Klausimas. Yra žinomas išminčių patarimas dėl kančios ir požiūrio į ją: „žmogus turi dėkoti už blogį, kaip už gėrį“. Bet vienodas požiūris į blogį ir į gėrį atrodo kaip mazochizmas…
Atsakymas. Visų pirma, svarbu suprasti, kad viskas, kas nutinka, turi tikslą kažko išmokyti. Aš augau šeimoje, kuri išgyveno Holokaustą.
Mačiau, kad vaikai ir suaugusieji gyvena su šia trauma, nuolatos apie ją kalbėdami – namuose, visuomenėje, mieste – ir nežino, ką daryti. Jie gyvena, kaip ir anksčiau, pasiduodami visuomenės ir prigimtiniams impulsams – tinkamai neanalizuodami.
Klausimas. Tai ir vadinama dėkojimu? Tas supratimas, kad įvykiai vyksta ne atsitiktinai, o dėl to, kad mane kažko išmokytų?
Atsakymas. O dėl ko gi daugiau? Sakykime, iki Holokausto ar kažkokio kito smūgio buvo tam tikras laikotarpis. Per tą laikotarpį kažko neatlikau, todėl gavau smūgį. Šis smūgis turi išmokyti mane pakeisti savo elgesį, kad neįvyktų kitas. Ką turiu pakeisti?
Negirdėjau, kad po Holokausto būtų sukurta komisija – bent jau tarp žydų, – kuri ištirtų, kodėl taip atsitiko mums, ko siekiant. Ne, mes galvojome tik apie tai, kaip geriau įsikurti įvairiose kitose vietose.
Jei jau pasiekėme tokį lygį, kad mums yra aiškus kūrinio tikslas, jei suprantame, kad esame globaliame, tarpusavyje susijusiame pasaulyje ir kaip vėžinė ląstelė toliau naikiname jį savo tarpusavio santykiais, eidami į mirtį, tai ar nesukelsime sau naujo smūgio?
Klausimas. Bet kaip tai susiję su asmeninėmis žmogaus kančiomis?
Atsakymas. Žmogus turi susimąstyti: kodėl taip vyksta? Kitu atveju jis nėra žmogus, o gyvūnas, bėgantis nuo pavojų. Mes negalime šitaip pabėgti nuo gyvenimo.
Aš turiu ištirti, iš kur ir kokiu tikslu ateina blogis, suprasti, kad ši jėga kreipia mane į gėrį. Aš turiu pasiekti pusiausvyros, davimo, meilės savybės, visų susijungimo. Aš turiu papildyti prigimtį, ištaisyti savo blogąjį pradą, padaryti iš jo gėrį. Juk visa gamta, išskyrus žmones, – tai meilės ir ryšių jėga.
Įsivaizduokite: visa Visata, visa gamta – tai gėrio jėga. Ir tik žmonijoje, nedideliame plote, įsitaisęs blogis, kad mes jį užpildytume gėrio jėga. Kai turėsime ir gėrį, ir blogį, tada galėsime dėkoti už blogį, kaip už gėrį. O kol šito neišmoksime ir patys neužpildysime, gamta ir toliau siųs mums kančias – tiesiog Jobo kančias.

Iš 2013 m. gegužės 28 d. 188-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Neribotas egoizmo limitas

Gamta neišmokys blogo

Kaip vertinti Holokaustą?

Klausimas. Kaip žmogui pavyksta suvokti, kad jis priklauso nuo aplinkos? Ar galima tai suvokti be išorinių smūgių?
Atsakymas. Smūgiai „ištiesina“ mūsų norą mėgautis, suteikia jam formą, tarsi išminko tešlą. Žmogus negali pats pasiekti tokio rezultato, nes apsauginė egoizmo jėga neleis jam kentėti.
Jis nesutinka nusileisti ir nors kiek nusižeminti. Jis visokiais būdais  išsisukinės, kad tik nepakeistų savo formos, tokios naudingos egoizmui.
Sakoma, kad nėra laimingesnės akimirkos žmogaus gyvenime už tą, kai jis visiškai nusivilia savo jėgomis ir jam telieka malda. Tačiau malda turi pereiti per visuomenę, nes kito kelio nėra. Kūrėjas yra aplinkoje, grupėje, tautoje. Todėl kreipdamasis į Kūrėją privalai veikti per bendrą indą.
Privalai įsijungti į tą indą, kuriame yra Kūrėjas. Nėra šviesos be indo. Todėl, jeigu nori kreiptis į Kūrėją, reikia kreiptis į tą indą, kuriame Jis yra.
Jeigu tau reikalinga elektra, kur tu ją gali gauti? Juk negaudai žaibo danguje, o prisijungi prie akumuliatoriaus ar elektros lizdo, kuriuose yra elektros energija. Tau būtina kažkur pasijungti ir gauti elektros energijos per indą.
Todėl negali kreiptis į Kūrėją egoistiškai, kaip manei anksčiau. Dabar supranti, kad Kūrėjas yra visuomenės viduje. Tegul atsirasti šiam suvokimui padėjo smūgiai, bet tu juos sumažinai, nes galvojai apie tai, kalbėjai, skaitei, įsikvėpinėjai ir galiausiai sutaupei laiką.
Rezultatas tas pats, bet tu jau pradedi ieškoti Kūrėjo indo viduje – ten, kur Jis yra. Visos sielos ieško, kaip prisijungti prie Acilut pasaulio Malchut, kadangi joje atsiskleidžia Kūrėjas.
Pats Zeir Ampinas atskirtas nuo mūsų ir mes nežinome, kas tai. Jis mus veikia per Malchut. Mūsų pastangomis Malchut prisijungia prie Zeir Ampino ir gauna iš jo šviesą pagal mūsų poreikius. Mes dirbame per indus. Užpildymas – tai irgi mūsų indai.
Bet kuriuo gyvenimo atveju mes niekada nematuojame pačios jėgos, o tik jos poveikį kažkam. Juk mes – kūriniai.

Iš 2014 m. gruodžio 4 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip į tinklus įsipainiojusi žuvis

Sutikti su Kūrėju

Svarbiausia – nepamesti siūlo galo

Klausimas. Kodėl žmogui sunku paklusti aplinkai?
Atsakymas. Žmogus nusivilia, kad praėjo daug laiko, tiek daug įdėjo pastangų, o rezultato iki šiol nesimato. Tačiau, jeigu jis, nepaisant visko, yra grupėje ir į ją ateina, tai, galų gale, jo noras keičiasi.
Atsimenu, atvykau į pamoką pas Rabašą per baisią liūtį. Išskyrus mane, niekas neturėjo automobilio, todėl ilgai laukėme, bet daugiau niekas neatėjo. Tada ėmiau skambinti ir klausinėti, kodėl neateina, siūliausi pavežti. Išgirdau argumentą: „Ką galėjau padaryti, jeigu lauke toks potvynis?“
Netikėtai įėjo dar vienas mokinys, kiaurai permirkęs. Kai jo paklausėme, kaip gi jis ėjo pėsčiomis per tokią liūtį, jis atsakė: „Ką aš galėjau padaryti, jeigu pamoka?“
Taigi, vienas sėdi namuose ir sako: „Ką aš galėjau padaryti?“, t. y. kaip galėjau išeiti į gatvę per tokią smarkią liūtį. Kitas ateina visiškai permirkęs ir sako tą patį: „Ką aš galėjau padaryti?“, t. y. yra pamoka, todėl negalėjau neateiti, nors ir lijo.
Viskas priklauso nuo žmogaus požiūrio į jam duotas sąlygas. Kiekvienu momentu tavęs klausia apie tavo požiūrį. Jeigu nepamiršti, kad viskas ateina iš viršaus specialiai tau, kad tu su tuo dirbtum, tai neturi pasirinkimo ir veiki atitinkamai.
Klausimas. Kaip esant bet kokiai galimybei mokėti palenkti save, kad galėčiau žengti žingsnį grupės pusėn?
Atsakymas. Parašyta: „Tai, ko nedaro protas, daro laikas“. Tai iš tiesų taip. Jei nėra kokybės, tai suveiks kiekybė. Bet kuriuo atveju, kada nors, veikiamas Šviesos, tu suvoksi, kad jokios priemonės tau nepadės. Tu nieko nepasieksi, betarpiškai kreipdamasis į Kūrėją, tai neveikia.
Tada nusivilsi ir nuspręsi, kad privalai susisieti su aplinka. Panorėsi, kad iš tavęs nusidriektų saitai, rišantys tave su visais, ir visus su tavimi, tarytum būtum į tinklą įsipainiojusi žuvis. Tik tokioje formoje turi galimybę kažkaip pasikeisti, o svarbiausia – leisti kitiems tave keisti.
Tu privalai pasijusti taip stipriai nusivylęs savo jėgomis, kad sutiktum atiduoti save į aplinkos rankas, pats įsipainiotum į šį tinklą su viena viltimi – kad draugai paveiks tave. Tu tiki, kad tam jie turi jėgų, o pats neturi jokio ryšio su Kūrėju, ir Jis nenori daryti poveikio tau ir tavęs keisti.
Juk matai, kad praėjo daug metų, bet niekas nepadeda. Nebėra ką daryti, ir tada priimi sprendimą. Tačiau tam reikia daug jėgų, laiko ir užsispyrimo, pastovumo. Neturi būti dienos, kai tu praleidi pamoką.

Iš 2014 m. gruodžio 4 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Kūrėjo valdymo debesyje

Jautrumas Šviesai

Sutikti su Kūrėju

Klausimas. Ar Jūs jaučiate savo mokinius, sėdinčius priešais, kaip vieną masę, vieną kvėpavimą, ar galite pajausti kiekvieną atskirai?
Paprastai nesusitelkiu į kiekvieną atskirai. Tai darau labai retai, tik tokiu atveju, kai žmogus turi ypatingą vidinį judėjimą ir labai nori prisišlieti prie manęs.
Yra žmonių, kuriems to reikia. Tada pasistengiu, kad jis pajaustų, jog ši frazė yra pasakyta būtent jam. Tuo tarsi jį apkabinu ar uždedu ranką, perkeldamas jam kažką savo. Bet tai būna labai retai.
Komentaras. Daugeliui žmonių, kurie žiūri į Jus per televizorių ir net sėdi pamokose, jaučia, kad Jūsų žodžiai skirti būtent jiems. Jie gauna atsakymus į savo klausimus.
Atsakymas. Tai iš tikrųjų yra taip.
Bet aš dabar kalbu apie grynai vidinį kontaktą su ypatingu mokiniu jo ypatingoje būsenoje.
Nebūtina, kad jis sėdėtų priešais mane. Įsivaizduokite didžiulę laukymę, nubarstytą įvairaus aukščio gėlėmis, kaip animaciniame filme, kur gėlės dainuoja pagal muziką, išlįsdamos iš žemės ir sulįsdamos atgal. Tu prižiūri šį gėlyną: šitam pakeli nuotaiką, o kitą truputį papurtai. Visiškai nesvarbu, kur jis yra. Darbas yra darbas.
Tai – tiesiog laukas, kuriame auga daigai. Todėl mano fizinis, išorinis kontaktas su žmogumi šiame pasaulyje neturi jokios reikšmės. Galbūt žmogus dar negimė ir pažiūrės šią laidą tik po dvidešimties metų, kai gims ir paaugs. Kontaktas vyksta jėgų lauke ir bet kuriuo atveju jį pasieks.

Iš 2014 m. balandžio 2 d. TV programos „Amžinosios knygos paslaptys“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kuris arčiau mokytojo?

Pajusti mokytojo norą

Kūrėjo garsiakalbis

Tikroji žmogaus realizacija – įgyti naują gyvenimą, duodant bei dovanojant, atskleisti, kad jėga, užpildanti pasaulį, – tai meilės ir davimo jėga.
Daugelis pagyvenusių žmonių savo gyvenimo pabaigoje tą suvokia ir gailisi, kad nesusitapatino su šia jėga.
Todėl reikia žmones mokyti, kad ten iš tikrųjų yra amžinas, naujas gyvenimas. Tuomet net ir jaunas žmogus žinos, kas jo laukia, kaip teisingai išnaudoti laiką. Juk teisingai išnaudoti laiką – tai pasiekti egzistencijos lygį, esantį virš, aukščiau laiko. Laikas duotas būtent tam, kad pakiltume virš jo.
To pasiekti galima, tinkamai tarnaujant visuomenei, kai ir žmogus jai naudingas, ir visuomenė naudinga žmogui. Tada ir žmogus, ir visuomenė pakyla virš laiko.
Būtina suprasti, kad laikas – tai mūsų kūno pojūtis, už kūno laikas neegzistuoja. Laikas – labai subjektyvus, vidinis žmogaus suvokimas, nes taip funkcionuoja mūsų organizmas, laiką matuojame pagal kvėpavimo, širdies plakimo dažnį, metabolizmo greitį, kitaip tariant – pagal mūsų gyvūninio kūno gyvenimą.
Jei atsijungčiau nuo savo fiziologinio kūno gyvenimo, galėčiau pakilti į kitą laiko ašį. Tai būtų ne laikas, o veiksmų, kuriuos pajėgiu kaskart atlikti, kiekis. Tai visiškai nepriklausytų nuo laiko.
Tai sunku įsivaizduoti, bet tokia dimensija egzistuoja. Net ir pagal Einšteiną laikas – reliatyvus. Apie laiką galima daug kalbėti: kada jis baigiasi, keičiasi, kaip galima jį ištempti arba suspausti.
Psichologinis mūsų laikas visiškai priklauso nuo gyvūninio kūno. O jei norime iš šito kūno pakilti į kitą lygmenį – mūsų dvasios, sąmonės lygį, galime atsijungti nuo mūsų kūno laiko.
Kūnas gyvens toliau, o mes įgysime papildomą suvokimo, absorbavimo ir šalinimo sistemą. Šioje sistemoje pradėsime jausti gyvenimą pagal laiką, matuojamą tik davimo ir gavimo veiksmais, o ne laikrodžio rodyklių apsisukimais ar Žemės bei kitų dangaus šviesulių skriejimu kosmose. Tai visiškai nesusiję su mano gyvenimu, juk esu gerokai sudėtingesnis ir aukščiau nei tie apsisukimai, matuojantys man laiką ir gyvenimą.

Iš 355-ojo pokalbio apie naują gyvenimą, 2014 m. balandžio 22 d.

Daugiau šia tema skaitykite:

Pagreitintas laiko pulsas

Laiko šeimininkas

Laikas – mūsų pasaulio trūkumas

Mes esame kūrinijos centre. Ir būtent mes, kankinami abejonių, problemų, painiavos, savo nedidelėmis pastangomis atliekame Kūrėjo labiausiai trokštamą darbą, patį Jam maloniausią.
Taip mažytis kūdikis suteikia tėvams malonumą kiekvienu savo nesąmoningu veiksmu. Viskas sklinda iš viršaus į apačią. Todėl žvelgdami į materialų pasaulį turime tyrinėti dvasinį ir tada pamatysime, kokius didžius veiksmus atliekame.
O daugybė pasaulyje nuolat besikeičiančių būsenų – tai Šchinos pasireiškimas, stulbinantis, didžiulis laukas, jungiantis savyje visus pasaulius, visas sielas, visas sąlygas, visus rešimot – viskas telpa Šchinoje.
Virš jos – pirmosios devynios sfiros, Kūrėjo poveikis. Žemiau – jos apatinės sfiros, tai sudaužyti indai/norai/kelim. O pati Šchina kol kas – tai Acilut pasaulio Keter de Malchut, kurios devynios apatinės sfiros nukrito į trijų pasaulių BEA vidų.
Viskas, kas vyksta mūsų pasaulyje, ką matome priešais save – tai maža projekcija to, kas yra devynių apatinių Malchut sfirų sudužusiose dalyse. Tačiau žmogaus problema nėra iš visa ko egzistuojančio sugebėti suprasti tai, ką mato.
Turiu parengti save tokiai būsenai, kad pirmiausiai suprasčiau, kad viskas, kas vyksta, nusileidžia iš Begalybės pasaulio ir kiekvieną akimirką iškyla priešais mane pačiu tinkamiausiu mano išsitaisymui būdu. Ir į tai aš apskritai nesikišu – nepaisydamas visų pasaulyje esančių problemų, taip pat vykstančių ir su manimi, su draugais, su šeimomis, su Izraelio tauta, su visu pasauliu – nesvarbu su kuo.
Turiu priimti tai kaip duotybę ir galvoti tik apie tai, ką turiu atlikti aukščiau viso to. Neturiu gilintis į visus įvykius, iškylančius priešais mane, juk taip tuoj pat atsijungiu nuo Kūrėjo. Privalau pirmiausiai pakilti ant aukštenės pakopos, susitapatinti su Aukšteniuoju Valdymu, pamatytį šią būseną tarsi iš Jo tobulo valdymo perspektyvos ir pasakyti, kad matau pasaulį kaip sugadintą, nes aš pats esu neišsitaisęs.
Turiu ištaisyti save, kad pamatyčiau tobulą pasaulį vietoje šio pasaulio su žmogžudystėmis ir visais baisiais įvykiais – visa tai susiformuoja mano Malchut, mano norų viduje, visa tai suvokiu aš, kaip pasakyta: „Kiekvienas kaltina pagal savo sugedimo laipsnį“.
Dabar remdamasis tuo, ką matau šiame pasaulyje, privalau ištaisyti save taip, kad vietoje šio vaizdo pamatyčiau Begalybės Malchut. Galvoju tik apie savo išsitaisymą – pasiekti būseną, iš kurios pamatysiu, kad viskas – tobula.

Iš 2014 m. lapkričio 19 d. pamokos pagal knygą Zohar

Klausimas. Kaip kabalistas jaučia mūsų gyvenimą?
Atsakymas. Kabalistas mūsų gyvenimą jaučia tik kaip priemonę, padedančią patekti į aukštesnįjį lygmenį ir kilti dvasinėmis pakopomis.
Viskas, kas egzistuoja mūsų pasaulyje, taip pat ir gyvybė – tai tik sąlyga tolimesniam dvasiniam augimui. Todėl kabalistas į mūsų pasaulį žiūri labai praktiškai, blaiviai, griežtai.
Žinoma, jis gali mėgautis visomis materialiomis gėrybėmis: muzika, literatūra, menu, gamta ir pan. Bet jo viduje visada yra aiški nuostata: tai darau, kad atskleisčiau aukštesnįjį pasaulį. Juk kabalistas jaučia visą mūsų pasaulio laikinumą, menkumą, iliuziškumą ir supranta, kad tai dirbtinai atsiranda jo sąmonėje.
Kaip ir vaizdai, matomi kompiuterio ekrane, iš tikrųjų tėra elektriniai signalai, sukuriantys vaizdą plazmoje, taip ir įvairiausi žmogaus pojūčiai – tik elektriniai signalai, daugiau nieko. Kabalistas supranta bet kokio materialaus pojūčio – tiek teigiamo, tiek neigiamo, iliuziškumą. Jis mato, kad aplinkinis pasaulis egzistuoja tik mūsų vaizduotėje, mūsų viduje.
Todėl jis nebijo mirties. Jis žino, kad fizinis kūnas turi mirti, o aukštesniojo pasaulio atskleidimas, vadinamas siela, išliks tokios apimties, kokią ji ištaisė, dar būdama kūne, ir galės tęsti savo išsitaisymą.

Iš 2014 m. spalio 22 d. TV programos „Trumpos istorijos“, II d.

Daugiau šia tema skaitykite:

Metodikos vystymasis nuo Adomo iki mūsų dienų

Neiškreiptas egoizmo pasaulio vaizdas

Gyvenimas – tai pokyčiai

Klausimas. Papasakokite, kaip Jūs nusprendėte imtis kabalos platinimo visame pasaulyje misijos, kad mes galėtume imti iš Jūsų pavyzdį?
Atsakymas. Šiandien jūs neturite kitos išeities, nes gyvenate kitoje kartoje. Aš dar buvau pereinamajame tarpsnyje. Viena koja stovėjau tame laike, kur gyveno visų kartų kabalistai, ruošę sau mokinius nedidelėse slaptose grupėse.
Taip buvo pas mano mokytoją Rabašą iki manęs. Staiga aš atsiradau ir šią vietą pakeičiau. Iš pradžių visi jo giminaičiai sutiko mane draugiškai, nes rūpinausi juo.
Vėliau mūsų santykiai atšalo, nes per mane atėjo mokytis 40 žmonių iš Tel Avivo, visiški pasauliečiai. Religingame Bnei Bracho rajone buvo nepriimtina turėti tokių mokinių, tokie namai būdavo įtartini. Vienintelis Rabašas džiaugėsi naujais mokiniais, o giminaičiai buvo nusiminę.
Aš vis dar buvau perėjime ir kažkuo padėjau įvykti šiam perversmui. Bet šiandien jūs gyvenate kitoje epochoje, naujoje kartoje. Todėl jums reikia tik susivienyti tarpusavyje ir patempti paskui save visą pasaulį: pradedant nuo pačių  siauriausių, artimiausių, ratų iki vis platesnių.
Kitu atveju spaudimas ir smūgiai aplenks jus. Jie risis didžiuliu greičiu, ne tokiu kaip praėjusiame amžiuje. Politikai ir sociologai sako, kad šiandien svarbiausia problema – tai visuomenės sveikata. Aplink tai suksis visa politinė kova.
Niekas neturi visuomenės sveikatos gerinimo priemonių, išskyrus mus. Visi kiti keliai jau seniai pasirodė neveiksmingi. Žmonija turėjo juos patikrinti ir išsiaiškinti, kad jie ne tik nepadeda, bet ir kenkia.
Taip mums rodo, kad tik kabalos keliu galėsime padėti visai visuomenei. Jei tai darome visi kartu, tai pagėrėjimas apima visas sritis: šalies gyvenimą, saugumą, švietimą.
Klausimas. Kaip dabar mums patiems priimti tokį sprendimą, kad iš tikrųjų žengtume šį žingsnį?
Atsakymas. Aš negaliu už jus nuspręsti! Jūs laukiate, kad kažką pasakyčiau, bet man nėra ką daugiau sakyti. Aš pasakiau, ką reikia daryti, o įgyvendinti teks jums.
Klausimas. Kas sulaiko mus nuo šio sprendimo?
Atsakymas. Reikalingas bendras susitarimas, kad jūs nusprendėte ir įsipareigojote, pasirašydami tarpusavio sutartį, o paskui pareikalausite vienas iš kito ją išpildyti.

Iš 2014 m. lapkričio 14 d. pamokos pagal straipsnį „Laidavimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Iš absoliučios nežinios į kitą pasaulį

Ilgas kelias iki pirmosios dvasinės pakopos

„Išėjimas į žmones“ – pirmas žingsnis Kūrėjo link

Kongresas Sankt Peterburge. Antroji pamoka
Klausimas. Savo dvasiniame darbe negaliu sujungti Kūrėjo su grupe. Ką man daryti?
Atsakymas. O kas man suteikė šią grupę? Kas mane į ją atvedė, organizavo? Kas valdo visus žmones, kurie sėdi prieš mane?
Dešimtuke, išskyrus mane, devyni žmonės ir visi pasiruošę susivienyti su manimi. Kas jiems visiems vadovauja, atrenka, paruošia, stumia vienytis tarpusavyje? Kokia jėga tai daro, jei ne Kūrėjas? Nėra jokios kitos jėgos. Man tereikia atskleisti, kaip Jis tai daro, kaip visus mus vedžioja, judindamas siūlus tarsi lėlininkas, ir taip surenka mus kartu.
O kur aš pats? Kas iš mūsų turi valios laisvę, kaip ji pasireiškia? Kokiame būtent vidiniame judesyje?
Tada pradedu galvoti, žvelgti į kitus ir suprasti, kad Kūrėjas padarė viską ir suteikė mums galimybę padidinti norą tarpusavio ryšyje, kad atskleistume Jį. Kad iš besislepiančio lėlininko Jis virstų matomu – tuo, kas užpildys tarp mūsų visas tuščias erdves ir mes staiga visomis savo jėgomis, savybėmis ir ketinimais, norais ir mintimis imsime papildyti vienas kitą taip, kad susiformuos tobula sistema, kurioje viskas idealiai tinka vienas kitam.
Todėl, išskyrus galimybę idealiai susijungti, siekti vienybės, visą kitą padarė Kūrėjas. O mums tereikia mėginti judėti idealaus susivienijimo link. Ir tai taip pat atliks Jis, bet turime stengtis to siekti.
Mes nežinome, nesuprantame, nejaučiame. Tik norime, kad tai įvyktų – Jam padedant.

Iš 2014 m. rugsėjo 19 d. antrosios Sankt Peterburgo kongreso pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Šviesa iš grupės centro

Daugialypis Šviesos poveikis

Aukštesnioji programa laukia tavo dalyvavimi

Dvasinis vystymasis susideda iš dviejų etapų. Pirmajame etape žmogus dar nesugeba susieti savęs su Kūrėju, ir Šviesa jį kol kas mažai apšviečia. Antrajame etape, Šviesos veikiamas, jis ima jausti tam tikrą ryšį su Kūrėju.
Žmogus pats nesupranta, iš kur tas ryšys, bet pradeda jį pastebėti. Panašiai būna gyvenime, kai nekreipiame dėmesio į kokį nors žmogų, bet staiga jis tampa svarbus, imame galvoti apie jį.
Taip atsitinka ir su Kūrėju. Tuomet žmogus pradeda vertinti savo būsenas, tikrinti, ar yra ten nors menkas ryšys su Kūrėju, ar suteiks tai Jam malonumo, ar sukels atgarsį?
Kaip ir bet koks vystymasis, šie pokyčiai vyksta dėl grąžinančios į šaltinį Šviesos poveikio. Žmogus ima domėtis, ar jo veiksmai bei mintys susiję su Kūrėju, kaip tai atrodo Kūrėjui, ar Jis džiaugiasi.
Taip pat svarbu, ką jis įsivaizduoja kaip „Kūrėją“, ar tapatina Kūrėją su davimo savybe, meile, kuri atsiskleidžia tautoje.
Iš 19-ojo „Šamati“ straipsnio: „O savo egoistiniam norui jis turi pasakyti: „Aš jau nusprendžiau negauti jokio malonumo dėl tavęs, juk tavo noras atskiria mane nuo Kūrėjo, dėl skirtingų savybių atsiranda atotrūkis ir nutolimas nuo Kūrėjo.“
Tai ir lemia, į kurią pusę linksta žmogus. Kuo svarbesnė jam Kūrėjo gaunama nauda, tuo mažiau dėmesio skiria savo asmeninei naudai. Asmeninis jo malonumas – teikti džiaugsmą Kūrėjui. Tai tampa pačiu svarbiausiu laimėjimu.

Iš 2014 m. lapkričio 11 d. pamokos pagal knygos „Šamati“ straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Meilės įstatymas

Automatizmas ar sąmoningumas?

Dviejų jėgų pusiausvyros centre