Penktoji pamoka Sankt Peterburgo kongrese
Klausimas. Jei mūsų dešimtuke susirgo ir kenčia žmogus, ar galime mes jam kaip nors padėti?
Atsakymas. Jūs privalote jam padėti viskuo, kuo tik galite.
Dešimtukas – tai laidavimas: vienas už visus ir visi už vieną. Tai aiškus suvokimas, kad tik kartu galime pasiekti tikslą, ir kiekvienas draugas yra svarbesnis už mane.
Klausimas. Ir tada jis pasveiks?
Atsakymas. Jei jūs labai panorėsite – taip.
Klausimas. Galbūt yra kažkoks algoritmas, apie ką galvoti? Patarkite, apie ką mums galvoti, kad žmogus iš tikrųjų pasveiktų.
Atsakymas. Aš negaliu to padaryti, kadangi visi jūsų algoritmai bus egoistiniai. Mes nesame tokiame lygmenyje, kad mūsų troškimai, nukreipti Kūrėjo link, ir mūsų norai, kad draugas pasveiktų, galėtų susijungti. Jie kol kas dar nesuderinami. Todėl pasakyti ką nors daugiau negaliu, kad jūs visko, kas šaus į galvą, nepradėtumėte naudoti egoistiniais tikslais.
Jums reikia padėti draugui gydytis ar stabilizuoti santykius namuose savo gerais norais ir ketinimais įprastame žemiškajame lygmenyje.

Iš 2014 m. rugsėjo 21 d. penktosios pamokos Sankt Peterburgo kongrese

Kongresas Sankt Peterburge. 2-oji pasiruošimo pamoka
Klausimas. Bandžiau įvairius būdus, kaip dirbti su egoizmu, bet iki šiol jis manyje labai stiprus. Kaip dirbti su pataikavimu, prisitaikėliškumu, veidmainiavimu?
Atsakymas. Mes nedirbame su egoizmu. Dirbame tiktai pozityvia kryptimi! Taip neigiama pusė palaipsniui pereina į teigiamą. Mes jokiu būdu negalvojame apie jokius neigiamus dalykus ir neverkiame dėl to, kad turime daugybę negerų savybių. Mus tai turi mažiausiai jaudinti!
Tai – šviesos darbas. Ji ateis ir viską ištaisys. Mano problema, kaip ją pritraukti. Jeigu sėdėsiu, verksiu ir graušiu save, man nieko nepavyks. Šviesą galima pritraukti tiktai tada, jei pradėsiu aukštinti jos savybes savo akyse – per savo draugus, per vienijimosi savybę, parodydamas visiems, kad to noriu.
Todėl mūsų darbą sudaro ne tai, kad studijuočiau savo neigiamas savybes, mėgaučiaus jomis, ragaučiau ir verkčiau gailiomis ašaromis: „Štai koks aš blogas!“. Tai blogiausia, kas gali būti. Tuo mes kaltiname Kūrėją už tai, kad Jis mus tokius sukūrė. Juk viskas, kas vyksta, kyla iš Jo.
Atvirkščiai, kai siekiame gėrio ir pradedame suprasti, kad visas blogis – tai tiesiog matomas mūsų vidaus antspaudas tam, kad pakiltume virš jo ir dar labiau siektume gėrio, tada visa tai tampa labai reikalinga, svarbu. Bet tiktai veržiantis į teigiamą pusę!

Iš  2014 m. rugsėjo 18 d. Sankt Peterburgo kongreso 2-osios pasiruošimo pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Nesigraužk, kaip pagautas vagis

Prisikasti iki tikrojo egoizmo

Prieš prigimtį

Žmogui kyla daug klausimų: kaip veikti, kaip dirbti, kaip visą laiką žadinti save, kaip tobulėti, kaip pagreitinti savo vystymąsi – priartėti prie Kūrėjo atskleidimo? Tai vienintelis žmogaus užsiėmimas šiame pasaulyje – atskleisti Kūrėją, t. y. visą tikrovę ir mane kaip jos dalį, valdančią jėgą.
Tam mes naudojamės žmonių, jau praėjusių šį procesą ir atskleidusių Kūrėją, patarimais. Dėl to ir studijuojame kabalos mokslą, kuris pagal apibrėžimą yra Kūrėjo atskleidimo kūriniams šiame pasaulyje metodika. Viskas, ką mums reikia daryti – tai įvykdyti tai, ką parašė kabalistai.
Žinoma, kiekvienas kabalistas, kuo artimesnis mūsų laikams, tuo naudingesnis, nes geriau už mus supranta, būdamas mūsų amžininkas ir gyvendamas kaip mes.
Taip mes pradedame studijuoti sistemą – ne tik paslėpties sistemą, esančią tarp mūsų ir Kūrėjo, bet ir tą, kurioje yra Kūrėją atskleidę kabalistai. Savo gyvenimo mūsų pasaulyje metu jie atskleidė Kūrėją – panaikino paslėptį.
Jų jau nebėra šiame pasaulyje, bet jų darbo vaisiai nedingo, ir mes galime pasinaudoti jais, vystydami savyje ypatingą jausmą ir sąmonę pakylant aukščiau įprastų kūniškųjų jutimų ir proto.
Mūsų kūniškasis pasaulio suvokimas yra net ribotesnis nei gyvūnų. Artėjantį cunamį visi gyvūnai jaučia jau prieš tris dienas ir bėga gelbėtis į kalnus, tik žmonės nieko neįtaria. Mes nejaučiame gamtos ir esame toliau nuo jos nei bet kuris gyvūnas. Tačiau kalbame ne apie fizinio kūno egzistavimą, o apie santykį su Aukštesniąja jėga.
Tik žmogui pabunda noras atskleisti Aukštesniąją jėgą. Kiekvienoje kartoje per visą žmonių giminės egzistavimo Žemėje laikotarpį buvo žmonių, kuriems pabunda poreikis atskleisti Kūrėją, ir jie jį realizuoja.
Be to, kad patys atskleidžia Kūrėją, jie dar palieka mums savo užrašus, knygas, laiškus, straipsnius. Kiekvienas savo stiliumi rašo apie tai, kaip neutralizuoti paslėptį, apie paslėpties sistemos sandarą, apie tai, kaip galima ja naudotis.
Juk ji atsiveria ne akimirksniu ir ne iš karto visu šimtu procentų, o palaipsniui. Todėl mums reikia su savimi atlikti tam tikrus veiksmus. Kabalistai aiškina, kaip padėti vienas kitam tai padaryti, jeigu mūsų kartoje yra žmonių, jaučiančių tokį patį Kūrėjo atskleidimo siekį.
Pradedant nuo Adam Rišon, pirmojo kabalisto, atskleidusio Kūrėją ir anuliavusio paslėptį, iki mūsų dienų, buvo daug kabalistų kartų. Mes galime naudotis jų palikimu. Be jų užrašų, galime pasinaudoti jais pačiais.
Kai įeiname į sistemą, kurioje nematomai dalyvauja Kūrėjas, galime pasinaudoti Jį jau atskleidusių kabalistų pagalba. Jie jau aktyviai įsijungė į šią sistemą ir palaiko ją tam tikrame atskleidimo ir pažinimo lygmenyje, priartindami ją prie mūsų ir padėdami į ją įsijungti.
Mums tereikia pasiekti reikalingą jautrumą ir įsisąmoninimą, kad tai sužinotume. Tada su kabalistų pagalba galėsime teisingai naudotis sistema.
Be to, privalome mūsų pasaulyje įvykdyti visas jų rekomendacijas. Mūsų kartoje jau yra daug žmonių, norinčių atskleisti Kūrėją. Gyvename ypatingu metu, kai leidžiama atskleisti kabalą visiems. Kiekvienas, kuris nori atskleisti Kūrėją, gali ateiti ir Jį atskleisti.
Vadinasi, turime ypatingą galimybę. Jeigu susivienysime atskleisdami Kūrėją, tai lyg ieškosime paklydėlio miške: galime išeiti visi kartu, daugybė žmonių, ir iššukuoti mišką. Kiekvienas eis ir šauks: „Aū aū! Kur tu?“ Taip, padėdami vienas kitam, galiausiai rasime prapuolusįjį.
Šitaip, išvien, galime ieškoti Kūrėjo. Tokios bendros paieškos žymiai lengvesnės nei po vieną. Vienam rasti Kūrėją praktiškai neįmanoma – kartu tai padarysime greitai ir lengvai!

Iš 2014 m. spalio 5 d. 441-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Paslėptis, esanti prieš atskleidimą

Iš absoliučios nežinios į kitą pasaulį

Greičiau praeiti paslėpties etapą

Sakoma: „Nėra nieko, išskyrus Kūrėją“. Visas mūsų darbas nukreiptas į tai: kiekviename veiksme, pojūtyje, nore, kiekvienoje mintyje aš noriu atskleisti Jį – Tą, kuris visa tai man siunčia.
Jis – organizatorius, tikrasis veikėjas. Ką bedaryčiau, iš tiesų, tai Jis daro per mane. Aš turiu atskleisti, kaip Jis veikia manyje – kaip Aukštesnioji jėga, Kūrėjas, veikia darinį, kūrinį.
Kai tai pasiekiu, aš susilieju su Juo. Išgyvendamas veiksmus, aš sutinku su tuo, ką Kūrėjas vykdo per mane ir tampu su juo vieninga visuma.
Pakeliui į susiliejimą patiriu pasipriešinimą, specialiai siunčiamą visose įmanomose įslaptintose formose. Tai leidžia man iki smulkmenų susitapatinti su Kūrėju, susilieti su Juo. Susilieti tiek, kad pajausčiau, kad tai ne Jis sukelia manyje mintis, veiksmus ir norus, o aš pats tarsi aplenkdamas Jį kūrime. Ir visa tai – dėl to, kad aš susiliejęs su Kūrėju ir stengiuosi Jį pažinti.

Iš 2014 m. spalio 5 d.442-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Daugialypis Šviesos poveikis

Kaip atskleisti Kūėją

Kūrėjas apleido mane, ar aš Jį?

Kongresas Sankt Peterburge. 6-oji pamoka
Klausimas. Mes visada sakome: „Nėra nieko, išskyrus Kūrėją“, ir visur tai naudojame – tarsi kamštį kiekvienai skylei. Jeigu kas nors mane nuskriaudė ar supykdė, aš paprasčiausiai reaguoju, kol prisimenu: „O, juk tai atėjo iš Kūrėjo. Na, jeigu iš jo, tai gerai!“
Kaip pasiekti būseną, kai reaguosiu į draugą su tokiu pat virpuliu, kaip į Kūrėją: „O, juk tai mano artimas!“?
Atsakymas. Tai neteisinga. Kūrėjo jūs nepasiekiate, todėl sakote: „Na, tiek to“, ramindami save ir sutikdami su tuo, kas vyksta. Tai savęs nuraminimas, kaip sakoma „opiumas liaudžiai“.
Iš tiesų, turi būti tobulo absoliuto atskleidimas. Kada tikrai suprasite ir pajausite, atskleisite Kūrėją, tada jūsų sutikimas su Juo įgaus tikros jėgos.
O iki to jūs tik raminsite save: „Nieko nepadarysi, Kūrėjas – tai Kūrėjas.“ Kaip rašoma draudimo polisuose: „Trenkė žaibas – nieko nepadarysi. Kas kaltas? – Antgamtinė jėga.“
Klausimas. Gal tokiu atveju trūksta analizės?
Atsakymas. Trūksta tik atskleidimo! Atskleidžiame ne prote, o jutimo organuose, induose (kelim). Reikia teisingai reaguoti.
Pirmiausiai privalome reikalauti išaiškinimo. Reikalauti, o ne paprasčiausiai sutikti, nes sutikdami viską, ką Jis jums daro, užglaistote. Jis nori sukelti rimtus tarpusavio jausmus, išsiaiškinimus, o jūs iš anksto sutinkate: „Ne, ne, nereikia, viskas gerai!“
Reikalaukite iš Kūrėjo paaiškinti!

Iš 2014 m. rugsėjo 21 d. kongreso Sankt Peterburge 6-osios pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Kai kiekvienas atsako už visus

Kūrėjo link su sudaužyta širdimi

Greičiau praeiti paslėpties etapą

Penktoji pamoka Sankt Peterburgo kongrese
Klausimas. Kaip teisingai kurti norą „gavimas dėl davimo“?
Atsakymas. Gavimas dėl davimo yra neįtikėtinai sudėtingas dalykas, apie tai kol kas nereikia net galvoti. Mūsų pirmaeilis uždavinys – pakilti aukščiau savo egoizmo. O pasinaudoti ego dėl davimo – tai aukštasis pilotažas.
Klausimas. Bet išėjimas iš savo prigimties – ne mažiau nei „aukštasis pilotažas“?
Atsakymas. Ne,  kur kas mažiau. Viskas prasideda nuo to, kad žmogus anuliuoja save prieš grupę. Auga tikslo svarba, vadinamosios „lo lišma“ pakopos, kai žmogus vis dar yra egoizme, bet palaipsniui juda išėjimo iš jo link.
Išėjimas iš egoizmo vadinamas machsomo – sąlyginės ribos tarp materialiojo ir dvasinio pasaulių – perėjimu. Toliau žmogus pradeda kilti „davimo dėl davimo“ pakopomis, kol pasiekia penkiasdešimtąją pakopą ir tik po to pradeda kopti „gavimo dėl davimo“ pakopomis.
Klausimas. O jeigu aš neturiu noro jungtis su kitais, kas tada?
Atsakymas. Tokio noro niekas neturi. Jis kyla iš būtinybės. Jei norite geruoju pasiekti tikslą gyvenime, jums reikia visa tai praeiti. O jei ne, tai teks praeiti priverstinai. Nuo pat pradžių neturite jokio noro dirbti prieš egoizmą – jūs absoliučiai sveikas žmogus. Tik tikslo svarba privers jus dirbti prieš jį.

Iš 2014 m. rugsėjo 21 d. penktosios pamokos Sankt Peterburgo kongrese

Daugiau šia tema skaitykite:

Vieta, kur mums atsiskleis Kūrėjas

Mano tikslas – panorėti

Veikiami egoizmo narkozės

Sankt Peterburgo kongresas. 2-oji pamoka
Klausimas. Baimė, susipynusi su meile – tai ir yra tas nerimas, virpėjimas prieš Kūrėją? Ar tai kažkoks naujas, mūsų pasaulyje dar nepasireiškęs, jausmas?
Atsakymas. Mes nekalbame apie tai, kas pasireiškia mūsų pasaulyje, t. y. egoistiniuose noruose. Juk juose nėra nieko, išskyrus gyvūninę baimę dėl savo žemiško egzistavimo ir meilę malonumams, užpildantiems mano gyvūninę esmę.
Mes nekalbame apie tai, ką jaučia gyvūninis kūnas, o bandome įsivaizduoti save  duodančiaisiais, ten kur karaliauja dvi savybės: meilė ir virpulys. Mes galvojame tik apie tai, kas vyksta ne mumyse, o išorėje, kas nukreipta į kitus, o per juos į Kūrėją – bendrą davimo ir meilės savybę.
Klausimas. Kodėl nejaučiame to virpulio, apie kurį Jūs kalbate?
Atsakymas. Nes dar nepasiekėte reikiamos išsivystymo stadijos.
Kai žmogus kuo nors labai rūpinasi, virpa, nerimauja, jam atrodo, kad jis labai stengiasi, bet nepasiekia to, ko jam reikia. Tada pradeda svarstyti: „Kas yra? Turėtų pavykti, bet nepavyksta. Aš tiek metų mokausi, tiek daug dirbu su savimi, tiek platinu, tiek padariau! Kur suklydau, kas nepavyko? Kodėl nematau teigiamų pokyčių? O gal pokyčiai tame, kad aš jų nematau? Bet aš turiu tai žinoti”. Žmogui kyla reikalavimas. Jis kyla dėl jo pastangų.

Iš 2014 m. rugsėjo  19 d. kongreso Sankt Peterburge 2-osios pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Tikrovės suvokimas paprastoje Šviesoje

Pasaulis, kuriame „Nėra nieko kito, išskyrus Jį“

Nepavesti grupės

Mums trūksta tik vieno – poreikio kiekvienoje būsenoje atskleisti, kad „Nėra nieko, išskyrus Kūrėją“. Iš pradžių šį klausimą užduodu visai abstrakčiai, tik todėl, kad apie tai perskaičiau knygoje.
Bet po to jis tampa man vis artimesnis: pamatau, kad „Nėra nieko, išskyrus Jį“ visur aplink mane, visuose sutiktuose žmonėse, visuose įvykiuose. Už visko slepiasi Kūrėjas ir nieko daugiau.
„Nėra nieko, išskyrus Jį“ mano mintyse, juk tai Jis manyje sukėlė visus šiuos apmąstymus, aš tik jaučiu juos. Ir tai, kaip jaučiu, kaip reaguoju – irgi „Nėra nieko, išskyrus Jį“.
Ar aš sprendžiu, kaip sureaguoti? Ar mano reakcijoje yra nors šiek tiek manęs paties, ar tai tik „Nėra nieko, išskyrus Jį“? Vis labiau gilindamasis į šiuos klausimus, pasiekiu susiliejimą su Juo.
Jei iš tiesų „Nėra nieko, išskyrus Jį“ bet kurioje būsenoje, vietoje, mintyje, bet kuriuose lyg mano sprendimuose ir veiksmuose – tai reiškia, kad viską lemia Kūrėjas. Iš esmės aš tik aptinku, kad viską sprendžia Jis, turiu tik vieną tašką, iš kurio galiu nustatyti, kad visur veikia Kūrėjas. Taip atskleidžiu, kad esu visiškai priklijuotas prie Jo.
Siekis nuolatos laikytis minties „Nėra nieko, išskyrus Jį“ ir pastebėti Kūrėją kiekviename savo nore ir mintyje, širdyje ir prote, priartina mus prie susiliejimo su Kūrėju. Daugiau iš mūsų nieko nereikalaujama – tai svarbiausia. Tereikia išsiugdyti tokį požiūrį į kasdienį gyvenimą.
Kaip dirbti su paslėptimi: su tuo, kad esu aš ir Aukštesnioji jėga, o tarp mūsų – paslėptis?  Ką man daryti su šia paslėptimi?
Iš esmės, paslėptis kyla iš mano norų, turinčių atskleisti Kūrėją. Jei jie nebūtų skirti Kūrėjui atskleisti, nejausčiau juose paslėpties. Apskritai nejausčiau, kad jie susiję su Kūrėju.
Yra daugybė norų, snaudžiančių mano viduje ir niekaip nepasireiškiančių. O tuose noruose, kuriuose sąmoningai jaučiu Kūrėjo paslėptį, galiu atskleisti Jį pirmiausia, jei teisingai su jais dirbsiu. Ši paslėptis – būsena, esanti prieš atskleidimą.
Taip išeina, kad svarbiausia paslėptis duota pačiam principui „Nėra nieko, išskyrus Jį“, ji verčia mane veiksmus priskirti sau arba kitiems. Pagal tai tikrovę daliju į save patį ir aplinkinį pasaulį.
O jeigu visus veiksmus savo prote ir aplinkiniame negyvajame, augaliniame, gyvūniniame ir žmonių pasaulyje suvokčiau kaip Kūrėjo veiksmus, pajusčiau ištaisytą Šchiną. Tik šis taškas, iš kurio matau, kad viską daro Kūrėjas, vadinamas apribojimo, manojo „aš“ tašku.
Be šio taško nėra kūrinio, bet visa kita priklauso Kūrėjui. Ir jei matau savyje „Nėra nieko, išskyrus Jį“ ir aplink save „Nėra nieko, išskyrus Jį“, tai atskleidžiu, kad iš tikrųjų „Nėra nieko, išskyrus Jį“. Tai visai nesunku, tereikia šiame ketinime vieniems kitus stiprinti. Jei sutinkate – pasirašykime tarpusavio laidavimo sutartį. Daugiau nieko nereikia.
Šis principas „Nėra nieko, išskyrus Jį“ – vienintelis, kurį reikia realizuoti. Šiame pasaulyje atliekame daugybę veiksmų, bet jie visi skirti tik tam, kad padėtų išsilaikyti ketinime „Nėra nieko, išskyrus Jį“. Be šito daugiau nieko nereikia daryti.

Iš 2014 m. spalio 6 d. seminaro

Daugiau šia tema skaitykite:

„Ar jau matai?“ – „Taip!“

Gyva Aukštesniojo pasaulio kopija

Iš absoliučios nežinios į kitą pasaulį

Kongresas Sankt Peterburge, 2 paruošiamoji pamoka
Remdamiesi bendro noro sudužimo supratimu ir nuoseklaus jo ištaisymo metodika, mes organizuojame mūsų darbą grupėje, kongresuose, dešimtukuose ir t. t. Viskas grindžiama medžiagos studijomis: kaip ji subyra po sudužimo ir kokiu būdu po to susijungia, veikiant Šviesai.
Gaudami kabalistų palinkėjimus ir patarimus, užrašytus mums artima psichologine forma, mokomės, kaip elgtis, kaip vienytis grupėje, palaikyti draugus, siekti būsenos, kurioje įsipareigosime vienas kitam palaikyti mūsų sąjungą.
Šios sąjungos vykdymas, darnus ketinimas būti joje, vadinamas laidavimu, kai kiekvienas iš mūsų yra pasiruošęs laiduoti už draugą.
Būtent šis darbas mums parodo, kad negalime ištaisyti savęs. Priešais mus milžiniškas pasaulis, bet pasirodo, kad jis tik atrodo mums milžiniškas, nes yra padrikas, išplėstas mūsų egoizmo. Kai tik pradedame jį rinkti – matome, kad tai viena vientisa masė, viena vieninga jėga.
Tada imame suprasti, kad pasaulis ne toks, kokį įsivaizdavome. Tai, ką matome aplink save, iš tikro yra mūsų vidinių savybių atspindys. Nors mums tai atrodo visiškai nerealu ir netgi fantastiška, bet visi žmonės, pastatai, Visata – viskas, kas yra pasaulyje, yra mano vidinių savybių – negyvųjų, augalinių, gyvūniškųjų ir žmogiškųjų – atspindys.
Keturi mano vidinių savybių lygmenys (negyvasis, augalinis, gyvūninis ir žmogiškasis) – tai keturi skirtingi avijuto (noro storio) lygmenys. Pirmasis, antrasis, trečiasis ir ketvirtasis norai manyje veikia taip, kad aš juos įsivaizduoju kaip atitinkamus vaizdus.
Tačiau, kai žmogus dirba ne tik su skiriančia, bet ir su vienijančia jėga, iš karto ima suprasti, kad iš tikrųjų yra taip. Kad iš tikrųjų mūsų pasaulis – tai iliuzinė Visata (dabar jau taip linkę manyti daug fizikų), kad tai daugybė visatų, patalpintų viena į kitą, ir visas pasaulis yra tik tam tikra holograma, matrica. Tai, ką kabala rašė prieš 3-4 tūkstančius metų, tai, ką Adam Rišon matė dar prieš 5 700 metų, šiandien apie tai, pagaliau, kalba fizikai.
Todėl mums reikia greičiau pasiekti mūsų pirmąją dvasinę pakopą, tada neturėsime problemų, imsime suprasti, kaip viskas sudaryta. Svarbiausia – pati pirmoji pakopa, kuri, iš tiesų, yra pati sudėtingiausia, o po jos mumyse jau susiformuos įgūdžiai, atsiras supratimas to, kas vyksta.
Tačiau dabar iš visiškos nežinios turime patekti į kitą pasaulį. Todėl kabalistai suveda viską į paprastus veiksmus. Jie nekalba apie aukštas materijas, nes apie tai dar nėra kam kalbėti. Jie nekalba apie kokius nors protingus veiksmus vidiniuose ketinimuose, tvarkantis savyje, nes mes šito dar nejaučiame.
Nė vienas iš mūsų nejaučia, kad jame yra visi pasauliai, kad žmogus tarytum Begalybės pasaulis. Suvokdamas Begalybės pasaulį, žmogus suvokia jį visą. Galiausiai išeina daugialypė pasaulių sistema, kai visi mes ir kiekvienas iš mūsų, būdamas visa sistema, įeiname vienas į kitą.
Kabalistai nekalba apie tai, nes žmogus painiojasi, tai nieko neduoda. Jie paprasčiausiai pataria mums, ką daryti, ir iš jų patarimų kyla visi elgesio grupėje dėsniai bei taisyklės, kurias studijuojame, kad galėtume surinkti, sutelkti grupę. Tai svarbiausia.

Iš 2014 m. rugsėjo 18 d.2-osios paruošiamosios pamokos Sankt Peterburge

Daugiau šia tema skaitykite:

Atlaisvinti savyje vietą Šviesai

Ilgas kelias iki pirmosios dvasinės pakopos

Aukštesniojo pasaulio formulė

Kongresas Sankt Peterburge. Paruošiamoji pamoka Nr. 2
Klausimas. Ilgus metus užsiimame kabala, suprantame savo kelią, siekiame davimo savybės, bet paskutinę akimirką pradedame baimintis, kaip suderinti gavimą ir davimą, t. y. kyla davimo savybės baimė. Suprantu, kad tai reikia padaryti ne dėl savęs, o dėl Kūrėjo. Kaip neišsigąsti?
Atsakymas. Kas gi jums duoda šiuos pojūčius? Kas valdo jūsų jausmus, protą? Kas slypi jumyse ir sukelia jums tokius suvokimus? – Kūrėjas. Tai ir kalbėkitės su Juo tada, kai Jis suka jumyse rankenėlę, derindamas jūsų jausminį ir protinį aparatą tam tikram jautrumui.
Kam Jis tai daro? Susijunkite su Jo darbu, pradėkite tyrinėti, ką Jis tokiu būdu jumyse sukelia ir kodėl. Palaipsniui pajausite esantys Jo partneriai.
Juk Jis visa tai sukelia ne jumyse, o jūsų vadinamajame nore, kurį sukūrė, o dabar dirba su tuo, sukeldamas jame tam tikrą trikdį. Pagal tuos trikdžius turite rasti teisingą atsakymą, ką jūs norėtumėte, kad Jis padarytų. Arba jūs sutinkate su tuo, kad Kūrėjas darytų viską, ko trokšta, bet išmokytų jus teisingo požiūrio į Jį. Pradėkite ieškoti teisingo dialogo su Kūrėju!
Tačiau jeigu tai darysite, neperleidę per grupę, tai čia bus ne Kūrėjas, o tik jūsų psichologinės, jausminės ir proto išvados. Kūrėjas yra dešimtuke. Čia slypi visų psichologų ir kitokių tyrinėtojų, nesugebančių suprasti, kur gi Jis slepiasi, problema.
Klausimas. Sakėte, kad davimo pojūčio siekis pasireiškia akimirkai, o po to nusprūstame, vėl pajaučiame akimirkai ir vėl nusprūstame. Ar tam, kad pajaustume mūsų sąjungą, turime visi tą pačią sekundę šito panorėti?
Atsakymas. Trumpalaikis bendras noras mums nepadės. Turime sukaupti savyje tam tikrą potencialą per tam tikrą laiką, bet mūsų įtampa turi būti teisinga. Tai vadinasi „pasaulis, metai, siela“ (olam, šana, nefeš). Kitaip tariant, nesvarbu, kokius pokyčius praeiname, jeigu tai teisingai nukreipiame į tikslą, susijungiame kartu, atrandame tarpusavyje aukščiausią tašką ir susijungiame su juo, tada mumyse palaipsniui susikaupia būtina įtampa, ir Kūrėjas atsiskleidžia.

Iš 2014 m. rugsėjo 18 d. antrosios paruošiamosios kongreso Sankt Peterburge pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Nešaukite „Ne!“ ant slenksčio…

Įsiklausyk į Jo balsą

Meilės įstatymas