Ką pliekia Kūrėjo smūgiai?

Dvasinis darbas

Klausimas. Vakar sakėte, kad Kūrėjo pagalba ateina nelaimių, smūgių egoizmui forma. Kai muša mano „asiliuką“, man tai nepanašu į pagalbą…
Atsakymas. Nėra didesnės pagalbos už šitą. Juk mane valdo noras gauti, egoizmas, tad iš tikrųjų mane paveikti gali ne „malonės“, o smūgiai lazda.
Iš esmės Kūrėjas mane apdovanoja smūgiais. Mano darbas – kaskart sugebėti „pabučiuoti“ Jo lazdą. Ir taip aš formuoju naują, dvasinį indą – keisdamas savo požiūrį į smūgius, susitapatindamas su jais ir atsitraukdamas nuo kenčiančio savo „asiliuko“. Tegul kenčia – aš pereinu į lazdos pusę ir glaudžiuosi prie ją laikančios rankos.
Smūgių padedamas aš atsiriboju, išsižadu savo egoizmo. Kai nebeturiu nuo jų kur dėtis, esu priverstas pagalvoti, kai negaliu išsisukti nuo lazdos, nebenoriu savęs tapatinti su „kūnu“. Tai natūrali reakcija – kai kančios tampa nepakeliamos, pirmiausia prašau gydytojo vaistų, kurie numalšintų skausmą, t. y. aš noriu atsitraukti nuo kenčiančio kūno.
Taip skausmas padeda atsižadėti egoizmo ir pritapti prie teikiančiojo pagalbą. O tada, netikėtai pažvelgęs į savo egoizmą iš šalies, pamatau, kad kenčiu tik dėl jo. Šitaip skausmas padeda nutolti nuo egoizmo ir priartėti prie Kūrėjo.
Todėl, žinoma, ir reikalingi smūgiai. Tik į ką jie nukreipti? Ne į mane, o į mano egoistinį norą. Jis – tai ne aš. Aš noriu tapatintis ne su „kūnu“, ne su noru gauti, o su ketinimais, su siekiu duoti, tuo, kas yra aukščiau egoizmo. Dabar suprantu, kad egoistinis noras duotas man dėl to, kad virš jo įtvirtinčiau savo santykį, ryšį su davimo savybe.
Vadinasi, man reikia smūgių. Jie padeda teisingai pasirinkti.
Pasakyta: „Gailintysis rykštės nekenčia sūnaus.“ Visa Izraelio tautos istorija, nuo tada, kai ji išėjo iš Babilono, – tai vis didėjančių kančių istorija. Net Šventyklos laikais buvo daugybė karų ir problemų, lydinčių vidinį darbą, egoizmo atskleidimą ir jo taisymą. Tora Izraelį vadina „nepaklusniąja“ tauta – juk jam nuolat pridedama norų, o tai stiprina pasipriešinimą.
O ką jau kalbėti apie pastarąją dviejų tūkstančių metų tremtį – koks ten nedarbingumas dėl temperatūros, kai nelaimės žmones tiesiog persekiojo. Žiaurumas, su kuriuo jie susidurdavo, buvo beribis. Visa tai Kūrėjas – Geras ir Kuriantis gėrį, siunčia egoistiniam norui, kad galėtume nuo jo atsiriboti ir pasiektume davimo savybę.
Taigi problema ta, kad aš susitapatinu su noru gauti. Jei nepaisant programos ir to, kas man skirta, dar neišsižadu egoizmo, dar esu įsisegęs į jį, tada smūgį gaunu aš.
Iš tikrųjų taip nėra, atsiribojęs nuo egoizmo, nustoju sieti lazdą su savimi. Artėjant metui man atsikratyti egoizmo, palikti jį – mane užklumpa nelaimė. Tačiau lazda trenkia ne man, o norui gauti. Ir jei atsiskirčiau nuo jo, nepajusčiau smūgio. Atvirkščiai – pajusčiau gėrį, jėgų, sveikatos, suvokimo padidėjimą.
Čia visa problema. Tai ir yra tremtis…
Kūrėjas sistemingai stiprins smūgius egoistiniam norui, kad mes jo išsižadėtume. Šiais laikais visa žmonija įsitraukia į šį procesą kartu su Izraelio tauta, nors Izraelio tautai vis tiek teks grąžinti savo skolas…

Iš 2014 m. vasario 20 d. pamokos pagal „Įvadą į knygą Zohar

Daugiau šia tema skaitykite:

Pabėgimas nakties priedangoje

Sunkumai – pagalba iš aukščiau

Šis darbas žmogui!

Komentarų nėra

Komentarai

Privalote prisijungti, jei norite komentuoti.