Klausimas: Ką reiškia būti teisingai ir stipriai susijungus su grupe?
Atsakymas: Tai reiškia matyti savo ateitį, realizaciją, atlygį ir būsimus žingsnius tikslo link neatsiejamai nuo savo bendražygių. Draugai, bendražygiai – tai ne fiziniai asmenys.
Tam, kad su jais susijungtum, nepakanka apkabinti ir kartu šokti, reikia tapti viena širdimi, vienu noru.
Šis noras turi būti ne mumyse, tarsi širdis išeitų iš kūno ir susijungtų su kitomis širdimis. Jeigu žmogus turi tokį siekį, jis gali suprasti, ką mums pataria daryti kabalistai.
Visi pasikeitimai, vykstantys jungiantis širdimis, mums atrodys teisingi ir natūralūs.

Iš  2014 m. balandžio 6 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Šviesa iš grupės centro

Sutinkame tapti moliu Meistro rankose

Sąlygos dvasiniam pasauliui pasiekti

Klausimas. Pastaraisiais metais nelankiau pamokų, bet studijuoju jau 11 metų ir noriu žinoti, kurgi Kūrėjo atskleidimas? Jau nusivyliau, mano gyvenimas slenka, o aš nepasiekiu atskleidimo. Kur Kūrėjas? Turiu atrasti Jį šiame gyvenime.
Atsakymas. Kur Kūrėjas? Kūrėju vadinama „ateik ir išvysk“ („bo“ ir „re“). „Ateik“ reiškia parenk vietą, kurios savybės leidžia Kūrėjui atsiskleisti. Tavo indo forma privalo atitikti Kūrėjo savybes.
Jeigu nori, kad Jis atsiskleistų, turi parengti tinkamą formą. Tarkim, atėjai į parduotuvę ir nusipirkai žvejybos tinklą, bet užuot juo žvejotum, nori į jį įberti 100 kg cukraus. Argi išeis? Ne, nes cukrui reikia maišo.
Ateini į parduotuvę su maišu, bet šįsyk tau reikia nusipirkti ne cukraus, o vandens, sulčių. Ar vandeniui tinka maišas? Netinka.
Taip kaskart pažengi į priekį patirdamas kitą būseną ir išsiaiškindamas, jog tavo indas kol kas ne indas. Galiausiai savo norą, indą, turi suformuoti taip, kad tiksliai atitiktų pirmąją, mažiausią Šviesos porciją.
Šis atitikimas yra būtinas ir vadinamas „ateik“ (bo). Todėl pasakyta: „Eikime (bo) pas Faraoną“, „Ateik (bo) ir išvysk (Kūrėją)“. Faraonas – tai Kūrėjo dalis, Jo parengiamoji stadija, išvirkščioji pusė.
Ką padarysi, jei tai būtina sąlyga. Tu nesutinki su visu Kūrimu, ir aš tave suprantu. Pas mane ateina tūkstančiai žmonių, bet tas, kuris pasiliks, – pasiliks. Netgi džiaugiuosi tais, kurie išėjo, juk vis dėlto kažkas juose nusėdo. Kada nors – ne šioje, tai kitoje kartoje – jie sugrįš ir tęs toliau.
Pretenzijomis nepakeisi Kūrimo dėsnių pagal savo norą. Neturime išeities, reikia nulenkti galvą ir dirbti. Pagrindinė problema ta, kad pamirštame, jog visas darbas atliekamas ne žmoguje, o tarp žmonių. Ateiname su žvejybos tinklu vietoj indo, puodelio, ir piktinamės: „Juk noriu gauti, kodėl Kūrėjas man neduoda, kodėl neatsiskleidžia?“
Kur ir ką nori gauti? Jei nori įgyti davimo jėgą, tai ji atsiskleidžia toje vietoje, kurioje jaučiamas jos poreikis. O davimo poreikis atsiranda tarp tavęs ir ko nors. Parenk tokią vietą ir pamatysi, davimas atsiskleis. Nėra nieko paprasčiau.
Tai nelengva įvykdyti būnant egoistinės prigimties. Vis dėlto sprendimas glūdi šalia mūsų: Kūrėjas yra tarp tavęs ir draugo. Prašom, atskleisk Jį!

Iš 2014 m. balandžio 11 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Paprastas atskleidimo dėsnis

Jautrumas Šviesai

Kur ieškoti Kūrėjo?

Kūrėjui visai nesunku visiškai valdyti kūrinį. Tai Aukštesnioji jėga, apie kurią pasakyta: „Aš pirmas ir Aš paskutinis“, t. y. vien ji veikia ir viską lemia.
Problema tik ta, kaip atvesti kūrinius į valios laisvę, savarankiškumą. O laisvę ir savarankiškumą reikia įsigyti patiems – šito neįmanoma suteikti iš šalies: „Padarau tave laisvą, padarau tave savarankišką!“
Kaip galima tai atlikti? Nežinome, kas yra laisvė ir nepriklausomybė. Jeigu pasislepiame nuo kokio nors nemalonaus pojūčio, tai jau manomės išsilaisvinę nuo jo. O jeigu ištrunkame iš priespaudos, kažkieno valdžios, tai laikome, jog tapome nepriklausomi. Vis dėlto tai netiesa.
Jeigu mes – tai noras, visų pirma turime turėti nepriklausomybės ir laisvės troškimą, poreikį. O tai problema. Kaip kūrinyje, kuris yra tam tikrų jį pagimdžiusių jėgų produktas, gali būti kas nors nepriklausomas?
O jeigu nėra nepriklausomybės, tai nėra ir kūrinio. Yra kažkokia baltyminė materija, egzistuojanti pagal griežtai nustatytus dėsnius, veikiama įvairiausių jėgų, kurios ją vysto ir palaiko, nulemia jos gimimą ir mirtį. Jokio savarankiškumo visame tame ji neturi.
Pažvelgus į visų žmonių gyvenimą, matyti, kad jie patys nieko nesprendžia. Iš kur galėtų atsirasti jų savarankiškas noras ir tokia galimybė?
Tai visa Kūrėjo problema (jei galima taip pasakyti) kuriant kūrinį. Juk kūriniu vadinamas tik tas, kuris įgyja savarankišką jėgą. Savarankiškas – vadinasi, atskirtas nuo Kūrėjo. Bet kaip tai gali būti? O neatsiskyręs kaip pasieks nepriklausomybės?
Dėl šios priežasties mums reikia patirti tremties pojūtį, ir ne vieną, o kelis kartus atslūgstantį ir grįžtantį vis labiau vidiniu lygmeniu. Pirmoji tremtis – Babilono, jeigu galima pavadinti tai tremtimi. Antroji – Egipto tremtis, trečioji – Persijos ir ketvirtoji – mūsų,  paskutinė tremtis.
Tokias tremtis pasiekiame dirbdami vidinį darbą, įsisąmoninę savo priklausomybę. Tuomet sužinome, kaip tapti nepriklausomais. Juk partnerystei su Kūrėju, susiliejimui su Juo, reikia savarankiškumo. Antraip negaliu būti partneris.
Netgi kai sakoma, jog aš – Kūrėjo vergas, tai ne vergovė, nes nesu vergas iš pat pradžių. Aš pats padarau save Kūrėjo vergu iš visiškai nepriklausomos būsenos ir pakopos. Jeigu yra vergo pakopa, tai egzistuoja ir visiška jos priešprieša, t. y. absoliuti laisvė.

Iš 2014 m. balandžio 7 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Viską daro Jis, bet sprendžiu – aš

Nenoriu būti lėle!

Laisvė – tiktai aukščiau noro

Žmonės turi mokytis pažinti Kūrėjo kelius, nes kiekvieną dieną pasigirsta balsas, skelbiantis: „Saugokitės, pasaulio gyventojai, uždarykite nuodėmių vartus, venkite pinklių, į kurias žmonės patenka anksčiau negu jų kojos susipainioja jose.“
„Ratas, visada besisukantis pasaulyje“ – aukščiausiasis teismas, „pakyla ir nusileidžia“,  t. y. pakelia žmones ir juos nuleidžia. Vargas tiems, kurių kojas atmetė šis ratas, krenta jie į bedugnę, skirtą pasaulio nusidėjėliams. (Knyga Zohar su Sulamo komentarais. Skirsnis Pkudei, 3 p.).
Čia kalbama apie du vystymosi kelius, nes žmogui duota laisva valia, tik ji labai ribota. Kūrėjo programa turi būti įgyvendinta, o laisva valia pasireiškia tik tuo, kad mes tą programą vykdome savanoriškai, suvokdami, kad tai vienintelis ir pats optimaliausias kelias.
Nors matome, kokia ši programa naudinga, veiksminga ir būtina, mūsų egoizmas jai priešinasi ir neleidžia vykdyti. Taip yra dėl to, kad dvi jėgos (neigiama žmogaus viduje ir teigiama išorėje) mus veikia taip, kad tarp jų atsiranda valios laisvė.
Žmogų sukūrė Gamta / Kūrėjas, Aukščiausioji jėga, Šviesa, jis negali būti visiškai laisvas, jis visada yra veikiamas šios Jėgos, kaip ir visa, kas yra gamtoje.
Kaip išlaisvinti mūsų norus ir mintis, kad galėtume egzistuoti nepriklausomi nuo Kūrėjo? Iš aukščiau mums duotos dvi jėgos: egoizmas ir davimo savybė, jos abi yra veikiamos ir tuo pačiu metu vystomos Aukščiausiosios jėgos. Tarp jų vyksta susipriešinimas ir kova.
Jeigu atsistojame tarp jų, tai galime pasirinkti tokią būseną, kuri leidžia jas subalansuoti, pasiekti pusiausvyrą. Pusiausvyros tarp šių jėgų taškas yra vidurinioji linija, jeigu aš joje esu, tai jaučiuosi visiškai laisvas nuo egoizmo ir Kūrėjo.
Tačiau iškyla problema: kaip kažką pasirinkti. Žmogus negali elgtis kaip „Buridano asilas“. Jeigu yra du visiškai vienodi objektai, jis nežino, kurį pasirinkti. Kai tik pasirenka vieną, iš karto kyla noras pasirinkti kitą. Jis jaučiasi sutrikęs, nežino, ką daryti.
Tokiomis aplinkybėmis jaučiamės labai blogai, nes viena vertus, mūsų lyg ir niekas neriboja, kita vertus, nežinome, kaip pasielgti. Būtent tokioje būsenoje žmogus gali rinktis kryptį.
Tai virsmo taškas, iš kurio jis gali užauginti savyje ŽMOGŲ. Juk iki tol jis buvo tarsi lėlė, kurią priverčia judėti Aukštesnioji jėga.
Tik užauginę savyje ŽMOGŲ, pradedame jausti, kaip Šviesos upės suteka į jūrą, Acilut pasaulio Malchut, ir ši jūra ne persipildo, o neša mus pirmyn.

Iš 2013 m. spalio 16 d. TV programos „Amžinosios knygos paslaptys“

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvasiniai veiksmai kasdieniniame gyvenime

Kopimo dvasiniais laiptais technika

Žmogus kelyje

Kokia forma išėjimas iš Egipto turi pasireikšti šiandien?
Išėjimas reiškia, kad ateina naujas žinojimas, supratimas, mintis, noras. Žmogus pakyla ir pasikeičia viduje. Tai vadinama išsilaisvinimu. Jis pamato, kad viskas pasaulyje susiję. Tai pasiruošimas išsilaisvinimui, ir šiandien žmogus pradeda tai suvokti.
Mes visi esame susiję, nors to ir nenorime. Dauguma mokslininkų, politikų, ekonomistų sako, kad pasaulis – vientisa sistema, bet nežino, ką su tuo daryti. Kaip nutraukti nepageidaujamus ryšius?
Tas faktas vis akivaizdesnis. Mes matome, kad  šis ryšys mums kenkia. Norėsime nutraukti šį ryšį, bet tai mums nepavyks. Taip atskleisime faraono valdžią. Tada neliks kito pasirinkimo, kaip tik pripažinti, kad mūsų tarpusavio ryšius supynusi pati gamta.
Pirmą kartą istorijoje žmonija pradeda suvokti, kad yra pavaldi gamtai, kuri yra aukščiau žmogaus. Ne atvirkščiai. Žmogus supras, kad gamta valdo jį, o ne jis ją. Tai visos paradigmos, bendros ideologijos, kuri egzistuoja žmonijoje, pokyčiai.
Pirmą kartą mums, žmonėms, teks nulenkti galvą ir susitaikyti su tuo, kad esame tokie pat, kaip visas negyvasis, augalinis ir gyvūnijos pasaulis. Mes – taip pat gyvūnai, valdomi gamtos, ir turime kažkaip pasikeisti.
Žmonijai teks tai pripažinti ir sutikti, kad reikia ištaisyti savo prigimtį, kuri tikslingai sukurta kaip priešinga gamtos integralumui. Savo tikrosios  būklės  suvokimas bus  vadinamas Egipto tremties metais.
Iš pradžių atrodo, kad tremtyje gerai, visai pakenčiama, kol paaiškėja, kad tai labai blogai, ir mes turime pasikeisti. Bandydami save pakeisti suvoksime, kad tai neįmanoma. Taip atsiskleis piktoji jėga – faraonas. Babandysime nuo jo pabėgti, bet nesugebėsime. Tai ilgas kelias.
Manau, kad mes – tie kurie siekia išsitaisymo, pereisime šį procesą, kaip jį perėjo mūsų protėviai. Likusi žmonija tai pasieks, įsijungdama ir palaikydama mūsų bendrą darbą. Jiems nereikės pereiti visų tų etapų, juk jie nepriklauso Izraelio grupei, jie – tai noras mėgautis, „pasaulio tautos“. Todėl jiems nereikia didelių išsitaisymų – visa tai jie gaus prisijungdami prie mūsų.

Iš 2014 m. kovo  27 d. pamokos pagal straipsnį „Apie Jagudą“

Daugiau šia tema skaitykite:

Apleista ganykla

Gyvasis šaltinis

Neleisti žmonijai degraduoti

Indas gali būti tik gaunančiuoju, jo medžiaga – tai noras mėgautis. Kitaip nėra kūrinio. Bet šis kūrinys atlieka davimo veiksmą, panašų į Kūrėjo, su ketinimu duoti, duodamas savo gavimo indų sąskaita.
Arba jis gauna, kad atiduotų, arba nieko negauna į savo indą, nežiūrint viso savo noro, ir tai vadinasi indo davimo dydžiu.
Pavyzdžiui, mane pakvietė į šventinį vakarą, kur maistas patiekiamas brangiuose auksiniuose ir sidabriniuose induose. Aš ateinu, o šeimininkas sako man: „Žinau, kad esi vagis, bet prašau tavęs šį kartą susilaikyti. Aš labai noriu, kad dalyvautum šiame vakare, todėl prašau tavęs būti žmogumi. Įvertink tai, kad tikiu tavimi – neužsitrauk gėdos!“
Visą vakarą negaliu suvalgyti nė trupinėlio, net paragauti ledų arba siurbtelėti vyno. Bijau, kad jeigu jau paimsiu į rankas taurę, tai neištversiu ir paslėpsiu ją užantyje.
Todėl visą vakarą nieko nevalgau, negeriu, prie nieko neprisiliečiu, tik vaikštau tarp svečių.
Šitaip aš pridėjau pastangų, buvau dvasiniame pasaulyje ir užsitarnavau apdovanojimą. Kitaip tariant, pradedame nuo to, kad susilaikome ir prie nieko nesiliečiame.
Bet tai – labai sunkus darbas, juk jaučiausi alkanas ir ištroškęs, grūmiausi su savo troškimu nugvelbti kokią taurę! Ji tokia brangi, kad už vieną taurę prabangiai gyvenčiau visus metus, bet tik materialiajame pasaulyje. Jeigu truputį pavogtume iš dvasinio, tai galėtume neblogai gyvuoti materialiajame pasaulyje…

Iš 2014 m. kovo 23 d. pamokos „Įvadas į kabalos mokslą (Pticha)“

Klausimas. Kaip logiškai paaiškinti žmonėms, kad vienijimasis – vienintelis visų problemų sprendimo būdas?
Atsakymas. Juk akivaizdu, kad žmonių vienijimasis suteikia jiems galių: tuo remiasi armija, partija, bet kokia sąjunga. Net keletas žmonių, susijungusių tarpusavyje, jau įgyja jėgos, ypač šiais laikais.
Net vergovės laikais buvo baiminamasi vergų vienijimosi. Bet kuri valstybė bijo sąjungų atsiradimo. Susivienijus daugiau nei šimtui žmonių, prasideda tikrinimai: kas ten vyksta, ką jie daro, kokie jų planai. To reikalauja visuomenės saugumas.
O mes, jei vienijamės teisingai, pradedame jausti, kad tarp mūsų yra kažkoks jėgos, proto, naujo pojūčio šaltinis. Turime pasistengti pajusti tai patys, nors kol kas to nebranginame. Jei negaunu iš grupės centro sužadinimo, pakilios nuotaikos, šilumos, meilės, sustiprėjusių jausmų ir proto, – vadinasi, aš su ja nesusijungęs.
Panašiai, kaip turiu poreikį reguliariai pavalgyti, turėčiau trokšti įgauti jėgų iš grupės. Man nebūtina ateiti fiziškai, tačiau turiu jausti grupės centrą, iš kurio trokštu pasipildyti.
Jei kol kas nematote ir nejaučiate to, ką teikia susivienijimas, tai ženklas, kad reikia padirbėti. Net didžiausiam kabalistui neįmanoma pakilti virš savojo ego, atsiskyrus nuo kitų. Jis turi būti susijęs bent su keliais tokio paties ar aukštesnio lygio mokiniais, kad susijungęs su jais patirtų aukštesnės pakopos pojūčius ir protą.
Taip jis kaskart tobulės. Kitaip neturės gyvybinės jėgos. Jis sustings vietoje, tarsi negyvas, juk gyvenimas turi nuolat atsinaujinti.
Taigi padedami kitiems žmonėms susivienyti turime išmokyti juos atskleisti gyvojo vandens šaltinį, kad galėtų atsigerti iš jo – iš savo vienybės centro. Taip jie gaus gyvybinės dvasios ir pajus, kad šito jiems trūksta, tarsi mažam vaikui, kuriam staiga kyla poreikis nubėgti ir prisiglausti prie mamos, o po to vėl bėgti savais keliais. Taip turime parodyti žmonėms gyvybės šaltinį.
Turite pajusti, kad susijungdami seminarų ir kitų renginių metu, patiriate vidinius išgyvenimus: naują, stipresnį džiaugsmo pojūtį ir aštresnį protą, galite naujai tyrinėti dabartinę savo būseną ir kitą, kuri staiga atsiskleidžia.
Jeigu vienijantis su draugais toks ypatingas pojūtis nekyla, vadinasi, kol kas iš viso nepasiekėte to. Turime patirti šį pojūtį patys ir išmokyti kitus. Šis ypatingas pojūtis – džiaugsmo, gyvybės, gyvybinės jėgos šaltinis, o mums jis yra dar ir analizės šaltinis, nes vien jausmų neužtenka, mes norime išsiaiškinti šias būsenas ir sukelti jas sąmoningai, patys „žadindami aušrą“.
Tad šis šaltinis, kurį atskleidžiame grupėje, yra jėgos, padedančios dvasiškai tobulėti, šaltinis. O kitiems žmonėms tai – saugumo, malonių pojūčių, teisingesnio požiūrio į šeiminius santykius, vaikų auklėjimą ir t. t., kitaip tariant, jų gyvenimo šaltinis.
Tai labai svarbus momentas. Turiu surasti tokį jėgos, gyvybės, proto, energijos šaltinį, nuo kurio staiga praregėčiau, paaiškėtų kelias ir stabilizuotųsi mano būsena, galėčiau judėti tam tikra kryptimi, atsirastų jėgų, pastovumo. Visa tai turiu gauti iš grupės centro.

Iš 2014 m. kovo 21 d. pasiruošimo pamokai

Daugiau šia tema skaitykite:

Šviesa iš grupės centro

„Išėjimas į žmones“ – pirmas žingsnis Kūrėjo link

Pagalvoti, nuspręsti ir išpildyti

Suprantu, iš kur atsiranda vidinis pasipriešinimas platinimui. Mūsų egoizmui labiau patinka sėdėti ir tiesiog skaityti. Geriau tegul mokytojas papasakoja ką nors įdomaus, užuot siuntęs mus platinti.
Visa tai suprantama. Tu nieko nenori platinti ir netgi nelabai nori jungtis prie grupės. Tau norėtųsi sėdėti, mokytis ir ramiai gyventi be jokio rūpesčio. Tau atrodo, kad tavo sielai artimesnis toks kelias.
Tačiau mokytojo, kuris tau aiškina labai įdomius ir išmintingus dalykus, galvoje yra kažkokia keista idėja – jis reikalauja išeiti, kalbėtis su žmonėmis, vesti jiems renginius, paskaitas. Tu manai, kad visa tai ne tau ir apskritai netinka kabalos mokslui, kuris visada buvo slaptas, jo mokytasi tyliai, paslapčia.
Ir čia būtina tikėti išminčiais. Tikėjimas išminčiais reiškia, kad, vadovaudamasis savo protu ir jausmais, tu nenori ir negali to daryti. Net jeigu supranti, kad privalai tai įvykdyti, nes tai logiška, apie tai rašo Baal Sulamas ir Rabašas, tačiau tu nenori, ir viskas tavyje tam priešinasi!
Turi išsiaiškinti: ar gali pripažinti, nepaisant savo nenoro ir daugybės pasiteisinimų, kad tai –kabalistų patarimas. Kabalistai – Baal Sulamas, Rabašas ir tavo mokytojas – teigia, kad šiais laikais tai būtina sąlyga. Tavo tikėjimas išminčiais nusakomas pagal tai, kiek prisiversi vykdyti jų nurodymus.
Tu niekada nesutiksi su jų nuomone kuriais nors klausimais – ne šiuo, tai kitu. Neįmanoma sutikti su mokytoju dvasiniame darbe, nes jis visada kalbės apie veiksmus, nukreiptus prieš egoizmą, kurie, žinoma, tau atrodys nelogiški ir nepriimtini.
Taip neišvengiamai bus kiekvieną kartą. Net jei protu galėsi sutikti, tikrovėje nesutiksi su tuo ir visaip išsisukinėsi, kad nereikėtų daryti. Tavo kūnas nenorės klausytis.
Dvasiniu mokytoju vadinamas toks žmogus, kuris yra viena pakopa aukščiau tavęs ir rodo, kur padėti ranką, pastatyti koją, perkelti kūną, kad pakiltum į aukštesnę pakopą. Tu pats nežinai, kaip ten užkopti ir kur padėti ranką, pastatyti koją, kaip pereiti į aukštesnį lygį.
Tai tarsi būti vienoje liūno pusėje ir bandyti pereiti į kitą pusę. Ir šitame liūne po vandeniu yra kupstai, ant kurių galima užlipti ir žingsnis po žingsnio pereiti į kitą pusę. Bet tu nematai šitų kupstų ir jeigu lipsi ne ten, tai pražūsi, – liūnas tave tuoj pat praris ir nuskandins tavajame egoizme, šitame pasaulyje.
Mokytojas pasakoja, kur kiekvieną kartą lipti, o tu privalai juo tikėti. Kitaip nepereisi – nuskęsi šitame liūne. Tai vadinama tikėjimu išminčiais. Tas, kuris bando taip eiti, – pereina. Savaime aišku, kad jis pilnas abejonių – ir tai teisinga, toks ir yra kelias, kad pamažu įgautum tikėjimą – išeitum iš savęs ir sektum aukštesniu protu. Taip pereinamas liūnas. Kas šitaip eina – pereina. Čia reikia daugiau sėkmės negu proto.

Iš 2014 m. kovo 21 d. pasiruošimo pamokai

Daugiau šia tema skaitykite:

„Išėjimas į žmones“ – pirmas žingsnis Kūrėjo link

Sąlygos dvasiniam pasauliui pasiekti

Tvirtas grupės pagrindas

Klausimas: Jeigu keletas žmonių priima kartu kažkokį sprendimą, bet kiekvienas yra savo egoizme, savaip suvokia tikrovę ir nesugeba savęs anuliuoti kitų atžvilgiu, ar bus toks sprendimas teisingas?
Atsakymas: Pirmiausia, būtina pasiekti visuotinę lygybę. Be to neįmanoma judėti į priekį. Kiekvienas turi stengtis anuliuoti save ir savo nuomonę tam, kad pamatytų, kas parašyta knygoje, apie ką pasakoja jos autorius, ką kalba mokytojas. Kitaip žmogus nesimoko.
Mokytis gali tik tas, kuris jaučiasi esąs mažesnis už mokytoją: mane, Rabašą, Baal Sulamą ir už jų stovinčius , mus mokančius didžiuosius kabalistus. Jeigu žmogus neanuliuoja savęs visų atžvilgiu, likdamasis šios grandinės pabaigoje, jis nėra šios sistemos dalis.
Jeigu būtų įmanoma mokinius perleisti pro kažkokį ypatingą filtrą, taptų aišku, kas išlaiko šį testą, kas ne, kas anuliavo save kitų, grupės, mokytojo, knygų autorių atžvilgiu. Kiek žmonių tuomet liktų? Kaip pasakyta: „Aš atėjau ir neradau nė vieno žmogaus.“ Yra daug kūnų , o vidine prasme nėra net minjano (dešimties žmonių). Taigi, visų pirma, reikia patenkinti šią sąlygą.

Klausimas: Kaip pajausti tokią grupės svarbą, kad atsirastų tikra baimė ją pavesti? Kaip išvystyti šį jausmą, kad jis nepaleistų? Ar tai irgi yra aukščiau suvokimo?
Atsakymas: Nerimas, kad galiu pavesti grupę ateina palaipsniui, veikiant supančiai Šviesai. Jokiu būdu ne kitaip.
Virpulys dėl grupės, kad ji išsilaikytų ir dirbtų Kūrėjui, judėjimas Kūrėjo link, pojūtis, kad tai priklauso nuo manęs, – visa tai kyla, veikiant Aukštesniajai šviesai.
Aš negaliu jo sukurti dirbtinai. Galiu bandyti atlikti tam tikrus veiksmus, bet ne daugiau. Mūsų pastangos palaipsniui mus prives prie to. Bet žmogus turi nuolatos stebėti save: gal jau kyla jame tokia būsena.

Iš 2014 m. vasario 7 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Diagnozė: silpnas ryšys su aplinka

Jei nepavyko čia – nepavyks niekur

Sutinkame tapti moliu Meistro rankose