį virš egoizmo.
Negalime daugiau naudotis savo egoizmu, nes jis jau atvedė mus į akligatvį visose gyvenimo srityse. Jeigu tai tęsis, mes klimpsime problemose kaskart vis giliau. Galime sugriauti viską, ką sukūrėme, ir pradėti iš naujo, kaip prieš milijoną metų.
Klausimas. Kaip tėvai gali išmokyti savo vaikus gyventi virš egoizmo, jei ir vieni, ir kiti – egoistai?
Atsakymas. Tai labai teisinga išvada: pirmiausia reikia išauklėti tėvus. Jei tėvai negavo tinkamo auklėjimo, tai jie neturi jokių galimybių teisingai išauklėti savo vaikus.
Todėl iš pradžių reikia auklėti tėvus, kurie tikrai rūpinsis vaikais. Tėvai dėl vaikų pasiruošę viskam, todėl tikėkimės, kad jie ir patys galės pereiti naujo išsilavinimo etapą, ir suteiks tai savo vaikams.

Iš 2017 m. gruodžio 14 d. 933-ojo pokalbio apie naują gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Kodėl žmogų reikia auklėti?

Kur ta mokykla, kuri auklėja Žmogų?

Jaunųjų tėvų mokykla

Klausimas. Sakote, kad laimė – konfliktų sprendimas. Kaip juos spręsti šeimoje, kad visiškai nesusipyktum?
Atsakymas. Tai itin įdomi sistema, kai drauge su sutuoktiniu(e) atskleidžiate ne kokius nors vienas kito trūkumus, o trūkumus jūsų tarpusavio santykiuose ir drauge randate sprendimą.
Tai visada „tarp mūsų“ ir „mes kartu“: nesvarbu teigiamos ar neigiamos būsenos. Iš pradžių „sulimpame“ vienas su kitu, paskui imame atskleisti, kaip ryšį tarp mūsų paversti dar efektyvesniu. Atskleisdami, ko mums trūksta, kad labiau susilietume, dirbame ties tuo.
Tokius veiksmus reikia nuolatos atlikti, nes būtent čia atskleisite vis didesnes dvasines aukštumas. Dvasines! Nekalbama apie kūnų ar širdžių ryšį.
Klausimas. Tarkime, šeimoje bręsta konfliktas. Ką daryti?
Atsakymas. Pirmiausia, reikia stipriai apkabinti sutuoktinį(ę), užmegzti kokį nors kontaktą, tarpusavio supratimą. O kai tai pasiekta, drauge pažadinti konfliktą, kad pasiektumėte dar didesnio tarpusavio supratimo.
Kitaip tariant, pirmiausia būtina užmegzti kontaktą, o paskui pamažu žadinti konfliktines situacijas, kad tai atvestų prie stipresnio ryšio.
Klausimas. O kada kyla tikrosios laimės akimirka?
Atsakymas. Kuomet ties tuo dirbi. Jei drauge prie to dirbate, ir minuse, ir pliuse, tai jūsų nepalieka nuolatinės laimės pojūtis. Pats procesas teikia malonumą.

Iš 2017 m. gruodžio 17 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Lyčių kova I dalis

Kas yra šeima

Nukreipta į tikslą meilė