Klausimas. Kabala išsamiai aprašo žmogaus kilimą suvokimo pakopomis ir pateikia daugybę schemų bei grafikų. Tačiau ir Rytų dvasiniai mokymai pateikia schemas ir grafikus. Kodėl manote, kad kabala yra vienintelis mokslinis metodas?
Atsakymas. Rytų dvasinės metodikos reikalauja iš žmogaus atlikti daug pratimų su savo fiziniu kūnu. Tik kabala siūlo žmogui tokio pobūdžio dvasinę „reanimaciją“, kai jis nuolatos ką nors skaito, tyrinėja. Tai intensyvus darbo procesas su savimi grupėje, kur visi susijungia pagal principą „Tegul padeda žmogus artimui“ ir taip pasiekia susijungimą ir meilę.
Dvasinis augimas įgyvendinamas grupėje, kur mes praktiškai anuliuojame save vieni prieš kitus ir susijungiame. Žmogus turi galimybę visada pasitikrinti ir pamatyti savo pažangą, save sulygindamas su parašytais kabalistiniais straipsniais.
Tik kabalos mokslas siūlo visiškai tikslią metodiką, kuri aiškina visą vystymosi procesą, kitą aukščiau mūsų esančią pakopą, į kurią turime pakilti.
Klausimas. Kaip keičiasi žmogaus požiūris į žmones, kai jis pajunta Šviesą?
Atsakymas. Jis mato, kad visi žmonės yra Šviesos viduje, bet jie šito nežino, o jis žino. Šviesa veikia juos, bet jie nėra pasiruošę ją atskleisti dėl savo neištaisyto egoizmo. Ir todėl jie vietoj Šviesos junta tamsą, nelaimes, kančias.
O žmogus, kuris perėmė iš Šviesos meilę žmonėms, nori prie jų priartėti ir paaiškinti, kodėl jie kenčia. Jis nori juos privesti prie tokios būsenos, kai jie taip pat apsuks tamsą į Šviesą. Juk jis negali to padaryti už juos – kiekvienas turi šį išsitaisymą padaryti dėl savęs. Ir kiekvienas turi tokią galimybę.

Iš 2015 m. sausio 29 d. 513-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Atlaisvinti savyje vietą Šviesai

Šviesos trupinėlis menamame pasaulyje

Nėra blogio be gėrio

Klausimas. Kam reikalingos įvairios jėgos, per kurias viena aukščiausia jėga visokiomis formomis veikia žmogų?
Atsakymas. Jos reikalingos mūsų vystymuisi. Mums reikia augti, kitaip negalėsime atskleisti Kūrėjo, juk Jis yra kitoje dimensijoje: aukščiau erdvės, laiko, aukščiau mūsų pojūčių, viso mūsų suvokimo, spektro, įpročių.
Privalome pakilti virš jų ir įgauti visiškai kitokį suvokimą, supratimą. Tarsi priimtume naują moralę, kitą požiūrį, tik tada pradėsime suprasti, suvokti, matyti, atskirti Kūrėją. Nes kitaip mes Jo nepastebime.
Klausimas. Matyt, tai nepaprastai sunku ir sudėtinga?
Atsakymas. Tai visai nesudėtinga. Aukščiausioji gamta, kuri mus valdo, sutverta taip, kad padėtų mums judėti į priekį. Ir jeigu mes norime, vystysimės pamažu, siekdami išvengti staigių, skubotų judesių, kol pradėsime atskleisti Kūrėją, Jį pažinti, jausti Jo darbą savo viduje.
Staiga aš pradedu jausti, kaip Jis veikia mano viduje ir nori man kažką pasakyti, paaiškinti, patraukti mano dėmesį į tam tikrus dalykus. Taip aš atsibundu ir skubu paskui Jį, kad Jis atliktų su manimi dar kažkokius veiksmus. Aš noriu iš Jo mokytis!
Klausimas. Kokia kalba Kūrėjas mums kalba? Tai pasireiškia per kasdienius dalykus, kurie mums nutinka kiekvieną dieną?
Atsakymas. Kūrėjas su mumis kalbasi kiekvieną akimirką. Paprastai Jis primena mums apie Save tokiomis akimirkomis, kurių mes iš anksto niekada nelaikytume tinkamomis.
Ne visada suvokiame, kad Kūrėjas su mumis kalbasi. Tačiau norint paspartinti tarpusavio santykių raidą nuo mūsų į Kūrėją ir nuo Kūrėjo į mus, studijuojame Tanachą ir kitas knygas, kurios mums aiškina, kaip tai padaryti. Tokios knygos vadinamos kabalistinėmis.

Iš 2015 m. sausio 22 d. 508-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Paslėptis, esanti prieš atskleidimą

Tikėti ar žaisti?

Kaip raginti asilą: trauk ir stumk

Studijuodami kabalos mokslą, turime būti atsargūs, kad teorija neužgožtų praktikos.
Problema ta, kad daugelis gilinasi į teoriją, atitrūkusią nuo gyvenimo, ir pradeda žongliruoti žodžiais: „čia parašyta taip, o ten – šitaip“.
Tai žmogui nieko neduoda. Juk tokiu būdu jis nesikeičia, o tik jaučia malonumą nuo žongliravimo įvairiausiais duomenimis mintyse. Bet ką reiškia kiekvienas iš jų, jis nesuvokia.
Jis tiesiog žaidžia su tuščiomis „dėžutėmis“, ant kurių parašyta: Acilut, Malchut, Bina, Zeir Anpin, ABEA pasauliai ir taip toliau. Bet jis nesuvokia jų vidiniu pojūčiu, nedirba su jomis savo vidiniais jausmais, savybėmis.
Todėl labai pavojinga taip pateikti kabalą žmogui, juk jis pradės studijuoti dirbtinai, neturėdamas ryšio su draugais, neužsiimdamas platinimu, be kurio tiesiog „supus“ – neįmanoma augti ant savo pakopos, nevystant žemesniosios pakopos. Toks ir yra dvasinis vystymasis, nes grandinėlė turi eiti iš viršaus į apačią ir iš apačios į viršų.

Iš 2014 m. gegužės 14 d. TV programos „Amžinosios knygos paslaptys“

Daugiau šia tema skaitykite:

„Studijuok kabalą – ji tau viską paaiškins“

Kūrėjo tyrinėjimo mokslas

Protingiausia yra…pajausti

Klausimas. Ar likimas – tai iš anksto nulemtas kelias, kuriuo turiu nueiti iš taško A į tašką B?
Atsakymas. Tiesiog privalai! Net jei norėsi eiti kita kryptimi, likimas stums tave į reikiamą vietą. O jei nejudi reikiama linkme, gauni smūgį. Tada kaltini blogą lemtį, bet iš tikrųjų – pats nejudėjai į reikiamą pusę.
O gali būti, kad nesuprasdamas, kas vyksta, blaškaisi iš vieno krašto į kitą, sulauki sėkmės ženklų ir vėl kaskart gauni smūgių, nes nesupranti, kaip elgtis su šia jėga, tave stumiančia, vystančia ir vedančia į tikslą – formą, kurią privalai įgyti vystymosi pabaigoje. Juk tai mus vystančios jėgos, veikiančios viso evoliucijos proceso metu.
Šiuo metu esame ypatingame evoliucijos taške, kai šie mus veikiantys sėkmės ženklai priklauso jau žmogiškajam lygmeniui, Žmogaus pakopai.
Dabar kiekvienas iš mūsų ir visi kartu galime apsiginkluoti žinojimu, kuria kryptimi pasukti, dėl ko ateina šios jėgos, ko mus išmokyti nori kiekviena gyvenimo detalė, kaip aš kiekvieną akimirksnį galiu sutarti su visa mane supančia visuomene, kai kas nors mane spaudžia, verčia veikti, kas nors trukdo arba padeda. Galiu visas šias jėgas surinkti ir sudaryti iš jų savo gyvenimo žemėlapį.
Būdamas gamtoje ir veikiamas skirtingų jėgų – šilumos ir šalčio, slėgio, lietaus ir saulės, įvairių trukdžių iš negyvojo, augalinio ir gyvūninio lygmenų, galiu naudoti šias jėgas savo vystymuisi. Bet svarbiausia – išjudinti jėgas, kurių paprastai nejaučiame, tuos pačius sėkmės lašus.
Ar galima pakeisti likimą?
Klausimas. Likimo pakeisti negaliu, o sėkmę – galiu?
Atsakymas. Likimą taip pat galima pakeisti. Likimas – tai mano vystymosi kokybė: kaip suvokiu kelią. Tai gali būti kančios, karai, gyvenimas ir mirtis, dar kartą gyvenimas ir mirtis – ir taip šimtus metų. Arba galiu labai greitai praeiti tą kelią.
Tik turiu žinoti, kokią galutinę formą, pavidalą turiu pasiekti, ką savyje turiu pakeisti, o ko – ne, į ką sutelkti jėgas, o į ką – ne, kokią aplinką turiu formuoti, kas mano rankose, o kas – ne. Juk sėkmės lašai veikia žmogų kryptingai.
Kas yra likimas?
Klausimas. Kas gi yra likimas?
Atsakymas. Paprastai likimą suvokiame kaip kažką nulemto, ko neįmanoma paveikti. Šia prasme likimas – tai keliavimas, kuriame pats nedalyvauji.
Tai kelias „beito“ – „savo laiku“, kai tiesiog gyvenu: mane mėto ir vėto, sergu arba esu sveikas, mane muša arba nužudo, staiga laimiu milijoną arba jį prarandu, gyvenu, mirštu ir vėl gimstu. Šitaip gyvenimas po gyvenimo esu aklo likimo rankose.
Ryšys tarp žvaigždžių, likimo ir sėkmės ženklų
Klausimas. Koks ryšys tarp žvaigždžių, likimo ir sėkmės ženklų?
Atsakymas. Tai yra simboliai. Iš tikrųjų turime žinoti, koks mūsų galutinis tikslas ir kaip nuolat judėti jo link. Tuomet mūsų vystymosi jėgos bus mums palankios. Tam reikia studijuoti kabalos mokslą, kuris aiškina, ką reikia daryti, kad eitume gėrio keliu.

Iš 2015 m. sausio 8 d. 494-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Rojus ir pragaras
Klausimas. Jūs sakote, kad užkerėjimas yra psichologinis reiškinys. O kaip tada kerai veikia tuos, kurie nė nežino, kad yra užburti?
Atsakymas. Taip pasaulyje veikia žmogaus noras, nukreiptas į kitus. Juk mūsų norai ir sudaro tą jėgų tinklą, kuris mus visus veikia. Mano požiūris į aplinkinius ir pasaulį – tai ir yra mano jėga, veikianti bendroje sistemoje.
Klausimas. Vadinasi, kerėjimas – tai žmogaus noras, nukreiptas, kad kažkam pakenktų arba padėtų?
Norai veiksmingi, tačiau kam juos vadinti kerėjimu? Žmogus veikia bendrame jėgų tinkle, tas tinklas yra tarp mūsų. Jis labai sudėtingas, kiekvienas iš mūsų – tai kompleksas neištaisytų, blogųjų, jėgų, kurios vadinamos egoizmu. Ir šias jėgas turime ištaisyti iš blogų į geras, t. y. artimųjų labui.
Kitaip sakant, nuo troškimo „gauti, imti iš kitų kaip galima daugiau“, turime pereiti prie „davimo visiems“. Pagrindinis kabalos principas skamba taip: „Pamilk artimą, kaip pats save“. Tada mūsų ryšiai taps teigiami. Visos jėgos, kurias turime, turi tarnauti kitiems, – taip sukuriamas teigiamų jėgų tinklas.
Pradėdami jį kurti, patenkame į gėrio pasaulį – „rojaus sodą“. Taigi, „rojus“ yra būsena, kai žmogus galvoja, kaip būti naudingam kitiems. Tada jis tikrai atsiduria „Edeme“.
Ir atvirkščiai, „pragaras“ – kai mes vienas kito nekenčiame ir dėl to esame nelaimingi.
Kaip apsisaugoti nuo negatyvo?
Klausimas. Jeigu kas nors per bendrą tinklą nukreipia prieš mane blogas jėgas, ar galiu nuo to apsisaugoti?
Atsakymas. Taip, sukeldamas teigiamų jėgų veikimą.
Klausimas. Į ką jas nukreipti?
Atsakymas. Į visus. Tarkime, aš nežinau, kas siunčia man negatyvą, – nesvarbu. Mano pozityvas, teigiamas požiūris į kitus, tampa mano skydu, kuris sulaiko blogas jėgas.
Mechanizmas paprastas: aš esu pažeidžiamas tik tada, kai esu egoistiniuose noruose, kai rūpinuosi tik savimi. Jeigu aš visiems duodu, pridedu, dovanoju, dalinu, myliu – man pakenkti neįmanoma: aš nepažeidžiamas, nes gyvenu kituose.
Tai labai stipri psichologinė apsauga. Todėl, kaip man besistengtų pakenkti, – nepavyks.
Taip elgdamasis aš neutralizuoju visus kenkėjus. Juk esame bendroje sistemoje, kurioje savo nuoširdžiu požiūriu į žmoniją, noru visiems daryti gera pritraukiu į tinklą teigiamą jėgą, kuri nukenksmina visą į mane nukreiptą negatyvą. Niekas negalės daryti žalos kitiems, niekas net nepradės to daryti. Taip sudaryta sistema ir Tora, o kabalos mokslas mums ją paaiškina. Taigi matome: jeigu žmogus neša gėrį kitiems, tai blogis jo nepasiekia.

Iš 2015 m. sausio 18 d. 502-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Anapus antgamtiškumo

Kur mistika, o kur mokslas?

Klausimas. Ar gali kabalos metodika tapti prieinama visiems, jei dauguma papildomo jutimų organo vystymą laiko mistika?
Atsakymas. Žmonės įprato viską, kas yra už šio gyvenimo ribų, priskirti mistikai, antgamtinėms jėgoms. Šiuo atveju yra ne taip. Kabalos mokslas yra labai paprastas, ši metodika atsirado dar Abraomo laikais.
Mokiniai susirenka aplink mokytoją, o šis sudaro iš jų grupę. Grupėje mokiniai ima dirbti tarsi laboratorijoje, sukurdami sąlygas, kuriose galima atskleisti Aukštesniąją jėgą. Tarpusavio ryšyje atskleidę šią Aukštesniąją jėgą, pradeda ją tyrinėti, vystytis ir vystyti ją pačią.
Kitaip sakant, jie veikia dviem kryptimis. Turėdami norą gauti, atskleidžia norą duoti. Taip jie gali veikti šią davimo jėgą, ją pritraukti, auginti, tyrinėti, kaip ji juos veikia. Jie pradeda betarpišką, praktinį darbą su Aukštesniąja jėga, su Kūrėju, kaip su bet kuria kita mums žinoma gamtos jėga.
Klausimas tik toks, kaip greičiau įrengti tokią laboratoriją, kurioje atskleisime Aukštesniąją jėgą, ištirsime, išstudijuosime ir galėsime dirbti su ja kaip partneriai. Mes veiksime ją, o ji – mus, visą grupę. Juk vienas žmogus negali iš savęs sukurti davimo savybės.
Tik grupėje, tarkime – dešimties žmonių tarpusavio ryšyje, galime sukurti davimo jėgą, kuri prilygs paslėptai Aukštesniajai jėgai. Tuomet ši Aukštesnioji jėga atsiskleis mums pagal savybių panašumo dėsnį.
Taip gaudome bangą radijo imtuve, nustatydami jį pagal tą bangą. Tada pagal savybių panašumo dėsnį vidine banga pagauname išorinę. Tokiu pačiu principu Aukštesniąją jėgą atskleidžiame grupėje, pagal galimybes sukurdami tarp savęs truputį davimo savybės.
Ir staiga, tarsi gaudydami išorinę radijo bangą, šioje mūsų sukurtoje davimo savybėje pajuntame kažkokį pokalbį, pašalinį, aukštesnį, poveikį. Vadinasi, mes Jį aptikome! Taip ieškome Kūrėjo.
Tai labai realus pojūtis. Jei taip organizuosime savo grupę, būtinai atskleisime Kūrėją – čia nėra jokios mistikos. Čia veikia tokie patys dėsniai kaip ir fizikoje.
Rabašas straipsnyje „Iš Tavo veiksmų pažinome Tave“ rašo: „Visa žemė pripildyta Kūrėjo didybės, ir nėra vietos be Jo.“ Aukštesnioji jėga pripildo visus kūrinius, visus savo sukurtus norus mėgautis ir valdo juos. „Bet Jos nejaučiame tik todėl, kad neturime tinkamų jutimo organų.
Taip ir radijo imtuvas – pats nekalba, o pagauna balsus, skambančius pasaulyje. Bet kol imtuvas nebuvo išrastas, šių balsų negirdėjome, nors jie jau egzistavo.
Pagal šį pavyzdį galima suprasti, kad nėra vietos be Kūrėjo, ir mums reikia tik tinkamo prietaiso. O imtuvas, aptinkantis Aukštesniąją jėgą, pagrįstas susiliejimu su Ja ir savybių panašumu, tai yra noru duoti.
Kai tik turėsime tokį imtuvą, tuoj pat pajusime, kad nėra vietos, kur nebūtų Kūrėjo, o visa žemė pilna Jo šlovės.“
Grupėje esame tarsi mokslininkai laboratorijoje, kuriems tarpusavyje reikia tik sugeneruoti davimo jėgą, kad pavirstų imtuvu. Tada imtuve atskleisime dvasinę jėgą, Kūrėją.
Ji atsiskleidžia tik ryšyje tarp mūsų. O visas išankstinis pasiruošimas, mūsų vystymasis iš negyvosios, augalinės, gyvūninės iki žmogiškosios pakopos buvo reikalingas tam, kad mumyse susiformuotų noras rasti šią bangą.
Todėl turime ieškoti, kaip, remiantis kabalistų patarimais, tinkamai susivienyti. Ir visa tai labai toli nuo mistikos. Tik visiškas neišmanėlis gali kabalą sieti su mistika, juk pagal apibrėžimą kabala – tai Kūrėjo atskleidimas kūriniams būtent šiame pasaulyje.

Iš 2014 m. gruodžio 12 d. pamokos pagal straipsnį „Kabalos mokslo esmė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kabala – mokslas apie Aukštesniąją tikrovę

Kūrėjo detektorius

Aukštesniosios šviesos jungiklis

Klausimas. Ką mums reikia ištaisyti savo tikrovėje?
Atsakymas. Kūrinys – tai noras mėgautis, kuris yra už Kūrėjo, noro duoti ribų. Mes specialiai sukurti taip, kad galėtume atskleisti savo būsenos varganumą, priklausomybę nuo noro duoti, ribotumą, ir atrandame, kad negalime nė akimirkos išgyventi neprisišlieję prie noro duoti.
Tas ribotumas skatina mus pasiekti norą duoti ir tapti tokiais kaip jis. Juk mes atskleidžiame savo būsenos netobulumą, nuolatinį kažko poreikį, visišką priklausomybę ir ribotumą. Kol gauname Šviesą, tol jaučiame, kad gyvename, bet kai tik nustojame ją gavę, mums darosi vis blogiau iki pat mirties pojūčio.
Jeigu mes, būdami gyvūninėje pakopoje, liaujamės gavę davimo jėgą, mūsų kūnas miršta. Tiesiog esame visiškai priklausomi nuo davimo jėgos. Tai mums yra stimulas esant gyvūninėje pakopoje pareikalauti aukštesnės jėgos atskleidimo: išsiaiškinti, nuo ko priklauso mūsų fizinis kūnas.
Taip mes sužinome, kad fizinis kūnas priklauso nuo aukštesnės pakopos ir pradedame ieškoti šios davimo jėgos.
Per visą savo istoriją žmonija vystosi ir mums atrodo, kad šis vystymasis veda mus gėrio, geresnės būsenos link. Bet taip nėra. Vystymasis turi mus atvesti prie išvados, kad esame riboti.
Kuo labiau vystomės, tuo ribotesni, niekingesni, netobulesni jaučiamės. Ir tai veda mane prie būtinybės pasiekti kažkokią aukštesnę būseną, aukščiau manęs esančią pakopą, nuo kurios šiuo metu priklausau. Todėl žmogus ateina į kabalą su klausimu: „Kokia mano gyvenimo prasmė?“ Šis klausimas stumia jį į priekį ir verčia išsiaiškinti, kam jis gyvena, kur gyvenimo paslaptis, jo esmė. Jis turi visas materialines gėrybes, bet jeigu gyvenimas be jokio tikslo, naudos, tai kam jis reikalingas?
Remiantis statistika, šiuolaikiniame pasaulyje labai paplitusi depresija, narkotikai. Jau ne vienetai, o daugybė žmonių užduoda klausimą apie gyvenimo prasmę ir negali rasti atsakymo. Tai vienas iš požymių, kad kabalos mokslas gali atsiskleisti. Juk neįmanoma gauti atsakymo į klausimą, kam mes gyvename, jeigu neatskleisi, kad gyvenimas turi tęsinį!

Iš 2014 m. gruodžio 12 d. pamokos pagal straipsnį „Kabalos mokslas ir jo esmė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Nuo iliuzijos į tobulybę

Kabala – mokslas apie Aukštesniąją tikrovę

Šviesos gavimo mokslas

Mūsų pasaulis padalintas į keturias kategorijas: negyvoji, augalinė, gyvūninė gamta ir žmogaus lygmuo (ne jo materialusis įsikūnijimas, o dvasinė sfera). Kuo gi mes skiriamės nuo gyvūnų? – Savo vidine esme, vidine raida, bet fiziologiškai priklausome tam pačiam gyvūnų pasauliui.
Todėl mums reikia išeiti už laiko, judėjimo ir erdvės sąvokų (priklausančių šiems trims lygmenims – negyvajam, augaliniam ir gyvūniniam) ribų ir gyventi žmogaus pakopoje. Kol kas šios pakopos nesuvokiame, bet ji mūsų laukia.
Klausimas. Gyvenimo pabaigoje žvelgdami į praeitį pagyvenę žmonės gailisi dėl laiko, iššvaistyto materialių malonumų vaikymuisi. Jie ima jausti, kad pasaulį užpildanti jėga yra davimo ir meilės jėga, ir gailisi to, kad per sunkiai dirbo ir neskyrė pakankamai laiko vaikams, šeimai bei draugams.
Ką gi jaučia senoliai, dairydamiesi į praeitį, ir ko nemato jaunimas? Kokia ta gyvenimiška išmintis, kurią įgiję senoliai gailisi prarasto laiko, o jaunimas savo gyvenimo pradžioje apie ją nežino?
Atsakymas. Skiriasi jaunų ir senų žmonių malonumo priemonės bei šaltinis. Jaunimas mano, kad malonumą duoda maistas, seksas, šeima, pinigai, garbė, žinios, ir kiekvienas nori to pasiekti. Pagyvenę žmonės jau supranta, kad visa tai nesuteikia pilnatvės.
Galima materialiai pasitenkinti maistu, seksu, šeima, turtu, šlove, žiniomis, bet tikrasis malonumas slepiasi tik gerame ryšyje tarp žmonių, meilėje, nuoširdžiuose santykiuose. Dėl to jie ir gailisi – kad nepakankamai stengėsi pasiekti tokį ryšį, mėgautis juo ir teikti malonumą kitiems.
Todėl integralusis švietimas turi žmonėms ne tik suteikti žinių apie tai, bet ir pateikti įrodymų, nes jaunimas nelabai linkęs tuščiai klausytis. Jaunųjų gyvenimo tikslas – pasimėgauti kuo daugiau prigimtyje užprogramuotų malonumų: maistu, seksu, šeima, pinigais, šlove, žiniomis, o tikrasis malonumas nepriklauso nuo laiko, jo neriboja erdvė, – tai tik nuoširdūs santykiai tarp žmonių, meilė artimiems.
Tikrą pilnatvę žmogus jaučia tik tada, kai užmezga ryšį su kitais žmonėmis, tame tarpusavio ryšyje jie ima atskleisti nuoširdžius santykius, davimo vienas kitam džiaugsmą.
Tada šiame ryšyje jie atskleidžia amžinojo gyvenimo pajutimą, o tai jau priklauso žmogaus pakopai, esančiai aukščiau gyvūninio lygmens. Šios pakopos nėra mūsų pasaulyje, mes turime ją išsiaiškinti, sukonstruoti, suformuoti ir gyventi joje. Juk ji susijusi ne su mūsų kūnu, o su nauja sąmone, nauja suvokimo matrica.
Klausimas. Ką Jūs galite patarti jaunam žmogui, kuris nori valdyti savo laiką? Kuo jam verta užsiimti gyvenime?
Atsakymas. Materialiam gyvenimui daryti tik tai, kas būtina, o visą likusį laiką pašvęsti dvasinio lygmens, Žmogaus – davimo ir meilės savybės – pakopos kūrimui.

Iš 2014 m. balandžio 22 d. 355-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Mums reikia pripažinti, kad visi esame egoistai. Todėl, jei norime ką nors pasiekti savo gyvenime, mums būtina pritraukti į save Šviesą, grąžinančią į šaltinį. Mes nieko negalime ištaisyti šiame pasaulyje savo jėgomis.
Savo jėgomis mes priėjome iki mūsų egoizmo galutinio vystymosi taško. Toliau kelio nėra – tik aukštyn. Mes įsirėmėme į sieną – galima tik pakilti aukščiau jos, į kitą aukštą. O tai įmanoma tik padedant Šviesai, grąžinančiai į šaltinį, kuris suteikia mums potencialią jėgą, galinčią mus pakelti.
Kad pritrauktume šią Šviesą, mums reikia pasistengti susivienyti tarpusavyje. Susėskime, pasirašykime tarpusavio sutartį, o paskui apie ją priminsime kiekvieną dieną, net keletą kartų per dieną. Ir mes įsitikinsime, kad tai veikia.
Išbandykime, kokia veiksminga yra aukštesnioji Šviesa, ir išmokime ją pritraukti, patikrinkime, kaip mums geriau mokytis ir kalbėtis. Tai tikroji laboratorija, kur mes kaip mokslininkai atliekame bandymus, eksperimentus su aukštesniąja jėga ir padarome išvadas registruodami, kaip praėjo kiekvienas bandymas.
Pabandykite ir pamatysite, kaip geriau veikti, o kaip nereikia elgtis. Tai iš karto paaiškės. Problema ta, kad mes neturime tam noro – Kūrėjas tyčia mus painioja, kad mes neturėtume pasirinkimo ir galiausiai sutiktume, kad reikia tarpusavyje susijungti, juk priešingu atveju nieko neišeis. Tai tik psichologinis barjeras, bet jį labai sunku įveikti.

Iš 2014 m. gruodžio 12 d. pamokos pagal straipsnį „Kabalos mokslas ir jos prasmė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Siekiant tobulo ryšio

Daugialypis Šviesos poveikis

Kūrėjo valdymo debesyje

1. Aš turiu visą laiką prisiminti, kad Blogis – Kūrėjo jėga, juk pasakyta, kad „Nėra nieko išskyrus Jį“. Kaip gi turiu priimti Blogį? – Blogis man duotas išsitaisymui, turiu jį paversti Gėriu.
2. Kada Blogis tampa Gėriu? – Kai Blogį taip pat priskiriu Kūrėjui.
3. Kaip įsivaizduoti Blogio virtimą Gėriu? – Šviesa įėjo į norus, tarp kurių nebuvo ekrano (ryšio, bendro ketinimo, laidavimo), todėl Gėris virto Blogiu, kuris užpildė „erdvę“ tarp mūsų. Mūsų pastangomis pritraukti O”M (Or Makif, Ištaisymo šviesą) paverčiame Blogį (egoizmą, Faraoną, kitą Kūrėjo pusę) į Gėrį (davimo jėgą, meilę, Kūrėjo atskleidimą).
4. Kaip visą mūsų darbą priskirti Kūrėjui? – Viskas kyla iš Kūrėjo: „tremtis“ reiškia, kad žmogus nejaučia Kūrėjo, „darbas tremtyje“ yra ieškojimas, kaip atskleisti Kūrėją, „tremties pabaiga“ – suvokti, kad „Nėra nieko išskyrus Jį“.
5. Kokia yra dvasinės nuotaikos sunkumo priežastis? – Žmogus visada pamiršta, kad tai gauna iš Kūrėjo! Kai tai prisimena – iš karto apsisprendžia, kaip reaguoti į tai, ką jaučia, į savo būseną, kurią jam sukelia Kūrėjas.