Viską daro Jis, bet sprendžiu – aš

Dvasinis darbas, Valios laisvė

Klausimas: Tam, kad sugriaučiau sieną, skiriančią mane nuo dvasinio pasaulio, turiu ją daužyti iš abiejų pusių – ir iš egoistinės, ir iš altruistinės. O gal ją galima sudaužyti iš vienos pusės?
Atsakymas: Šviesa veikia iš dvasinio pasaulio pusės ir atlieka tokius pat veiksmus, kaip ir aš iš savo pusės. Bet jeigu neveiksiu, Šviesa iš aukščiau neateis ir neveiks iš dvasinio pasaulio pusės.
Aš kaip metalo gabalėlis, kuris artėdamas prie sienos, priverčia magnetą, esantį kitoje sienos pusėje, veikti. Taip kartu mes veikiame iš abiejų pusių.
Kūrėjas negali mūsų veikti, jei mes patys nenorime ir nereikalaujame, kad Jis tai padarytų. Antraip, kur mūsų valios laisvė ir kur mes patys?
Jeigu dirba tik Kūrėjas, išeina, kad aš – tik negyvas elementas. Todėl turiu Jį pralenkti ir pats pareikalauti iš Jo atlikti šį veiksmą. Tai reikš, kad viską sprendžiu aš.
Todėl veiksmas vyksta ne iš vienos, o iš abiejų pusių. Nors aš iš savo pusės tik aktyvinu veiksmą, o realizuojasi jis jau iš kitos pusės. Jėga, kuri dirba, veikia ir realizuoja ištaisymą, – kylanti iš Jo.
Pas mane ateina Šviesa ir pakelia mane, perneša per šią sieną – bet tik mano prašymu ir tiek, kiek šis procesas atitinka bendrą sumanymą!
Negaliu veikti pagal savo asmeninę programą ir reikalauti, kad noriu būti suaugęs, jei visa sistema aplinkui nepasistūmėja ištaisymo link. Judėti galiu tik kartu su visa sistema.
Ir nesvarbu – nori jie patys ištaisymo, ar ne! Mano atžvilgiu jie įgauna tokią formą, kuri man būtina.
Mano pasistūmėjimas priklauso tik nuo manę – visi likusieji jau yra galutinio ištaisymo būsenos.
Bet jie mano atžvilgiu būna ištaisyti ir veikia su manimi kartu tik tiek, kiek aš pats noriu su jais susivienyti ir kartu judėti pirmyn.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Paliepus ar pasirinkus“

„Tuštuma – tai laisvės kaina“

„Nenoriu būti lėle!“

Komentarų nėra

Komentarai

Privalote prisijungti, jei norite komentuoti.