Kongresas Los Andžele, 4-oji pamoka
Kabalos knygų skaitymo metu mes galime pritraukti aukštesnę Šviesą, grąžinančią prie šaltinio. Todėl svarbu kiekvieną pamokos sekundę saugoti teisingą ketinimą atsimenant, ką noriu gauti iš kiekvieno perskaityto žodžio.
Gali būti, kad iš viso nesuprantu nei šių žodžių, nei pačios temos. Atėjau į pamoką ir išgirdau, kad reikia atsiversti kažkokią knygą. Atsiverčiu ją, skaitau ir nieko nesuprantu, juk ten parašyti man visiškai nauji dalykai. Tačiau tai nesvarbu, aš galvoju tik apie savo ketinimą: apie tai, ko noriu pasiekti sėdėdamas ir mokydamasis.
„Mokyme apie dešimt sfirot“, 155 paragrafe, Baal Sulamas rašo, kad kabalistai skirdavo savo knygas netgi žmonėms, kurie kol kas nėra pasiekę dvasinių pakopų ir nesupranta, apie ką jose rašoma. Tačiau būtent dėl to, kad skaito nesuprantamus tekstus, ir ne tam, kad suprastų, o tam, kad iš jų gautų Šviesos, jie tobulėja.
Pasakyta: „Ne gudragalvis mokosi“. Pamokos metu svarbu apsispręsti, kad ne žinių siekiu. „Sužinoti“ – reiškia susivienyti, pakilti į tam tikrą pakopą, o „Mokyme apie dešimt sfirot“ kalbama apie tokias aukščiausias pakopas, kurias aš dar negreit pažinsiu.
Bet aš reikalauju prie šaltinio grąžinančios Šviesos, Aukštesniosios jėgos, kuri paveiktų mane ir ištaisytų, pakylėtų, išvalytų. Aš prašau, kad ji atskirtų manyje norus, kuriuos galima ištaisyti, nuo tų, kurių negalima, kad man būtų aišku, su kuriais dirbti.
Juk yra tokių minčių ir norų, kuriuos man verta atskirti ir neliesti. Kitus, atvirkščiai, reikia žadinti ir atskleisti, panaudojant juos ryšio su grupe ir Kūrėju mezgimui.
Man taip pat reikia sužinoti, kuo galiu padėti grupei: ne savo norams, o draugų norams. Todėl kreipiuosi į Kūrėją ir prašau jėgos būtent šiems norams, kad praleisčiau į grupę Šviesą, grąžinančią prie šaltinio .

Iš 2014 m. lapkričio 1 d. 4-os kongreso Los Andžele pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Kabalistų kalba: su ja sunku, be jos neįmanoma

Pokalbis su kurčiu…

Iš kurių knygų gauname daugiau Šviesos?

Klausimas. Kodėl manoma, kad nusikaltimas prieš žmogų yra dar blogiau nei nusikaltimas prieš Kūrėją? Vadinasi,  žmogus negali užmegzti ryšio su Kūrėju, jei nesutaria su jį supančiais žmonėmis?
Atsakymas. Negali kreiptis į Kūrėją, jei šiame pasaulyje yra žmonių, kuriems tu pakenkei. Kūrėjui galima duoti tik per žmones pagal dėsnį: „Nuo meilės kūriniams prieinama prie meilės Kūrėjui“.
Juk Kūrėjas yra paslėptas ir atskleisti Jį galima tik duodant žmonėms. Todėl  kabalos mokslas vadinamas slaptuoju mokslu. Jis mus moko, kaip iš tikrųjų duoti žmonėms, kad per juos atskleistume Kūrėją. Jei mes to nežinome, tai niekada negalėsime savo davimu suteikti naudos žmonėms, o tai reiškia – negalėsime duoti ir Kūrėjui. Vadinasi,  nugyvensime savo gyvenimą taip ir nepasiekę jokių teisingų rezultatų.
Klausimas. Sakykime, įžeidžiau draugą ir noriu su juo susitaikyti. Ar pakanka tik atsiprašyti, kaip tai priimta prieš Teismo dieną (Jom Kipur)?
Atsakymas. Žinoma, nepakanka, jei tu prašai draugo atleidimo tik dėl to, kad panaikintum kaltę prieš Kūrėją Teismo dieną. Esi pasiruošęs dovanoti draugui bet kokias dovanas, kad tik įgytum jo atleidimą ir pasiteisintum prieš Kūrėją.
Na tegul būna bent taip, juk iš „lo lišma“ ateinama į „lišma“. O iš tikrųjų susitaikyti su draugu – tai reiškia jį pamilti. Kitaip tariant, sumažinti savo norus ir būti pasiruošusiam iš tikrųjų padaryti viską dėl jo. Tai ketinimo širdyje ištaisymas, kai nelieka jokios naudos  sau – nesvarbu, kas su manimi nutiks.
Tokio  išsitaisymo, kuris vadinamas tikruoju davimu, reikalaujama iš mūsų, ir išmokyti jo gali tik kabalos mokslas.
Taigi, galima sakyti, kad Teismo dienos esmė – tai rezultatų apibendrinimas, išsiaiškinant, kiek galiu save anuliuoti, kad po šios dienos pradėčiau siekti davimo ir meilės artimui. O per meilę žmonėms pasieksiu meilę Kūrėjui. Teismo diena – tai savęs teisimo diena.

Iš 2014 m. rugsėjo 30 d. 438-jo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Klausimas. Kodėl kabala vadinama slaptuoju mokslu? Koks slaptasis kabalisto darbas?
Atsakymas. Praktinis kabalisto darbas slypi tame, kad jis tarsi liftu gali kilti ir leistis savo egoizmo ar altruizmo pakopomis.
Jis gali leistis nuo nulinio, cokolinio, aukšto žemyn – į egoizmą, o paskui pakilti atgal į nulinį ir palaipsniui kilti į viršų 125 pakopomis.
Tuo tarpu jame taip pat vyksta įvairiausi vidiniai pokyčiai. Kabalistas turi galimybę pakilti iš vaiko lygmens į jaunuolio lygmenį, į suaugusiojo ar senolio, o paskui palaipsniui nusileisti atgal į kiekvieną iš šių lygių iki pat žemiausio.
Kildami arba leisdamiesi kabalistiniais laipteliais, galime pakeisti savyje įvairiausius parametrus, savybes, išrinkti ir sujungti jas savyje. Tuo mes tarsi programuojame, suderiname save ir kiekvieną kartą matome pasaulį tuo pjūviu ir stiliumi, į kurį specialiai save nukreipėme. Tai ir yra slaptosios kabalisto praktikos.
Būdami šio pasaulio rėmuose, mes galime keliauti laike, erdvėje, pasauliuose laiko ašimi, galime atsidurti dinozaurų epochoje ir stebėti visas šias būsenas tarpusavyje.
Didis kabalistas Baal Sulamas savo darbuose aprašė Žemės sukūrimo istoriją ir visus jos formavimosi laikotarpius. Bet jis tai galėjo padaryti ne todėl, kad tyrinėjo geologiją, o todėl, kad matė visas šias būsenas.
Jam nebuvo sudėtinga įsigilinti į jas, tarsi pro žiūronus, mikroskopą ar teleskopą, ir su savo asmeniniais vidiniais instrumentais teisingai suderinti save, kad pamatytų ir suvoktų bet kurį laikotarpį.
Čia ir slypi slaptosiomis vadinamos kabalistinės praktikos. Iš tikrųjų, jos nėra slaptos, bet kabalistas negali jų perteikti kitiems. Jis gali tik pats tuo naudotis, kadangi jos yra jo vidinės savybės. Išmokti praplėsti savo vidinio matymo diapazoną gali kiekvienas, jei sistemingai, rimtai studijuos kabalą ir pats taps kabalistu.
Tada, tinkamai nukreipęs save, jis galės išeiti iš savęs ir keliauti aukščiau mūsų pasaulio – visose visatos sistemose. Juk mūsų pasaulis – pats mažiausias, menkiausias ir pilkiausias, pasak kabalos, egzistuojantis tik mūsų neištaisytame suvokime, tik mūsų vaizduotėje.

Iš 2014 m. spalio 22 d. TV programos „Trumposios istorijos“ 2 d.

Daugiau šia tema skaitykite:

Žmogus, kuris nepasiduoda

Pažvelgti į save iš Kūrėjo lygmens

Visi pažinimo keliai veda į kabalą

Kongresas Sankt Peterburge. 2-oji įžanginė pamoka
Kabalos mokslas veikia grynai fizinių dėsnių srityje. Nėra jame jokių įmantrybių, mistikų ar religijų. Mes tyrinėjame patį pagrindinį kūrinijos dėsnį – Aukštesniosios jėgos, aukščiausios energijos pasireiškimą. Aukščiausios, nes ji pagal savo kategoriją pati aukščiausia, apimanti visas kitas jėgas.
Kaip bet kurie kiti mokslai siekia atskleisti gamtos savybes, taip ir kabala siekia atskleisti, tiktai pagrindinę gamtos savybę – šią universalią jėgą.
Mes tiriame, kokiu būdu ji pasireiškė mūsų pasaulyje, kaip kabalistai sugebėjo ją atskleisti suprasdami,  kad pasaulis susiskaldęs ir turi būti sujungtas pasiekiant visišką harmoniją. Siekdami pasaulio harmonijos jie ėmė suvokti, kad mūsų pasauliui trūksta vienijančios jėgos.
Pirmasis žmogus, atskleidęs šią jėgą prieš 5774 metus, buvo Adomas, kuris suvokė, kad pasaulis egzistuoja dėl vienos vienintelės jėgos, kuri jungia visus kūrinijos elementus.
Kitas didis kabalistas buvo Abraomas. Jis atskleidė ne tik Aukštesniąją jėgą ir jos reiškimąsi, kaip tai padarė Adomas ir paskui jį ėjusių dvidešimties kartų mokiniai, bet ir judėjimą, Gamtos vystymąsi. Abraomas suprato evoliucijos priežastį, vedančią į tai, kad žmogus privalo atskleisti Aukštesniąją jėgą, jos pasireiškimą savyje, tapti panašus į ją, kitaip tariant, pakilti į aukštesnįjį suvokimo ir vystymosi lygmenį.
Visi negyvosios, augalinės, gyvūninės gamtos lygmenys ir, svarbiausia, žmogus, egzistuojantis trijų pirmųjų jos formų viduje, nukreipti į tai, kad atvestų žmoniją prie būtinybės panorėti susivienyti, veikiant dvejoms priešingoms jėgoms.
Viena jų – egoistinė, neigiama jėga tolina žmones vieną nuo kito. Antra – altruistinė, teigiama jėga gali jiems padėti ir visus suvienyti.
Kai abi jėgos keičiantis lygmenims vis labiau pasireiškia , žmogus pradeda dirbti. Jis sujungia jas savyje, varijuoja jomis, suvokia jų abipusiškumą. Egzistuodamas tarp šių jėgų, žmogus valdo jas kaip dvejas vadeles, formuodamas save ir kildamas vis aukščiau, kol visiškai realizuoja šias abi jėgas savyje.
Čia glūdi žmogaus vystymosi uždavinys, jo evoliucija. Būtent tai atskleidė Abraomas ir todėl jo metodika – evoliucinė. Jos atsiskleidimą sąlygojo krizė, kurią žmonija patyrė Senovės Babilone.
Vėlesnės kabalistų kartos vis labiau išryškindavo dvasinius uždavinius. Visų pirma buvo atskleistas vieno žmonijos noro sudužimas į didžiulį kiekį asmeninių norų, kuriuos  kiekvienas mūsų turime, ir parodyta, kaip juos jungti tarpusavyje.
Dabar mes to dar nejaučiame, nematome kiekvieno žmogaus vidinio noro, kokiu būdu galima jį panaudoti, kokioje kombinacijoje, kaip pamatyti tą matricą, kurioje susijungiame papildydami vienas kitą. Kiekvienas iš mūsų labai daugialypis ir kiekviena mūsų daugialypio charakterio, savybių, skonių briauna turi atrasti tikslią vietą tarp kitų.
Gaunasi n-matė sistema, kur kiekvienas papildo absoliučiai visus ir niekas negali būti šios sistemos išorėje. Ir tik tada, kai absoliučiai visos atskiros egoistinės dalelės pradeda judėti viena kitos link ir jungtis, jos pradeda ieškoti savęs šioje sistemoje.
Judėdamos viena kitos link jos su vargu atranda save, pasinaudodamos bendra Aukštesniąja jėga. Būtent dėl to mes į ją ir kreipiamės – kad ji aukščiau mūsų atliktų šiuos judesius. Mes norime suartėti, bet nežinome kaip. Veikiant Aukštesniajai jėgai imame tai suvokti ir suprasti. O iš mūsų reikalaujama tik noro, kurį galime sugeneruoti kartu, vienas su kitu, rodydami pavyzdį, kiek mes norime šio suartėjimo ir vienybės.
Išskyrus norą siekti vienybės, mums nieko daugiau nereikia. Kitą darbo pusę atlieka Aukštesnioji jėga, todėl ji vadinama „pusė monetos“: pusę turiu įnešti aš, pusę – ji. Iš manęs reikalaujama tik siekio ir noro, ir kad jie būtų kažkiek teisingi. O teisingi jie bus, jei aš laikysiuos komutacijos dėsnių grupėje. Tada sužadinsime vienybės jėgą ir ji užbaigs darbą, suklijuos ir pasireikš mumyse.

Iš 2014 m. rugsėjo 18 d. įžanginės 2-sios Sankt Peterburgo kongreso pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Kabalos mokslo esmė

Ieškotojų karta

Ką žmogui duoda kabala?

Los Andželo kongresas, 3-ioji pamoka
Jei nori tyrinėti Aukštesniąją jėgą, – teigia kabalos mokslas, – turi susikurti tinkamą instrumentą. Mokslininkai taip pat sukuria matavimo prietaisus: mikroskopus, teleskopus, dalelių greitintuvus ir kt. Bet tai tinka tik fizinei materijai. Kaipgi mums tyrinėti Jėgą, veikiančią mumyse, mūsų prigimtyje?
Tam kabalistai rekomenduoja sukurti struktūrą iš dešimties žmonių (minjan), kurie stengiasi tobulai susivienyti. Savo aplinkoje pagal galimybes jie generuoja Šviesos savybę, stengdamiesi sudaryti vieną visumą, pakylančią virš jų egoizmo.
Tokioje struktūroje jau glūdi dvi jėgos: mūsų įgimta egoistinė jėga ir bendroji davimo jėga, t. y. Kūrėjas. Išskaičiavimas čia paprastas: kiek įveiksime priešiškumo jėgą vienijimosi jėga, tiek atitiksime Aukštesniąją Šviesą, būsime panašūs į ją.
Jeigu davimo savybė nors vienu procentu bus didesnė, tokiu dydžiu būsime panašūs į Šviesą ir jausime ją. Jausime tą procentą, kuriuo noras duoti viršys norą gauti.
Jei stengiamės, sutelkiame jėgas, nors nepajėgiame įveikti savo egoistinių norų, bet pradedame pastebėti, kur trūksta, kokie dar esame silpni, kodėl mums nepavyksta. Tada mumyse gimsta riksmas, prašymas, malda, kad Šviesa padėtų. Tegu suteikia mums jėgų – ir mes susivienysime. Juk aišku, kad mes neturime vienijimosi jėgos. Ji ateina tik iš Šviesos.
Taip ir judame pirmyn: Šviesa veikia mus taip, kaip Jos prašome, nugalime savo norą gauti, įgyjame didesnį norą duoti, dar stipriau tarpusavyje vienijamės – dar ir dar kartą… Apie tai sakoma: „Grašis prie grašio, štai ir visas auksinas“.
O po to ateina laikas, kai iš tikrųjų galime susivienyti. Ir tada kiekvienas jaučia, kaip išnyksta bendrame tarpusavio ryšyje. Daugiau nebėra „manęs“ ir „draugų“ – visi susilieja į vieną visumą. Ir šiuo momentu, šioje „kartu“ būsenoje, pajuntame prisipildymą, Aukštesniąją Šviesą, Kūrėją, esantį mumyse.
Tada galime Jį tyrinėti. Kitaip tariant, sukūrėme ir įjungėme prietaisą, vadinamą „grupe“, „dešimtuku“, „minjan” – dabar galime judėti pirmyn, įvairiais būdais vienydamiesi ir taip vis labiau formuodami save. O Kūrėjas priklausomai nuo mūsų ryšio kaskart vis labiau atsiskleis.
Suprantama, kad dėl Šviesos poveikio mumyse prabus vis gilesni egoizmo sluoksniai. Patirsime pasipriešinimą, kritimus, įvairias kliūtis – tai leis mums su vis didesne jėga kreiptis į Aukštesniąją Šviesą, kad ji ateitų ir suteiktų jėgų pamatyti mūsų ydas ir būdus joms ištaisyti.
Toks kelias – 125 pakopos, kuriomis kildami galiausiai pasiekiame savybių panašumo su Kūrėju lygmenį. Šiame kelyje atrandame, kokia svarbi mums jaudulio savybė. Juk tik neišsenkantis nerimas – „ar sugebėsiu duoti?“ – stumia mus pirmyn.

Iš 3-iosios Los Andželo kongreso pamokos, 2014 m. spalio 31 d.

Klausimas. Viena vertus, yra pasakyta, kad aš džiaugiuosi nusidėjėliais, kurie atsiskleidžia manyje, ir tai – geras ženklas. Kita vertus, jei susilaukiame problemų – tai išduoda mūsų darbo trūkumus.
Kaip suderinti šį dualumą? Problemos, kurias gauname, yra ir gero, ir blogo darbo rezultatas? Ar mūsų darbas turėtų būti vertinamas kažkaip kitaip?
Atsakymas. Į šį klausimą negalima atsakyti vienareikšmiškai.
Dalykas tas, kad mes esame didelėje sistemoje ir tikrai negalime pasakyti, kad teisingai elgiantis viskas susitvarkys  ir nieko man nenutiks. Priešingai, kai elgiamės teisingai, tai pasiruošiame bet kokiam pasistūmėjimui.
Mūsų judėjimas pirmyn vyksta trimis linijomis: kairiąja, dešiniąja ir viduriniąja. Vidurinioji linija neegzistuoja, mes ją pasirenkame iš optimalausio kairiosios ir dešiniosios linijų derinio. Todėl, ką begautume, turime tai vertinti kaip teisingą veiksmą iš aukščiau.
Juk sistema visada reaguoja pačiu optimaliausiu būdu, nukreipdama save būsimos būsenos link. Bet sistema atsižvelgia tik į bendrą būseną, o ne į kažkieno asmeninę: tavo ar mano.
Todėl negalima sakyti, kad jei tu viename žingsnyje pasielgei teisingai, tai kitas tavo žingsnis bus rožėmis klotas. Kodėl staiga tave užklumpa problemos? O kam jas dar siųsti, jei ne tau, juk tu teisingai esi paruoštas. Jei tu toks sveikas, teisingas, tau užkraunama dar 10 tonų. Sakykim, šalia tavęs – silpnas egoistas. Kiek jis, vargšas, pakeltų?
Todėl bet kokiomis aplinkybėmis mums reikia turėti ketinimą ne dėl savęs – dėl Kūrėjo, nekreipiant dėmesio į tai, kas mums suteikiama, – turime dėkoti už gėrį ir blogį vienodai. Tai ir yra mūsų užduotis.
Nereikia manyti, kad jei mums kilo sunki problema, tai mes būtinai elgėmės neteisingai. Galbūt priešingai, – dėl to, kad pasielgei teisingai, kad esi rimtas ir atsakingas, ant tavęs užgriuvo kalnas, nes būtent tu gali tempti jį pirmyn.
Todėl nereikia vienpusiškai į tai reaguoti, neva gaunu užmokestį už tai, ką padarau neteisingai. Tai matyti visuose pavyzdžiuose, aprašytuose Toroje. Juk mes nuolatos veikiame, judėdami išsitaisymo link. Geriausia klausyti, ką pataria kabalistai: užsimerkti ir eiti pirmyn, viską laiminant. Tai, kas vyksta su tavimi kiekvieną akimirką, bendros sistemos suteikta tau, kad pačiu geriausiu būdu judėtum pirmyn. O tu pabandyk pasiekti rezonansą su šia sistema.

Iš 2014 m. spalio 8 d. pamokos rusų kalba pagal straipsnį iš knygos „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Automatizmas ar sąmoningumas?

Dviejų jėgų pusiausvyros centre

Panašus į Šviesą

Klausimas. Suprantame, kad mūsų vystymosi procesas tampa vis efektyvesnis, tačiau kartu ir griežtesnis (gerąja to žodžio prasme). Kaip prie to pridėti džiaugsmą ir dėkingumą, kad tai būtų ne tik žodžiuose? Iš kur gauti įkvėpimo, nežiūrint į tai, kad įvykiai nebūtinai malonūs?
Atsakymas. Džiaugsmas gimsta iš supratimo, kad visa ateina iš Kūrėjo, viskas – dėl mūsų tolimesnio vystymosi, kad kartu su grupe suformuotume vieną bendrą kūną, vadinamą siela. Juk, bet kuriuo atveju žmonija juda pirmyn – tik nesąmoningai, o mes judame pirmyn sąmoningai. Čia slypi didžiulis skirtumas.
Įsivaizduokite kūną, kuris veikia automatiškai, nes kiekvieną akimirką jį perkelia į naujas sąlygas, ir protą, kuris veikia ne automatiškai, o sąmoningai, reaguodamas, analizuodamas ir spręsdamas, kaip veikti.
Pažvelkite į žmones aplink save, kaip jie kovoja už savo egzistavimą, nesąmoningai vykdydami kūrimo programą. Be to, vykdo ją lėčiausiu lygiu. Jų darbo taktai nedideli, riboti, labai ilgai trunka, kol juose kažkas įvyksta. Tačiau mūsų laikais šis dažnis didėja.
O mums suteikta visiškai kita – sąmoningo dalyvavimo keičiant save – sistema. Svarbiausia, įsijungti į tai, juk mes įveikiame visokias problemas, o jas įveikti mums žymiai sunkiau nei paprastiems žmonėms, nes problemos matomos mums kaip beprasmės, nereikalingos kliūtys, atrodo, kad geriausiai būtų užsiimti kažkuo kitu.
Paprastas žmogus žino, kad toks yra gyvenimas ir nieko negali padaryti. O mums tai nėra gyvenimas, kaip ir visa, kas yra šiame pasaulyje. Bet, kita vertus, mums suteikta galimybė žvelgti į tai iš aukštesnio lygmens, suprantant, kad mūsų pasaulis suteiktas dėl to, kad įjungtume savo ketinimą: atlieku šiuos veiksmus, įveikiu kliūtis, bet su ketinimu taip įeiti į aukštesniąją būseną, aukštesniąją sistemą.
Daugelį metų kabalistai sunkiai vargo, užsidirbdami duonos kąsnį. Baal Sulamas dirbo statybose. Bnei Brake iki šiol išliko pastatas, kurio statyme jis dalyvavo. Rabašas tiesė kelius, paskui siuvo batus, pakeitė daug profesijų, kol gyvenimo pabaigoje pradėjo dirbti įstaigos tarnautoju.
Kabalistų gyvenimas buvo labai sunkus, bet jie nuo to nebėgo. Svarbiausia, kad jie ir toliau galėjo sąmoningai dirbti Kūrėjui, judėti link Jo, tarp kitko, padedant ir šioms baisioms būsenoms.

Iš 2014 m. spalio 8 d. pamokos rusų kalba pagal straipsnį iš knygos „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Gamta – tai vienybė

Dviejų jėgų pusiausvyros centre

Švitras egoizmui – balzamas širdžiai

Sankt Peterburgo kongresas. Įvadinė 1-oji pamoka
Klausimas. Aš turiu draugų, kurių įtaką juntu – aš su jais susijęs. O jeigu noriu į save įtraukti visus, man reikalinga pagalba. Neaišku, iš kur ji ateina, ko prašyti.
Atsakymas. Mūsų susivienijime, kuris iš tiesų egzistuoja, tik mes jo nejaučiame, yra mus jungianti ir kartu laikanti jėga. Tai ir vadinama „Šviesa, grąžinanti į šaltinį“. Šią vienijančią jėgą mes norime pajusti tarp mūsų.
Klausimas. Kaip užsikabinti būtent už šio taško ir nepabėgti?
Atsakymas. Tu bėgsi nuo visko, kad ir kas būtų, išskyrus tai, ko geidžia šią akimirką tavo kūnas. O jis nori pavalgyti, pamiegoti, pailsėti, papramogauti.
Vadinasi, bet kokiu atveju tu visada veiksi prieš savo kūną. Tam yra aplinka, kuri verčia tave siekti dvasingumo. Niekur nedingsi! Ir jeigu tu supranti savo tikslą, jis tampa geidžiamas.

Iš 2014 m. rugsėjo 18 d. Sankt Peterburgo kongreso įvadinės 1-osios  pamokos

Klausimas. Kai mes pasieksime naują tarpusavio ryšių lygmenį, ar prireiks didesnio būrio draugų, kurie aktyviai dalyvautų šioje sistemoje?
Atsakymas. Ne. Didžiausią reikšmę turi mūsų darbo kokybės didėjimas: maksimalus įsijungimas, susivienijimas, vienas kito supratimas, kiekvieno rūpinimasis tuo, kaip jis susijęs su kitais.
Aš turiu jausti visų vidines vibracijas, jų sėkmę, normalią žemišką gerovę. Turiu dėl jų jaudintis, t. y. maksimaliai jais rūpintis visuose lygmenyse ir jausti kaip vieną visumą. Svarbiausia, turiu tarp jų save anuliuoti. Jeigu mane tai jaudina, vadinasi, manyje jau vyksta teigiamos permainos.

Iš 2014 m. spalio 8 d. pamokos rusų kalba pagal knygos „Šamati“ straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Grupė – ypatinga substancija

Vadovas po knygą „Zohar“. Grupė – priemonė dvasiškai vystytis

Švitras egoizmui – balzamas širdžiai

Kongresas Sankt Peterburge. 2-oji pamoka
Klausimas. Jei esame pasiruošę atskleisti Kūrėją, tai kodėl Jo neatskleidžiame?
Atsakymas. Jeigu jūs pasirengę, tai atskleiskite – kur gi problema? Tam nereikia jokių veiksmų, išskyrus bendras pasaulinės grupės pastangas.
Tarkim, tavo namuose teka vanduo iš čiaupo. Pastatyk po juo puodelį ar dubenį ir kiek nori pripilk – atskleisk. O jeigu tavo puodelis sudužęs ar dubuo skylėtas, tai ką gali padaryti? Juk nepasistengei suklijuoti kažkada sudužusio indo. Kur gi dabar pilsi vandenį? Kame atskleisi Šviesą?
Tu esi Šviesos vandenyne, bet to nejauti, nes neturi jokio matuoklio patalpinti, apžiūrėti, išmatuoti ir pajausti šią Šviesą.
Klausimas. Tarkim, aš nepasirengęs atskleidimui, bet visi likusieji dešimtuke – pasirengę. Kaip man dirbti?
Atsakymas. Prašykite būti sujungtas su likusiais devyniais rato dalyviais taip, tarsi jūs pasiekėte minimalų dvasinį lygmenį. Ir nesvarbu, kad dar nesate pasiruošę, prašote tol, kol jūsų prašymas taps tikras, ir iš karto pajausite, kad viskas pildosi.
Klausimas. Tai ko mes laukiame? Kodėl netęsiame aptarimų rate, kad pasiektume šį lygmenį?
Atsakymas. Mes negalime užsiimti tuo pačiu ilgą laiką, nes dingsta pojūčio aštrumas, pavargstame, žmonės turi pakeisti aplinką. Mums tyčia duodamos tokios būsenos, kad persikrautume kaip kompiuteris.

Iš 2014 m. rugsėjo 19 d. kongreso Sankt Peterburge 2-osios pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Begalinis šaltinis – prieš tave

Šviesa iš grupės centro

Dvasinės linijos pradžios taškas