Iš Baal Sulamo straipsnio „Įvadas į TES“: Kai Kūrėjas mato, kad žmogus padarė, kiek pajėgia, ir pabaigė viską, kas jam priklausė pagal savo pasirinkimo galias ir stiprindamas tikėjimą Kūrėju, padeda jam, ir žmogus apdovanojamas valdymo suvokimu, t. y. veido atskleidimu, grįžtant ir susiliejant su Kūrėju visa širdimi ir siela.
Protekcijos neįmanomos, nėra ko tikėtis, kad Kūrėjui truks kantrybė, ir pasigailės mūsų, kaip minkštaširdis tėvas. Neverta laukti, kad Kūrėjas susimylės ir įeis į mūsų būseną, susigraudins dėl mūsų ašarų ir atleis mums, nors stengėmės nepakankamai.
Beviltiška tikėtis, kad galima nedirbti, truputį palaukti, paverkti ir pavyks savaime. Paprastai mūsų pasaulyje žmogus tikisi būtent tokio santykio savo atžvilgiu iš kitų žmonių ir Kūrėjo. Bet šiuo atveju taip nebus.
Būtina įvykdyti tau priklausančią pastangų normą. Ir pastangos turi būti tikros, t. y. reikia stengtis sukurti savo dvasinį indą atsivėrimui. Kaip pasakyta: „Duotas įstatymas, ir jo neperžengti“. Jeigu turi dešimties gramų noro indą, jame atitinkamu dydžiu pajusi Kūrėjo buvimą.
Kol tavo noras mažesnis nei dešimt gramų, tu dar nesieki jautrumo ribos, todėl Kūrėjo nejauti. Tai reiškia, kad Kūrėjas paslėptas. Pagal tokį principą dirba visi jutimo organai, įskaitant dvasinius.
Suvokimas dvasiniuose jutimo organuose suskirstytas į 125 pakopas, kiekviena jų dar dalijasi į daug posluoksnių. Kas bebūtų, mums būtina pasiekti jautrumo pakopą, t. y. pirmąją. Tai priklauso nuo mūsų pastangų laipsnio, pastangomis padidinam savo jautrumą, t. y. praplečiam savo indą.
Tai jautrumas davimo savybei, juk Kūrėjas – tai davimas, meilė, susijungimas. Tokiu būdu Jis atsiskleidžia pats. Vadinasi, mums reikia paruošti tam tinkamą davimą, meilę, susijungimą savo viduje. Ir netgi ne įgyti šias savybes, o tiktai užsinorėti jas įgyti. Jeigu mūsų noras nukreiptas būtent į tai ir yra pakankamai stiprus, pradedame atskleisti Kūrėją. Štai ir viskas.
Tai panašu į nuoseklų regėjimo patikrinimą pas okulistą: „Šias raides matai?“, – „Ne!“ – „O dabar jau matai?“, – „Taip!“ Visi jutimo organai turi jautrumo ribą, ir kai ji pasiekiama, netikėtai pasiekiamas atsiskleidimas.

Iš 2014 m. rugpjūčio 29 d. pamokos pagal straipsnį „Įvadas į TES“

Kongresas Sočyje. 6-oji pamoka
Klausimas. Ar galima atskleisti Kūrėją per materialius malonumus?
Atsakymas. Tai priklauso nuo to, ką laikome materialiais malonumais: malonumas dėl savęs ar malonumas, įvilktas į fizinius mūsų pasaulio veiksmus.
Jeigu malonumas įvilktas į fizinius veiksmus, atliekamus mūsų pasaulyje, jame galime atskleisti Kūrėją. Jeigu malonumas gaunamas dėl savęs – negalime. Bet koks veiksmas „dėl savęs“ vadinamas materialiu, o „ne dėl savęs“ – dvasiniu.
Kai mes tarpusavyje susijungiame iki visiško susiliejimo, pasiekiame tokią materialią būseną, kurioje atsiskleidžia Kūrėjas. Tai vyksta tik su sąlyga, kad jungiamės aukščiau savo asmeninių ambicijų ir norų. Visa kita daro Šviesa, tuo nereikia rūpintis, tik susipainiosi.
Reikia studijuoti Rabašo ir Baal Sulamo straipsnius, kur įterpta informacija apie dvasinio darbo sąlygas, kurių turime stengtis laikytis. Jos turi tapti privalomomis sąlygomis, su kuriomis susidūrę galime tikrinti save.
Tada Šviesa sukurs jumyse reikiamas savybes, jūs pradėsite jausti, kad visas materialusis pasaulis, iš tiesų, ne materialus, o tik toks atrodo. Taip mūsų sąmonėje jį piešia dvasinės jėgos. Kai pro šitą atvaizdą mums ims ryškėti vienintelė gamtos jėga, pradėsime pagaliau suprasti ir savo suvokimo paslaptis bei savybes.

Iš 2014 m. liepos 14 d. kongreso Sočyje 6-osios pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Kūrėjas apleido mane, ar aš Jį?

Kiekvienas nors kartą gauna galimybę

Finišas čia pat

Klausimas. Paprastas žmogus net neįtaria, kad prie mūsų priartėja kažkokia aukštesnioji jėga ir sukuria mūsų gyvenime problemas. Senovėje buvo pranašai, kurie žmonėms pasakodavo apie Kūrėjo veiksmus. O kas dabar paaiškins, kas su mumis vyksta?
Atsakymas. Kabalistų užduotis – paaiškinti visiems, kas vyksta, o svarbiausia – papasakoti, kad yra vaistai, galintys ištaisyti nemalonią situaciją, kurioje atsidūrėme. Turime galimybę visus neigiamus reiškinius paversti teigiamais, tamsą paversti šviesa.
Klausimas. Kokie pokyčiai mumyse turi įvykti?
Atsakymas. Visi pokyčiai turi vykti tik vienijimosi linkme, daugiau nieko nereikia. Reikia įveikti savo priešiškumą, neapykantą vienas kitam, abejingumą ir suprasti, kad tik vienydamiesi geruoju pritraukiame Aukštesniąją jėgą. Kai ši jėga įsikūnys mumyse, pelnysime patį nuostabiausią gyvenimą.
Kiekvienam teks mokytis vienijimosi metodikos, kad suprastų, ką ir kaip reikia daryti. Taip pelnysime puikų gyvenimą ir anuliuosime visas nelaimes, problemas, ligas, karus, visą antisemitizmą.
Savo rankose turime labai galingą ginklą ir to net neįtariame – štai kur visa problema. Žmonės turi sužinoti, kas yra Aukštesnioji jėga ir kaip ja naudotis vienijantis. Vyksta karas ne su išorės priešu, bet Izraelio tautos viduje.
O kol kas žmogų gąsdina užuominos apie Kūrėją, Aukštesniąją jėgą, juk jis šias sąvokas tapatina su įprastais religiniais stereotipais. Niekas iš tikrųjų nežino, kas slypi už šių sąvokų, bet kiekvienas savaip įsivaizduoja ir mano, kad supranta.
O iš tiesų Kūrėjas – tai bendroji Gamtos jėga. Yra daugybė jėgų, kurias tyrinėja fizika, chemija, biologija, zoologija, įvairiausių gamtos sistemų dėsniai. Tačiau pati bendriausia jėga, apimanti visas kitas jėgas, bendroji sistema, apimanti visas sistemas, vadinama Kūrėju. Štai ir viskas!
Kūrėjas – tai ne koks nors mistinis pavidalas, o bendroji jėga, turinti savyje visus savo sukurtus pasaulius. Todėl ji taip ir vadinasi.
Be to, Kūrėjas (bore) reiškia „ateik ir pamatyk“ (bo-re). Tai yra, galime „ateiti“, tobulėti taisydamiesi ir pamatyti. Artėjame Aukštesniosios jėgos link todėl, kad susisiejame vieni su kitais, taip kurdami savyje gebėjimą pajusti Kūrėją.
Egzistuoja savybių atitikimo dėsnis, pagal kurį galime pajusti tik tokį reiškinį, su kuriuo turime bendrų savybių. Tai kaip gi mums įgyti Kūrėjo savybių, kad galėtume Jį pajusti? Tokių savybių įgyjame vienydamiesi su kitais žmonėmis.

Iš programos „Rašo kabalistai. Paruošti Izraelio tautą Šviesai“, 3 dalis, 2014 m. rugpjūčio 20 d.

Daugiau šia tema skaitykite:

Asilas raitas ant žmogaus

Prasiskverbimo į Aukštesnįjį pasaulį formulė

Parengtis numeris vienas

Klausimas. Baal Sulamas rašo, kad žmogus privalo veikti praktiškai, siekdamas pažadinti savyje meilę Kūrėjui. Bet kodėl tai taip sunku išpildyti, kodėl yra toks vidinis pasipriešinimas?
Atsakymas. Tai vyksta dėl to, kad krisdamas tu ne tik nustoji jausti meilę, bet ir prarandi ryšį su Kūrėju. Todėl tau atrodo tarsi Kūrėjas apleido tave, nors, iš esmės, Jo meilė yra absoliuti ir begalinė. Bet ant tavęs nuo tavo egoizmo užslenka paslėptis, kuri kiekvieną dieną vis auga, todėl nebejauti savyje buvusios meilės. Svarbiausia, tu pamiršti, kad tai yra tavo vidinio atšalimo pasekmė, todėl atrodo, kad Kūrėjas tave apleido.
Todėl šauki: „Kodėl Tu mane apleidai!“ Bet, iš tikrųjų, niekas tavęs nepaliko, priešingai, Kūrėjas suteikė tau galimybę pačiam atskleisti Jį dar labiau. Tuo skiriasi religija ir kabala. Religingas žmogus meldžiasi Kūrėjui, prašydamas, kad Kūrėjas viską padarytų dėl jo. O kabalistas meldžiasi, kad Kūrėjas suteiktų jam jėgų ir priemonių, su kuriomis jis pats galės ką nors padaryti ir ištaisyti.
Klausimas. Sužadinti meilę Kūrėjui – vadinasi – pažadinti savyje meilę draugams?
Atsakymas. Be to neįmanoma. Tik per meilę draugams galima pamilti Kūrėją, kaip yra pasakyta: „Nuo meilės kūriniams – prie meilės Kūrėjui.“

Iš 2014 m. rugpjūčio 19 d. pamokos pagal Baal Sulamo laišką

Daugiau šia tema skaitykite:

Kiekvienas nors kartą gauna galimybę

Ryšys su Kūrėju: nedėkite ragelio

Efektyvaus darbo sąlygos

Kongresas Sočyje. 2-oji pamoka
Šviesa – tai davimo savybė, o Kūrėją suvokiame kaip Šviesą. Iš tikrųjų yra aukštesnioji Šviesa ir dar aukščiau – jos šaltinis, kuris galbūt ir nepasižymi tokiomis pačiomis savybėmis, t. y. kažkas visai atsieta nuo mūsų.
Juk mes jaučiame Kūrėją savo savybėmis, pojūčiais, savo kėlim (indais), jutimo organais, ir tuo remdamiesi sprendžiame apie Jį, priskirdami Jam tam tikrus vardus ir ypatybes. Iš tikrųjų nežinome, kaip Jis juntamas ne mūsų suvokimo organais ir kaip atrodo. Žmogus suteikia Kūrėjui vardus pagal tai, kaip pats Jį suvokia.
Kūrėjo pajutimas gali būti daugialypis, įvairiapusis. Šviesa vadinamas toks Kūrėjo pajutimas, kuris mus moko, taiso, užpildo ir suteikia formą, taip kaip vaikas suvokia savo tėvus keliais pavidalais – kaip mokančius, ginančius ir besirūpinančius juo.
Todėl Šviesa – tai toks Kūrėjo suvokimas, kai mes iš esmės jaučiame ne Jį, bet jėgą, suteikiančią mums formą, taisančią ir keičiančią, kad galėtume Jį pajusti.
Kitaip tariant, Kūrėjo poveikis mums, kuris ruošia mus suvokti Jį patį, vadinamas Šviesa. Suprantama, kad Jis ir Šviesa – tai vienas ir tas pats. Juk už mūsų ribų egzistuoja tik ši viena šaknis. Be jos esame tik mes, vienas žmogus. Galų gale visa kita kiekvienas iš mūsų palaipsniui suvoksime kaip savo dalis.
Vis dėlto viską suvokiame taip, kad pirmiausia reikalaujame Kūrėjo šviesos ir tik po to norime su Juo susilieti. Tai teisingas santykis su Juo. Jei nori tapti panašus į Jį, elgtis su Juo taip, kaip Jis elgiasi su tavimi, turi galvoti, kaip pasikeisti, išsitaisyti. Tuomet galima suartėti su Juo. Tada mūsų santykis su Šviesa bus orientuotas į išsitaisymą ir į panašėjimą su Kūrėju vienas kitam duodant, kaip kad daro šeimininkas ir svečias.
Bet kokiu atveju Šviesa dalijasi, veikdama mus daugybe skirtingų būdų. Tai proto, jausmų Šviesa, kurios veikiami imame jausti ir suprasti, kas mes tokie, kuo skiriamės nuo Kūrėjo.
Bet koks supratimas remiasi mūsų ir Kūrėjo skirtumu, net ir šiame pasaulyje suvokdami kitus žmones, situaciją, nesvarbu ką, vis tiek jaučiame Kūrėją. Mums atrodo, kad tai kažkokie žmonės, pavidalai. O iš tikrųjų viskas ne taip. Jaučiame tik Kūrėją.
Todėl nereikia savęs apgaudinėti, juk kai būni su kuo nors, ypač su draugais, turi suprasti, kad tai Kūrėjas. „Nėra nieko, tik Jis“ – tai vienas iš paaiškinimų, kad nėra nieko daugiau, tik žmogus ir Kūrėjas. O visa kita, kas mums atrodo, kad egzistuoja, tėra mano sielos dalelės. Todėl pats svarbiausias santykis su Kūrėju – Tora.
Tora – tai visos būsenos, kurias turime pereiti, kad taptume visiškai panašūs į Kūrėją. Tai visa Šviesa, kurią turime priimti, kad mumyse įvyktų pokyčiai nuo pirmapradės egoistinės savybės iki galutinio išsitaisymo.
Iš pradžių pereiname egoizmo apribojimą, po to – jo neutralizavimą, dar vėliau  – ištaisymą, tai yra egoizmo naudojimą davimui. Dėl šių ištaisymų suvokiame Kūrėją ir pamatome, kad Jis su mumis elgiasi kaip rūpestingas, mokantis tėvas.
Jaučiame mokymosi poveikio laipsnį, vadinamą Šviesa. Kai šis poveikio laipsnis realizuojasi, imame jausti patį Kūrėją. Dėl jau ištaisytų savybių ir ypatybių kaskart jaučiame Jį vis kitaip, naujai.

Iš kongreso Sočyje 2-osios pamokos, 2014 m. rugpjūčio 25 d.

Klausimas. Aš nesuprantu, kaip žmonijai pakenkė mokslo vystymasis.
Atsakymas. Mokslas – tai Kūrėjo paieškos naudojantis žemiškuoju protu. Mes atliekame įvairiausius tyrimus, eksperimentus pasitelkdami savo penkis jutimo organus ir ieškome Aukštesniosios jėgos. Juk bet kokios mokslinės paieškos nukreiptos į Kūrėją, į gyvenimo paslaptį.
Išeina, tikimės suvokti Aukštesniąją jėgą, kūrimo sistemą, tikslą, mūsų egzistavimo ir gyvybės paslaptį savo gyvūniniu protu, savo kūniškais jutimo organais?
Žinoma, kad tai neįmanoma, ir šis kelias veda mus į aklavietę. Po tūkstančių tokio vystymosi metų patiriame krizę ir matome, jog mokslas negali mums padėti. Jis nesuteikia mums gerovės net įprastiniame žemiškajame gyvenime.
Mokslas – tai priemonė atskleisti žmogaus silpnumui ir klydimui ieškant gyvenimo paslapties, jo tikslo ir prasmės savo žemišku jutimu ir protu. Todėl jis aplinkiniu keliu, bet veda mus prie teisingų išvadų. Žmogus privalo išsiaiškinti savo asmeninių pastangų niekingumą ir susieti visas viltis su Šviesa, grąžinančia prie šaltinio.
Visas pasaulio vystymasis buvo skirtas tam, kad pasiektume šį nusivylimo savimi tašką. Kaip pasakyta: „Nėra laimingesnės akimirkos žmogaus gyvenime nei ta, kai jis visiškai nusivilia savo jėgomis.“ Ir tai iš tikrųjų didžiulis atradimas. O įsivaizduokite, kad tai vyksta visos žmonijos mastu.
Suprasime, kad mums niekas nepadės, išskyrus maldą, t. y. kad tik teisingai keldami MAN ir gaudami jėgą iš aukščiau galime veikti bei pasiekti tikslą. Mes pajėgūs tik išsiaiškinti tamsoje, kad viską lemia Šviesa. Šviesa – tai tikėjimas.
Šiandien apie tai galima kalbėti atvirai. Dar prieš penkiasdešimt metų niekas su tuo nebūtų sutikęs, ir visų pirma aš pats.  Aš buvau pats karščiausias mokslinio progreso šalininkas. Man  atrodė, kad mokslas – tai viskas.
Bet metams bėgant žmonija nusivylė mokslu. Niekas jau nesitiki iš mokslininkų atradimų žmonių labui. Bet koks atradimas jau iš anksto pasmerktas nešti mums žalą. Juk jis jau nuo pat pradžių nukreiptas prieš  kūrimo tikslą, prieš būdą jį pasiekti, nes leidžia žmogui pasikliauti savo protu.
Todėl nereikia tikėtis, kad mokslas duos kokių nors gerų rezultatų. Bet kol mes galutinai nusivilsime mokslu, savo proto galia, nieko negalima padaryti – teks dar truputį patobulėti.
Vis dėlto negalima ignoruoti mokslo. Juk tai priemonė, vedanti į tikslą, tegul ir aplinkiniu keliu. Bet kokia priemonė šventa. Galiausiai mirties angelas virs šventuoju angelu. Į šį „mirties angelą“ įeis visi mūsų klydimai, tarp jų ir mokslas.
Ir problema ne pats mokslas, o tai, kad žmogus kliaunasi savimi, išdidžiai tikėdamasis pasiekti gerą gyvenimą be jokio ryšio su Kūrėju.
Šis klydimas būdingas ir kabalos mokslą studijuojančiam žmogui, kuris paverčia jį teorija. Tai pati rimčiausia klaida, vadinama „klipa“ (žievė, blogoji jėga). Mūsų pareiga tiksliai laikytis nurodymų, kad tai taptų Toros studijomis, o ne įmantrybėmis. Tarp vieno ir kito yra labai plona riba.
Toros išminties (chochmos) studijavimas reiškia Šviesos Chochma atskleidimą, padedant taisančiai Šviesai, kuri slypi Toroje. Toros išmintis – tai Šviesa Chochma, įvilkta į Šviesą Chasadim.

Iš 2014 m. rugpjūčio 27 d. pamokos pagal straipsnį „Įvadas į TES“

Kongresas Toronte. Pokalbis pietų metu
Klausimas. Kūrėjas kiekvienam duoda savas kliūtis. Aš esu priverstas dirbti po 12 valandų per dieną. Kaip galiu kokybiškiau įsilieti į grupę likusį laisvą laiką?
Atsakymas. Mano mokytojas Rabašas taip pat dirbo po 12 valandų per dieną kelių statyboje. Tai labai sunkus darbas: imi, trauki, stumi, perneši iš vienos vietos į kitą, kasi. Tuo metu nebuvo jokios technikos, tik kastuvas ir laužtuvas. Darbininkai tiesė kelią iš Jeruzalės į Hevroną nuo penkių ryto iki septynių vakaro.
Žinoma, viena vertus, galite bandyti rasti lengvesnį darbą, kur galėtumėte geriau save panaudoti. Kita vertus, jei dėsite ne tik pastangas, o teisingas pastangas grupėje, tai viskas pasikeis: Kūrėjas suteiks jums daugiau galimybių. Galbūt dabar Kūrėjas jums tai duoda, kad mažiau nusidėtumėte.
To niekas nežino. Čia reikia matyti bendrą paveikslą: kodėl taip žmogui duota. Mes negalime į tai kištis. Bet iš esmės žmogus turi teisę pasirinkti lengvesnį darbą, tik su ta sąlyga, kad visą likusį laiką ir jėgas skirtų rimtoms dvasinėms pastangoms.

Iš 2014 m. rugpjūčio 4 d. pokalbio Toronte pietų metu

Daugiau šia tema skaitykite:

Palankus kliūčių vėjas

Kliūtys ar pagalba kelyje?

Pats rimčiausias žaidimas

Klausimas. Regėjimas mums – tai, ką aš matau. O kas yra dvasinis regėjimas?
Atsakymas. Iš tiesų tu nieko nematai, mato smegenys. Ir dvasiniame pasaulyje tai akivaizdu.
Klausimas. Kam tuomet yra akių formos kiaurymės, visa atspindėta šviesa, kurią aš gaunu?
Atsakymas. Visas mūsų kūnas – tarsi suklijuotas papjė mašė. Iš tiesų mes nieko nejuntame nei rankomis, nei liežuviu, nei nosimi, nei ausimis ar akimis, juntame tik savo smegenimis ir dar giliau – savo nore mėgautis.
Todėl žmogaus kūnas – tai dekoracija, mūsų vidinių jausmų išorinė demonstracija. Tai sukurta specialiai tam, kad matytum, jog prieš tave kažkas yra. Tačiau viskas, ką tu matai ir jauti, tik tavo viduje, tavo smegenyse, tiksliau, tavo noruose. Kadangi mes dirbame materialiojo pasaulio lygmenyje, mums atrodo, kad viskas priklauso nuo išorinių daviklių, vadinamų jutimo organais.

Iš 2014 m. vasario 2 d. TV programos „Amžinosios knygos paslaptys“

Daugiau šia tema skaitykite:

Vidinis regėjimas ir jėgų pasaulis

Suderink save su Begalybe!

Kūdikis, suvystytas į šio pasaulio apklotą

Kongresas Sočyje. 4-oji pamoka
Klausimas. Jeigu matau kokius nors negatyvius draugo bruožus, tai geriau nekreipti į tai dėmesio, koncentruotis tiktai į tai, kas gera, ir tai bus dvasinis pakilimas?
Atsakymas. Rabašas savo straipsniuose aiškina, kad neturime pastebėti negatyvių žmogaus savybių, kaip mama nepastebi jų žvelgdama į savo vaiką – jis jai idealus. Aš žiūriu į tą vaiką ir nematau, kad jis kuo nors ypatingas, o jai viskas, kas su juo susiję, – gera, malonu, gražu. Tai yra mūsų pasaulio suvokimo pagrindas. Taip turime žiūrėti į savo draugus.
Pakilimo virš egoizmo metu yra sąlygos, kurias turime vykdyti, kad neigiamas savybes perdarytume į teigiamas. Tai atlikus išsiskiria dvi sampratos: „gibor“ (herojus) ir „gibor shel giborim“, tai yra herojus tarp herojų – kita pakopa, kai tą, kurio nekenti, perdarai ne į neutralų žmogų, o į draugą, į mylintįjį. Tai pati aukščiausia pakopa.
Kitaip tariant, kai pakylame virš egoizmo, vadinamės „herojais“, o kai egoizmą transformuojame į davimą ir meilę, tampame „herojais tarp herojų“. Ir čia nereikia gudrauti – viską daro Šviesa. Jeigu tarpusavyje pabandysime atlikti pačius paprasčiausius susivienijimo veiksmus, visą kitą padarys Šviesa.

Iš  2014 m. liepos 14 d. 4-osios Sočio kongreso pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Egoizmo patarimai: visiškai priešingai

Sąlygos dvasiniam pasauliui pasiekti

Nepavesti grupės

Kongresas Toronte. Pokalbis pietų metu
Klausimas. Kodėl man visą laiką atrodo, kad dar yra laiko, kad galima palaukti iki rytojaus? Kodėl aš nepuolu visa galva į mokslą, į platinimą ir randu naujus pasiteisinimus, apgaudinėdamas save ir kitus?
Atsakymas. Todėl, kad padedant būtent šiems „kodėl“ tu turi save ištaisyti. Kūrėjas suteikia mums šiuos klausimus ir užduotis kaip mokykloje mažiems vaikams. Turime suprasti, kad jie reikalingi mūsų pačių vystymuisi ir bandyti teisingai į juos atsakyti.
Paprastai kiekvieno vadovėlio gale yra atsakymai į klausimus. O mums į visus klausimus duotas vienas bendras atsakymas, apimantis begalinę daugybę sąlygų: „Nėra nieko, tik Jis“.
Grupėje turi būti pojūtis, kad mes visą laiką esame Kūrėjo valdymo debesyje. Ir turime kartu egzistuoti šiame debesyje, artėdami prie visiško suvokimo ir valdymo, o tuo pačiu metu ir anuliuodami, bet ne save, o savo egoizmą.
Kitaip tariant, turiu valdyti, privalau daryti įtaką, suprasti, veikti, bet vadovaudamasis ne savo egoizmu, o būsena, kurią man dabar reikia įgyti, nusipirkti, tapti jos savininku. Tai visiškai nauja būsena – aš turiu į ją įeiti.
Debesis, kuriame turi ištirpti mano egoizmas ir kuriame man reikia pajausti save kaip veikiantį, suprantantį, turi gaubti mus visus. Tai ir vadinama „darbu grupėje“.
Šis bendras jausmas turi laikyti mus savyje ir mums reikia jį auginti, vystyti, rūpintis juo. Tai, kad ir iš dalies, ir yra draugų palaikymas. Ant šios platformos ir egzistuoja grupė.

Iš 2014 m. rugpjūčio 4 d. pokalbio Toronte pietų metu

Daugiau šia tema skaitykite:

Rūpestis dirva, į kurią pasodintas grūdas

Ar aš turiu grupę?

Padėkite suprasti, ko aš noriu