Klausimas. Visiems aišku, kad atsidūrėme aklavietėje ir reikia imtis skubių priemonių. Tačiau nežinia, kokį sprendimą siūlo Baal Sulamas ir kokiu būdu jūs siūlote sustabdyti sistemą, siunčiančią į mus raketas? Ar manote, kad kariniai veiksmai nieko neduos?
Atsakymas. Nesakau, kad iš viso nereikia gintis. Mes privalome atsakyti į puolimą, bet tik tam, kad laimėtume laiko, per kurį galėtume peršokti ant kitų bėgių.
Klausimas. Kol neprasidėjo naujas eskalacijos ratas?
Atsakymas. Jei teisingai spręsime šitą problemą – taip, kaip nurodo mūsų Tora, tai naujo rato ir nebus. Tora reikalauja iš mūsų tarpusavio susivienijimo. Dabar esame tokioje pačioje padėtyje kaip prie Sinajaus kalno ir turime tapti vienu žmogumi su viena širdimi. Susivienysime – laimėsime, o jei ne – būsime čia palaidoti.
Komentaras. Izraelio visuomenėje yra daug žmonių, kuriems naudingas tautos susiskaldymas. Visi nekenčia vieni kitų. Vieni – rusų, kiti – išeivių iš Rytų, treti – atvykėlių iš Europos. Šis susiskaldymas ne nyksta, o tik stiprėja. Advokatai ima kyšius, policininkai aplaidžiai atlieka savo pareigas, visa sistema genda…
Atsakymas. Tai aiškus ženklas, kad turime skubiai pradėti savo išsitaisymą, juk mumyse visa problemos esmė.
Komentaras. Visas internetas pilnas priešiškų išpuolių prieš mus. Atsidūrėme visuotinės neapykantos žiede, ant mūsų krinta raketos.
Atsakymas. Ši būsena – pati tinkamiausia išsitaisymui. Juk viskas atsiskleidė. Paaiškėjo, kad sistema sugriauta, ir mes pralaimime visose srityse. Negalime savęs kurti.
Vis dar laikomės kartu, nes mus spaudžia neapykantos kupini priešai. Bet jei nebūtų kaimynų, su peiliais apsupusių iš visų pusių ir trokštančių mus sunaikinti savoje šalyje, tai imtume vieni kitus žudyti.
Reikia tik padėkoti mūsų nekentėjams, kad jie sulaiko mus kartu lyg riešutus maiše. Kitaip jau seniai būtume išsilakstę ir nepalikę net prisiminimų apie Izraelio tautą, kuri gali pakilti. Tik išorinė neapykanta leido mums iki šiol neišnykti tarp septynių milijardų žmonių.
Esame finaliniame taške, iki išsitaisymo liko sekundė. Išsitaisysime gaudami smūgius arba, padedant protui, išsitaisymo procesą paimsime į savo rankas ir eisime gėrio keliu – arba eisime Šviesos ir laiko greitinimo keliu (achišenos), arba kančių keliu, vyks natūrali įvykių vystymosi eiga (beito).
Šviesos kelias reiškia, kad patys imsime šviestis. Be visuotinio išsilavinimo nėra kitos galimybės išsitaisyti. Išsitaisymo metodiką reikia perduoti visai tautai ir paaiškinti mūsų išskirtinumą, kodėl mūsų nekenčia, ką turime padaryti, kad iš tikrųjų pažengtume pirmyn ir pastūmėtume į priekį visą žmoniją.
Visi turi sužinoti, ko iš mūsų reikalauja Gamta. Žodis „gamta“ turi tokią pačią skaitinę reikšmę (gematriją) kaip ir Kūrėjas. Tai yra ta pati jėga. Kiekvienas turi sužinoti tikrąją Torą, duotą mums, kad išsitaisytume padedant Šviesai, grąžinančiai prie Šaltinio.
Tora – tai Šviesa, grąžinanti prie Šaltinio, o mūsų prigimtis – blogasis pradas, mūsų egoizmas. Pasakyta: „Aš sukūriau blogąjį pradą ir suteikiau Torą jam ištaisyti“, juk jos padedami mes taisome egoizmą. Šviesa, esanti Toroje, – davimo ir meilės jėga, ji mus taiso. Todėl turime mokytis išsitaisyti ir šią metodiką perduoti visam pasauliui.
Tai labai paprasti ir lengvi dalykai. Pasakyta, kad „visa Tora – labai lengvas užsiėmimas“. Iš tikrųjų taip, jei žmogus nesipainioja ir daro tai, ką reikia daryti. Mes privalome tai padaryti.
Kai išeisite į žmones ir imsite aiškinti, pamatysite, kaip jie visi bus pasirengę, pritars jums, norės klausytis ir prisijungti prie jūsų.

Iš 2014 m. liepos 8 d. programos „Izraelio tautos misija“, Nr. 2

Daugiau šia tema skaitykite:

Taikos kupolas virš sūnų

Uždegti šviesą visoje Žemėje

Vienykitės arba mirkite

Kongresas Prancūzijoje. 1-oji pamoka
Klausimas: Kaip išlaikyti grupę vieningą, jeigu esame toli vienas nuo kito, išsibarstę po visą šalį?
Atsakymas: Dabar mes išgyvename pereinamąjį, sistemos kūrimo, etapą, todėl nežinome, kaip ją teisingai organizuoti. Praeityje nėra analogų, esame pradininkai.
Kiekvieną kartą, kai atsiranda naujų galimybių, jas čiumpame ir realizuojame. Bet niekas nežino, kas atsitiks rytoj, juk mes priklausome nuo dešimčių tūkstančių bendražygių, kiekvienas jų turi valios laisvę.
Mes esame susiję tarpusavyje, kiekvienas su savo valios laisve. Mes sudarome tokią sudėtingą kompleksinę sistemą, kad neįmanoma nuspėti, kaip ji elgsis rytoj.
Aš žinau, kaip tinkamai judėti pirmyn, kokiais principais vadovautis ir, tikiuosi, suprantu, ką reikia daryti kiekvieną akimirką. Šie etapai visiškai nauji, aš jų irgi nepraėjau. Aš praėjau savo asmeninius etapus , ne integralios grupės, ne žmonijos ar minižmonijos (grupės) etapus.
Todėl nežinau, kaip kurti grupę, kurios nariai išbarstyti didelėje teritorijoje, kaip Prancūzijoje. Reikia stengtis tai padaryti, remiantis naujausiomis technologijomis. Verta vieną ar du kartus per mėnesį susirinkti gyvai vienoje vietoje, o visą likusį laiką palaikyti tarpusavio ryšį.
Reikia kartu dirbti kokiame nors viename projekte, kuris suvienytų ir sustiprintų tarpusavio ryšį. Žinoma, yra skirtumas, ar mes susiję fiziškai, ar ne. Ne veltui gyvename šiame pasaulyje, fiziniame kūne. Ryšys tarp kūnų lemia naujos gyvybės atsiradimą. Todėl renkamės į kongresus, tarp mūsų atsiranda ryšys , kuris tampa dvasinio vystymosi pagrindu.
Po tokio susitikimo kiekvienas, būdamas savo vietoje, gali imtis dalies bendro darbo ir taip judėti pirmyn.
Esu įsitikinęs, kad su laiku mums atsiras papildomų galimybių. Jeigu įveiksime fizinį atotrūkį, labai daug laimėsime ir iš karto pajusime dvasinį ryšį. Mes turime į tai žiūrėti rimtai.
Daugiau negaliu nieko pasakyti. Būsiu laimingas , galėdamas kartu su jumis pereiti visus šiuos etapus, kol kas nė vienas žmogus pasaulyje neturi tokios patirties. Net jeigu mano vietoje būtų Ravas Šimonas, knygos „Zohar“ autorius, ar Baal Sulamas – jie to irgi nežinotų. Kol praktiškai tai nepasireiškia žemiausioje pakopoje, niekas negali to žinoti, nes tai priklauso nuo žmonių valios laisvės.

Iš 2014 m. gegužės 9 d. kongreso Prancūzijoje 1-osios pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvasinio tobulėjimo kryptimi

Kodėl nepavyksta susivienyti?

Vieta, kur mums atsiskleis Kūrėjas

Klausimas. Kai kalbame su žmonėmis, jie sutinka, kad problema – vienybės stoka. Jie netiki, kad įmanoma pasiekti vienybę ir taiką tarp žmonių. Ką daryti su šiuo netikėjimu?
Atsakymas. Visko išmokstame iš savo patirties. Jeigu diskusijų rate metu pajuntame šilumos, artumo jausmą, kurių anksčiau niekada nepatyrėme, vadinasi, čia gimsta nauja jėga. Kodėl ji negali šildyti žmogaus nors kelias valandas ar dienas, priversti pažvelgti kitaip į žmones ir supančią realybę?
Tai vadinama „pažinti aukščiausiąją jėgą per jos veiksmus“. Kūrėjas parodo mums savo buvimą, nors ir užslėptą, ribotą. Bet mes jau galime pajusti, kaip Jis gimsta ir atsiskleidžia mūsų rato viduje.
Žmonės netiki, kad tai įmanoma, o mes įrodinėjame, kad įmanoma, ir vedame juos per šiuos potyrius. Padarykime pratimą ir įsitikinsime, kad ši jėga veikia. Tai tarsi laboratorinis eksperimentas, leidžiantis ją atskleisti.
Taip vyksta visi mokslo atradimai. Anksčiau šis reiškinys mums nebuvo žinomas, dabar mes jį atskleidėme ir jį matome. Naudodamiesi prietaisu, vadinamu „ratu“, atskleidžiame naują gamtos reiškinį. Jeigu mes tinkamai naudosimės šia nauja jėga, galėsime pasiekti sėkmę visose srityse ir viską ištaisyti.
Lygiai taip pat buvo atskleista elektros jėga: pradžioje atrado, kad trinant gintarą su vilna jis įsielektrina ir pradeda traukti smulkius daiktus. Štai kokių rezultatų pasiekėme patrynę gintarą su vilna – dabar elektra yra visur.
Tokį progresą galima pasiekti atskleidžiant jėgą, kuri prieš kelis šimtus metų buvo nežinoma. Vėliau mes ją įsisavinome ir šiandien be elektros gyventi neįmanoma.
Pačios jėgos mes nematome – juntame jos veikimo pasekmes. Tas pats su Kūrėju. Nevadinkite šios jėgos Kūrėju, jeigu jus tai painioja, – tai tiesiog jėga, kuri atsiranda žmonių susijungimo metu. Tai ir yra tikrasis Kūrėjas (bore), tai yra „ateik ir pamatyk“ (bo – re). Čia nėra jokios mistikos. Kūrėjas užslėptas, kaip ir elektros jėga.
Vienintelis skirtumas yra tas, kad norint atskleisti Kūrėjo jėgą reikalingas jausminis žmogaus dalyvavimas. Kol kas mus jaudina tik nelaimės ir neigiamas spaudimas. Pabandykime sukelti savyje teigiamus išgyvenimus. Jeigu vieną vakarą mes kartu su visa tauta susėsime į vienijančius ratus, galėsime sukurti tokią aukščiausios jėgos elektros stotį, kuri rytoj pakeis visą mūsų gyvenimą.
Pabandykim! Mes turėsime tokią pat galingą jėgainę kaip ir ta, kuri gamina elektrą. Ja naudodamiesi mes pakeisime pasaulį: uždegsime šviesą visoje žemėje. Tai mūsų galia, mes neturime teisės nepasinaudoti tokia galimybe.
Abraomui ir Mozei tai pavyko, kodėl gi mums tai nepavyks? Pasakyta, kad „mūsų veiksmai turi būti tokie pat kaip tėvų“, todėl mes privalome tai realizuoti.

Iš 2014 m. liepos 17 d. pamokos pagal knygą „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Israelis – ne tautybė, o veržimasis aukštyn

Laipsniškas vystymasis

Dvasinės linijos pradžios taškas

Klausimas: Kokiu metodu galiu pradėti vystyti savo šeštąjį pojūtį, kuris leis man išvysti tikrąjį pasaulį, esantį ne manyje?
Atsakymas: Mano viduje yra mano egoizmas, per kurį šiuo metu viską ir jaučiu. Jame viską visada suvokiu taip, kaip man norisi, ir taip matau šį pasaulį. Man gi reikia išvystyti savyje priešingą jutimo organą, nukreiptą ne į save, o į išorę.
Tam turiu susijungti su dar keliais žmonėmis ir tarp mūsų sukurti bendrą suvokimo indą, kuris ir bus mūsų noro išeiti iš savęs ir susivienyti rezultatas. Savo siekiu vienytis tarpusavyje kuriame naują altruistinį jutimo organą – bendrą mums visiems.
Sukūręs tokį tarpusavio organą, imu matyti juo tai, kas vyksta mano išorėje, ir vadinu matomą vaizdą aukštesniuoju pasauliu.

Iš 2014 m. birželio 20 d. programos „Pasaulių susitikimas“

Komentaras: Dabar vyksta karas, krenta raketos, izraeliečiai ieško priedangos. Nelaimės skatina daugelį žmonių, netgi pasauliečius melsti išsigelbėjimo. Ir visa tai savaime, instinktyviai…
Atsakymas: Tai įprasta gyvūninė baimė – žmogus nori išvengti grėsmės, išsigelbėti nuo nelaimės, t. y. nuo užsipildymo trūkumo, nuo atsivėrusių neigiamų dalykų. Iš esmės, jeigu žmogus nesimeldžia už susijungimą, jis nesiskiria nuo gyvūno, pastarasis irgi siekia apsisaugoti nuo bėdų.
Žmogiškojo lygmens priedas – gebėjimas suprasti blogio priežastį ir paprašyti ištaisymo, panorėti vienybės su kitais. Toks požiūris priešingas įprastinei egoistinei būsenai, tačiau dėl to žmogus išsigelbėja nuo nelaimių. Tik vienydamasis.
Klausimas: Kūrėjas sako, kad iš tikrųjų Jis, o ne mes, laimi mūsų karuose. Ką tai reiškia?
Atsakymas: Mes neturime jėgų, kad suvaldytume esamas aplinkybes ir panaudotume jas gėriui. Mūsų jėgų užtenka tik pranokti, paminti, užmušti tuos, kuriuos mums iš aukščiau pasiuntė būti mūsų priešais. Tačiau taip neišsprendžiame problemos ir nieko neištaisome. Sėkmės atveju tai gali pakelti savivertę, pakurstyti mūsų pasipūtimą ir atitolinti nuo tikslo – išsitaisymo.
Tad sėkmė materialiame kare neveda mūsų gerovės link.
Jei tylą po kautynių pasitelkiame, kad „grįžtume į Šaltinį“, t. y. kad suformuotume teisingą santykių sistemą Izraelio tautoje bei tarp Izraelio ir kitų šalių, tada iš tiesų išnaudojame karą pagal paskirtį.
Bet jeigu ne, tai pergalė verčia prasimanyti apie save nebūtų dalykų, užriesti prieš visus nosį ir taip padėti pamatus dar didesnei nelaimei kitam kartui artimiausiu metu.
Komentaras: Pasaulio valstybės demonstratyviai smerkia Izraelį dėl savo piliečių gynimo nuo teroro…
Atsakymas: Ir tai tik pradžia. Visi pasaulyje, tarp jų ir žydai, gyvenantys kitose šalių, galiausiai bus prieš mus. Užsienyje visi nuožmiai neapkęs Izraelio tautos, gyvenančios Izraelyje. O pati tauta bus padalinta, suskaldyta.
Prie ko prives tokia neapykanta? Pirmiausia, jie nutrauks visus ryšius su mumis, o be ryšių šiuolaikiniame pasaulyje neįmanoma egzistuoti.
Paskui jie pareikalaus, kad neliestume arabų ir suteiks jiems palaikymą. Ką tada darysime? Jau dabar pasaulinės žiniasklaidos priemonės neatleidžia mums savigynos ir kaltina dėl taikių gyventojų žūčių. Kai į mūsų taikius gyventojus lekia raketos, teroristai lengvai išsisuka.
Kodėl? Mat pasaulio akyse mes ne aukos – mes kaltieji. Net nesiejant to su karu. Jų žinia, iš esmės, tokia: „Arba taisote pasaulį, arba mirkite. O jei ne, tai nešdinkitės iš čia kur tik norite.“ Negana to, nesu įsitikinęs, jog atsiras šalis, kuri mus priims. Kam reikalingi žydai, jeigu jie pasauliui neša vien bėdas? Tegu skęsta jūroje…
Komentaras: Viskas atrodo, kaip kova už išlikimą…
Atsakymas: Gamtoje tai natūrali būsena, nieko naujo čia nėra. Mums jau seniai aprašė šiuos dėsnius, ir pagaliau reikia juos pripažinti, įsisąmoninti. Taip, mes užsisipyrę, kietakakčiai, „nepramušami“ – ir visgi kiek labai?
Klausimas: Ar šis karas kuo nors naujas? Ar jis liudija apie naują raidos etapą?
Atsakymas: Vystymasis tam, kad žmogus pradeda jausti bejėgiškumą. Net jei dabartinė kampanija suteiks mums atokvėpį, realaus sprendimo nėra. Visas pasaulis nusistatęs prieš mus, visi kaimynai prieš mus, mums net neleis kariauti su jais. Nėra jokių vilčių išsikapstyti iš susidariusios padėties.
Arabai, kurie čia gyveno iki mūsų sugrįžimo, reikalauja susigrąžinti savo žemes ir nesutinka su tuo, kad čia egzistuotų Izraelio valstybė: „ Kodėl prieš 66 metus išmetėte mus iš čia? Mes prieš. Tai mūsų žemė.“ Kiekvienas iš jų gali tai pasakyti – ir bus teisus.
Kuo remdamiesi atėjome ir juos išvijome? Pateisinimas gali būti tik jų pačių gerovė. Ir tik Aukščiausioji Šviesa mums duoda tokį pagrindą, nes turime visą pasaulį atvesti į išsitaisymą. Tokiu atveju situacija keičiasi – juk mes veikiame visų labui, įskaitant tuos, kurie čia gyveno.
Leidęsi šia linkme, išvysime, kad jie jaučia mūsų teisumą, sutinka su tuo. Tada, kaip yra pasakęs pranašas Izaijas, pasaulio tautos paims Izraelio sūnus ant pečių ir nuneš į Jeruzalę. Jie padės mums visur kur.

Iš 2014 m. liepos 18 d. programos „Kabalistai rašo. Izraelio karai“,  2 dalis

Daugiau šia tema skaitykite:

Israelis – ne tautybė, o veržimasis aukštyn

„Israelis“ – tai tos sielos, kurios dvasiškai pabudo dar senovės Babilono laikais. Tai tie babiloniečiai, kurie kažkada ėmė siekti panašumo į Kūrėją, kitaip tariant, pradėjo ieškoti gyvenimo prasmės.
Per tokius išorinius požymius šis siekis reiškiasi ir mūsų laikais. Kiekvienas žmogus, norintis „tiesiai pas Kūrėją“, siekiantis atskleisti aukštesnįjį valdymą, norintis susieti save su juo ir nuo jo priklausyti, vadinamas „Israel“. Tokiam žmogui svarbiausia gyvenime – suvokti jo esmę, prasmę.
„Israelis“ – tai ne tautybė, o siekis. Todėl įvairių tautybių žmonės, gavę šį siekį, vienijasi tarpusavyje. Pirmąkart toks susijungimas vyko padedant Abraomui, antrąkart – Mozei. Šis siekis skatina poreikį tapti vienu žmogumi su viena širdimi.
Tokia forma „Israelis“ prilygsta aukščiausiajai Šviesai ir virsta vamzdžiu, kanalu  Šviesai, kuri praeina pro jį kitoms pasaulio tautoms. Tai yra Izraelio misija.
Jei „Israelis“ neatlieka savo misijos, tai pasaulio tautos ima jį kaltinti, įvairiomis formomis spausti, nekęsti. Tai vadinama antisemitizmu. Jie reikalauja iš „Israelio“ elgtis gerai, juk nuo to priklauso visas jų  gyvenimas.
Todėl jie pradeda kaltinti Izraelį dėl viso blogio, esančio pasaulyje. Tokią priklausomybę jaučia net tokios tautos, kurios apskritai nežino Izraelio ir niekada su juo nesusidūrė. Šiandien antisemitizmas stipriausias  Pietų Korėjoje, nors ši šalis niekaip nesusijusi su Izraeliu. Tačiau jie taip jaučia. Taip jaučiasi kiekvienas priklausantis nuo Izraelio.
Pagal pasaulio struktūrą aišku, kad „Israelis“ – tai kanalas, per kurį praeina Šviesa visai žmonijai. Jei Izraelio tautoje klesti vienybė, tai šis kanalas atsidaro, o jeigu Izraelis susiskaldęs, tai kanalas aklinai užsiveria. Iš to aišku, jog „Israelis“ – lemiamame taške, nuo kurio priklauso visų būklė: gera ar bloga.
Pasaulio tautos neturi pasirinkimo laisvės. Jos tegali įpareigoti Izraelį pasikeisti. Joms būtina paaiškinti šią struktūrą, kurią jie ir taip intuityviai jaučia. Jie teturi suprasti, ko būtent reikalauti iš „Israelio“: vienybės ir nieko daugiau! Juk paprastas spaudimas nepadės.
„Israelis“ ir pats nesupranta, ko iš jo norima. Todėl mūsų laikais, kai jau įmanoma ištaisyti šią sistemą, atsiskleidžia kabalos mokslas. Dar ankstesnėse kartose gyvenę kabalistai kalbėjo apie mūsų laikus. Paskutinįjį šimtmetį kabalistai irgi nurodė šiuos laikus, sakydami, kad pagaliau atsiras galimybė susivienyti.
Kiekvienas žmogus pasaulyje privalo prisidėti prie bendros vienybės. Mes nežinome, kas priklauso pasaulio tautoms, o kas „Israeliui“. „Israeliu“ vadinamas bet kuris vienybės siekiantis žmogus, kad su šia naująja prigimtimi pasiektų Šviesą. Visi tokie žmonės turi susijungti ir pritraukti Šviesą visiems pasaulio gyventojams.
Tai reiškia gauti Šviesą, kad perduotum ją žemyn, kūriniams. Tai ir yra Izraelio misija.

Iš 2014 m. liepos 21 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Laipsniškas vystymasis

Skydas motinų rankose

Klausimas: Ką reiškia būti grupės centre?
Atsakymas: Būti grupės centre – vadinasi – žiūrėti į viską ir elgtis su visais vienodai. Tau neturi būti gerbiamų ar negerbiamų, veteranų ar naujokų, protingų ar kvailų.
Kaip šeimoje, kur tu jauti visiems vienodą meilę, nors kiekvienam ją parodai skirtingai, visi jie svarbūs ir reikalingi. Būtent šis jausmas, kad nėra skirtumo tarp žmonių, leidžia pajausti grupės centrą.
Žinoma, kasdieniniame darbe galiu pasirinkti konkrečius žmones, kuriais remiuosi ir kurie užima tam tikras pareigas įmonėje. Tačiau grupėje to būti neturi. Grupė – vienalytė masė, kuriai skiriu visas savo jėgas ir tą patį gaunu iš jos.
Grupė – tai visų lygybė visose srityse. Joje tarp žmonių nėra jokių skirtumų. Juk šeimoje aš elgiuosi pagal kiekvieno poreikius, nieko neskriausdamas dėmesiu: mažyliui reikia to ir to, seneliui kitko, žmonai dar kažko ir t. t.
Kiekvienas žmogus turi savo poreikius ir kiekvienam aš skiriu deramą dėmesį.
Klausimas: Pamokoje ar vaišėse turime ieškoti grupės centro. Ko reikia ieškoti savyje?
Atsakymas: Reikia būti labai atsargiam, kad šie ieškojimai nesukeltų jums abejingo požiūrio į viską, kas vyksta, ir manymo, kad tai ir yra grupės centras.
Grupės centras – tai švelnus, tinkamas, geras, šiltas požiūris į visus be išimties. Tai – mano šeima. Pajausk grupę kaip artimuosius, pajausk, kad esi kartu su ja, pajausk jos šilumą.

Iš 2014 m. balandžio 4 d. pamokos „Klausimai ir atsakymai“ rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Stiprus ryšys su grupe

Kodėl nepavyksta susivienyti?

Embriono gyvybė priklauso nuo virkštelės

Nematome visos prieš mus esančios tikrovės tiesiog todėl, kad nenorime jos matyti. Kaipgi mums įgyti tokį norą, jeigu jo neturime? Dabar priešais mane – milijardai žmonių, bet man rūpi tik tai, ką galiu iš jų gauti: arba tai, kad man naudinga, arba tai, kas  pavojinga. Be šito manęs niekas juose nedomina.
Jeigu galima juos kaip nors išnaudoti, aš tai ir darau. Jei matau, kad jie gali man kažkaip pakenkti, atitolstu nuo grėsmės arba pašalinu ją. Štai ir viskas, kas mane domina.
Bet taip nepažįstu žmonių, nematau ir neatskleidžiu jų. Aplink mane – visa visata, ir kas žino, kas vyksta šioje erdvėje – aš to nepagaunu, nepastebiu.
Tačiau yra tikslesnis tikrovės suvokimas, kurio moko kabalos mokslas – pasaulio suvokimo mokslas, leidžiantis pajausti visą kūriniją. Tam man reikia pakeisti savo pojūčius. Užuot rūpinęsis pačiu savimi: gerai man ar blogai, kenksminga man ar naudinga – aš išeinu iš savęs į išorinį pasaulį ir imu jaudintis dėl jo.
Kitaip tariant, ieškau, kaip galiu tarnauti jo naudai arba bent jau nekenkti jam. Tai man leidžia įgyti šeštąjį jutimo organą. Be to, ką regiu, girdžiu, užuodžiu, skanauju, liečiu, pradedu jausti ir tai, kas vyksta ne manyje.
Tada jaučiu, kas iš tikrųjų vyksta, be jokių trukdžių iš mano pusės. Aš jau nebeįtraukiu visos informacijos į savo vidų ir nebeapdoroju jos, kad tai atitiktų mano interesus. Juk nūnai į viską žvelgiame vertindami, kiek mums tai tinka arba kenkia.
Jei išeisiu iš savęs, išorinį pasaulį išvysiu tokį, koks jis yra. Aš vystau išorinį jutimo organą, nepriklausantį nuo mano pojūčių. Jeigu išmoksime vystyti tokį jutimo organą, atskleisime pasaulį, kuriame ir dabar jau egzistuojame, tačiau to nematome. Iš visos kūrinijos pagauname tik mažytį fragmentą, kurį vadiname šiuo pasauliu, mūsų pasauliu.
Plėsdami materialių suvokimo organų diapazoną: išrasdami tobulesnius teleskopus ir mikroskopus, pasaulio vaizdo  stipriai nekeikeičiame. Juk už visų šių pojūčių slypi tas pats egoistinis noras – labai mažas ir ribotas. Vietoj šio noro patirti malonumą turiu įgyti norą duoti, kuris dirba išorinio pasaulio labui.
Jei veikiu kitų labui, tai visąlaik „sugeriu“ norus iš išorės, iš visos negyvosios gamtos, augalų, gyvūnų, žmonių ir iš visų kol kas man nepažįstamų dvasinių jėgų: angelų, rūmų, šventųjų gyvūnų, ištaisytų didžiųjų kabalistų sielų. Aš imu iš jų visą šį norą, kad duočiau jiems, ir dėl to plečiu savo indą (kli) į aukštį, plotį, gylį, galią, juo apimdamas visą kūriniją.

Iš 2014 m. birželio 20 d. programos „Pasaulių susitikimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Tikrovės suvokimas

Aukštesniojo pasaulio formulė

Keisdamiesi patys, mes keičiame pasaulį

„Jei moteris pastos (tazria) ir pagimdys berniuką“. Moteris – tai Malchut, gimdanti sielas. „Ir pagimdys berniuką“ – reiškia, kad vyriškasis ir moteriškasis pradai neįjungti kits į kitą, kaip būna tame pasaulyje, kur sielos gimsta su vyriškuoju ir moteriškuoju pradu.
Mat žemesnieji savo nuodėmėmis taip paveikia Malchut, jog vyriškieji ir moteriškieji sielų pradai nebegali susijungti taip, kaip buvo leisdamiesi poromis iš viršaus, vyriškasis pradas kartu su moteriškuoju.
Todėl pasakyta: „Ir pagimdys berniuką“, – nes šiam pasauliui atskleistas tik vyriškasis pradas, neįjungtas į moteriškąjį. („Knyga Zohar su Baal Sulamo komentarais“. Skyrius „Tazria“, 23 psl.)
Dvasiniame pasaulyje vyriškasis ir moteriškasis pradai – davimo savybė ir gavimo savybė – yra tinkamos būsenos. Jie tarpusavyje susijungę, papildo vienas kitą, t. y. pastoja ir gimdo naują gyvybę iš dešiniosios ir kairiosios linijų ryšio. Bet kadangi pastojimas ir gimdymas nevyksta vienu metu, tai ir taisymasis vyksta pakaitomis. Todėl moteris gimdo ir vyriškąją, ir moteriškąją puses.
Moteris – tai aukštesnioji pakopa, kuri įtraukia į save rešimot (dvasinius genus) ir juos savyje vysto. Taip gimsta siela, bet tik su sąlyga, kad mūsų kūnas, t. y. mūsų norai ir ketinimai, lydi visą dvasinį procesą.
Mūsų pasaulyje žmonės neturi sielos, materialiame lygmenyje – tai gyvūninė substancija. Norėdami turėti ką nors žmogiško, turime išvystyti savo sielą, tada vadinsimės „žmonėmis“.
Kiekviename iš mūsų slypi dvasiniai genai, ir mes galime prisidėti prie jų devynių mėnesių embrioninio vystymosi Malchut viduje, pakeldami ten savo norus ir lūkesčius, darydami viską, kad dvasiniai genai vystytųsi tinkamai. Po vadinamojo dvasinio devynių mėnesių periodo – devynių nuoseklių procesų, vykstančių su dvasiniais genais, – iš jų susiformuoja siela.
Todėl gyvūniniame (materialiajame) lygmenyje turime egzistuoti tokiu pavidalu, kokiu mus verčia funkcionuoti gamta, istorija, visuomenė ir t. t., o visa kita nukreipti virš viso to, kad vystytume dvasinį geną.
Klausimas: Dvasiniame pasaulyje vyriškasis ir moteriškasis pradai susiję, o mūsų pasaulyje viskas suskaidyta, atskirta, gimsta skyrium. Ar tai reiškia, kad turime sujungti šituos du pradus ir grįžti į dvasinę būseną?
Atsakymas: Visos dvasinės jėgos veikia taip, kad realizuotų kiekvieno žmogaus dvasinius genus ir sukurtų iš jų vieningą organizmą, vieną sielą. Joje nėra jokių atskyrimų – ji viena ir prilygsta Kūrėjui!
Aukštesniajame pasaulyje nėra sąvokų „moteriška siela“, „vyriška siela“, nes ten visiškai darniai viešpatauja tarpusavio papildymas.

Iš 2014 m. vasario  12 d. TV programos „Amžinosios Knygos paslaptys“

Klausimas: Kam reikalingos ligos ir fizinės kančios?
Atsakymas: Tai neištaisyto bendro egoizmo padariniai. Kol jis egzistuoja sielose, net ištaisytos sielos kentės, nes yra glaudžiai susijusios su neištaisytomis.
Klausimas: Galima suprasti, kam kančios reikalingos kabalistams, – kad mokytųsi pakilti virš gyvūninio  lygmens, bet kam kančios paprastiems žmonėms?
Atsakymas: Mes visi esame bendrai vieni nuo kitų priklausomi ir sudarome vieną substanciją – sielą, norą  gauti. Jeigu noras „dėl savęs“ – kenčiame, jeigu „dėl Kūrėjo“, t. y. panašus į Šviesą, – mėgaujamės.
Klausimas: Argi ne žiauru kankinti nelaimingus kūrinius?
Atsakymas: Kūrėjas atsižvelgia į mūsų galutinę būseną, Jo valdymas kyla iš būtinybės atvesti  mus iki visiško išsitaisymo, tobulumo.

Daugiau šia tema skaitykite:

Visų ligų šaknis

Gydymas pakylant aukščiau egoizmo

Gydytojas, išvaduojantis nuo egoizmo