Klausimas. Kodėl mums pridedama materialinių problemų, jei stengiamės susijungti tarpusavyje?
Atsakymas. Mums pridedama materialinių problemų dėl to, kad galėtume vis labiau susijungti. O kaip dar galima tau padėti, kokių problemų pridėti? Dvasinių? Bet tu jų net nepastebėsi – ar tau rūpi dvasingumas?
Jei kokiame nors tolimame mieste įvyko katastrofa ir tu dėl to jauti gailestį tarsi tai nutiko su tavimi, tai nereikia tau sukurti kitų problemų. Bet tu juk neišgyveni dėl svetimų nelaimių, ir todėl jos priartinamos prie tavęs.
Jei tu nerimausi dėl to, kas vyksta toli nuo tavęs, tarsi tai būtų tavo asmeninės problemos, tai nieko daugiau ir nereikės. Tu kentėsi ir jausi skausmą dėl to, kas vyksta kitame mieste, tarsi tai vyktų su tavimi. Žengdamas pirmyn pajusi viso pasaulio kančias kaip savo.
Tai reiškia, kad tu susijungei su kitais žmonėmis. Tada galėsi už juos paprašyti ir tai  nebus laikoma prašymu dėl savęs. Čia susijungia dvi priešingybės: iš vienos pusės tu jauti svetimas problemas kaip savo, o kita vertus, gali dėl jų paprašyti.
Nebus laikoma, kad prašai dėl savęs egoistiškai, juk tu įgijai šiuos svetimus norus dirbdamas, susijungei su visais ir jauti juos kaip savus. Kadangi sumokėjai už šiuos norus savo pastangomis, turi teisę dėl jų prašyti.

Iš 2014 m. balandžio 6 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Nelaukiant kritinės ribos

Apie meilę ir neapykantą

Ką pliekia Kūrėjo smūgiai?

Aš tikiuosi, kad dėl platinimo pajausime poreikį susilieti su Kūrėju. Pati grupė dar neturi tam pakankamo poreikio.
Jei platinimas nebus kaip reikiant stiprus, tai sukurs mums pasipriešinimą. Mums teks subręsti tarsi porai sutuoktinių, kurie tapo tėvais ir pradėjo rūpintis vaiku, todėl priversti būti rimti, atsakingi ir savarankiški.
Tada atsiras poreikis pamatyti, kad kiekviena tavo gyvenimo scena tėra tik vaizdas. Jis ateina iš Kūrėjo kaip žaidimas, į kurį turi teisingai reaguoti, padedant supančiai aplinkai.
Kuo daugiau dalyvauji grupėje ir platinime, tuo daugiau įtakos turi pasauliui, nes aktyviau įsijungi į šį žaidimą su Kūrėju. Tai padeda tau dalyvauti žaidime su didžiuliu supratimu ir jausmu.
Lygiai taip, kaip Kūrėjas veikia tave, valdo tave ir su tavimi žaidžia, tu veiki išorinę publiką, vedi,  žaidi su ja, nors pats šito kol kas nežinai, nejauti, neieškai paralelių tarp savęs, publikos ir Kūrėjo.
Tai dar laukia. Dirbdamas su žmonėmis pajausi, kad šis procesas labai panašu į tai, ką Kūrėjas daro su tavimi. Ką daro Bina? Ji ima viską, kas yra prieš ją: nuo Keter iki Binos vidurio, ir su visu tuo atiduoda Malchut. Todėl platinimas – tai gyvenimo žaidimas, kuriame mokomės ir tampame panašūs į Kūrėją.

Iš 2014 m. gegužės 4 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

„Išėjimas į žmone“ – pirmas žingsnis Kūrėjo link

Kodėl nepavyksta susivienyti?

Nelaukiant kritinės ribos

Klausimas: Iki tam tikros skausmo ribos galima laikytis įsikibus grupės ir Kūrėjo. Tačiau ką daryti, kai skausmas tampa toks stiprus, kad jautiesi tarsi talžomas gyvūnėlis?
Atsakymas: Ar turi šis gyvūnėlis siūlo, vedančio pas Kūrėją, galą, ar suvokia, iš kur kyla skausmas? Ar jis yra savo bandoje, grupėje? Ar primena jam draugai apie Šeimininką? O gal tai tiesiog žmogus, kenčiantis nuo savo gyvenimo?
Jeigu tai tiesiog kančios, tai šitaip visa žmonija kankinosi jau dešimtis tūkstančių metų, kol mūsų kančios palaipsniui ėmė krypti Kūrėjo link. Mes vystėmės iš negyvojo, augalinio ir gyvūninio lygmens per didžiules kančias, kol iš vandenyno gelmių išlipome į sausumą, pergyvenome dinozaurų epochą.
Visa tai leido praeiti noras mėgautis, kol išsivystė tiek, kad jis užmezgė ryšį su Šaltiniu. Lyginant su praeitomis pakopomis, dabar esame savo išsivystymo viršūnėje. Bet ir čia prisijungiame prie Aukštesniosios jėgos tik trumpą akimirksnį, ryšys vis trūkinėja.
Kyla klausimas, kaip galiu valdyti šį ryšį, kad neprarasčiau kontakto su Aukštesniąja jėga? Noriu visada būti susietas su Šaltiniu, nežiūrint to, ar man gera, ar bloga.
Todėl man būtina grupė, aplinka, tam tikras išorinis rezervuaras, kurį pildysiu, kad prireikus turėčiau atsargų. Jame rasiu Kūrėją. Draugai padės man, nukreips mane tikslo, Kūrėjo, link.
Be jų nežinosiu, į ką kreiptis, ką daryti, kai man skaudės. Bet jei su savo skausmu ateisiu į grupę, draugai mane teisingai nukreips pas Kūrėą, tada greitai atsigausiu. Su jų pagalba esu pasiruošęs atlikti materialius veiksmus ir teisingai kreipti save, kad mano skausmas ir problemos išsisklaidytų.
Problemos išnyko, nes aš pats išjudinau truputį Šviesos Chasadim, o ne todėl, kad viršuje manęs pasigailėjo ir pagerino mano būseną, nes tokia aukštesnioji natūralaus vystymosi programa. Aš pats atlikau tam tikrus veiksmus, kad vystyčiausi, stengiausi įgauti davimo savybę.
Iš bet kokios būsenos reikia mokytis tinkamai pasiruošti. Niekada negauname būsenų tam, kad sužlugtume. Pagal pakopų išsidėstymo tvarką bei Šviesos ir noro gauti santykį kiekvieną kartą Šviesos veikiamas atsiskleidžia naujas, gilus ir stiprus neigiamas informacinis genas (rešimo), su kuriuo reikia dirbti.
Skųstis galima tik savimi: kodėl teisingai neparuošiau visų priemonių, kad, problemos užkluptas, galėčiau nedelsdamas ją pašalinti. Idealiu atveju taip turėtų viskas vykti.

Iš 2014 m. gegužės 2 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Tvirtas grupės pagrindas

Sąlygos dvasiniam pasauliui pasiekti

Rūpestis dirva, į kurią pasodintas grūdas

Klausimas: Egoizmas mane valdo. Kaip galiu pažiūrėti į save iš šalies, kas man padeda tai daryti?
Atsakymas: Ši galimybė jau slypi pačiame rešimo. Neatsitiktinai aš staiga užsinoriu atsiskirti nuo savęs ir pažvelgti iš šalies, nors tai gali būti labai nemalonu. Bet šis siekis jau yra rešimo viduje.
Kokiame inde juntu sužadinimą? Toje savęs dalyje, kuri gali atsiskirti nuo mano gyvūninio lygmens. Šviesa ateina ir pradeda sluoksnis po sluoksnio skirti mane nuo manojo egoizmo. Dėl to aš jaučiu įkvėpimą, esu pakylėtas, žiūriu į pasaulį kitomis akimis, kitaip jį juntu.
Tai jau slypi viduje paties rešimo, kuris ateina iš aukštesniosios pakopos. Tuo prasideda mano darbas: kiek aš galiu pridėti prie šio rešimo savo pastangų ir stengsiuosi susijungti su juo, kad matyčiau visą savo gyvūninę pakopą iš šalies, iš aukščiau.
Tada prašau Šviesos pagalbos ir pradedu suprasti, kodėl visi kabalistai tvirtina, kad mums reikia grupės, kad imtume pavyzdį iš draugų ir prisilipintume prie jų, vietoje to, kad priliptume patys prie savęs. Reikia įgauti tokį norą, kaip Jo noras Kūrėjo atžvilgiu, taip pat draugo atžvilgiu ir tarnauti kitiems, o ne sau.
Viso to priežastis – būtinybė žmogui pakilti nuo gyvūninės iki žmogaus pakopos. Tam sukuriu priemones: kuriu savo minipasaulį, kitaip tariant, grupę, platinimą. Su jų pagalba prišaukiu Šviesą, grąžinančią į Šaltinį, ir vis toliau tolstu nuo savo gyvūninio lygmens – taip, kad jis jau nebereikalauja daugiau nei būtina egzistavimui palaikyti.
Aišku, kad kova vyksta nuolat, juk kuo labiau tolstu nuo gyvūninio lygmens, tuo labiau mane traukia atgal, kad turėčiau galimybę augti.

Iš 2014 m. gegužės 4 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Atsitokėk ir pažvelk į save

Veiksmas ir ketinimas

Sąlygos dvasiniam pasauliui pasiekti

Klausimai Paryžiaus kongresui „Vienas už visus ir visi už vieną“
Klausimas: Kuo skiriasi žmonių susirinkimas kabalistų kongrese ir įprastame koncerte?
Atsakymas: Kiekvienas susirinkimas yra geras savaime, bet aš teikiu pirmenybę žmonėms, su kuriais galiu laimėti kiek įmanoma daugiau.
Jei eisiu į koncertą, tai tiesiog gerai praleisiu laiką. Jei eisiu į restoraną su giminėmis ar kolegomis, man taip pat bus malonu. Kongrese praleidžiu žymiai daugiau laiko – beveik tris dienas, bet galiu laimėti nepalyginamai daugiau – dalį Aukštesniojo pasaulio. Aš galiu gauti tai, ko nėra mūsų pasaulyje, kažką žymiai aukštesnio, amžino, nei su niekuo nesulyginamo, kas yra kongrese!
Todėl reikia gerai pasverti: koncertas yra gerai, restoranas – taip pat neblogai, bet kongresas suteikia galimybę gauti kažką tokio, ko niekur kitur niekada negausi. Pagalvokite, ar verta praleisti tokią galimybę?
Netempiu per jėgą, bet man atrodo, kad kiekvienas turi pasverti, ką jis laimės, jei atvyks į kongresą, kur gauna amžinybę, didžiulį ir tobulą pasaulį – tegul pagalvoja, ar verta dėl to atvykti!
Kongresas neatima galimybės pasėdėti su draugais restorane ir nueiti į koncertą. Tegul skiria laiko ir vienam, ir kitam gyvenime, kitaip kas iš jo liks? Šis gyvenimas neišvengiamai baigsis, nėra jokios abejonės. Tegul pasvarsto, ką jis iš šio gyvenimo išsineš. Ką jis išlošė, egzistuodamas baltyminės materijos pavidalu šiame pasaulyje tam tikrą metų skaičių? Ar uždirbo kažką, kas aukščiau šio gyvenimo, ar ne?

Iš 2013 m. balandžio 18 d. pamokos pagal Rabašo laišką

Daugiau šia tema skaitykite:

Kongresų poveikis supančiam pasauliui

Viskas priklauso nuo teisingo pasiruošimo!

Kongresas – pats galingiausias tobulėjimo greitintuvas

Klausimas: Žmonės, išgyvenę holokaustą, klausia, kaip tai galėjo nutikti, jeigu „Nėra nieko, tik Kūrėjas“?
Atsakymas: Neįmanoma atsakyti į šį klausimą materialiame lygmenyje. Žmogus svarsto paprastai: „Jeigu Kūrėjas geras, tai turi daryti tai, kas man atrodo gerai. Jeigu aš jaučiuosi blogai, vadinasi, jis blogas arba iš viso neegzistuoja.“ Tada peršasi išvada: „Vadinasi, Kūrėjo nėra“.
Siekiant rasti kitą atsakymą, reikėtų paaiškinti, kad Izraeliui skirta valdyti pasaulį, ir dėl to, kad jis nesugeba to daryti teisingai,  pasaulis kenčia. Ir pirmiausia, žinoma, kenčia tas, kuris už tai atsakingas.
Nėra jokios kitos kančių priežasties. Viskas tavo rankose pradedant nuo Abraomo laikų. Ir nesakyk, kad negalėjai ar nemokėjai. Tu visada galėjai ir mokėjai. Visa tai labai paprasta.
Bet jeigu tai pasakyčiau žmonėms, jie pagalvotų, kad  juos kaltinu ir esu priešiškai nusiteikęs. Tai tarsi vaikas, kuriam aiškinama, kad jis pasielgė neteisingai, o jis rėkia, koks blogas tėtis. Kodėl tėtis blogas, jeigu jis paaiškino, parodė tavo klaidą, kad daugiau jos nedarytum? – Ne, vis tiek tėtis blogas! Taip žmogus jaučia savo egoizme.
Pasakyta: „Įstatymas duotas ir jo laikykis“, todėl Kūrėju yra vadinama gamta. Argi gamta gali keistis? Jeigu dabar prasiverš ugnikalnis, tai ar gali būti, kad lava kažką užlies, o kažko pasigailės? Jeigu lyja lietus, sušlampa visi. Čia negali kilti klausimų.
Jeigu Izraelio tauta nepradės daryti to, kas jai skirta daryti, tai visi šie baisumai grįš ir dar ne kartą. Jeigu dėl savo silpno būdo vis kartoji ir kartoji tą pačią klaidą, tai kaskart gauni už tai smūgius. Tas pats vyksta su tauta ir pasauliu.
Visas tas siaubas, kurį patyrėme Antrojo pasaulinio karo metu, gali pasikartoti daug kartų, kol nesuvoksi, ką privalai padaryti ir to neįvykdysi. Jeigu to nepadarysi, nacizmas niekada nesibaigs. Mes šiuo metu artėjame lygiai prie tokios pačios situacijos ir nieko čia nepakeisi. Tik mūsų vidinis susijungimas ir išorinis platinimas gali apsaugoti nuo nelaimės ne tik žydus, bet ir visą pasaulį.

Iš 2014 m. balandžio 4 d. pamokos „Katastrofos ir heroizmo atminimo diena“

Žmogus turi suprasti egoistinę pasaulio prigimtį ir pamatyti kiaurai ją kitą pasaulį, juk viena sfera yra kitos viduje. Kai per bet kurį mūsų pasaulio daiktą matau jo šaknį Aukštesniajame pasaulyje, kuriu mūsų pasaulį. Tai ir yra kūrimas, esant Becalelio jėgoje.
Ateityje mums teks sugretinti abu pasaulius. Tokia yra pati paskutinė išsitaisymo stadija, kai visas pasaulis persitvarkys pagal Aukštesniojo pasaulio vaizdą.
Tada visi daiktai, apimtys, žmonių savybės ir viskas, kas juos supa, bus tarpusavyje susiję būtent tokia forma, tokiu pavidalu ir tokiu panaudojimu. Visi judesiai ir santykiai tarp jų bus tiksliai tokie patys, kaip kitoje sferoje – Aukštesniajame pasaulyje.
Jei aš kažką duodu, kažką kažkam sakau ar atlieku tam tikrus veiksmus su negyvąja, augaline, gyvūnine ar žmogaus prigimtimi – tai todėl, kad išoriniame pasaulyje, išorinėse dvasinėse savybėse, vyksta būtent tokie veiksmai ir pokyčiai.
Kitaip tariant, mes turime tapti visiškai panašūs į Kūrėją. Juk išorinis pasaulis ir jo veiksmai – tai Kūrėjas, o mes mūsų pasaulyje turime padaryti jo gyvąją kopiją, kai visos mūsų savybės, troškimai, judesiai atitiks tai, kas vysta išoriniame pasaulyje. Ir taip tarp mūsų visų. Tai ir yra visiškas mūsų pasaulio susiliejimas per ištaisytą žmogų (bendrą žmogaus pavidalą) su Kūrėju.
Tai neišvengiama būsena, kurioje atsidurs visas pasaulis. Po to šis pasaulis įsilies į Aukštesnįjį pasaulį, ir visa pasaulių sistema išnyks, suformuodama Begalybės pasaulį.
Žinoma, galima paprieštarauti, kad dėl to žmonės taps vergais, Kūrėjo robotais. Tačiau žmonių susitapatinimas su Kūrėju vyksta palaipsniui ir priklauso nuo to, kiek su savimi dirbame, todėl žmonės prilygsta Kūrėjui savo valios pastangomis, suvokimu, susiliejimu, nes supranta, kad tai aukštesnė, tobula gamtos egzistavimo sąlyga.

Iš 2013 m. lapkričio 13 d. TV programos „Amžinosios knygos paslaptys“

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvasinio pakilimo šaltinis

Žmogus kelyje

Didžiulė Kūrėjo malonė

Klausimas: Kuo skiriasi žmonijos vystymasis savo iniciatyva ir be jos?
Atsakymas: Jei evoliucijos metu atsirado kokių nedidelių augalų ir gyvūnų pokyčių, tai suprantame, kad arklys ar karvė negalėjo pasikeisti savo noru, tai – aplinkos poveikio ir tam tikrų mutacijų rezultatas.
Bet žmones mes laikome besivystančiais savo iniciatyva, progresuojančiais iš kartos į kartą dėl savo išminties, mokslo, visuomenės santvarkos pokyčių. Pagerėjus mitybai, žmogus tapo aukštesnis, jo gyvenimo kokybė pagerėjo, pailgėjo trukmė. Net medicininių tyrimų rezultatai tapo kitokie.
Manome, kad visa tai – mūsų nuopelnas, nes žmonės dėl to stengėsi. Vis dėlto, mokomės, kad visa materija – noras mėgautis. Noras visą laiką stengiasi maksimaliai priartėti prie išsipildymo ir maksimaliai nutolti nuo kančių bet kokioje būsenoje, bet kurioje vietoje, optimaliausiu būdu, priklausomai nuo perspektyvos.
Tam įtakos turi auklėjimas, mokslas, bet, iš esmės, žmogus visada renkasi tai, kas jam geriausia, ir stengiasi išvengti blogybių. Todėl esame visiškai valdomi malonumų bei kančių vadelėmis, neturime jokios valios laisvės, tarsi nebūtų nė mūsų pačių.
Tokia forma vystėmės iki šios dienos, nors ir didžiuojamės savo aukštais kultūros, meno, mokslo, statybos pasiekimais. Visi jie atsirado be žmogaus įsikišimo: žmogus tiesiog ieškojo maksimalios naudos sau, veikiamas Kūrėjo jam parengtų vidinių ir išorinių sąlygų.
Todėl žmogus šį bei tą keitė, darė lyg mažas vaikas, žaidžiantis su jam duotu žaislu. Tik žmoguje dar vystosi blogio suvokimo jausmas. Negyvajame, augaliniame ir gyvūniniame lygmenyse jis vystėsi instinktyviai, kaip gyvūnas, o žmogaus lygmenyje jis vis dėlto ieškojo, kas jam geriau ir kas blogiau.
Gyvūnas nemąsto, jis visada žino, kaip elgtis, jam situacijos suvokimas ir nurodymas veikti atsiranda vienu metu. O žmogui – ne, todėl jam reikia vystyti mokslą, kad sužinotų, kaip geriausiai elgtis vienu ar kitu atveju.
Tai reiškia, kad mes vystėmės procese, vadinamajame „beito“ – „savo laiku“. Ir galėjome taip tęsti, jei nebūtume susidūrę su didelėmis problemomis. Mums jau nebenurodinėja iš aukščiau, kaip elgtis, nesufleruoja instinktyvių sprendimų.
Dabar patys savo „malda ir gerais darbais“ turime sukelti teisingas ateities būsenas. Tam mums reikia naujo mokslo, nukreipto prieš mūsų prigimtį, nes dabar turime perimti papildomą Kūrėjo darbą.
Dėl to turime gauti „iš aukščiau dieviškumo dalį“. Jei Kūrėjas jos neduoda, tai reikia kaip nors išsireikalauti – parsisiųsti iš aukščiau naują programą, pagal kurią galėtume judėti pirmyn. Tai reiškia, kad mums būtina dvasia – ta dalis, kuri leidžia mums sužinoti, kaip tęsti savo egzistavimą šiomis naujomis sąlygomis.
Ar „numatytu laiku“, ar „greitindami laiką“, bet turėsime įgyti šią naują programą: naują darbo tvarką, sąmonę, sprendimus, pojūčius, apsiginkluoti visomis jėgomis, kad nuo šiol galėtume tęsti savo vystymąsi nebe instinktyviai, o savarankiškai. Todėl atsiranda kabalos mokslas, kuris mums tai paaiškina. Supraskime: esame naujoje epochoje.

Iš 2014 m. balandžio 25 d. pamokos pagal straipsnį „Nusipelnėme achišenos (laiko greitinimo)“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pačioje apverstos piramidės apačioje

Pasaulio studijavimas – tai žmogaus studijavimas

Žmogus ir gamta: ryškėja santykiai

Visas pasaulis mano atžvilgiu dalijasi į tai, kas mano viduje, ir tai, kas išorėje. Yra mano kūnas, kuris užima tam tikrą vietą, ir pasaulis aplink mane. Man svarbiausia – aš pats, visa kita – priedas, kuris savo ruožtu taip pat skirstomas pagal svarbumo laipsnį priklausomai nuo to, kiek man naudingas ar žalingas.
Tarkime, keičiu šias dalis vietomis ir pasiekiu būsenos, kai tai, kas išorėje, man tampa svarbiau už mane. Taip savyje atlieku perversmą, vidinę suvokimo inversiją, kuri manyje kuria naują santykį su tikrove.  Imu priešingai suvokti laiko, erdvės, judėjimo, gėrio ir blogio sąvokas – viskas apsiverčia aukštyn kojom.
Patenku į antipasaulį, kuris priešingas šiandieniniam mūsų pasauliui! Jis gali judėti visiškai kitomis kryptimis – tiek praeitis, tiek dabartis, tiek ateitis gali keistis be kokių nors apribojimų.
Keičiasi erdvės sąvoka – aš jau nesu pririštas prie konkrečios vietos. Fizikai kalba apie Visatoje egzistuojančius tunelius, į kuriuos galima įeiti. Mums reikia prasiskverbti į tą pasaulį, kuris yra už materijos.
Save natūraliai laikau svarbesniu už viską, kas yra išorėje. Tačiau jeigu įstengčiau pakeisti savo suvokimą ir jį valdyti, kitaip tariant, jei pats spręsčiau, kas man svarbu, tai pagal tai galėčiau tapti laiko šeimininku.
Fizika kalba apie erdvės iškreivėjimą teoriškai– kaip tai atrodo naudojant įrenginius, bet vėlgi žvelgiant to paties žemiško žmogaus akimis. Taip neišeisi iš materialaus pasaulio ribų. Bus matoma ta pati materija, tik didesne laiko, judėjimo ir erdvės rezoliucija.
Kabala kalba apie žmogaus suvokimo pokyčius, kurie vyksta, kai jis liaujasi priklausęs nuo materijos. Stoviu Visatos viduryje atviras, nepriklausomas nuo materijos ir kiaurai peržvelgiu ją be jokių ribų, matau tą vietą, iš kur kilo jėga, sukėlusi Didyjį sprogimą. Ši jėga suteikė energiją, kad būtų sukurta visa didžiulė Visata ir kad ji išsivystytų iki to taško, kuriame dabar esu.
Žiūriu atgal ir noriu pamatyti tą jėgą, kuri buvo Didžiojo sprogimo priežastimi, ir būtent ją noriu tirti. Nėra jokios prasmės kažką tirti Visatos viduje, juk tai tėra tos pirminės jėgos pasekmė. Jei žinosiu šaltinį, suvoksiu ir visas jo pasekmes.
Spręsdami iš pasekmių, negalėsime tirti šaltinio. Matome, kad žmonija to nesugeba dabartiniu savo raidos tarpsniu, o ir apskritai tai nėra kelias.

Iš 2014 m. balandžio 17 d. pokalbio „Naujas gyvenimas“ Nr. 352

Klausimas: Kaip teisingai išnaudoti laiką: praeitį, dabartį ir ateitį? Ar verta gaudyti dabarties akimirką, kad gyventum tik čia ir dabar?
Atsakymas: Jei jaustume tik šią akimirką, o ne praeitį, dabartį ir ateitį, tai arba pakiltume virš laiko, arba numirtume. Viena iš dviejų.
Mirusieji išsilaisvina iš laiko pojūčio ir nejaučia jo pokyčių, tačiau tai nėra laisvė, kurios ieško žmogus. Gyvūnai ir augalai kažkaip jaučia praeitį, dabartį ir ateitį, netgi negyvas akmuo išlaiko atmintyje tai, kas su juo vyksta.
Nors mums šie reiškiniai nežinomi, tačiau akmuo jaučia išorinį poveikį ir matyt kažkaip suvokia praeitį, dabartį ir ateitį pagal savo pasipriešinimą išoriniam poveikiui.
Todėl jausti tik vieną iš trijų laiko tarpsnių reiškia prarasti gyvenimo pojūtį. Tačiau įdomiausia –   pakilti virš praeities, dabarties, ateities pojūčio, imti juos kontroliuoti, kitaip tarint, valdyti su manimi vykstančius procesus. Reikia išsiaiškinti, kaip galiu valdyti praeitį, dabartį ir ateitį kaip tam tikrą išorinio šaltinio poveikį.
Jei susijungiu su šiuo šaltiniu, tiriu  jį, tada pradedu valdyti šiuos tris laiko tarpsnius ir tampu laiko, savo gyvenimo šeimininku. Galiu lengvai persikelti iš praeities į dabartį, ateitį ir atgal iš ateities į dabartį ar praeitį. Galiu pakilti virš jų ir daugiau nuo jų nepriklausyti.
Pats keisiu laiką, o ne laikas keis mane. Visa tai priklauso nuo to, kaip sugebėsiu įveikti savo norą mėgautis – tą organą, kuriuo jaučiu laiko pokyčius. Jei pakylu aukščiau savo egoistinio noro ir visiškai nuo jo išsilaisvinu, tai liaujuosi jautęs praeitį, dabartį ir ateitį kaip savo gyvenimą.
O su kuo gi tada save sieju? Turiu žinoti visą savo noro vystymosi laiko ašį: kaip jis buvo sukurtas, kaip keitėsi ir kokią formą turi pasiekti. Norint visa tai žinoti, būtina pakilti į kitą lygmenį, vadinamą kūrimo programa.
Kiekvienas šio pasaulio objektas turi savo praeitį, dabartį ir ateitį, t. y. priežastį ir pasekmę. Visuomet turiu įvertinti priežastį, tada galėsiu lengvai tirti, išvysti visas pasekmes. Jeigu tiksliai žinau priežastį, tai netgi dar nematydamas rezultato žinosiu, kas nutiks. Priežastyje slypi visos būsimos jos pasekmės.
Taip prieinu prie svarbiausio gyvenimo klausimo: „Kur jo šaltinis? Iš kur atėjau? Kas yra žmogus? Kas mane sukūrė? Kokia jėga mane valdo ir į kokį tikslą veda?“
Jei galėčiau atsakyti į visus šiuos klausimus, galėčiau valdyti savo gyvenimą ir išsilaisvinti iš laiko pančių.

Iš 2014 m. balandžio 17 d. pokalbio „Naujasis gyvenimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Laiko šeimininkas

Erdvė ir laikas – subjektyvūs

Anapus Didžiojo sprogimo