Klausimas. Pagal kokį principą sukurtas žmogaus kūnas, ypač jo veidas?
Atsakymas. Pagal dvasinio objekto formą ir panašumą.
Jeigu žmogus, paėmęs į savo rankas dvi jėgas, egzistuojančias pasaulyje, – teigiamą ir neigiamą, davimo savybę ir gavimo savybę – pradės jas tarpusavyje teisingai derinti visuose egoizmo lygmenyse – 0, 1, 2, 3, 4, tai šių savybių rinkinys  išoriškai pasireikš kaip jo kūnas ir veidas.
Veidas – tai vieta, iš kurios žmogus skleidžia Chochma šviesą, kuri nusileidžia jo kūnu žemyn. O kitiems ši šviesa sklinda  iš laisvų jo veido vietų. Tai pirma.
Antra, išsiaiškinkim, kaip vyksta elementų formavimas daug paprastesniame lygmenyje. Mes turime tik tam tikrą rinkinį elementarių dalelių, iš kurių susidaro sudėtingesni elementai, o vėliau kūnas. Šie nedideli kūnai-organai (kepenys, inkstai, plaučiai ir t. t.) susirenka tarpusavyje į fizinį kūną arba į kokius nors kitokius objektus.
Kodėl kinta augimas, keičiasi gamta vykstant evoliucijai? Tik dėl dviejų jėgų – gavimo ir davimo – sąveikos. Bet iš to gaunasi begalinės, didžiulės derinių galimybės.
Komentaras. Visi informacijos priėmimo kanalai yra galvoje, o informacija išeina žemiau juosmens…
Atsakymas. Tai irgi turi savas priežastis. Būtent taip sudarytas dvasinis objektas. Visas mūsų kūnas iš tikrųjų sukurtas pagal jo formą ir panašumą, tai yra pagal teisingą šių dviejų jėgų derinį.

Kongresas Sočyje, ketvirtoji pamoka
Grupė yra viena visuma, ir kiekvienas gauna tik tai, kas egzistuoja visoje grupėje, nė vienas nesijaučia tarsi būtų ypatingas vienetas.
Grupėje negali būti jokių skirtumų tarp vyrų ir moterų, tarp seniau esančių ir naujokų, jokių nesutarimų, jokios atskirties ir susikirtimų.
Joje nėra pavienio požiūrio, atskiro nuo kitų, nes vienas yra ranka, kitas – koja, trečias – liemuo ir t. t. Visi – viena visuma, vienas kūnas, kuris yra absoliučioje sąveikoje, visiškoje santarvėje su visais jo organais.
Kiekvienam tai turėtų būti svarbiausia, ir, atsižvelgdami į tai, niekam neturime reikšti jokių pretenzijų. Man suteikiama galimybė dalyvauti grupėje, ištirpti joje, ir šios galimybės iš manęs niekas neatima, juk ją suteikia Kūrėjas. Jis atvedė mane čia, suteikė man draugus kaip savo atstovus, per kuriuos turiu vienytis su Juo. Tame aš esu.
Svarbiausia, kad kiekvieną sekundę galiu vis labiau ir labiau ištirpti grupėje, prarasti save tarp jų taip, kad jie vadovautų visomis mano mintimis, jausmams, norams, elgesiui, mano pasaulėjautai. Kai tik pasieksiu tokią būseną, iš karto pajausiu kitą dvasinę pakopą, nes ji juntama mūsų vienybėje. Jei ją pasiekiu, ištirpdamas visuose, tai peršoku į kitą lygmenį.

Iš 2014 m. liepos 14 d. ketvirtosios pamokos Sočyje

Daugiau šia tema skaitykite:

Būrys nepastebėjo, kad prarado kareivį

Grupės centras – vienalytė masė

Kodėl nepavyksta susivienyti?

Kongresas Bulgarijoje. Antroji pamoka
Klausimas. Kas yra melas kasdieniame gyvenime ir dvasiniame darbe? Jis liejasi ne tik iš televizorių ekranų, bet ir iš kitų informavimo priemonių. Iš kur tas noras iškreipti informaciją ir kokia jo ištaisymo technologija?
Atsakymas. Mūsų prigimtis, norėdama pasitenkinti prisipildymu, skatina mus apgaudinėti save. Jeigu negaliu prisipildyti, tai mano egoizmas vis tiek siekia save apginti, atsitverti nuo kančių, nes vienintelė jo kryptis – būti laimingam, pripildytam, patenkintam. Todėl jeigu negaliu ko nors pasiekti, tai tiesiog „nematau“ to.
Pasakyta: „paprastas žmogus netrokšta karaliaus dukters“. Jis nekenčia, kad niekados princesė jam nepriklausys, nes žino, kad ji skirta ne jam. Jo egoizmas automatiškai atitveria jį nuo kančių: „Nesisielok, tai tau neduota. Galvok apie tą merginą, kuri gyvena kaimynystėje. Ji tau skirta.“
Būtent taip elgiasi mūsų egoizmas visais atvejais. Todėl kai matome, kad negalime kažko pasiekti, iš karto paliekame  šias mintis, kad be reikalo nesikankintume. Tai tam tikra savisaugos sistema. Ji yra gamtoje visais lygmenimis: augaliniu, gyvūniniu ir, aišku, mūsų mentaliniu lygmeniu.
Lygiai taip pat veikiame dvasinio lygmens atžvilgiu. Juk mes neturime tikrai rimtų norų pasiekti didingas pakopas. Mes jų ir nejaučiame, mes patys paslepiame jas nuo savęs! Kiek pastangų reikia, kad nukreiptume save aukštesnės – šiandieninė plius viena – pakopos link? Ir tai nuolat nuo jos pabėgame.
Kitaip tariant, mūsų egoizmas automatiškai žlugdo mus, nuvesdamas nuo dvasinio tikslo ir kreipdamas į tai, kas egzistuoja čia pat, priešais mus. Aš galiu pamatyti aukštesniąją pakopą, bet nenoriu dėl to stengtis ir todėl  nematau. Štai ir viskas.
Kaip galima tai ištaisyti? Tik padedant aplinkai. Matau, kaip draugai dalijasi įspūdžiais: „Tu matai? – Taip, kaip puiku!“ – ir pavydžiu jiems. Net jeigu jie tik suvaidins man, aš vis tiek pavydėsiu. O gal jie iš tikrųjų kažką jaučia, o aš – ne.
Turime žaisti vienas su kitu lyg jau būčiau pasiekęs dvasinį lygmenį, ir tada draugas irgi užsinorės to. Jis stengsis, kad pasiektų dvasinį pasaulį. O man, stebint jį, iš pavydo atsiras jėgų. Ir taip, pavydėdami vienas kitam, vienas kitą kelsim. Tai pats pirmasis tarpusavio poveikio grupėje principas.
Tai reikia panaudoti ratuose, uždegti žmones visur, kur tiktai įmanoma, kad jie pajaustų, jog dvasinį pasaulį galima pajusti ir pamatyti.
Kiekvienas žmogus turi jutimo organą, galintį jausti visas 125 dvasines pakopas ir paskutiniąją – Gmar Tikun (Visiškas išsitaisymas). Bet mes neapimame jų! Čia problema.
Todėl reikia išjudinti vienas kitą, daryti įspūdį, įkvėpti, kad kiekviename iš mūsų atsirastų siekiai ir norai, kurie kamuotų mus kaip geras pavydas, neleidžiantis užmigti, deginantis mus! Tai galima padaryti.

Iš 2014 m. liepos 11 d. kongreso Bulgarijoje antrosios pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasiruošimas baigėsi – metas veikti

Kaip atskleisti Kūrėją

Stora žievė, kuri slepia tuštumas

Kongresas Bulgarijoje. 3-ioji pamoka
Integraliąją metodiką žmogus turi pajausti perleisdamas per save, daug dirbdamas, gilindamasis į medžiagą, permaldamas ją savyje, pajausdamas ją iš vidaus ir išgyvendamas.
Tai labai nepaprasta sistema. Jūs turite ją palaipsniui pajausti per savo kančias, ieškojimus, nusivylimus, per klausimus, kylančius viduje. Kitaip nebus jokios naudos, kaip ir su visais likusiais dalykais.
Prieš tapdamas geru kokio nors dalyko specialistu žmogus patiria daug kančių ir nemigos naktų. Vienintelis būdas augti – viską permalti savyje. Bet koks seminaras, kongresas, kolektyvinis renginys palieka savo pėdsaką, savo rešimo (dvasinę atmintį).
Štai įvyko dviejų dienų kongresas, kuris jau įrašytas į bendrą kli (indą), kadangi tarp mūsų  susikūrė tam tikra bendrystė. Taigi dirbdami toliau mes vėl kreipiamės į šį kongresą, juk jis turi savo istoriją ir tęstinumą – taip tai veikia. Todėl man labai gaila žmonių, kurie čia neatvažiavo.

Iš 2014 m. liepos 11 d. kongreso Bulgarijoje 3-iosios pamokos

Kongresas Sočyje. Trečioji pamoka
Klausimas. Sakėte, kad, veikiant Supančiajai šviesai, mes pradedame duoti tuštumai, kurios nejaučiame. Ką reiškia „duoti tuštumai“?
Atsakymas. Turėsime pradėti duoti, nieko už tai nereikalaudami, pats davimo veiksmas mus užpildys ir apdovanos.
Klausimas. Kaip suprasiu, kad atlieku davimo veiksmą?
Atsakymas. Tarkime, prieš jus stovi labai žinomas, gerbiamas asmuo, įžymybė. Jūs pajausite jaudulį ir pagarbą, užsimanysite jam ką nors padovanoti. Kuo jūsų akyse žmogus svarbesnis, tuo didesnį malonumą pajusite, tarsi ne jis, o jūs pats gavote dovaną.
Taip reikia elgtis su kiekvienu, kurį mylite ar gerbiate, nes meilė pareiškiama dovanojant. Aš noriu suteikti malonumą kitam, nes pats jaučiu malonumą, kai jam ką nors duodu.
Šiuo principu remiasi kabalistinis gavimas: duodamas Kūrėjui, gaunu malonumą.
Klausimas. Juk kalbama ne apie materialias dovanas, o apie tarpusavio santykius?
Atsakymas. Pabandykite pasipraktikuoti ir su materialiomis dovanomis. Tačiau svarbiausia, žinoma, santykiai! Jeigu žmogų mylite, norite jam ką nors duoti. Ne todėl, kad norite suteikti malonumą jam, o todėl, kad tai malonu jums. Elgiatės tarsi motina su naujagimiu: ji priglaudžia ir apklosto, žiūri, ar mažylis šypsosi, žaidžia su juo, glosto. Tai – meilės įstatymas.
Meilės įstatymas – tai davimo įstatymas! Jeigu aš ką nors myliu, tai duodamas jam jaučiu milžinišką malonumą: „Jis gavo iš manęs ir jaučiasi pamalonintas. O, koks džiaugsmas!“
Klausimas. Tačiau aš turiu žinoti, ko jis nori?
Atsakymas. Teisingai, vadinasi, tu turi jį pajausti. Ne bėda, pajausk. Tarkim, rytoj tavo mylimo žmogaus gimtadienis. Tu galvoji: „Ką jam padovanoti? Ko jis norėtų? Ko jam reikia? Kas jį pradžiugintų?“
Vis mąstai: „Padaryti taip ar kitaip? Kaip geriau jį pažinti? Kaip atskleisti? Kaip pajausti? Ką jam duoti?“
Tuo pagrįstas Kūrėjo pažinimas, kitaip jis būtų egoistinis. Davimas dvasiniame pasaulyje suteikia didelį malonumą. Kuo daugiau duodu, tuo jaučiu didesnį malonumą, tačiau kiekvieną kartą reikia išsiaiškinti, ko Jis nori, ką dar aš galiu Jam duoti.
Klausimas. O kaip sužinoti? Atspėti?
Atsakymas. Ne. Prašyk, kad Jis tau papasakotų, kad galėtum Jį užpildyti, šitaip Jo Šviesa užsipildysi pats.

Iš 2014 m. birželio 6 d. Sočio kongreso trečiosios pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Meilės egzaminas

Pajausti Šviesą

Dvasinio gyvenimo išvakarės

Kongresas Sočyje. Trečioji pamoka
Stovėdamas priešais išorinę publiką žmogus tarsi laiko egzaminą: „Grupė nuostabi, viskas pasaulyje ištaisyta, išskyrus mane. Aš stoviu prieš savo neištaisytus norus – šie žmonės yra mano sielos dalys.
Mano užduotis – įtikinti štai šią savo širdies ar šią savo proto dalelę, kad mums reikia susirinkti į vieną organizmą. Kaip aš galiu tai padaryti, kaip man pasiekti jų širdis?“
Taip Abraomas kalbėjo Senovės Babilono gyventojams, įtikinėdamas, kad visi jie yra viena visuma, kad negali gyventi nesantaikoje vienas su kitu, kad išsiskirsčius bus daug blogiau, – priešingai, turi susirinkti kartu.
Mes taip pat išeiname į mases su šiuo maldavimu. Jie turi pajausti mūsų dalyvavimą, mūsų šilumą, kad darome tai ne formaliai, o iš visos širdies. Žmonės atsilieps į tai, bet turime pasiruošti viduje. Mums reikalingi visi troškimai, kurie atsiskyrė nuo mūsų, turime juos prie savęs prijungti.
Klausimas. Ką manyti apie mano draugus?
Atsakymas. Draugai – tai irgi tavo norai, bet jie jau sutinka su tavimi sukurti vieną širdį. O masės dar nesutinka. Bet visi priklauso vienai širdžiai, vienam norui – tavo asmeniniam. Kiekvienas iš jūsų turi asmeninę visatą, asmeninį pasaulį. Ir visi, išskyrus tave, – tai tavo noro dalys: negyvoji, augalinė, gyvūninė gamta ir žmogus. Prijunk visa tai prie savęs, t. y. pamilk visus.
Tu išeini į žmones, nes jie tau reikalingi. Jie turi pajausti, kad tavo širdis atvira jiems, kad tu jiems nesi abejingas, kad tavo noras nukreiptas į juos ir per tave nusileidžia ypatinga jėga. Tai – pirmoji žinia.
O paskui visame pasaulyje pasireikš laidavimas. Tai teisingo visų sudužusių indų susijungimo sąlyga.

Iš 2014 m. birželio 10 d. trečiosios pamokos Sočio kongrese

Daugiau šia tema skaitykite:

Žvejybos tinklai, užmesti jūroje

Šviesa ieško ieško suvienytos širdies

Platinimas daro mus panašius į Kūrėją

Kongresas Bulgarijoje. Antroji pamoka
Klausimas. Daug kartų girdėjome, kad visų pirma turi išsitaisyti Izraelio tauta. Ar verta mums susitelkti į jos išsitaisymą, kad priartėtume prie mūsų tikslo ir suteiktume malonumą Kūrėjui?
Atsakymas. Izraelio tauta vadinama ta žmonijos dalis, kuri siekia Kūrėjo vienydamasi tarpusavyje. Ir ne daugiau! Nėra tokios prigimtinės sąvokos „Izraelis“, esą kažkas gimė izraeliečiu, o kažkas ne. Mes žinome, kad ši sąvoka pirmą kartą atsirado senovės Babilone.
Dvasiniame pasaulyje sąvoka „Izraelis“ – tai kryptis Kūrėjo link vienijantis tarpusavyje, sukuriant savyje norus, panašius į Kūrėjo, tai yra vieno, vienintelio, vieningo. Todėl visų pirma mes esame norintieji suvokti Kūrėją mūsų vienybėje.
Kitas ratas, su kuriuo turime dirbti, – tai tie, kurie prieš 2000 metų buvo pasiekę šią būseną ir iš jos nukrito. Juose slypi dvasinis genas, kuris veikia į priešingą pusę, atstumdamas juos nuo dvasinio vystymosi, nes sudužęs kli (indas) veikia priešinga kryptimi. Ir jei nors vienas iš mūsų turi bent menkiausią galimybę, turime stengtis bet kokiais būdais dirbti su tokiais žmonėmis. Čia, Izraelyje, tokia galimybė yra, nes čia jų – dauguma.
Likusi žmonijos dalis – tai pasaulio tautos, kuriose taip pat egzistuoja šie genai, bet jie dar niekada nebuvo pabudę: nei Babilone, nei po Babilono, nei dabar. Su jomis mes dirbsime paskiausiai, juk kuo didesnę surinksime stiprią vidinę dalį, tuo lengviau mums bus dirbti su šia išorine dalimi, nutolusia nuo dvasinio siekio.
Todėl išsitaisymas vyksta nuo vidinės dalies išorinės link. Apie tai rašo Baal Sulamas „Pratarmėje knygai „Zohar“ (p. 60–70).
Visi žmonės visame pasaulyje, siekiantys suvokti ir atskleisti Kūrėją, yra „jašar k-El“ – siekiantys Jo. Jei tarp jų nebus tarpusavio vienybės ir susijungimo su Šviesa, tada negali būti ir kalbos, kad Šviesa nuo jų pasklistų pirmiausia Izraelio tautai, o paskui ir kitoms tautoms, todėl kad svarbiausia – tai mūsų bendras tarpusavio ryšys.

Iš 2014 m. Liepos 11 d. 2-sios  Bulgarijos kongreso pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Permainų smaigalyje

Prasiskverbimo į Aukštesnįjį pasaulį formulė

Israelis – ne tautybė, o veržimasis aukštyn

Klausimas. Kaip įveikti platinimo baimę ir netikėjimą sėkme? Kaip galime sustiprinti vienas kitą kelyje ir suteikti pasitikėjimo?
Atsakymas. Iš tiesų, eidami į gatves, vesdami įvairius renginius, namų ratelius, susitinkame su labai pavargusiais žmonėmis, nepasiruošusiais klausytis mūsų, tinginčiais kur nors dalyvauti. Ir iš tikrųjų jie labai pavargo gyventi, yra labai išsekę. Todėl mums, norint prie jų prieiti, tenka įveikti daugybę kliūčių.
Problema ta, kad žiūrėdami į pasaulį nežinome, kaip sugebėsime jį ištaisyti – juk žmonių tiek daug, septyni milijardai! Ką saujelė mūsų žmonių gali padaryti su visais šitais milijardais Kinijoje, Indijoje, Pietų Amerikoje…
Vis dėlto nesuprantame, kad ne mūsų užduotis visa tai taisyti. Vienu mažu mygtuku arba nedideliu čiaupu mes atveriame kelią Šviesai, ir ji viską ištaiso. Mes – kaištelis angoje Šviesai patekti, mes tik atveriame tą angą. Nereikia baimintis viso likusio darbo, juk jį atliks Šviesa. Ji sukūrė tamsą, ji ir apšvies.
Gali būti taip, kad vienerių metų vaikelis savo mažučiu piršteliu spusteli mažą mygtuką, ir staiga visą pasaulį užlieja šviesa. Viskas priklauso nuo to, kokią jėgą sujudiname. Galime sukelti Šviesos veikimą, o ką ji padarys – jau ne mūsų reikalas.
Todėl nesibaiminu, kad laukia toks didelis darbas. Tai ne mano, o Kūrėjo darbas. Aš esu Jo partneris, mano užduotis – suteikti Jam galimybę veikti. Aš Jį suaktyvinu kaip kūdikis, kuris atsiveda suaugusįjį už rankos ir pirštu jam parodo, ką reikia padaryti. Paprastai šitaip elgiasi vaikai, kai jiems patiems neišeina ko nors padaryti.
O mes nerimaujame, kaip reikės ištaisyti visą pasaulį, visas tautas, jų protą ir jausmus, kai jie nepasiruošę ir nenori mūsų klausytis. Bet mums ir nereikia šito daryti. Atlik savo užduotį ir pamatysi, kaip viskas išsispręs savaime.
Baal Sulamas neragina mūsų eiti pas savo priešus ir juos papirkinėti, tarsi, jei darysime jiems daugiau gero, jie bus mums palankesni. Nieko panašaus! Tai yra visiškai neteisinga.
Mes į savo ligonines priimame teroristus ir gydome juos. Manote, kad jie kada nors mums atsidėkos? Priešingai, jie dar blogiau elgsis su mumis. Juk mes darome ne tą, ką iš tikrųjų turime daryti. Tai absoliutus melas.
Turime parodyti, kad dėl jų visiškai nieko nepadarysime materialioje plotmėje, tik dvasinėje. Pasauliui nereikia mūsų Nobelio premijų, mūsų medicinos ir puikių žemės ūkio laimėjimų. Jis mūsų dėl šito niekada neįvertins. Pasaulis nesąmoningai reikalauja tik mūsų išsitaisymo, o jei to neatliekame, kaltina mus dėl visų savo problemų.
Nėra prasmės teisintis, kad padarei daug gero – esi kaltas, nes neatlieki to, ko iš tavęs reikalaujama. Kūrėjas šito reikalauja iš Izraelio per pasaulio tautas. Kūrėjas sukietina Faraono širdį ir per jį kalba tau, ką reikia daryti.

Iš 2014 m. birželio 19 d. pamokos pagal laikraštį „Tauta“

Daugiau šia tema skaitykite:

Platinimas daro mus panašius į Kūrėją

„Išėjimas į žmones“ – pirmas žingsnis Kūrėjo link

Pasiruošimas baigėsi – metas veikti