Visas pasaulis – tai mano indas. Pasaulyje buvo sukurtas tik vienas žmogus. Tai paradoksas, žinomas ir kvantinėje fizikoje. Mūsų pasaulio suvokimas gali apsiversti per akimirką, ir jausime būseną visiškai kitaip, kaip kvantinėse superpozicijose.
Nėra prieštaravimo tarp to, kad esu pasaulyje vienas, ir to, kad į visą pasaulį žiūriu kaip į savo dalis. Dėl kažkokio psichologinio efekto man atrodo, kad šios dalys yra ne manyje.
Panašiai kaip kad man padarytų anestezuojančią injekciją į koją, ir liaučiausi jausti ją kaip savo kūno dalį. Dabar gali ateiti kas nors su pjūklu ir pjauti tą koją, o aš nereaguoju, juk nejaučiu skausmo. Mano pojūčiai tokie nuslopinti, kad apskritai nematau jos kaip savo.
Štai paveikti tokios narkozės ir esame viso pasaulio atžvilgiu. Visa negyvoji gamta, augalai, gyvūnai ir žmonės – tai mano indo dalys ir priklauso man, mano norui mėgautis. Aš – Begalybės pasaulio malchut, visa kūrinija, todėl visas pasaulis sukurtas man, skirtas man naudotis. Tačiau mano egoizmas atskiria mane nuo pasaulio ir vaizduoja jį esantį išorėje, nepriklausantį man.
Egoizmas veikia kaip anestezuojamoji medžiaga, atskirianti nuo manęs visus organus ir paliekanti tik labai nedidelę visos tikrovės dalį. O aš turiu pradėti taisyti savo egoizmą, supančiai Šviesai padedant turiu susigrąžinti dalis, atrodančias kaip nupjautas ir nutolusias, dirbdamas su jomis kaip su savomis.
Būtent tai mes ir stengiamės padaryti grupėje: suartėti kaip vienas žmogus su viena širdimi ir pamatyti visą vientisą tikrovę. To siekiame savo pastangomis, o ne  krizės stumiami, kaip likęs pasaulis, kuriam teks, neturint kitos išeities, sutikti, kad pasaulis yra viena sistema.
Aš galiu nelaukti, kol krizė ims stumti visą tikrovę atgal prie manęs, rodydama, kad ji mano, ir versdama patikėti tuo kančių keliu.
Jeigu laikydamasis kabalistų patarimų pats pradėsiu artinti prie savęs visą tikrovę ir žiūrėti į visus jos lygmenis – negyvąjį, augalinį, gyvūninį ir žmogaus, kaip į savo paties dalis, tai įgysiu didžiulių papildomų norų. Jie padės man pamatyti realybę ne per savo menką dalį, o per juos visus – negyvąją gamtą, augalus, gyvūnus, žmones, kuriuos priartinsiu ir prilipdysiu prie savęs, peržengdamas savo egoizmą. Tokiu būdu aš statau tiltą virš visos savo neapykantos, kaip pasakyta: „Visus nusikaltimus padengs meilė.“

Iš 2014 m. gegužės 28 d. pasiruošimo pamokai

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasirodo, viskas yra manyje

Vieta, kur mums atsiskleis Kūrėjas

Įsikūnyti į kitą

Klausimas. Kur yra Kūrėjas iki tol, kol žmogus atskleidžia Jį?
Atsakymas. Niekur. Aš nuolat susiduriu su tuo, kad žmogus nesupranta, jog Kūrėjo nėra. Mes patys Jį kuriame, pakildami į aukštesniąją pakopą. Tai būsima mūsų evoliucijos būsena, kurią pasiekę sukuriame Kūrėją, kaip yra pasakyta knygoje „Zohar“: „Jūs kuriate mane“.
Bet mes kuriame Jį iš to, ką iš anksto mums paruošė mūsų savybėse absoliučiai neatskleidžiama mums jėga, vadinama Acmuto. Kūrėjo pavidalą atskleidžiame patys savyje, suvokdami Jį mūsų vidinėse savybėse, vidiniuose sensoriuose.
Nustačius ryšį su Kūrėju, žmogus vystosi jau pagal kitus principus. Tai nereiškia, kad jis yra apsaugotas nuo visko. Priešingai, jam kyla vis didesnė atsakomybė už save ir kitus, bet kartu su tuo ir didesnis palaikymas.
Pats svarbiausias dalykas – pakilti į pirmąją pakopą, tai yra problema. Po to atsiranda visai kiti sunkumai, tarsi specialisto, kuris giliai įsitraukia į savo profesiją. Jis jau atsidavęs jai, paniręs į ją ir suranda joje savų plonybių, savų problemų. Bet jos žmogaus neatstumia, nes jis visiškai įsitraukęs į savo veiklą.
Jis jau mato mūsų pasaulį, kaip neryškų Aukštesniojo pasaulio atvaizdą, specialiai skirtą mums iškreiptuose pojūčiuose, kad mes išeitume iš jų, prasiskverbtume prie tikrųjų pojūčių, ir visi pamatytų tai, kas vyksta tarp mūsų, ne kaip tikrąją tikrovę, o kaip tam tikrą nukreipimą.
Klausimas. Tada jam, turbūt, pasidaro gaila kitų žmonių, kurie žaidžia materialiojo pasaulio žaislais?
Atsakymas. Kodėl gaila? Aš turiu vaikų, anūkų – ir man jų negaila. Tai didžiulio bendro noro dalys, jie su laiku taip pat pereis šias būsenas. Tiesiog kol kas jie yra kitame lygyje.
Beje, žmogus mažiau išskiria, sureikšmina savo artimuosius. Jis nesistengia skirti jiems didesnio dėmesio, nei visiems kitiems. Tai daro jį visos Visatos piliečiu.
Jis supranta to, kas vyksta, objektyvumą ir vienodai elgiasi su visais. Kai tik kažkas gauna dvasinį impulsą, jis iš karto perduoda jam savo žinias. Tačiau savęs neprievartauja, atlieka tai lengvai dėl įgytų altruistinių savybių. Yra pasakyta, kad tėvas turi apmokyti savo sūnų meno (omanut), kitaip tariant, atvesti jį į Binos pakopą.

Iš 2013 m. lapkričio 27 d. TV programos „Amžinosios knygos paslaptys“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pražūtinga civilizacijos trajektorija

Uždegti šviesą visoje Žemėje

Nuo teorijos prie praktikos

Toronto kongresas. Pokalbis prie vaišių stalo
Klausimas. Kaip galime suprasti, įsisąmoninti ir pajusti, kokių pastangų mums reikia, kad susivienytume?
Atsakymas. Matome, kas vyksta pasaulyje, ir po truputį pradedame jausti, kad vieno bendro tikslo link mus taip pirmyn stumia viena bendra jėga.
Kaip įsiręžti ir pakilti virš mus blaškančių, painiojančių minčių? Būtina suprasti, kad jas tyčia siunčia Kūrėjas. Iš vienos pusės Jis traukia mus pirmyn, į save, iš kitos – painioja ir atstumia nuo savęs, kad patys išvystytume tinkamus santykius su Juo ir savo prigimtimi, kad galėtume su Juo susijungti.
Būtent dėl savo komplikuotos, žemos, priešingos Kūrėjui prigimties galėtume ją išsiaiškinti ir susilieti su Juo.
Tai nėra paprasta, tačiau šio proceso išsiaiškinimas būtinas, taip mes augame. Drauge turime būti pasiruošę tam, kad kuo toliau eisime, tuo didesnes išorines problemas Kūrėjas mums siųs, vis sunkiau bus analizuoti vidines problemas. Yra tokia taisyklė: „Kiekvienas, didesnis už savo draugą, turi ir didesnį egoizmą.“
Kūrėjas sukuria mums tokias vidines sąlygas, kad suklumpame dėl egoizmo smulkmenų, prieš kurias pradedantieji atsilaiko. O didelis žmogus krinta, nes jam tai didžiulė problema.
Pavyzdžiui, darbininkas didžiuliu kūju daužo akmenį – milimetrą šen ar ten, visai nesvarbu. O jei chirurgas atlieka galvos smegenų operaciją, tai milimetras šen arba ten gali kainuoti gyvybę. Todėl, nejusdami savyje šių kritimų, nesuprasime visų jų niuansų, o verždamiesi pirmyn turime tai žinoti ir suprasti.
Kūrėjas nori, kad taip judėtume Jo link, todėl mums reikalingas palaikymas. Negalima pamiršti, kad augame ne dėl intensyvaus mokymosi, bet dėl vidinio artėjimo. Jei mūsų vienybė bus tikra, tai jos viduje pajusime vidinės energijos, vadinamos Šviesa, Kūrėju – „Bore“, t. y. „ateik ir pamatyk“, antplūdį.
Kaip tai padaryti? Pastebiu, kad įvairiuose žemynuose tai vyksta skirtingai. Izraelyje yra ypatingų problemų – ten Kūrėjas veda mus labai rimtai, šiurkščiai, ir vis tiek grupei „Bnei Baruch“ neužtenka jėgų susivienyti. O kalbant apie izraeliečius apskritai, tai jie, net ir krintant ant galvų raketoms, iki šiol galvoja, kad tai normalu ir viskas praeis.
Nuo kančių žmonės atbunka, nebesuvokia jų, tarsi mušami vaikai, kurie, skaudesnius smūgius gaudami, vis labiau užsispiria. Ir nebeaišku, ką daryti.
Todėl darbas su izraeliečiais labai sunkus. Tūkstančiai žmonių kas vakarą platina, organizuoja ratelius, dalija brošiūras, stengdamiesi jėga pramušti šitą masę. Tokias sąlygas mums sudaro Kūrėjas.
Pietų Amerikos grupės – labai šaunios, jausmingos, išmanančios. Yra grupių, kurioms sunku platinti, nors viduje jos laikosi puikiai. Yra ir tokių, kurios eina ir platina mūsų medžiagą. Buvau Kolumbijoje, Čilėje, Meksikoje. Kiekviena grupė labai savita. Tačiau manau, kad visų Lotynų Amerikos grupių uždavinys – tarpusavyje susijungti, juk jų kalba bendra.
Kūrėjas suteikė joms labai rimtą sąlygą, jos turi pakilti virš regionų sampratos, nebežaisti pasidalijimo „mes čia, o jūs ten“, sukurti vieną bendrą Lotynų Amerikos skyrių. Kitaip tariant, nukreipti jėgas vieno bendro vieneto kūrimui.
Meksikos grupė surengė labai stiprų vienijimosi, išmanymo kongresą. Žmonės jau užaugo, yra gerai pasiruošę, viską puikiai organizavo. Bet problema ta, kad dvasinis pasaulis yra virš egoizmo. Tik užmezgę ryšius virš egoizmo, sukūrę apribojimą ir ekraną, pajusime dvasinį pasaulį, dvasią.
Tai labai rimtas darbas. Savo kelionės metu įsitikinau, kad pasiruošimas visiškai pasibaigė. Nėra žmonių nei Izraelyje, nei Kanadoje, nei Pietų Amerikoje, kurie žinotų daugiau arba mažiau už kitus, medžiagą suprastų kitaip nei kiti. Iš tikrųjų pasiekėme kažkokį bendrą vardiklį. O dabar būtinas tikslus darbas vienijimosi srityje, tai svarbiausia. Vadinasi, paruošiamoji dalis baigėsi, dabar reikia dirbti.
Pas mus, Izraelyje, vienijimosi procesas vyksta aštriau. Ir dirbti reikia visose 125 pakopose, iki visiškos vienybės.
Kyla klausimas, kaip tai praktiškai atlikti? Manau, kad negalėsime tam vadovauti iš „Bnei Baruch“ centro, nes mentalitetas, nors turi ir nedidelę įtaką dvasingumo realizavimui, ir rekomendacijos visiems iš esmės vienodos, bet sąlygos visur skirtingos. Vis dėlto bet kuriuo atveju dirbsime išvien.
Taisyklė visiems ta pati, o kaip ją realizuosite – jūsų reikalas.

Iš pokalbio prie stalo Toronto kongrese, 2014 m. rugpjūčio 4 d.

Kongresas Naujajame Džersyje. IV pamoka
Kaip mums atskleisti Kūrėją? Būtent šiuo tikslu sukurti pasauliai, visa žmonija su savo ilga istorija, kuriai vystantis nesuprantame, iš kur esame ir kur link einame, kas kiekvieną minutę su mumis vyksta.
Taip vystomės nesuprasdami ir nežinodami įvykių prasmės. Bet vieną kartą pasiekiame tokį vystymosi tašką, iš kurio galime atskleisti visko, kas su mumis vyksta, priežastį ir esmę. Per realybę, esančią prieš mus, galime atskleisti tai, kas ją išjudina.
Kitaip tariant, aš egzistuoju pasaulyje. Tai reiškia, kad jaučiu save, esantį kūne. Turiu jausmus ir protą, jais juntu savo egzistavimą, taip pat suvokiu realybę, kurioje esu. Ši realybė egzistuoja ir kinta. Išeina, kad esu aš ir aplinka. Aplinka – tai viskas, ką galiu suvokti savo jutimo organais.
Kabalistai sako, kad už visos šios realybės – jos viduje ir išorėje – yra visa apimanti jėga, kuri prasiskverbia visur ir vykdo visus veiksmus šalia manęs ir manyje.
Jeigu taip, tai pirmiausia turiu rasti bazinį tašką, iš kurio nustatysiu, kas keičiasi išorėje ir viduje, atpažinsiu permainas. Šis vidinis taškas – mano Aš, jame yra tik viena suvokimo savybė – „jaučiantysis aš“.
Taigi, man duotas pratimas – nuolatinis, besitęsiantis visą gyvenimą. Kaip per viską, kas keičiasi manyje ir aplink mane, mano jausmuose ir prote, kaip vidiniais pokyčiais suvokiu išorines permainas, kaip visame vyksme manyje ir šalia savęs atskleidžiu nepastebimą jėgą, neapčiuopiamą norą, kuris vykdo visus veiksmus ir visus pokyčius.
Ši jėga visą laiką kuria tam tikras būsenas, nuolat keičia jas ir aplinkos sąlygas. Jei būsiu jautrus ir dėmesingas, stengsiuosi išsaugoti gebėjimą analizuoti, tikrinti, išskirti šią jėgą, tai laipsniškai imsiu atpažinti ją visuose veiksmuose savyje ir išorėje. Pradėsiu suprasti ir jausti ją taip, kad nebereaguosiu į vidinius ir išorinius pokyčius, o matysiu priežastį – jėgą, realizuojančią šiuos veiksmus.
Žinosiu, kodėl ji taip elgiasi, kokiu tikslu, ko ji siekia, kaip ji visą laiką mane moko labiau ją pajusti, suprasti, atskleisti iki tokio lygmens, kai atmesiu visą išorę – tai yra save ir aplinką, ir pamatysiu, kad aš (tas vidinis taškas, iš kurio visą laiką stengiausi atskleisti šią jėgą) ir ši jėga susiliejome į viena.
Ir nėra šios išorinės realybės, nėra mano kūno, mano jausmų ir proto, nėra aplinkos su visa jos netvarka, nėra pasaulio, pilno žmonių. Visa tai išnyksta ir lieka tik ryšys tarp manęs ir šios jėgos. O visa, kas vyko tarp mūsų, buvo tik tam, kad išvystytų tiesioginį mūsų ryšį, tokią vienybę, kuri vadinasi „susiliejimu“.
Štai toks mūsų darbas. Dėl jo turime eiti į plačiąją visuomenę, vienytis su grupe, mokytis, dalyvauti įvairiuose renginiuose. Galų gale turime dirbti tokį dvasinį darbą, kuriame nuolat stengtumės atskleisti šią viską išjudinančią ir nulemiančią vidinę jėgą.

Iš kongreso Naujajame Džersyje, IV pamoka, 2014 m. rugpjūčio 8 d.

Daugiau šia tema skaitykite:

Platinimas daro mus panašius į Kūrėją

Didžiulė Kūrėjo malonė

Ilgas kelias iki pirmosios dvasinės pakopos

Klausimas. Kodėl mes vienijamės tik sunkiu laikotarpiu, kai atsitinka kokia nors nelaimė? Kai situacija pasikeičia, viskas nurimsta, grįžtame į senas vėžes: į susiskaldymą ir konkurenciją.
Atsakymas. Kam mums laukti smūgių, kad nelaimės akivaizdoje susivienytume ir mušami judėtume prie Kūrėjo? Geriau eiti Šviesos, ne kančių keliu.
Netgi dabar, jeigu organizuosime seminarus ratuose po to, kai buvo pagrobti paaugliai, tai vadinsis kančių, natūralaus vystymosi, o ne pagreičio (achišena) keliu. O jeigu apskritai neatliksime šios vienijimosi akcijos, bus dar blogiau, mes ne pažengsime, o nukrisime žemyn.
Mes patyrėme smūgį (minusą), dabar organizuojame ratą, t. y. pritraukiame Šviesą, grąžinančią į šaltinį, ir judame į priekį, prie geresnės būsenos. Šis kelias vadinamas natūraliu, „savo laiku“ vystymusi.
Jeigu sukurtume šį ratą ir pasistūmėtume į priekį be išankstinio smūgio, minuso, tai būtų vadinama Šviesos, laiko pagreitinimo keliu.
O jeigu patyrėme smūgį ir nekuriame rato, tiesiog puolame daryti nežinia ką, tada judame prie dar didesnio minuso, tarsi krintame. Judėdami keliu „savo laiku“ bent kažkaip pasistūmėjame tikslo link, o šiuo atveju apskritai nejudame prie jo.
Kitaip tariant, jeigu dabar, po tragiško paauglių pagrobimo, organizuosime vienijančius seminarus, tai vis tiek bus kančių, „savo laiku“ kelias.
Mums perduota metodika, kurią pasitelkę galime pagerinti savo gyvenimą visame kame ir bet kurioje situacijoje. Tik reikia ja pasinaudoti. Visos priemonės mūsų rankose. Mes žinome, kaip pritraukti gerąją jėgą, kuri automatiškai viską ištaisys. Ji tarsi švarus vanduo, kuris viską nuplauna. Užtenka ją pritraukti per seminarą, aptarimo ratą. Norite? Pabandykime!

Iš  2014 m. birželio 18 d. pamokos pagal straipsnį „Laidavimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Sekundė iki išsitaisymo

Vienykitės arba mirkite

Tyrimas. Grupės vieningumas, vieno už kitą atsakomybė – tai kolektyvo fenomenas. Grupės vieningumas rodo, kokią reikšmę teikia grupei jos nariai.
Jį nulemia individualių asmenybės ypatumų ir proto savybių, kurie reikalingi sėkmingai profesinei grupės veiklai, raiškos laipsnis. Tai yra grupės vieningumas priklauso nuo draugų drausmingumo, profesionalumo, kolektyviškumo, savitarpio pagalbos ir palaikymo, valios stiprybės ir užsibrėžto tikslo siekimo, darbštumo, asmeninio efektyvumo, supratingumo ir teisingumo, atsakingumo, intelekto (kūrybingumo ir kitų proto savybių), sveikatos (emocinio stabilumo).
Komentaras. Čia grupė parodoma tik kaip labiau veiksminga priemonė tikslui pasiekti. Vis dėlto kabalistų grupė yra ne tik efektyvi tikslo siekimo priemonė, bet ir absoliučiai būtina sąlyga jam pasiekti – tikslas pasiekiamas būtent susivienijant draugams, grupės centre.

Daugiau šia tema skaitykite:

Grupės centras – vienalytė masė

Stiprus ryšys su grupe

Vieta, kur mums atsiskleis Kūrėjas

Kongresas Sočyje. 3-ioji pamoka
Klausimas. Kildami ant aukštesnės pakopos, turime sujungti dešimt jos dalių į vieną, kad  pasistūmėtume dar toliau, tai yra turime padidinti šį skirtumą dar dešimčia kartų, prijungdami papildomą egoizmą. Kaip tai vyksta? Ar tai  susiję su mūsų veikla, skirta plačiajai publikai, su tais norais, kuriuos iš jos perimame?
Atsakymas. Jeigu tave veikia žmonijos skausmas, kas reiškia „nenutolk nuo visuomenės“, tada nori nenori įjungi juos į save ir pakeli iki grupės pastangų ir Kūrėjo.
Klausimas. Bet aš juk priimu jų kančias egoistiškai. Žiūriu į juos – jiems blogai, ir galvoju: „O kas, jei ir man būtų taip blogai…?“
Atsakymas. Tęsk. Nieko baisaus. Po truputį tavo nuomonė apie juos pasikeis. Tavo mintys laipsniškai patirs tam tikrą perdirbimą, tu truputį suminkštėsi ir jau nebūsi toks egoistiškas.
Klausimas. O kaip tai susiję su grupe? Jeigu gavau įspūdį iš išorinės publikos, turiu kažkaip tai perduoti grupei ir suvirškinti jos viduje?
Atsakymas. Tarkim, man kažką skauda. Kaip galiu išmatuoti tai savo darbe grupėje? Niekaip. Tai įeina į mano darbą ir viskas. Kas čia neaiškaus? Paprastos žmogiškos savybės.
Jeigu  plačiosios publikos kančios tampa mano kančiomis, jeigu jie daro man įspūdį, tada tai dirba manyje. O jeigu aš tiek surambėjęs ir abejingas, kad jie nedaro man įspūdžio, tai turiu verkti dėl to ir prašyti, kad mane suminkštintų, kad Kūrėjas duotų man galimybę juos pajausti.
Kodėl Jis neduoda man tokios galimybės? Kad aš papildomai paprašyčiau Jo, kad pajausčiau dar ir tokio kontakto su Juo poreikį.

Iš  2014 m. liepos 14 d. 3-iosios Sočio kongreso pamokos

Klausimas: Kokį apdovanojimą aš gaunu už savo pastangas? Juk mes priešais nematome kelio ir jau pasiektų rezultatų. Kur mano atlygis, kuris leis judėti į priekį?
Atsakymas: Tu gauni didžiulį atlygį, pakankamai vertingą apdovanojimą. Jeigu žmonės matytų, ką gauni, jie mirtinai tau pavydėtų. Tai apnuodytų visą jų gyvenimą.
Tau reikia išmokti branginti šį apdovanojimą, jis yra tiesiog prieš tave, o tu jo nepastebi. Aukštesnysis pasaulis, dvasinė būsena, kurią tu įgyji, yra tiesiog čia, bet tu to nejauti. Neturi instrumentų tai įvertinti.
Jeigu vaikui atnešime raudoną barškutį ir labai brangų, bet neryškų daiktą, tai jis čiups barškutį, o brangų daiktą išmes. Taip ir mes nejaučiame, ką gauname.
Tu stengeisi, atvažiavai į pamoką iš kito miesto ir dabar turėtum pajausti, kaip į tavo sąskaitą įplaukia didelė suma pinigų, mažiausiai šimtas tūkstančių dolerių. Bet jeigu tai pajausi, važiuosi kiekvieną dieną. Tai suteiks tau pakankamai energijos. Būtent todėl, kad neaugintų  egoistinio tavo noro, verčiančio tave galvoti vien apie atlygį ir kasdien skaičiuoti kupiūras, tau neleidžia jo matyti. Nors apdovanojimas yra. Bet tau jo nerodo, kad nesivaikytum tik pinigų.
Todėl kiekvieną kartą tau išpila nematomą apdovanojimą, kuris jau susikaupė į didelį kalną. Gali nesijaudinti, niekas iš jo nedings. Gausi jį po to, kai tik sužinosi, kaip teisingai jį panaudoti. Ir galėsi pasiimti visą šį apdovanojimą, gautą „lolišma“ laikotarpiu, kad išleistum atidavimui.
Svarbiausia sužinoti, kaip pasiekti „lišma“, t. y. pritraukti Šviesą, grąžinančią prie šaltinio. Todėl pasakyta: „Aš sukūriau blogio pradą ir priedo Torą, kaip priemonę jam ištaisyti, Šviesą, grąžinančią prie šaltinio.“
Viską užpildo Begalybės Šviesa, tik mes jos nejaučiame. Kol kas turime ją panaudoti kaip priemonę, grąžinančią prie šaltinio. Vėliau ji sukurs mumyse apribojimą, ekraną ir atspindėtą Šviesą, sukurs mūsų dvasinio parcufo galvą ir išmokys, kaip šia Šviesa užpildyti parcufą.
Viską padaro Šviesa, aš tik pakviečiu ją. Man tereikia žinoti, koks veiksmas turi būti atliktas. Ir netgi protą gaunu iš aukštesniosios Šviesos – visą laiką turiu palaikyti ryšį su ja ir reikalauti iš jos, etapas po etapo, veiksmas po veiksmo.
Taip prisišlieju prie aukštesniojo, iš savo noro mėgautis kurdamas savo sielą, davimo indą.

Iš 2014 m. gegužės 23 d. pamokos pagal knygos „Šamati“ straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Mokytis dirbti nepriklausomai nuo rezultato

Pasitikėti vienas kitu, o ne pinigine

Kuo mes skiriamės

Klausimas. Ar galima elgtis su žmonėmis, su kuriais dirbame ir bendraujame kasdieniame gyvenime, kaip su kabalistų grupe?
Atsakymas. Jokiu būdu!
Grupė – ypatingas kolektyvas, kuris labai atsargiai, kruopščiai atrenkamas ir kuriamas vadovaujant patyrusiam kabalistui arba keliems kabalistams. Grupė kuriama ilgą laiką, kaip kokybiškas muzikos instrumentas.
Pavyzdžiui, norint sukurti gerą instrumentą, iš pradžių paruošiamos medžiagos: mediena, stygos ir t. t. Viskas džiovinama ir apdorojama daugelį metų. Tada atskiros dalys suklijuojamos, džiovinamos ir derinamos. Tik po to instrumentas pradeda skambėti.
Taip ir grupė, kol gros visiškai harmoningai, turi būti kuriama labai ilgai, jos nariai turi „klijuotis tarpusavyje, džiovintis, derintis“. Tai ne taip paprasta!
Norėdami tai padaryti, turime imtis tam tikrų veiksmų: kartu mokytis, ruošti vaišes, organizuoti platinimą, važinėti į kongresus, priiminėti pas save bendraminčius. Ir tik po to turėsime grupę, tokį jutimo organą, kurio padedami jausime dvasinį pasaulį ir galėsime studijuoti tai, ką visi jaučiame.
Šis jausmas – amžinas. Kūnas gali numirti, o mes liekame šiame suvokime, nes tai nepriklauso egoistiniam kūnui.
Norėdami suprasti, kad grupė, kurią mes kuriame, – ypatinga substancija, pabandykite surinkti iš mūsų pasaulio žmonių tokią pat grupę ir pakeisti ją į altruistinę, kuri sugebėtų sugroti dvasinio pasaulio melodiją.
Tada suprasite, kaip sudėtinga kurti tinkamas kabalistų grupes! Istorijai žinomi tik vienetai. Šiandien mes bandome tai padaryti įvairiose pasaulio šalyse.

Iš 2014 m. liepos 11 d. kongreso Bulgarijoje 4-osios pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Tokia paprasta mechanika

Ar aš turiu grupę?

Vadovas po knygą „Zohar“. Grupė – priemonė dvasiškai vystytis

Klausimas. Argi Izraelis neša pasauliui šviesą? Kol kas visi mus kaltina, kad nešame pasauliui blogį.
Atsakymas. Kol kas mes užkišame šviesos kanalus ir neleidžiame šviesai  išsilieti per juos visiems pasauliams. Mes esame pačiame žemiausiame pasaulyje, visos kūrinijos centre, užkirsdami kelią šviesai sklisti iš aukščiau žemyn tuo, kad neleidžiame jai pakilti atgal – iš apačios į viršų.
Problema ta, kad visi esame šviesos vandenyne, bet ši šviesa sklinda iš viršaus į apačią ir spaudžia mus per tas sistemas, kurias turime įjungti į darbą, bet to nedarome. Šviesa spaudžia Izraelį per gamtą, per pasaulio tautas.
Izraelio jaučiamą spaudimą iš apačios daro tie, kuriems jis turėtų atnešti šviesą, o spaudimą iš viršaus sukelia šviesa, kuri turi per jį pasklisti visoms pasaulio tautoms ir negyvajai, augalinei bei gyvūninei gamtai. Izraelis yra viduryje ir jaučia spaudimą iš dviejų pusių.

Iš 2014 m. liepos 23 d. pasiruošimo pamokai

Daugiau šia tema skaitykite:

Israelis – ne tautybė, o veržimasis aukštyn

Skydas motinų rankose