Klausimas: kaip paprastai paaiškinti, kam žmonėms būtina vienytis?
Atsakymas: matome, kad gamtoje visada egzistuoja dvi priešingos jėgos: pliusas ir minusas, šiaurė ir pietūs, ir viena be kitos negalima. Bet kuris reiškinys susideda iš dviejų priešingų jėgų derinio, beje, neigiama jėga ne ką mažiau gyvybiškai reikalinga nei teigiama.
Kažkada mėginta išnaikinti kaimenes puldinėjusius vilkus. Tai atvedė prie katastrofiškų pasekmių – buvo sukurta tokia nedarna gamtoje, kad prasidėjo įvairiausios problemos: nuo epidemijos krito avys ir kiti gyvūnai, kuriais mito vilkai.
Gamtoje nėra naudingų ar žalingų jėgų. Abi jėgos reikiamos: tiek teigiama, tiek neigiama, ir jos abi privalo išlaikyti tarpusavio harmoniją.
Tiesa, žmogiškoje pakopoje veikia tik viena jėga – mūsų egoizmas, tai neigiama jėga, neturinti sau jokios teigiamos jėgos atsvaros, su kuria turėtų būti darnoje. Todėl mums reikia tarpusavyje susivienyti, kad pasitelkę tą neigiamą jėgą paverstume ją teigiama.

Iš 2014 m. birželio 8 d. pamokos pagal straipsnį „Tarpusavio garantija“

Klausimas: aiškinote, kad susijungus dviems gimsta trečias, kažkas visiškai naujo, o tie du išnyksta. Bet kodėl mūsų pasaulyje ne taip: tėvas ir motina susijungia, gimdo vaiką, bet ir toliau gyvena?
Atsakymas: vienybė tai ne fizinių kūnų ryšys, o norų susiliejimas. Fiziniai kūnai nesusijungia, juk galima paimti tėvo ir motinos ląsteles ir „pagaminti“ vaiką mėgintuvėlyje.
Bet juk to nepavadinsi vienybe – jungiamasi noruose. Kiekvienas taip apdoroja savo norą, kad iš dviejų priešingų norų gimsta kažkas trečias, apimantis savyje juos abu.
Vienybė – tai bendras dviejų egzistavimas aukštesnėje pakopoje. Kai jungiantis nusileidžiama, anuliuojama save, tai neatneša žalos, priešingai, labiau pripildo, leidžia aukščiau pakilti.
Pats noras gauti niekad nedingsta – tai kūrinijos medžiaga. Mes tik laikinai anuliuojame tuos norus, kurių kol kas negalime išnaudoti, kad duotume. O norus, kuriuos galima išnaudoti, kad duotume, sujungiame taip, kad iš jų atsiranda trečias kūnas, vadinamas žmogumi, Adam, kuris įjungia savyje ir vyrą, ir moterį.

Iš 2014 m. birželio 8 d. pamokos pagal straipsnį „Tarpusavio garantija“

Daugiau šia tema skaitykite:

Apie meilę paprastai

Vyras ir moteris: būti ar nebūti kartu?

Vyras ir moteris – dvi stichijos

Jei tikslas nepasiekiamas, aš jį užmirštu. Pasakyta: „Žmogus nesvajoja apie karaliaus dukterį“, nes ją vesti gali tik koks nors princas. O jei aš nesu princas ir neturiu jokių šansų, tai kodėl man kankintis visą gyvenimą dėl to, kas nepasiekiama. Mano noras neleis man šito, juk jis – noras mėgautis.
Todėl yra daug dalykų pasalyje, kurių aš iš viso nematau, jie nepatenka į mano matymo lauką. Juk pasąmonėje laikau juos nepasiekiamais, todėl jie nepatenka į mano sąmonę.
Yra žmonių, kurie dega noru vesti karaliaus dukterį, nes tam tikrais būdais gali to pasiekti. O jei man taip neišeina – esu ramus.
Todėl, kuo aukščiau pakylame, tuo daugiau kenčiame, turime daugiau problemų, juk tampame verti didesnių pasiekimų, apdovanojimų, pripildymo. Todėl žmogui visada kyla dilema: arba tobulėsi, keisiesi ir eisi pirmyn, o tai ilgas kelias, už kurį reikia brangiai sumokėti, arba nustosi to gailėtis ir tai išnyks iš tavo matymo lauko, tarsi visai neegzistuotų. Renkiesi tu pats!
Todėl yra žmonių, kurie sako: „Pasirinkimo nėra“ ir tęsia dvasinį kelią, o yra žmonių, sakančių: „Pasirinkimo nėra“ ir grįžtančių į materialų egzistavimą. Ir vieni sako, kad nėra pasirinkimo, ir kiti. Viską nulemia kito pasirinkimo nebuvimas, tačiau klausimas, kuris.
Klausimas: Bet mes net neįsivaizduojame, kas yra davimo savybė! Gal yra koks nors kabliukas, nuo ko būtų galima bent pradėti?
Atsakymas: Žinoma, viską aiškinkis su draugais. Kūrėjas atsiskleidžia ne kokiose nors aukštosiose materijose. Jis kuria kasdieninio gyvenimo problemas, kad iš jų išmoktum visų pirmiausia to, jog nieko negali jose pakeisti. Nesi situacijos šeimininkas. Yra tūkstančiai įvairių faktorių – jie taip pat nieko nesprendžia, o tik tarnauja vienai jėgai, kuri ir sukuria visą šitą painiavą.
Ši jėga – priešinga jungimuisi, meilei, ją ir turi išsiaškinti. Pasirodys, kad reikia siekti vien jungimosi ir meilės, aiškintis nuo ko tai priklauso. O tai priklauso nuo Jo, tos pačios jėgos, esančios ne tavyje.
Tu užmezgi ryšį su kitais žmonėmis, bet matai, kad nesiseka, tada kvieti jėgą, galinčią jį paveikti, ištaisyti. Tai labai paprastas ir praktiškas metodas, be jo mūsų egzistavime nieko nėra.
Mes manome, kad reikia daug dirbti ir mokytis, statyti miestus, tobulinti pasaulį – nieko šito nereikia! Reikia tik kuo greičiau ištaisyti mūsų tarpusavio santykius ir pakilti.
Bet mes, užuot tai darę, tarytum prieš laiką išlipame iš traukinio kažkokioje apleistoje pusstotėje, kurioje nieko nėra – tik milžiniškas sąvartynas, smarvė ir aplink slankiojantys plėšikai. Ir staiga šioje stotyje pasilieki visam laikui, ten tu būsi ir palaidotas.
Štai toks mūsų gyvenimas. Užuot greitai viską padarę ir pakilę! Svarbiausia – viską pradėti kartu ir kaskart vis labiau ir labiau susijungti, neleisti niekam nurimti.

Iš 2014 m. balandžio 4 d. pamokos pagal Rabašo staipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Egoizmo patarimai: visiškai priešingai

Diagnozė: silpnas ryšys su aplinka

Aplinka − aukštumoje

Klausimas: Kas svarbiausia, kalbant apie laidavimą: fiziniai įsipareigojimai (draugų žadinimas, telefoniniai skambučiai ir t.t.) ar būti su grupe mintyse ir ketinimuose?
Atsakymas: Buvimas su grupe mintyse ir ketinimuose yra ne tik svarbus, bet ir privalomas. Bet žmonės, kuriems atrodo, kad šito pakanka, labai klysta, juk teorija be praktikos – negyva.
Jei norite sustiprinti savo dalyvavimą formuojant grupę dar ir veiksmais, tai atliekate viską iki galo. Veiksmas ketinimu nesibaigia. Patikrinti ketinimą galima, kai jį įkūnijate veiksmu.

Iš 2014 m. kovo 28 d. pamokos rusų kalba „Klausimai ir atsakymai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Nesėdėk sudėjęs rankų

Kiekvienas nors kartą gauna galimybę

Taškas, virš kurio auga žmogus

Klausimas: Be priežasties neapkenčiu draugo. Kaip iš to išeiti?
Atsakymas: Nepagrįsta neapykanta – tai dvasinė kategorija, kuri pasireiškia žmogui be jokios priežasties, tiesiog dėl to, kad jame dega egoizmas.
Tokie klausimai sprendžiami tik kartu diskutuojant su kitais draugais. Išsitaisymas vyksta būtent tada, kai tarp mūsų kyla stiprus atstūmimas.
Nepagrįsta neapykanta – tai labai tikslus sudužusių norų pasireiškimas. Pasakyta, kad atstūmimas buvo antrosios šventyklos sugriuvimo priežastis, kai vietoj susijungimo, solidarumo, abipusės pagalbos ir meilės tarp žmonių įsiplieskė didžiulė neapykanta. Ji ir lėmė bendro dvasinio kli (indo) sudužimą.
Kai kyla tokios situacijos, reikia greitai susirinkti kartu ir pabandyti apsvarstyti jas seminaro forma. Iš pradžių – nekonkrečiai, neliečiant nieko asmeniškai, susikoncentruoti į reikalingą šio klausimo sprendimą, kuris susijęs su visais, nes nepagrįsta neapykanta kyla kiekvienam iš mūsų. Ji kyla visą laiką dėl neaiškių priežasčių, tiksliau, be priežasties: na, negaliu jo pakęsti, negaliu su juo susitarti, mes nesuprantame vienas kito, kažkas mane nuo jo atstumia. Reikia išsiaiškinti, ar yra kokia nors to priežastis, ir, susirinkus kartu su penkiais, dešimčia draugų, apsvarstyti šį klausimą. Svarstyme galiu nesakyti, kad jaučiu kam nors antipatiją, bet turiu aiškintis, kodėl žiūriu į žmogų būtent taip.

Iš 2014 m. kovo 28 d. pamokos rusų kalba „Klausimai ir atsakymai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Egoizmas ne kliūtis, o vystymosi priemonė

Šviesa iš grupės centro

Mokykla išrinktiesiems

Klausimas: Kaip galima pasiekti išsitaisymą, jei netekdamas grupės įtakos tuoj pat įkrenti į gyvūninį egzistavimą?
Atsakymas: Grupė turi padėti žmogui. Galbūt patiriu tokį kritimą, kad pats negaliu susijungti su grupe, jausdamas neapykantą ir atstūmimą, panieką draugams.
Tačiau jeigu turiu grupę, dėl kurios anksčiau padėjau daug pastangų, jeigu stengiausi ten įvesti teisingą tvarką, kad visi padėtų vieni kitiems ir nieko nelaukę keltų kritusį, tai manimi taip pat pasirūpins, kai nukrisiu.
Klausimas: Kaip pasiekti, kad grupės jėga niekada nepaliktų žmogaus?
Atsakymas: Neįmanoma, kad žmogus niekada neatsijungtų nuo darbo, nepamirštų draugų ir neburnotų prieš visus, taip pat ir Kūrėją, kentėdamas dėl savo menkumo ir visus kitus taip pat  laikydamas nuliais. Privalai pereiti visas būsenas. Nepavyks šito kelio nueiti minkštai, nieko nejaučiant.
Turi panirti į savo egoizmą ir išjausti jį, išbandyti visas jo savybes. O po to pradedi įsijungti į kitus – išvarymas trunka 400 metų, 400 pakopų, kurias būtina pereiti noro mėgautis viduje. Ką gi daugiau gali savyje taisyti ir kaip kitaip pasiekti viršūnę?
Prieš tave – Sinajaus kalnas ir tau teks pakilti virš visos šitos neapykantos (sina) tam, kad pasiektum Kūrėją. Nereikia to bijoti. Jei yra mokytojas, grupė, mokymas, bendras susijungimas, platinimas – tau nėra ko jaudintis.
Tačiau, jei trūksta nors vieno komponento, kyla problema. Kadangi viso šio proceso tikslas – suteikti malonumą Kūrėjui. O tai neįmanoma, jei nesujungsi visų dedamųjų, nesukursi iš jų davimo Kūrėjui pagrindo.
Klausimas: Norai nuolat auga. Ar jie bus ištaisyti iš karto, ar ištaisymas vyks po truputį, porcija po porcijos?
Atsakymas: Ištaisymas vyksta nedidelėmis porcijomis. Mes judame išsitaisymo link palaipsniui, juk sunku susitaikyti su šiais pkyčiais – negalime to padaryti iš karto. Be to, reikia suderinti jausmus ir protą, juos kartu ištaisyti ir sujungti.
Turime visa tai išgyventi kartu. Tam, kad pasiektume Malchut, turime sujungti istoriją, savo vidinį vystymąsi, visas sielas, egzistavusias iki mūsų. Reikia pereiti visą procesą, kuriame virsti pasiuntiniu, atstovaujančiu visam didžiuliam norui, milžiniškam balionui su vienu tašku viršuje. Tas taškas – tai tu, sujungiantis visą šį indą su Kūrėju.
Tampi visos žmonijos atstovu, o tai reiškia, kad iš savo pusės ištaisai visą Malchut. Ir taip elgiasi kiekvienas,  iš savo pusės įgydamas visą Malchut – kiekviena siela apima visą kūriniją nuo pradžios iki pabaigos.

Iš 2014 m. balandžio 6 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

„Jeigu būtume žinoję, iš kokių šiukšlių“

Prisikasti iki tikrojo egoizmo

Kūrėjo detektorius

Visų nuodėmių šaknis – kairiosios (linijos) persvara dešiniosios atžvilgiu. Kiekvienas žmogus turi savo šaknį viršuje.
Tas, kuris nusideda, stiprina kairiąją (liniją) ir atkerta ją nuo dešiniosios bei sukelia ginčą tarp kairiosios (linijos) ir dešiniosios, kaip ir buvo tarp jų nesutarimas, kol vidurinioji linija sujungė jas savyje.
Ir visa tai daro nusidėjėlis aukščiausioje savo sielos šaknyje. (Knyga Zohar su komentarais Sulam. Dalis Vaikra, 411 punktas)
Šiame pasaulyje bet kokie mūsų veiksmai niekaip kitaip nenusakomi, tik ketinimu. Jeigu, sakykime, aš imu ir užmušu kažkokį žmogų, tai viskas priklauso nuo to, kurį būtent. Jeigu užmušu kažkokį gyvūną, tai svarbiausia – kam aš tai darau: galbūt užmušu šiaip sau, dėl pramogos, o galbūt noriu kažkam padovanoti.
Kitaip tariant, visus mūsų poelgius charakterizuoja ketinimai, juk tas pats veiksmas gali duoti ir siaubingų, ir gerų, teigiamų rezultatų. Bet mūsų ketinimai paslėpti. Todėl kabala vadinama slaptuoju mokymu. Ji moko mus valdyti savo paslaptį – savo tikruosius ketinimus, kurie neatskleidžia, kas slypi už mūsų sprendimų ir idėjų.
Pradėję rimtai save tyrinėti, prieiname prie išvados, kad visame kame esame egoistai, veikiantys lyg ir savo gerovei, o iš tikrųjų – tik kenkiantys sau. Kaip save performuoti, kad tikrai taptume sau naudingais? Tai problema.
Juk visas mūsų darbas – vidinis, todėl vadinamas slaptuoju mokymu. Pašaliniam nesimato, kaip žmogus dirba su savimi, kas jis toks, nes mumyse vyksta ne išoriniai, o vidiniai pokyčiai.
Kai žmogus pradeda dvasinį darbą, jis panyra į save, tampa paprastesnis, bet taip pat visiems jis atrodo šiek tiek keistas. Juk jame palaipsniui vystosi visiškai kitos vertybės, kurios nepriimtos visuomenei, kurios galbūt pasireiškia aplinkiniams neįprastai. Visa tai galima vadinti šalutiniais reiškiniais.

Iš 2013 m. spalio 24 d. TV programos „Amžinosios knygos paslaptys“

Daugiau šia tema skaitykite:

Ketinimas – visas veiksmo planas

Ketinimo kontrolė

Keiti ketinimą – keiti likimą!

Klausimas: Ką reiškia pajausti, kad niekas pasaulyje tau negali padėti?
Atsakymas: Mes turime atrasti, kad patys nieko nesugebame, esame šimtu procentų kontroliuojami Šviesos. Šviesa veikia mūsų norą, jį pažadina ir tempia paskui save. Taip veikia mūsų egoizmas.
Mums reikia pakeisti kryptį taip, kad noras būtų nepriklausomas nuo Šviesos ir jos nesivaikytų. Aš noriu pastatyti pertvarą (machsomą), kad Šviesa neveiktų mano noro tiesiogiai ir man netektų bėgti jai iš paskos tarsi varomam gyvuliui.
Nenoriu būti vergas, nesutinku nuolankiai sekti Šviesą ir vykdyti, ką ji įsako mano norui. Aš žiūriu į savo norą ir Šviesą tarsi iš šalies, matau, kaip jie vienas kitą veikia. Manęs nėra, aš neturiu balso teisės, negaliu priimti jokių sprendimų. Kol Šviesa nepaveikia mano noro, nieko negaliu pamatyti ir padaryti. Tai vadinama psichologija, aš mokausi, kaip mano kūnas ir norai bunda nuo pritraukiančio Šviesos poveikio.
Jeigu manęs netenkina esama padėtis, vadinasi, esu vergovėje. Žiūrėdamas nepriklausomo eksperto, teisėjo, tyrinėtojo akimis, matau, kad manęs šiame paveiksle nėra. Kūrėjas davė man tašką širdyje, iš kurio galiu stebėti savo norus, savybes ir tai, kad esu valdomas iš aukščiau. Šviesa gali mane paveikti taip, kaip ji nori, ir aš viską išpildysiu.
Yra blogio suvokimo periodas, kai aš tai matau ir suprantu. Norėčiau tam pasipriešinti, tapti užsklanda Šviesai, kuri ją atspindėtų ir neleistų pasiekti noro. Nenoriu, kad Šviesa visada žadintų mano norą. Noriu turėti balso teisę, savarankiškumą, kurio reikalauja taškas širdyje, bet jaučiu, kad to nesugebu.
Tokie blogio suvokimo etapai – 400 metų tremties. Tremtis – tai egzistavimas savo egoizme, vadinamame Faraonu, Amanu.
Jeigu kategoriškai nesutinku, kad Šviesa veiktų mano norą, gimsta malda. Malda turi būti pakankamai stipri ir kryptinga. Maldos forma, sąlygos ir formatas turi kilti tik iš mano sąryšio su aplinka.
Iš savo taško širdyje matau, kad nesugebu būti adapteriu tarp šviesos ir noro, negaliu nieko spręsti, todėl einu į grupę, kuri padeda sustiprinti tašką širdyje.
Norėdamas sustiprinti tašką širdyje ir įgauti daugiau jėgų, vienijuosi su grupe, ji tampa ekranu tarp Šviesos ir noro mėgautis. Kita vertus, matau, kad negaliu ir nenoriu su jais jungtis.
Pasirodo, negaliu apsaugoti savo noro nuo Šviesos poveikio. Priklausau nuo Šviesos ir noro mėgautis tarsi gyvūnas, vadinasi, esu egoistinio noro valdžioje. Davimo noro požiūriu, aš norėčiau įsijungti į grupę, bet negaliu, todėl atsiranda tarsi dvi linijos.
Jausmas, kad esi tremtyje, susideda iš dviejų dalių. Viena vertus, manyje dominuoja egoizmas, t. y. aš priklausau nuo Šviesos poveikio mano norui. Kita vertus, nesugebu susijungti su savo bendraminčiais grupėje. Dėl to Izraelio sūnūs nesutaria Egipte ir negali tapti vienu kūnu. Tuo tarpu egiptiečiai, t. y. bendras noras mėgautis, juos valdo.
Tokia padėtis tampa nepakeliama, nėra vilties išsigelbėti. Tik stebuklas gali mums padėti.

Iš 2014 m. balandžio 4 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Klausimas: Kodėl einantieji dvasiniu keliu patiria tas pačias problemas, kaip ir visas pasaulis ir neturi atsakymo į tai?
Atsakymas: Argi nėra atsakymo? Yra visų problemų paaiškinimas: mūsų neatitikimas Šviesai, kuris jau turi mumyse atsiskleisti. Dėl to kyla visos problemos.
Jeigu tavo noras ištaisytas mažiau nei turi būti, tai Šviesa, kuri turi atsiskleisti nore mėgautis, juntama kaip kančia, problemos, skausmas, katastrofos.
Noro mėgautis neatitikimas negyvajame, gyvūniniame ir žmogaus lygmenyse sukelia ekologines krizes, problemas su augalais, kviečiais, pasireiškia kaip nederlius, gyvūnų, žmogaus ir visuomenės ligos.
Viskuo kaltas mūsų noras mėgautis, nes nepraėjo būtino jam ištaisymo. Nesvarbu, kokia problema – visos jos kyla dėl noro neatitikimo Šviesai.
Sakykime, kad noras turi būti ištaisytas 20 procentų, o yra ištaisytas tik 2 proc. Todėl 18 proc. atsiskleidžia kaip Šviesos spaudimas į indą, kaip atvirkščioji Šviesos pusė, kuri reiškia kančią, nelaimes.
Nemalonumai (carot) – tai siaura (car) vieta, juk tu neatidarai savo indo. Tu neturi pakankamai Šviesos Chasadim, kad praplatintum ir atvertum indą, todėl Šviesa stovi priešais ir jį slegia. Šį Šviesos slėgimą tu jauti kaip nemalonumus, problemas, ligas, katastrofas.
Reikia spręsti problemą tame fiziniame lygmenyje, kuriame ji atsiskleidžia, taip pat prašyti jos ištaisymo iš aukščiau, Kūrėjo – veikti dviejose plokštumose. Baal Sulamas rašo, kad reikia eiti pas gydytoją, gauti vaistų ir įvykdyti visus jo nurodymus, bet taip pat aiškiai suprasti, kad visa tai nieko verta, ir viskas priklauso tik nuo Kūrėjo, o ne nuo gydytojo.

Iš 2014 m. balandžio 6 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Žvejybos tinklas Šviesos vandenyne

Jautrumas Šviesai

Paprastas atskleidimo dėsnis

Klausimas. Jei sistemoje veikia nekintami dėsniai, tai kaip žmogus gali išvesti šią sistemą iš pusiausvyros? Argi žmogus yra ne gamtoje?
Atsakymas. Visa sistema sujungta ir veikia pagal nekintamus dėsnius. Bet šioje integralioje sistemoje yra toks ypatingas, pradedantis augti tarpsluoksnis, vadinamas „žmogus“.
Šis tarpsluoksnis turi galimybę įsiūbuoti sistemą, išvesti iš pusiausvyros ir kiekvieną kartą ją sugrąžinti, dar labiau išbalansuoti ir vėl sugrąžinti. Kiekvieną kartą šiam tarpsluoksniui yra suteikiama tokia galimybė. Juk būtent tokiu būdu šis tarpsluoksnis įgyja visos sistemos jausmus ir protą: išvesdamas sistemą iš pusiausvyros ir pusiausvyrą grąžindamas.
Žinoma, tarpsluoksnis tai atlieka ne savo jėgomis: sistema išvedama iš pusiausvyros pagal ypatingą programą, veikiančią to tarpsluoksnio „žmogus“ atžvilgiu. Yra specialios jėgos ir formulės, kurios išbalansuoja šią sistemą žmogaus atžvilgiu. Aukštesnysis pasaulis nekinta, keičiasi tik jo pateikimas mums, sfera, kurioje mes esame.
Tai daroma tam, kad susipažintume su sistema ir pareikalautume jos sugrįžti į pusiausvyrą. Dėl to, kad patiriame pusiausvyros trūkumą ir reikalaujame subalansuotos būsenos, įgyjame protą ir jausmus, suvokiame bendrąją visos sistemos programą. Ir tada pradedame trauktis ir plėstis: įkvepiame ir iškvepiame, tokia forma tyrinėdami sistemą.
Klausimas. Vis dėlto ar žmogus turi pasirinkimo laisvę?
Atsakymas. Žmogaus pasirinkimo laisvė – suaktyvinti sistemoje tokius pačius žmones kaip ir jis, ir drauge su jais pareikalauti pusiausvyros. Štai vienintelė laisvė, suteikta žmogui. Tai darbas grupėje su tokiais pačiais žmonėmis kaip ir jis. Žmogus gali palaipsniui praplėsti šį sluoksnį  apimdamas visą žmoniją – susijungti su ja ir pareikalauti harmonijos. Šis reikalavimas vadinamas maldos, MAN, kėlimu.
Turime stengtis pasikeisti. Kiek subalansuosi save su sistema, tiek pradėsi ją jausti. Kiek galėsi užgniaužti savąjį „aš“, tiek prasiplėsi ir skleisies į „mes“, ir šioje erdvėje pajusi pusiausvyrą bei visų joje veikiančių tikrosios gamtos jėgų harmoniją. Tik tada galėsi suprasti, kas vyksta.
Nėra didesnio džiaugsmo, kai išsklaidai abejones. Būtent dėl to, kad patiri harmoningą būseną, kai viskas subalansuota, atsklinda Šviesa ir pripildo visus norus – tai ir sukelia tikrąjį džiaugsmą.

Iš 2014 m. kovo 21 d. pamokos pagal straipsnį „Įvadas į knygą Panim meirot“

Daugiau šia tema skaitykite:

Visuotinės pusiausvyros dėsnis

Laisvas vergas

Viską daro Jis, bet sprendžiu – aš