Kongresas Sočyje, VI pamoka
Klausimas. Mane labai dažnai apima nesuvaldoma neapykanta svetimiems žmonėms, ypač – gydytojams. Mokote, kad į viską, ypač į paprastus žmones, turime žiūrėti per Kūrėjo prizmę.
Tačiau mintį, kad už žmonių yra Kūrėjas, šluote nušluoja mano egoizmas, trokštantis juos sudraskyti. Kaip su tuo dirbti?
Atsakymas. Tai vaikiškas, nebrandus, netobulas, siauras požiūris į pasaulį.
Kai sakote, kad „už jų yra Kūrėjas“, įsivaizduojate kažkokį visagalį žmogų. Jūs to nesuvokiate kaip gamtos dėsnio, dviejų gamtos jėgų atitikmens.
Iš tikrųjų Kūrėjo nėra. Yra dvi gamtos jėgos, kuriančios mumyse visus pasaulius. Turime rasti savyje tokią tarpusavio santykių matricą, formulę, kad pajustume visiškai harmoningą ryšį. Štai tokia būsena vadinsis Kūrėju.
Jei neišsiugdysime šitų dviejų jėgų savybių, nesujungsime jų harmoningais ryšiais, tai nesužinosime, kas yra Kūrėjas. Tokiu atveju Jis mums neegzistuos.
Todėl į pasaulį reikia žiūrėti kaip į dviejų jėgų kuriamą piešinį. Tada jums nekils neapykanta.
Argi aš nekenčiu Izraelio kaimynų, kurie mus bombarduoja? Priešingai, sakau, kad mes dėl to kalti, nes neišnaudojame suteiktų galimybių. O neapykantos jiems nejaučiu. Ir kas gi jie tokie? Iš esmės – vykdytojai, jokių kitų funkcijų jie neatlieka.
Taip pat reikia žiūrėti ir į gydytojus, kurie tyčia žudo savo pacientus. Šitaip juose pasireiškia egoizmo jėga, o jie patys neturi veikimo laisvės. Mačiau gydytojų, numarinusių savo pacientus, kuriuos dar buvo galima išgelbėti, nes taip buvo naudingiau. Visa tai – egoizmo apraiškos.
Taigi, jums reikia šiek tiek suaugti.

Iš VI kongreso Sočyje pamokos, 2014 m. liepos 14 d.

Sąveikaujame su jėgų sistema, kuri siekia pusiausvyros ir siunčia mums interaktyvius atsiliepimus. Be to, egzistuoja viena Jėga, judinanti visus. Tai – pusiausvyros Jėga. Ji veikia visas pavienes jėgas, visas dalis – kad atvestų jas į visuotinę pusiausvyrą. Ši Jėga vadinama „Kūrėjas“ arba „Gamta“.
Bet ji neatsiskleidžia mums, nes tada mes susivienytume priverstinai. Pavyzdžiui, Kūrėjas akivaizdžiai pareikalautų mūsų: „Susivienykite – kitaip jums galas“. Aišku, kad mes Jo paklausytume, nes nėra kitos išeities.
Bet taip neužaugtume. Juk mūsų pasirinkimas – tapti „geru berniuku“ – liktų gyvūninio lygmens ir būtų pagrįstas bausmės baime.
Kita vertus, šiandien, kai esame baudžiami, tai vis dėlto neverčia mūsų tapti „geru berniuku“. Nėra aiškaus ryšio tarp vieno ir kito – ir būtent tam, kad mes patys kompensuotume trūkumą savo supratimu, kad išaugtume ir įgautume, suvoktume visą kūrinijos sistemą.
Taip pat ir tėvai bausdami vaiką neverčia jo tuoj pat paklusti. Juk jie nori, kad jis augtų, kad skirtų gėrį nuo blogio ir pats suprastų, kaip teisingai elgtis. Tegul mažasis žiopliukas tampa dideliu žmogumi, tegul nuo kvailų poelgių pereina prie protingų.
Negalima tiesiog „pliekti“ jį kaip gyvūną, kuris tavęs bijo ir priklauso nuo tavęs, ir todėl vykdo tavo norus. Ne, mes nenorime, kad vaikas taip priklausytų nuo mūsų, mes norime jo sąmoningumo, tobulėjimo, savimonės, teisingo pasirinkimo.
Štai todėl ir nėra tiesioginio ryšio tarp bėdų ir, atvirkščiai, gerų poelgių. Gamta viską paruošia taip, kad šį laikotarpį tarp nelaimių ir gerų darbų turėtume užpildyti blogio suvokimu.
Klausimas. Kaip gi visa tai susijungia?
Atsakymas. Kabalistai turi mokyti Izraelio tautą to, kaip reikia veikti. O kai Izraelio tauta pasieks supratimo ir pajautimo laiptelį, ji pradės mokyti visą žmoniją. Tai ir reiškia – „būti šviesa tautoms“. Po vidinio išsitaisymo pamatysime, kiek jie pasirengę priimti tai iš mūsų.
Šiandien turime mokslą, yra žinių apie tai, ką reikia daryti. Ir mes stengiamės užmegzti ryšį su liaudimi.

Iš 2014 m. Liepos 18 d. programos „Kabalistai rašo. Izraelio karai“, 2 dalis.

Daugiau šia tema skaitykite:

Izraelio žemė – ne šiltas lizdelis

Spaudims iš viršaus, spaudimas iš apačios…

Pasaulis be kančių

Kongresas Sočyje, VI pamoka
Klausimas. Kaip be kančių pereiti tas būsenas, kurios artimiausiu metu užklups pasaulį?
Atsakymas. Tik pritraukiant Aukštesniąją Šviesą. Nieko kito nepadarysi. Tuomet eisime achišenos, t. y. Šviesos, keliu. Kitaip laukia didelės kančios arba disbalansas, kai kančių bus 90, o Šviesos – 10 procentų.
Žiūrėkite, kas vyksta pas mus, Izraelyje, – tai tiesiog akivaizdus pavyzdys – mažai Šviesos, daug kančių. Kenčiame visi: ir mes, ir arabai. Šitaip dėl mūsų šalyje atsiranda disbalansas.
Klausimas. Svarbiausia išsitaisymo dalis – Izraelio tauta, gyvenanti šios šalies teritorijoje. Visa „Bnei Baruch“ organizacija dirba, kad ji susivienytų. O koks mūsų vaidmuo? Ką mums daryti, jei išsitaisymas prasideda ten? Kokių mūsų pastangų reikia?
Atsakymas. Visos pasaulio grupės, taip pat ir Izraelio, tarpusavyje sujungtos į vieną sistemą. Šviesą į mūsų pasaulį pritraukia bendros pastangos. Pirmiausia Šviesa veikia per mus, o tik po to per Izraelio tautą – štai kur problema. Mums reikia tą tautą suvienyti, bet tai labai sunki užduotis. Vėliau per Izraelio tautą Šviesa pasieks visą likusį pasaulį.
Visas šias tris pakopas turime pasistengti pagal galimybes sujungti. Yra dar daug neišnaudotų išteklių. Jeigu juos tinkamai realizuosime, pasaulyje kančių nebus.

Iš VI kongreso Sočyje pamokos, 2014 m. liepos 14 d.

Daugiau šia tema skaitykite:

Uždegti šviesą visoje Žemėje

Susivienijimas nelaimės akivaizdoje

Sekundė iki išsitaisymo

Klausimas. Ar praeityje Izraelis perdavė Šviesą pasauliams?
Atsakymas. Izraelis niekada neperdavė pasauliams Šviesos, nes tai nebuvo jo pareiga. Esame vystymosi procese, prasidėjusiame nuo Adam Rišon, kuris buvo tik pasiruošimas.
Po to Abraomas ėmė organizuoti visos žmonijos pradininkų būrį. Jis pasikvietė babiloniečius ir juos mokė, rašė knygas, kaip teigė Rambamas.
Jis ne pasivaikščioti išvedė juos iš Babilono į Kanaano žemę, o atliko didžiulį dvasinį darbą ir aiškinimą. Nors apie tai niekur neparašyta, bet man atrodo, kad Abraomas darbavosi ne vienas, šalia jo buvo daug pagalbininkų, dirbusių kartu. Vis dėlto Abraomas – tai visos genties, Abraomo namų simbolis. Babilone jis nuveikė didžiulį darbą ir nebuvo nė vieno babiloniečio, likusio nežinioje.
Rambamas rašo: „Abraomas skelbė, kad pasaulyje yra tik vienas Kūrėjas, dėl kurio reikia dirbti. Jis vaikščiojo iš miesto į miestą, kol aplink save subūrė daug tūkstančių sekėjų, pasivadinusių Abraomo mokyklos šalininkais. Abraomas jų širdyse pasėjo šį didįjį principą, parašė knygas ir ši idėja vystėsi bei stiprėjo tarp Jakovo sūnų ir sekėjų, taip pasaulyje gimė tauta, pažįstanti Kūrėją.“
Taigi, tai buvo gana ilgas procesas. Reikėjo laiko, kol Abraomas apėjo visą Babiloną ir suorganizavo savo grupę, subūręs aplink save tūkstančius mokinių. Tai reiškia, kad žmonės, buvę tame pačiame lygmenyje kaip Abraomas, gavo iš jo žinią ir taip pat ėmė veikti.
Babilonas išsitaisė. Vieni prisišliejo prie Abraomo ir ėjo su juo, o kiti savo noru nutarė pasitraukti toliau nuo Abraomo. Taip kaip ir dabar, kiekvienas realizuoja savo norą ir renkasi savo kelią.
Vedami savo norų vėliau jie išsivaikščiojo į visas puses, sudarė skirtingas grupes, gentis. Pasaulis iki šiol taip ir gyvena. O Abraomo grupei reikėjo save realizuoti, todėl jie pastatė Pirmąją Šventyklą – pirmąją dvasinę savo taisymosi pakopą.
Ir iš karto pradėjo kristi, nes dvasiniame pasaulyje pasiekęs kurią nors pakopą bei ją realizavęs, tuoj pat patenki į kitą būseną. Todėl jie ėmė kristi – iškeliavo į Babilono tremtį ir vėl grįžo į Izraelio žemę, kad suformuotų indą pakopoje – Antrąją Šventyklą.
Ši Šventykla taip pat buvo sugriauta. Rabi Akiva žinojo, kad taip turi nutikti. Jis juokėsi stovėdamas ant Antrosios Šventyklos griuvėsių, džiaugdamasis tuo, kad artėja galutinio išsitaisymo metas.
Viena vertus, reikėjo raginti mylėti artimą, kaip save patį. Mylėti ir būti vienybėje. Todėl jis krimtosi dėl savo mokinių, su kuriais tiek dirbo, o šie nukrito į be jokios priežasties kylančią neapykantą. Tačiau Rabi Akiva žinojo, kad taip turi atsitikti, ir džiaugėsi atėjus kito etapo laikui – išsitaisymo laikui.

Iš 2014 m. liepos 23 d. pasiruošimo pamokai

Daugiau šia tema skaitykite:

Bailono palikimas

Kur mes suklydome tada, Babilone?

Sudaužytas dvasingumo atspaudas

Kongresas Sočyje. Trečia pamoka.
Klausimas. Dažnai girdžiu draugus sakant, kad vyrai geba vienytis, o moterys ne. Ir kai man kuri nors draugė nepatinka, tai mano egoizmas iš karto sureaguoja: vis tiek moterys iš prigimties nesugeba vienytis, vadinasi, neverta nė stengtis. O kaip yra iš tikrųjų?
Atsakymas. Manau, kad mūsų laikais visa tai susilygina. Aišku, moterų egoizmas yra labai specifinis. Jis orientuotas į save, į namus, vaikus – visa kita moteriai tiesiog nerūpi. Paprastai moters nelabai domina tai, kas yra už jos teritorijos ribų. O vyrą, atvirkščiai, – domina viskas aplink. Jis tarsi medžiotojas, o moteris – židinio saugotoja.
Skirtumas yra, nors mūsų laikais jis sparčiai nyksta – moterys įgyja vis daugiau pasitikėjimo ir  už savo namų ribų,  siekia įsitvirtinti pasaulinėje erdvėje.
Vienijimosi klausimu Toroje pasakyta, kad Mirjama, Mozės sesuo, suvienijo visas moteris, o Mozė – vyrus. Gaunant Torą, moterys stovėjo apsupusios vyrus ir vertė juos būti rate.
Manau, kad moterys gali labiau susivienyti nei vyrai, nes jos turi labai aiškų pojūtį „Reikia!“. Vyras gali domėtis tūkstančiu įvairiausių dalykų, jo gyvenimo pajutimas gana paviršutiniškas.
O moteris, supratusi, kad priešakyje – kūrimo tikslas ir jį žūtbūt reikia pasiekti, tampa arši, užsispyrusi ir atkakli tikslo siekėja. Tarsi patelė, ginanti savo vaikus.
Savo atsakomybe moterys nėra žemiau už vyrus, netgi aukščiau! Jų pareigos jausmas – įgimtas, to niekaip nepaneigsi.

2014 m. birželio 27 d.

Klausimas. Kaip išlaikyti ketinimą pritraukti Šviesą, ieškoti jėgų išsitaisyti? Juk mums visą laiką norisi kuo greičiau „pervynioti juostelę“ ir gauti Šviesos nė nepadirbėjus su savimi. Egoizmas nepasiruošęs stengtis, tačiau kas kartą reikalauja rezultato.
Atsakymas: Reikia elgtis visiškai kitaip: man nesvarbu, kokios būsenos esu dabar, o svarbu tai, kaip kiekvienai būsenai pritraukti Šviesos.
Tačiau kyla klausimas: „Vadinasi, esant bet kokiai būsenai, ieškai bėdų ir problemų, įžiūri blogio grūdą, negalią – kad galėtum prašyti jai vaistų? Bet juk kiekvieną būseną tau duoda Kūrėjas – kaipgi ruošiesi Jį atskleisti? Užuot tai daręs, išryškindamas blogį tu iš esmės kaltini Kūrėją – tą Jėgą, iš kurios ir atėjo tavo būsena.“
Atsakymas toks: dirbdamas esu panašus į pasilenkusį senuką, ieškantį to, kas dingo. Jis išmintingas ir iš anksto žino, ko jam trūksta. Todėl net ir pasireiškiančius trūkumus panaudoja darbui. Lygiai kaip svečias ateina į vaišes pas gerą šeimininką turėdamas didelį apetitą, didelius norus, nes žino, kad tai drauge suteiks malonumą ir šeimininkui.
Štai taip turiu paruošti savo trūkumus, reikmes, problemas. Tada sakau Šeimininkui: „Ištaisyk mane! Pripildyk mane! Aš specialiai toks atėjau pas Tave“.
Klausimas. Bet ką daryti, jei nesusilaikiau ir tapau ne išmintingu senoliu, o kvailiu, laukiančiu kažko, nors turiu bėdų?
Atsakymas. Turi draugų, turi mokytoją, kuris primena apie teisingą kelią. Mažiausiai kartą per dieną girdi apie tai, kad viskas, kas vyksta, – į gera.
Tai neišeik iš pamokos, nepasirūpinęs, kad visai dienai turėtum siūlo, kuris saugo ir tvirtai suriša tave su tuo, kas svarbiausia.

Iš 2014 m. Liepos 9 d. pamokos „Izraelio tautos vienybė“

Iš Mokytojo Kuko laiško: Didžiausiam niekšui pasiūlyk kiekvieną akimirką teikti malonę visam pasauliui, įskaitant ir amžiną egzistavimą, ir jis prabus džiaugsmingai ir drąsiai daryti gera.
Visa tinginystė ir silpnumas kyla tik iš netikėjimo didybe to gėrio, kuris sklinda po visą visatą, kai mokomasi Toros, jos priesakų, vidinio darbo ir savybių ištaisymo. Tai paaiškėja, suvokiant dvasinę vienybę, t. y. suprantant, kad kiekvieno sielos šviesa susijusi su bendra visa ko siela.
Kiekvienas žmogus privalo pasakyti, kad visas pasaulis sukurtas jam. Atlikdamas savo darbą, žmogus keičia visas kitas sielas. Juk mes visi sudarome vieną mechanizmą, todėl žmogus, ištaisęs savo ryšius su pasauliu, susigrąžina savo dvasines daleles, tuo padėdamas susijungti kitiems.
Tai panašu į žvejybos tinklą, užmestą jūroje sudužimo metu. Po sudužimo likau su vienu tašku širdyje, visos likusios mano dalys išsibarstė vandenyje, atsiskyrė nuo manęs. Toks gimstu – tai faktas. Dabar belieka ištraukti tinklą ir prisijungti savo pamestus organus.
Dirbdamas su žmonėmis iš išorės, viena vertus, priartinu savo dalis prie savęs, o kita vertus, suteikiu jėgų kiekvienam dirbti su savo tinklu. Aš tarsi kalbuosi su pašaliniais žmonėmis, nors iš tikrųjų – tai esu aš įvairiausiais pavidalais.
Pasirodo, vos atkreipiu žmonių dėmesį į šią idėją – prisitraukiu savo sielos daleles. Visa žmonija – mano sielos dalelės. Be dalies manęs, kiekviename yra jo paties asmenybė. Pritraukdamas savąją dalį, aš perduodu kitam dvasinę jėgą, su kuria jis pradeda dirbti savo aplinkoje, su savo pasauliu.
Pasirodo, kai aš čiumpu savo tinklą iš vandens, pažadinu ir likusias sielos dalis, susijusias su šiuo tinklu. Tada kiekviena jų pradeda traukti savo tinklą ir nagrinėti jo turinį, nes kiekvienas turi savo nuosavą pasaulį.
Taigi, supraskime, kad būtent darbas su plačiąja visuomene leidžia mums sujungti savo sielos dalis. Kiekybė pereina į kokybę, ir kiekvienas juda pirmyn, baigdamas kurti dešimt pirmųjų savo sielos sfirų.

Iš 2014 m. gegužės 30 d. pasiruošimo pamokai

Daugiau šia tema skaitykite:

Visas pasaulis – manyje

Šviesa ieško suvienytos širdies

Kaip augama dvsiniame pasaulyje

Klausimas. Nėra lengva gyventi šių dienų tikrovėje, ji kas akimirką keičiasi, keldama nuolatinę įtampą. Kaip atlaikyti tokį gyvenimo tempą?
Atsakymas. Viskas priklauso nuo to, kaip žmogus priima šią tikrovę. Jeigu mano, kad ji jam labai svarbi ir joje reikia pasiekti sėkmę, tada jis nori viską, kas vyksta, tam panaudoti: tapti pirmuoju visuomenėje, moksle, pasiekimuose, žmonių akyse. Toks nelaimingasis visą laiką lenktyniauja su kitais, nė akimirkos nepailsėdamas, jam nuolat trūksta laiko.
Yra žmonių, kurie nedalyvauja šiose lenktynėse. Ne todėl, kad tingi, tiesiog jie supranta, kad tai – subjektyvūs pasiekimai. Aš nenoriu bėgti tarp tų, kuriems visada trūksta laiko. Aš noriu pakilti aukščiau laiko, judėjimo ir erdvės, egzistuoti ne reiškinio, kuris vadinasi „gyvenimas“, viduje, o viduje jėgos, kuri yra gyvenimo šaltinis. Tada aš ieškau, kaip man iki jo pakilti.

Iš 2014 m. balandžio 17 d. pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Pagreitintas laiko pulsas

Laikas – mūsų pasaulio trūkumas

Erdvė ir laikas – subjektyvūs

Komentaras. Viena vertus, iš mūsų reikalaujama laiduoti vienam už kitą, o kita vertus, žmogaus širdis bloga linkinti ir laikui bėgant tik žiaurėja…
Atsakymas. Turėtų būti sistema, ištaisanti blogio pradą ir paverčianti jį į gėrį. Bet vietoje jos egzistuoja kita sistema, kuri dar labiau išpučia šį egoistinį pradą ir suteikia jam įvairių formų. Ši sistema vertina žmones, mokančius išradingiau vogti ir išnaudoti artimąjį.
Be blogio prado, stumiančio tave iš nugaros, dar yra reklamos sistema, viliojanti tave iš priekio kenksmingais malonumais.
Klausimas. Neabejoju, kad laidavimo idėja teisinga, ir labai norėčiau, jog ji prigytų visuomenėje, kur gyvenu ir auklėju savo vaikus. Abejoju tik, ar prigis ji sėkmingai, nes yra priešinga esamai vystymosi tendencijai.
Atsakymas. Laidavimo idėja prigis: arba dėl to, kad pasaulį užgrius labai didelės problemos, kurios nepaliks kito pasirinkimo (mes matome, kad tai įmanoma, jeigu pasaulis toliau vystysis natūraliai), arba mums pavyks nukreipti pasaulį į gerąjį, Šviesos, kelią.
Kaip bebūtų, mūsų būsena būtinai atneš kokį nors galutinį rezultatą. Visiems aišku, kad finišas jau arti, pasaulis tuoj tuoj sprogs. Kasdien įvykiai krypsta į bloga. Niekas nė nebesitiki kažko gero. Kai įjungiame radiją ar televizorių, nebelaukiame gerų naujienų.
Yra tik dvi galimybės: Šviesos kelias arba kančių kelias. Galima nuleisti rankas ir kvailai graužtis. Bet žmonės, siekiantys tikslo ir besivadinantys Israel („Jašar-kel“ – „tiesiai pas Kūrėją“), nori atskleisti sau Šviesą, o tai įpareigoja juos atskleisti Šviesą ir visiems likusiems (tai – svarbiausia).
Todėl jie atskleidžia žmonėms visuomenės ištaisymo per susijungimą metodiką, o susijungime yra Aukštesnioji jėga, arba kitaip grąžinanti į šaltinį Šviesa. Žmonės priims net ir aiškinimą apie Šviesą, tik duokite jiems pajausti, kad tai įmanoma, kad tai daryti verta.
Nėra pasirinkimo, tai jau visuotinė tendencija, kurią pasaulis nesąmoningai suvokia ir yra pasirengęs priimti. Jis mato, kad kitaip mes tiesiog surysime vieni kitus. Pakanka pažiūrėti, kas vyksta Ukrainoje, Sibire. Taip bus visur.
Klausimas. Ir tokios katastrofos akivaizdoje mes galėsime pasakoti apie žaidimus ir susijungimo mokslą?
Atsakymas. Taip, būtent tokioje situacijoje. Juk jeigu nepasinaudosime šia metodika šiandien, tai rytoj žūsime. Katastrofos jau laukia, kad viena po kitos leistųsi ant mūsų galvų tarsi parašiutininkai.

Iš 2014 m. gegužės 28 d. pamokos pagal straipsnį „Laidavimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Patikimos ateities raktas

Ką pliekia Kūrėjo smūgiai?

Priešybių darna gamtoje

Klausimas. Kaip žmogus gali valdyti savo mintis, kad nenusidėtų?
Atsakymas. Žmogui nepavaldžios jo mintys. Jis apskritai negali savęs valdyti. Argi aš esu pats sau šeimininkas?! Kur tai matyta?! To nėra!
Bet privalau pažadinti aplink save teigiamą jėgą tiek, kad ji darytų man poveikį ir palaikytų mane. Tuomet aš valdysiu save.
Visada formuojame savo būseną išorinių jėgų, aplinkos, visuomenės padedami, palaikomi. Pats žmogus jos nevaldo. Jis nežino, kokia jo būsena bus po minutės, kaip gi jis gali valdyti?
Žmogus gali užsitikrinti savo ateitį, tik parengęs visus išorinius indus / norus. Rūpindamasis, kad artimas turėtų garantuotą ateitį, jis užtikrina savąją.
Jeigu žmogus yra sistemos dalis, tai kaip jam gali rūpėti, kas nutiks jam asmeniškai? Jis priklauso nuo sistemos. Svarbiausia, kad sistema suformuota taip, jog žmogui duota valios laisvė ją sustiprinti, o tada jis gali pasitikėti savo ateitimi. Niekada žmogus neturės daugiau nei kyla iš sistemos, kurią jis parengė. Jeigu parengė nepakankamai, tai gaus smūgių, priversiančių suvokti būtinybę ją parengti.

Iš 2014 m. gegužės 27 d. pamokos pagal „Knygą Zohar“

Daugiau šia tema skaitykite:

Ką pliekia Kūrėjo smūgiai

Šis darbas žmogui!

Atskleisiu jums paslaptį…