Kol nepasieksime visiško išsitaisymo, tol mūsų pasaulis egzistuos ir bus toks, kokį dabar jį jaučiame.
Turime gyventi būsenoje, atjungtoje nuo dvasinio pasaulio, kad į jį bet kada galėtume įeiti ir išeiti, perkeldami ištaisytų norų daleles į dvasines būsenas. Taip tęsis tol, kol bus sukurta visiškai ištaisyta siela.
Ir kai bus ištaisyti visi norai, nebeturėsime kuo pajausti materijos, vadinamos mūsų pasauliu. Jis paprasčiausiai išnyks, nes nebeliks neištaisytų mūsų norų.
Pavyzdžiui, kuo dabartinis aš skiriuosi nuo buvusio prieš 60 metų? Tada mano norai buvo kitokie, o tai, ką juose jaučiau, vadinosi „berniukas“.
Norai pasikeitė, berniukas virto vyru, pasaulį ir save ėmė matyti kitaip. Tai yra, bėgant metams jo norai palaipsniui patiria tam tikrus ištaisymus, judesius, todėl pasaulis jo akyse keičiasi. Taip ir čia. Norai pereina į kitą pakopą ir šio pasaulio matymas baigiasi.

Iš 2014 m. kovo 12 d. TV programos „Amžinosios knygos paslaptys“

Kongresas Čilėje. Antroji pamoka
Aukštesnioji Šviesa yra absoliučioje ramybėje – Kūrėjas geras ir neša mums tik gėrį. Kitaip tariant, mes visą laiką esame priešais Šviesą, absoliutų gėrį, kuris niekada nesikeičia, keičiamės tik mes.
Todėl melsti galime tik savo asmeninio išsitaisymo. Beprasmiška prašyti, kad Kūrėjas pasikeistų – Jis ir taip absoliučiai geras visiems be išimties ir kitoks negali būti.
Teisingas tikrovės suvokimas – tai supratimas, kad keistis gali ne Šviesa ir net ne mes, o tik aš vienas. Juk tai, kaip dabar jaučiu kiekvieną pasaulyje, visus su juo vykstančius pokyčius, nustatau pagal tai, kaip aš pats keičiuosi. Vietoj to, kad reikalaučiau pokyčių iš kitų, man reikia sąveikauti su jais, kad sužadinčiau pokyčius savyje – ir tada visas pasaulis pasikeis.
Išmintingi žmonės iš savo gyvenimo patirties jau seniai suprato, kad beprasmiška bandyti pakeisti kitus. Niekas nepasikeis – viskas priklauso nuo manęs. Kabalos mokslas suteikia žmogui labai paprastą realybės suvokimą, aiškindamas, kad kiekvienas turi ištaisyti tik save, o ne kitus.
Kad įtikinčiau save pasikeisti, man reikalinga aplinka. Veikdamas aplinką, aš veikiu save. Aš tarsi noriu pagerinti aplinką, bet, galiausiai, aplinka keičia mane. Aš žaidžiu su Kūrėju, aplinka, tik dėl to, kad paveikčiau patį save. Galiausiai, pasikeisiu taip, kad tapsiu panašus į Kūrėją ir tada pasieksiu tikrąjį tikrovės suvokimą, matydamas tikrovę tokią, kokia ji matoma iš Šviesos, Kūrėjo, pusės.
Kūrėjas suteikė mums galimybę, veikiant aplinkai, palaipsniui keisti save, pagimdyti save kiekvieną kartą vis panašesnį į Kūrėją. Jei suvokiu visą pasaulį ir visus draugus kaip tobulus, o save kaip reikalingą išsitaisyti, prisitraukti prie jų lygio, tai dirbsiu nepertraukiamai, palaipsniui artėdamas prie Kūrėjo. Ir, iš tikrųjų, nesvarbu, kas vyksta aplinkoje, kas teisus, o kas ne. Aš visa tai suvokiu kaip Kūrėjo žaidimą su manimi. Tai Jis organizuoja aplink mane visą šį teatrą, kad padėtų man prisiderinti prie Jo. Juk jei nėra nieko, išskyrus Kūrėją – gerą ir nešantį gėrį, tai bet koks kitas vaizdas, nesukeltas vienintelės – gerosios – jėgos, liudija apie mano vidinį sugedimą, kurį turiu ištaisyti.
Dėl to privalau nuolat analizuoti save, kalbėtis su Kūrėju, siekdamas išsiaiškinti, ką Jis duoda man pamatyti, išgirsti, pajusti, prie ko prisiliesti, apie ką pagalvoti, ką įsivaizduoti. Kokie prisiminimai mane staiga apima, kokios mintys sukasi manyje.
Kūrėjas sukuria aplink mane visą pasaulį, kad aš nė vieną akimirką nepamirščiau, kad viskas yra Jo sukurta, ir nepertraukiamai kontaktuočiau su Juo, norėčiau Jį atskleisti, suprasti! Tarsi kūdikis, kuriam kažkas sakoma, o jis nieko nesupranta, bet žiūri sužavėtas pravira burna. Taip ir mes, kiekvieną akimirką turime stengtis suprasti, ką Kūrėjas nori mums papasakoti per visą šį pasaulį, kurį mums rodo.
Juk iš tikrųjų yra tik mažytis noras mėgautis, kuris jaučiasi tarsi egzistuotų fiziniame kūne, su rankomis ir kojomis. O aplink save jis mato kitas formas, kitus kūnus, visą pasaulį. Šis didžiulis pasaulis nuolatos keičiasi, viskas jame sukasi. Bet visa tai egzistuoja tik mano nore mėgautis, išryškėja tik mano vidiniame suvokime, o ne egzistuoja tikrovėje.
Tokiame išgalvotame pasaulyje mes gyvename. Visi jo vaizdai formuojasi mūsų egoizme, kad teisingai juos iššifruotume. Jei mūsų norui mėgautis gausime davimo ketinimą, tai vietoj visų šio pasaulio formų pajausime Aukštesniąją jėgą, Aukštesniąją Šviesą, kuri užpildo visą pasaulį. Prie tokios galutinės, tikros suvokimo formos mums ir reikia prieiti.
Viso darbo esmė – ištaisyti savo vidinį suvokimą, išsilaisvinti nuo šios ligotos fantazijos, kurioje dabar egzistuojame – nuo šito įsivaizduojamojo pasaulio prieiti prie paprastos Aukštesniosios šviesos. Dėl darbo su aplinka, įsivaizduodami vis arčiau Aukštesniąją šviesą, tai yra davimą ir meilę artimui kaip pačiam sau, galime pakeisti savo suvokimą ir vietoje šio pasaulio pajusti Aukštesnįjį pasaulį.
Šis iškreiptas suvokimas, piešiantis mums materialųjį pasaulį, išnyks, ir vietoj jo pajausime vieną Kūrėją, išskyrus Jį nieko daugiau nėra. O mes egzistuojame Jame, ir viskas skęsta baltos Šviesos vandenyne. Tai ir bus reali tikrovė, o ne ta išgalvota, kurioje gyvename dabar.

Iš 2014 m. liepos 30 d. antrosios pamokos Čilės kongrese

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasaulis, kuriame „Nėra nieko kito, išskyrus Jį“

Žvilgsnis į Kūrėją iš kūrinio pozicijos

Kaip pateisinti Kūrėją?

Sočio kongresas. Antroji pamoka
Nuo pat pradžių gamtoje egzistuoja tik viena jėga, kuri viską sukūrė, sprendžia ir lemia. Ji – nei teigiama, nei neigiama. Tai tiesiog savybė.
Mes galime justi šią jėgą tik pajutę jos priešingybę, nes nieko nejuntame kaip vieno reiškinio, dydžio. Sąvoka „dydis“ reiškia, kad jį sudaro du parametrai: bazinis ir matavimo (kas yra šis dydis, koks jis yra).
Pojūčiai visada susideda iš dviejų priešingų savybių, kurios grindžiamos įvairiausiais kontrastais: juoda – balta, tyla – triukšmas ir t. t. Kitaip tariant, mes, kaip kūrinija, jaučiame save tik jei esame veikiami dviejų priešingų jėgų.
Kūrėjas – tai viena bendra jėga, kuri nori mus sukurti ir atvesti į aukščiausią būseną. Bet, kad egzistuotume ir galėtume pasiekti bet kokią būseną, turime būti veikiami trijų jėgų:

• neigiamos nuo Kūrėjo mus skiriančios jėgos – egoizmo, be kurio neįmanomas joks kūrinys;
• teigiamos jėgos, kuri gali subalansuoti mūsų egoizmą;
• viduriniosios, rezultatyvios jėgos, kuri pasireiškia kaip pasekmė abiem jėgoms pasiekiant teisingą pusiausvyrą, kitaip tariant, maksimaliai panaudojant egoizmą teisinga forma – davimo ir meilės forma. Tai jau rezultatas, nes trečioji, vidurinioji linija, ir yra žmogus.

Kad atsvertume egoizmą, gaunamą iš Kūrėjo, turime įvertinti jį kaip blogį, suprasti, jog jis mums duodamas iš aukščiau, ir subalansuoti jį, kad iš savęs sukurtume kažką panašaus į Kūrėją. Taigi visas darbas – tai prašymas, reikalavimas, veiksmas, kuris pritraukia teigiamą jėgą, galinčią atsverti neigiamą jėgą.
Egoizmas turi būti vertinamas kaip neigiama jėga, esanti manyje. O davimo ir meilės savybė, altruizmas – kaip teigiama jėga, esanti ne manyje. Ji yra Kūrėjo savybė, todėl Jis ir laiko savyje visą kūriniją. Mes turime panorėti subalansuoti savyje abi jėgas maksimaliai naudodami egoizmą, išlaikydami jo pusiausvyrą su dešiniąja linija.
Visa tai galima įgyvendinti tik veikiant geram pavyzdžiui, kurį rodo aplinka, nes pačiam žmogui niekada neatsiras noro dirbti prieš savo pirminę prigimtį – egoizmą. Jis visada išsisukinės ir suras bet kokius metodus, kad tik neanuliuotų ego.
Egoizmo išlyginimas davimu reiškia arba jo naudojimą nulinėje būsenoje tik dėl to, kad žmogus egzistuotų minimalia forma, arba egoizmo naudojimo apribojimą, po kurio galima tinkamai jį pritaikyti pusiausvyroje su dešiniąja linija. Bet visa tai – tik tiek, kiek žmogus gali dirbti su aplinka.
Visas šis pasaulis (negyvoji, augalinė, gyvūninė gamta ir žmogus), būsena, kurią mes juntame, suteikta mums tik dėl to, kad galėtume tinkamai pasinaudoti aplinka ir panorėtume įgyti teigiamą jėgą, kuri atsveria neigiamą.
Visas pasaulis – tai egoizmo pasireiškimas baltame Šviesos fone, ir ego turi laipsniškai mus privesti prie to, kad imtume jausti šią būseną kaip nepakeliamą. Arba ji vystysis veikiant didėjančiam egoizmui ir prives prie kančių, kurios privers mus ieškoti, kaip suvaldyti ego.
Arba vystysime savyje teisingą teigiamą jėgą, ir jai padedant pajusime net mažiausią egoizmą, esantį mumyse, kaip blogį. Šito mums pakaks, kad panorėtume jį išlyginti, neutralizuoti ir tinkamai naudoti.
Vis dėlto bet kuriuo atveju nuolatos veikiančios mūsų vystymo gamtos programos, kurios niekaip negalime paveikti, esmė ta, kad egoizmas nuolatos auga tiek mumyse, tiek visoje negyvojoje, augalinėje, gyvūninėje gamtoje – tik šiek tiek mažesniu mastu. Tegalime greičiau pajusti egoizmą kaip blogį ir tokiu būdu pritraukti jį atsveriančią ir ištaisančią Šviesą.

Iš 2014 m. rugpjūčio 25 d. Sočio kongreso antrosios pamokos

Kongresas Sočyje. 2-oji pamoka
Klausimas. Ką daryti, jeigu žmogus stengiasi visur dalyvauti, bet ne visada yra galimybė fiziškai būti su grupe?
Atsakymas. Jeigu žmogus nori būti su grupe, bet neturi tokios galimybės, jis nekaltas.
Tarkim, buvau paimtas į kariuomenę, o grupė tuo metu rengia kongresą. Nieko negaliu pakeisti.
Kai mane valdo kita jėga, kurią, be abejonės, pasiuntė Kūrėjas, man nelieka nieko kito, kaip tik jai paklusti. Vadinasi, aukštesnysis valdymas taip veikia mane arba prieš mane – nesvarbu kaip.
Jeigu jai paklūstu, nieko neprarandu, nedalyvaudamas kongrese. Bet tik tuo atveju, jeigu tikrai viską atiduočiau, kad ten būčiau, o aplinkybės klostosi taip, kad negaliu, – Kūrėjas užtvėrė mane iš visų pusių.
Tuomet žmogus turi sau pasakyti: „Aš tai priimu, bet vis tiek būsiu maksimaliai susijungęs su draugais. Aš paklūstu aplinkybėms, kurias Tu man sukūrei. Vadinasi, man geriausia – būti tokioje būsenoje.“
Būtina sutikti su Kūrėju! Bet tik po rimtos analizės, ir neieškoti visokių pasiteisinimų!

Iš 2014 m. rugpjūčio 25 d. 2-osios Sočio kongreso pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Mokykitės žiūrėti į save iš šalies

Nepavesti grupės

Kaip atskleisti Kūrėją

Kongresas Čilėje. 2-oji pamoka
Klausimas. Jeigu aš ištaisau savo realybės suvokimą, tai kur vyksta pokyčiai – manyje individualiai ar visame mane supančiame pasaulyje?
Atsakymas. Visi pokyčiai vyksta tik žmogaus viduje. Juk tu niekada nieko nematai ne savyje. Tavo galvoje yra ekranas, kuriame piešiamas visas šis pasaulis. Jeigu vietoj to nori pamatyti tikrą realybę, reikia pasiekti meilę visiems. Tada visa kūrinija pavirs viena paprasta šviesa. Nebus jokių žmonių ir šio pasaulio, liksi tik tu, paniręs baltos šviesos vandenyne, kitaip tariant, tik tu ir Kūrėjas.
O kas gi tada mes visi, išskyrus tave? Mes – tai demonstracija tavo neištaisytų savybių, kurias tau reikia ištaisyti, kad taptum tapatus Kūrėjui. Jeigu pamilsi kiekvieną iš mūsų ir visus mus kartu tarsi pats save, tai reikš, kad tu save ištaisei, ir tada mes išnyksime, o vietoj mūsų pajausi šviesą.
Jeigu tu myli kitus kaip pats save, tai pašalini visus skirtumus pasaulyje. Iš tikrųjų jame nėra įvairių spalvų: mėlynos, juodos, baltos, raudonos, nėra viso to triukšmo ir garsų, kuriuos girdime, apačios ir viršaus, dešinės ir kairės pusės, žmonių, gyvūnų – nieko nėra.
Palaipsniui, kai tu pradedi mylėti,  šis pasaulis praranda visas jam būdingas savybes ir formų įvairovę. Juk jeigu myli, tai nematai įvairių mylimojo savybių, jokių niuansų – viskas, kas susiję su juo, atrodo gerai! Turime pasiekti tokią pasaulio suvokimo formą, kad viskas taptų absoliučiai balta.
Juk mes viską jaučiame savo nore mėgautis, kuris nuolat vertina, kas jam naudinga, o kas ne. Visas pasaulis skirstomas tik šiuo principu: daugiau ar mažiau naudinga tavo egoizmui. Taip atsiranda visi garsai, skoniai, žmonės, gyvūnai, augalai, akmenys – viskas įgauna pavidalą tavo nore mėgautis.
Tačiau, kai tik pradedi į visą pasaulį žvelgti su meile – visi jo skirtumai išnyksta ir jis pavirsta balta šviesa. Tai vadinama: „Visus nusikaltimus (t. y. visus skirtumus) padengs meilė“.

Iš 2014 m. liepos 14 d. kongreso Čilėje 2-osios pamokos

Klausimas. Kaip pereiti nuo gyvūninės smūgių baimės prie dvasinės baimės?
Atsakymas. Toks perėjimas įmanomas, jei bus tinkama aplinka. Jeigu man svarbus Kūrėjas, tada svarbiausia – ne gauti smūgiai, bet galimybė Jam duoti. Viskas priklauso tik nuo svarbos.
Kai vaikas serga, tėvai negalvoja apie tai, kaip jaučiasi patys, nesirūpina, kaip skaniau patiems pavalgyti, o bėgioja su juo pas gydytojus. Juk jiems svarbiausia vaiko sveikata. Viską lemia tikslo svarba.
Todėl mums reikia padedant aplinkai pakelti Kūrėjo, tikslo svarbą. Jei tikslas svarbus, tai daugiau dėl nieko nesijaudinsiu – galvosiu tik apie tai, kaip Jam padaryti ką nors gera. Tai lyg kūdikis, apie kurį nesiliauju galvoti ir rūpintis. Mane tai daryti verčia meilė.
Jei aplinka įteigs man Kūrėjo svarbą, imsiu galvoti, kaip Jam duoti. Tuomet davimas Kūrėjui virs gavimu, juk aš mėgausiuosi duodamas tam, kurį myliu.
Bet kyla klausimas, dėl ko duodu: ar savo, ar Jo malonumui? Čia ir prasideda analizė. O gal Kūrėjas man svarbus dėl to, kad per Jį užpildau save, pasiekiu Aukštesnįjį pasaulį? Kitaip tariat, tiesiog Jį išnaudoju.
Turiu žinoti, kad iš tikrųjų duodu Jam nesavanaudiškai. Ir čia suprantu, kad privalau atsiriboti nuo bet kokio atsakomojo gavimo, bet kokios naudos sau. Man geriau net nežinoti, kad Jam duodu, nes šis žinojimas – jau malonumas, ir labai didelis.
Jeigu žinau, kiek daug Jam daviau ir kaip Jis mėgaujasi, tai patiriu labai didelį malonumą. Kūrėjas žino apie mane, mes vienas kitam duodame, esame susiję – dėl šito verta dirbti. Patarnaudamas didžiam, pats tampi tokiu.
Turiu pasiekti būseną, kai duodamas nenorėsiu gauti už tai jokios kompensacijos. Tada imu ieškoti, kaip atsiriboti nuo bet kokios atsakomosios reakcijos, tarsi metu visas pastangas, visą meilę į atvirą kosmosą ir nejaučiu jokio atsako. Prašau tik tokios jėgos, kuri leistų man tai padaryti, ir pojūčio, kad vis dėlto duodu Kūrėjui, o ne šiaip sau praktikuojuosi.
Čia ir gimsta siekis suvokti dvasinę Kūrėjo formą: Jis nuo manęs atskirtas ir sykiu suteikiantis galimybę tiksliai dirbti Jo atžvilgiu. Tai unikali sistema, leidžianti man atsiplėšti nuo savo egoizmo ir panaudoti jį davimui Kūrėjui, gaunant tikslius ženklus, kaip dirbti.
Tai nėra paprasta, bet tokia sistema mums atsiskleidžia. Ji jau sukurta dėl sudužimo ir ištaisymų aukštesniuosiuose Acilut, Brija, Jecira, Asija pasauliuose.
Bet svarbiausia – įsijungti į grupę, kuri praktiškai atves mus į tokią dvasinę būseną. Nesvarbu, ką apie ją skaitėme ir kiek supratome – Kūrėją suprasime dirbdami praktiškai, iš Jo veiksmų.

Iš 2014 m. rugsėjo 4 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Neribota prieiga prie Kūrėjo kompiuterio

Grupė – ypatinga substancija

Meilės įstatymas

Kongresas Sočyje. Antroji pamoka
Klausimas. Ką reiškia „teisingu ketinimu suteikti malonumą Kūrėjui“? „Suteikti malonumą Kūrėjui“ skamba kažkaip abstrakčiai…
Atsakymas. Sakykime, mums teko garbė dirbti vienam su kitu. Mes turime tapti draugais. Aš turiu pasiekti būseną, kai jaučiu tave tokiu artimu sau, kad tarp mūsų susidaro bendras abiem darinys: mes kaip Siamo dvyniai, turintys vienas kepenis ar širdį, o visa kita – atskira.
Tarp mūsų iškyla kažkas bendro, tame bendrume jaučiu Kūrėją, kuris sujungia mus. Jis specialiai atskyrė mus vieną nuo kito, o dabar jungia, kol, galiausiai, susijungiame į vieną visumą.
Klausimas. Kam tada aš suteikiu malonumą?
Atsakymas. Tu atskleidi mūsų tarpusavio ryšyje bendrą jėgą, kuri vadinama „Kūrėju“ ir jauti, kiek Jis džiaugiasi šia būsena, kai susiliejame tarpusavyje ir virstame „vienu“. Susiliedami į vieną visumą, joje jaučiame Kūrėją, nes „vienas“ – tai jau bendras indas (kli), kuris gali pajausti savo Aukštesniąją šaknį – Kūrėją.
Tai tiksliai vienas veiksmas, nieko kito gamtoje nėra. Kaip matematikoje: yra nulis ir tai, kas skiriasi nuo nulio. Visa kita tuo pagrįsta. Todėl, kai tu tik pasieki „vienetą“, kai tu ir draugas susiliejate, „vienete“ atskleidi jo Aukštesniąją šaknį – Kūrėją, ir visos jūsų pastangos susijungti tarpusavyje dabar virsta džiaugsmu, kurį atskleidžiate Jame.
Pastanga teisinga yra tada, kai susijungiate kartu, kaip „vienas žmogus su viena širdimi“. „Su viena širdimi“ – tai reiškia, kad jūs turite vienus norus, vieną ketinimą, vieną sumanymą, vieningus siekius padėti, papildyti vienas kitą. Tai yra tai, ką čia būtina pasiekti nors vienoje konkrečioje vietoje su šiomis sąlygomis.
Klausimas. Į ką aš turiu save kreipti?
Atsakymas. Kad tave paveiktų Aukštesnioji šviesa. Tai turi padaryti tu! Tik tu gali Ją įjungti. Egzistuoja tam tikras jungiklis, ir kai tu jį įjungi, Aukštesnioji šviesa veikia.
Klausimas. Kur yra šis jungiklis – prote ar širdyje?
Atsakymas. Širdyje. Protas reikalingas tam, kad suprastum, ką daryti su širdimi. Jungiklis yra širdyje, kitaip tariant noruose: į ką jie nukreipti, į kokias būsenas. Būsena, kurią aš panoriu pajausti, yra širdies nukreipimas.
Komentaras. Nieko nesuprantu…
Atsakymas. Gerai, kad supranti, jog nieko nesupranti. Vadinasi, tavyje jau yra labai geras vidinių savybių, pojūčių rinkinys. Tu supranti, kad tai nėra lengva, kad viskas išslysta, kad mūsų egoizmas kliudo mums. Ką galime su juo padaryti? Būtent dėl noro viską giliai pajausti tu sakai, kad nieko nesupranti. Širdis supranta, o ne protas. Nepainiokim! Protas suteiktas tam, kad išanalizuotume mūsų būsenas.
Aš stengiuosi atsakyti jums tik jausmais, nors sugebu viską išdėstyti grafiškai kaip tai daro kiti kabalistai. Kai mano mokiniai neturėjo jokių dvasinių būsenų, aš braižiau jiems brėžinius. O dabar, kai vidinės būsenos yra, aš kreipiuosi būtent į jas. Kam braižyti? Kiekvienas žmogus jau braižo savo širdyje.
Įjunk jungiklį, kad tave veiktų Supančioji šviesa. Niekas kitas nepadės! Tik Šviesa! Bet kryptį tu turi žinoti, turi teisingai ją įsivaizduoti.

Iš 2014 m. rugpjūčio 25 d. antrosios pamokos Sočio kongrese

Daugiau šia tema skaitykite:

Daugialypis Šviesos poveikis

Kūrėjo valdymo debesyje

Padėkite suprasti, ko aš noriu

Kongresas Sočyje. 4-oji pamoka
Visi pasaulio konfliktai, visi karai sumanyti iš aukščiau tam, kad pajustume Kūrėjo Šviesos poreikį, suprastume, jog patys negalime nieko padaryti. Turime tiesiog pakelti rankas ir šauktis pagalbos. Neįtikėtina, kas vyksta pasaulyje. Staiga iš skirtingų šaltinių ir dėl skirtingų priežasčių visur kilo didžiulė neapykanta.
Beje, tai tokie konfliktai, apie kuriuos anksčiau nebūtume galėję ir pagalvoti, įsivaizduoti, kad jie įmanomi. Baisu žiūrėti į tokią milžinišką šalį kaip Ukraina, kuri plėšoma į gabalus.
Nemanau, kad dėl to reikėtų kaltinti Ameriką ar Europos Sąjungą. Visa tai mums organizuoja Kūrėjas. Priežastis viena – turime pakilti virš mūsų prieštaravimų. Pakilti tiek, kad jie baigtųsi. Tai labai rimtas darbas.
Iš viršaus su mumis žaidžia, o mes viską turime nukreipti į susivienijimą. Žemiškais būdais nieko neišspręsime.

Iš 2014 m. rugpjūčio 25 d. 4-osios Sočio kongreso pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Mažas mygtukas didelei Šviesai

Apsiginkluoti aukštesniąja Gamtos jėga

Negalima stovėti vietoje

Kongresas Sočyje. Antroji pamoka
Klausimas. Ką reiškia būti panašiam į Šviesą?
Atsakymas. Šviesa – tai davimo savybė, kuri pasireiškia mumyse tik vienu – abipusio ryšio – būdu. O ką man duoti? Kam? Kaip? Ką aš turiu? Gal atiduoti tau savo kavą ar gabalėlį duonos?
Ne, duoti – tai reiškia duoti ne kažką išorinio, o save, kitaip tariant, prilipti prie kito, prie kito norų, ieškojimų, siekių ir visapusiškai padėti. Tame randame davimo savybę ar dar aukštesnę, meilės, savybę. Taip pasireiškia mūsų panašumas į Kūrėją. Kaip Jis, būnantis mumyse, nori pasireikšti, taip ir mes norime šito kiekvieno draugo atžvilgiu.
Todėl neįmanoma tapti panašiam į Kūrėją anksčiau nei aukštesniojo poveikio pagalba tapsi panašus į Jį savo draugų, nors vieno iš jų, atžvilgiu. Kai veiki ne dėl savęs, visas pasaulis tau absoliučiai nerūpi, jis nejuntamas, beskonis. Bet jei gali su juo susijungti, tai tampi panašus į Kūrėją.
Visas išorinis pasaulis – tai Kūrėjo pasireiškimo būdas, priešingas mums. Kai tik pritraukiame šį pasaulį prie savęs ir susiliejame su juo meilėje visiems – neapkentėjams, priešams, milijardinei masei, kuri mums absoliučiai abejinga, – šitaip palaipsniui, ratais, vystome tokį patį santykį su Kūrėju. Kūrėjas yra juose, ir juose randame Jį. Tai vadinama: „Savo tautoje esu Aš“.

Iš 2014 m. rugpjūčio 25 d. antrosios pamokos Sočio kongrese

Daugiau šia tema skaitykite:

Daugialypis Šviesos poveikis

Viską daro Jis, bet sprendžiu – aš

Apsiginkluoti aukštesniąja Gamtos jėga

Kongresas Sočyje. 2-oji pamoka
Klausimas. Kad ištaisytų, subalansuotų egoizmą, žmogus turi jį jausti kaip blogį. Kaip abejingumą kitiems, kietaširdiškumą pajausti kaip nepakenčiamą blogį?
Atsakymas. Abejingumas – rimčiausia problema. Kai nekenčiu – gerai, kai myliu – labai gerai, bet 99 procentai mūsų gyvenimo praeina jaučiant abejingumą. Žmonės laiko tai normaliu gyvenimu.
Kas padėtų išvesti mane iš abejingumo, pažadinti ir palaikyti tokioje būsenoje kiekvieną gyvenimo momentą? – Tiktai aplinka.
Jūs praėjote itin geras smarkaus jautrumo padidinimo būsenas, pajutote labiau vidinį nei išorinį poreikį keistis. Yra ko pavydėti!
Jeigu visos mūsų grupės būtų tokios, ir bendra būsena būtų kur kas geresnė. Tai galima pasiekti artimiausiame kongrese, pasistengus pasiruošti ir perduoti visiems savo pojūčius, kuriuos išgyvenote, išgyvenate, pasistenkite iš naujo atkurti juos savyje. Tai įmanoma!
Jeigu sujungsite visų 300 draugų, buvusių Sočyje, išgyventas būsenas ir padauginsite jas 5 kartus tai masei, kuri bus kongrese, o tada 500 kartus masei, pasklidusiai po visą pasaulį (netgi dar daugiau), tai galėsime labai daug pasiekti.
Tai vienas iš efektyviausių būdų, nes jūs padauginsite savo pojūčius, reikalavimus, siekį susijungti tarpusavyje, egoizmo neutralizaciją, norą būti viena visuma iš to kiekio žmonių, kuriuos galėsite pabudinti, sukeldami jiems pavydą, parodydami, kaip jumyse tai veikia, o juose – ne. Tada įvyks jūsų siekio padauginimas iš jų troškimo, ir efektas bus milžiniškas.

Iš 2014 m. rugpjūčio 25 d. 2-osios Sočio kongreso pamokos