Klausimas. Kūrėjo vardas – Meilė – kalba mums, kad egzistuoja asmenybė. Juk beveidė  jėga nesugeba mylėti. Mes mylime, būdami asmenybės, kaip ir Kūrėjas. Mirdami mes išnykstame ir negalime mylėti, o Kūrėjo meilė yra amžina ar ne?
Atsakymas. Mirties nėra, o yra tikrovės suvokimo pasikeitimas iš „suvokimo per kūną“ į suvokimą „per norą”, vadinamą „siela“.
Kartu su šiuo suvokimu įgydami ryšį su siela, palaipsniui pereiname į kitą suvokimą. Ryšys su siela įgyjamas per meilę žmonėms. Bet tai ne tai, ką suprantame kaip meilę dabar, savo egoizme, – tai yra „už mūsų, t. y. ne egoizme“. To moko kabala, taip (draugų grupėje) pasiekiama meilė ir Kūrėjas.

Daugiau šia tema skaitykite:

Klausimas, vedantis amžinojo gyvenimo link

Antigyvenimas – tai pergalė prieš mirtį

Pakilti virš laiko

Laikas – tai vidinis, asmeninis, psichologinis, egoistinis parametras, kai aš matuoju laiką nuo tos akimirkos, kai ko nors noriu siekiu, iki tos, kai norą įgyvendinu. Laiką visada jaučiu kaip užpildymo trūkumą.
Jei ko nors užsinorėjęs gaučiau iš karto, laiko nejausčiau. Tai vadinama būti virš laiko. Jei gavimas vyktų begaliniu greičiu, laikas priartėtų prie nulio.
Visa mūsų gamta egzistuoja žemiau šviesos greičio, todėl visi procesai vyksta ribotu greičiu. Todėl yra laikas. Juk laikas, greitis ir atstumas – tarpusavyje susiję dydžiai.
Teoriškai, jei iš karto gautume tai, ko trokštame, laiko nejaustume.
Kaip galėčiau pasiekti būseną, kurioje laikas būtų lygus nuliui, t. y. greitis būtų begalinis, o atstumas sutrumpėtų iki nulio, t. y. erdvė virstų tašku? – Tuomet, kai galėdamas atlikti veiksmą, tuoj pat jį ir atlikčiau – tą pačią akimirką, kai tik užsinoriu. Tai įmanoma tik davimo veiksme, kuris priklauso nuo manęs.
Jei nuo dabartinio mūsų tarpusavio ryšio, kuriame kiekvienas ima iš kitų, pereitume prie tokio ryšio, kuriame kiekvienas galėtų, turėtų ką duoti ir duotų kitiems, o šie norėtų iš jo gauti, tuomet nejaustume laiko.
Laikas – tai įprotis, tai absoliučiai psichologinis parametras. Apie tai jau kalba ir mokslas.
Iš esmės, ko mums reikia, kai kalbame apie tikrąją gyvenimo realizaciją, apie mums suteiktą teisingą laiko valdymą? Turime žinoti, kaip įgyti nesavanaudiško davimo savybę, kurios padedami pakiltume į lygmenį be laiko, vietos ir judėjimo.
Juk jei laikas lygus nuliui, tuomet nėra judėjimo ir erdvės, viskas yra toje pačioje vietoje, taške. Tokią būseną galime pasiekti, jei pakeisime tik savo santykį iš gavimo į davimą.

Iš 2014 m. balandžio 22 d. 356-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Laiko šeimininkas

Laikas greitai sustos!

Pakilti virš laiko

Kairioji linija padeda mums megzti tarpusavio ryšius. Be egoizmo nesusiformuotume, todėl jis nenaikinamas. Tu tarsi dedi ant jo vario ar aukso lapą ir kali plaktuku, kol išgauni reljefą. Be to neapsieisi.
Pasakyta: kelias į pragarą gerais ketinimais grįstas. Dėl to padaromos visos nuodėmės, nes ketinimai iš tikrųjų geri. Tu įsitikinęs, kad gali dirbti su visomis savybėmis davimui, bet įvyksta trumpas sujungimas, ir viskas sudega, staiga krenti į tamsą.
Pasiruošimo metu, pereidami iš lo lišma (dėl savęs) į lišma (dėl davimo), patiriame nedidelius būsenų skirtumus, bet kadangi jie maži, tai neatveda prie didžiulių paklydimų.
Šis laikotarpis reikalingas būtent tam, kad teisingai subalansuotume savyje dvi savybes, kad šviesa ir tamsa, noras ir savybė duoti, būtų jam lygiavertės, kad žmogus suprastų, jog be jų neįmanoma. Tamsos ir šviesos savybės vienodai svarbios siekiant Kūrėjo, viena negali būti be kitos.
Žmogus turi teisingai kilti virš savo noro prasiveržti į priekį ir duoti dar daugiau. Pavyzdžiui, visi sako, koks esi puikus ir geras, nes padarei kam nors kažką gero, ir tu, paveiktas šių žodžių, entuziazmo nešamas, duodi dar daugiau… o paskui gailiesi.
Šis apgailestavimas nubloškia tave nuo visų pakopų žemyn, kaip vaikiškame žaidime su žetonais: tu eini į priekį ir staiga tave meta atgal. Kad apsisaugotume nuo šito, duodamas laikotarpis, per kurį abi jėgos turi sveikai susibalansuoti mumyse.
Gavimo savybė – tai aukštesnysis protas, nes tik dėl egoizmo suvokiame tikrąją reiškinių esmę. O dešinioji linija – tai davimas, meilė. Čia nėra jokio teismo, jokių apribojimų, kontrastų, kontrolės.
Kairioji linija jungia savyje viską. Be jos negali atsiskleisti Kūrėjo šviesa. Egoizmas – mūsų didysis padėjėjas, tik prieš mus.

Iš 2014 m. gruodžio 31 d. TV programos „Amžinosios knygos paslaptys“

Daugiau šia tema skaitykite:

Didžiulė Kūrėjo malonė

Kodėl Kūrėjas sukūrė blogį?

Gėris priešingoje šviesoje

Klausimas. Kaip Kūrėjas, būdamas absoliučiai geras ir kuriantis gera, sukūrė blogąjį pradą, kuriame nėra Jo savybių? Kokiu tikslu Jis sukūrė blogį? Kodėl negimstame pasaulyje, pilname gėrio?
Atsakymas. Jei žmogus gimtų absoliučiai gerame pasaulyje, tai būtų kaip angelas, be blogojo prado. Kitaip tariant, jis egzistuotų veikiamas tik vienos jėgos.
Bet mes sukurti tam, kad pasiektume Kūrėjo lygmenį, kad taptume protingesni ir suprastume bei pasiektume Kūrėjo būseną, Jo jėgą, savybes, taptume kaip Jis.
Kad tai pasiektume, mums reikia turėti savybių ir priešingų Kūrėjui, ir panašių į Jo, t. y. mus turi sudaryti dvi dalys. Viena dalis – blogasis pradas, priešingos Kūrėjui savybės, su kuriomis gimstame.
O antrąją dalį, savybes, panašias į Kūrėjo, turime prisijungti patys, ir taip save kurti, kaskart vis labiau šias abi dalis pritraukdami ir tapdami vis panašesni į Kūrėją.
Šio augimo procese yra 125 pakopos iki būsenos „Grįžo sūnūs pas savo Kūrėją“, kai įgyjamos Kūrėjo savybės. Bet mus turi sudaryti dvi priešingos dalys.
Tam Kūrėjas sukūrė blogąjį pradą, t. y. blogą, egoistinį norą, bet mums reikalaujant, duoda ir gerąjį norą. Šioms dviem jėgoms padedant, pasiekiame tobulybę.
Klausimas. Kaip galiu įgyti savybių, apie kurias nieko nežinau?
Atsakymas. Dėl to turi ateiti į grupę, kuri atliks visą šį darbą, turi įsijungti į ją. Juk vienas šito neatliksi. O grupėje vienydamiesi pritraukiame Šviesą, grąžinančią prie Šaltinio, tuomet gauname antrąją, teigiamą, gamtos jėgą, kuri neigiamą jėgą sugrąžina į pusiausvyrą.

Iš radijo stoties 103FM programos, 2015 m. gegužės 17 d.

Daugiau šia tema skaitykite:

Nėra blogio be gėrio

Klausimas – atsakymas

Atlaisvinti savyje vietą Šviesai

Klausimas. Kas gi vis dėlto yra Biblija? Neradau joje nieko antgamtiško. Nors knygos sumanymas – originalus!
Atsakymas. Šiai knygai nereikalingas kieno nors pritarimas. Jos herojus – Kūrėjas. Tema – žmogaus suartėjimo su Kūrėju sąlygos, kas reiškia žmogaus išėjimą į aukštesniąją erdvę. Ne po mirties, o šiame gyvenime, tik pasiekus bent minimalaus panašumo į Kūrėją.
Šis išėjimas į aukštesniąją erdve realizuojamas jutimuose, o fiziškai žmogus lieka gyventi šiame pasaulyje. Erdvė išsiplečia.
Žmogus „meilės kitam“ realizavimo savyje mastu tampa panašus į Kūrėją, tuo mastu atskleidžia Jį. Dėl to pasaulio pajutimas kardinaliai keičiasi, tampa suvokiamas jo daugiasluoksniškumas, beribiškumas, amžinumas.

Daugiau šia tema skaitykite:

Iš kur atsirado Biblija?

Gėris priešingoje šviesoje

Panirimas į dvasinius pojūčius

Kai grupė dirba kartu, kad susivienytų ir taptų vienu žmogumi su viena širdimi, tai vadinama kabalistine meditacija, vidiniu darbu arba ketinimo sukūrimu. Dėl šio vidinio darbo mums ima aiškėti veiksmai, jėgos, etapai, pakopos.
Visa tai aprašyta kabalistinėse knygose, pavyzdžiui, „Mokyme apie dešimt sfirų“. Pirmoji būsena, kai žmogus pradeda tokį vidinį darbą, palieka savo egoizmą ir jaučia vienybę su kitais, vadinama dvasiniu gemalu.
Po to prasideda jo augimas dvasiniame pasaulyje. Kabala labai tiksliai, su visomis techninėmis detalėmis aprašo visas patiriamas būsenas: kokių jėgų ir veiksmų padedamas žmogus pereina visus etapus, kol tampa panašus į aukštesniąją gamtos jėgą, pasiekia asmeninio išsitaisymo pabaigą.
Kabalistinėse knygose rašoma, kaip ši sistema sudaryta, kaip veikia ir valdo žmogų, kaip šis turi į ją reaguoti bei ją aktyvinti.
Taigi, šiose knygose kalbama tik apie vidinį žmogaus darbą, apie praktinę meditaciją. Juk žmogus, nuolat vienydamasis su grupe, veiksmingai anuliuoja savo egoizmą, pakyla virš jo į aukštesnes pakopas.
Egoizmas vis auga, žmogus kyla virš jo dar aukščiau. Tarsi būčiau ant nedidelės kalvos ir staiga ji po manimi imtų augti, kaip mano egoizmas, o aš turėčiau ant jos išsilaikyti nenugriuvęs. Dėl augančio egoizmo virš jo augu ir aš. Taip tęsis tol, kol visas didžiulis pasaulinis egoizmas atsiras po manimi.
Kabalos mokslas nuo kitų metodikų skiriasi būtent tuo, kad neslopina žmogaus egoizmo. Kabala nemoko medituoti, atsiribojant nuo egoizmo ir plevenant ore, tarsi nebūtų kūno. Kabalos mokslas ragina naudotis visu savo egoizmu, nes turime pakilti dvasinėmis pakopomis virš jo.
Be teisingo naudojimosi egoizmu neįmanoma pakilti į dvasinį lygmenį. „Kabalos mokslas“ išvertus reikštų „gavimo išmintį“, nes jis moko, kaip protingai naudoti savo egoizmo jėgą.
Žmogus mokosi naudotis dviem linijomis: gavimo ir davimo jėgomis. Gavimo jėgą turime savaime, bet ji vis labiau vystosi, kai įgyjame davimo, tarpusavio meilės jėgą. Aukštesniosios gamtos jėgos padedami auginame davimo, dešiniosios linijos, jėgą, atitinkamai mumyse auga gavimo jėga, kairioji linija.
Šių dviejų jėgų, linijų padedami kylame aukštyn viduriniąja linija, susidarančia tarp jų. Tai ir yra kabalos metodika.

Iš 2015 m. sausio 25 d. 509-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Nepaperkamasis taškas širdyje

Kas yra dvasingumas?

Pareiga pakilti kartu su visu pasauliu

Bet jeigu Manęs nepaklausysite ir nevykdysite visų šių priesakų, ir jei ignoruosite mano nurodymus, o jūsų siela paniekins Mano įsakymus tiek, kad nevykdysite visų Mano priesakų, sulaužydami Mano sąjungą, tai su jumis taip pasielgsiu: pasiųsiu jums siaubą, džiovą ir karštinę, varginančią akis ir kankinančią sielą; ir veltui jūs sėsite savo grūdus.
Ir atkreipsiu Savo veidą į jus, ir nugalės jus jūsų priešai, ir valdys jus neapkenčiantys jūsų, ir bėgsite, nors niekas jūsų nesivys (Tora).
Viskas, apie ką čia kalbama, yra žmogaus viduje. Tai – savo šešėlio baimė, juk jeigu esame nepasirengę dvasiškai tobulėti, tai „Kūrėjo veidas“ tampa mums baisia tamsa. Pats didžiausiais siaubas, kurį tik gali pajausti žmogus, būna tada, kai priešais jį iškyla davimo savybė, o žmogus – priešingas jai.
Viskas suformuota taip, kad pasiruoštume atskleisti Kūrėją. Kitaip Jis atsuka mums savo veidą, o mes tarsi perverčiame šį paveikslą, suvokiame jį kaip atvirkščiąją pusę, nes esame tam nepasirengę. Tada davimas atrodo mums kaip pati baisiausia bausmė. Mes patys kuriame tamsą iš savo neteisingų vidinių vaizdinių.
Visos bėdos, kurias tariamai siunčia mums Kūrėjas – tai kančios žmogaus, neteisingai suvokiančio gerąsias Kūrėjo būsenas, kurias Jis mums atskleidžia, nes atėjo tam laikas. Ir užuot jautę gėrį, gyvenimą, gerovę, jaučiame šias būsenas kaip „siaubą, džiovą, karštinę“.
Būdami nepasirengę teisingai priimti Šviesą, jaučiame ją kaip tamsą. Kūrėjas niekada nieko neslepia – priešingai, visada tik atskleidžia. Kadangi esame absoliučiai priešingi Jam, atskleidimas neša mums kančias. Nėra mums didesnio siaubo, kaip atskleisti tikrąją davimo ir meilės savybę, nes mūsų egoizmui šis jutimas baisesnis už mirtį. Juk negalima įsiurbti į save šios savybės, absorbuoti jos ir ištirpinti savyje.
Todėl pasakyta, kad jeigu neklausysite Manęs, netaisysite savęs, tada pajusite Mano gerąjį poveikį priešingoje šviesoje.

Iš 2014 m. lapkričio 12 d. TV programos „Amžinosios knygos paslaptys“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pirmą kartą anuliuoti save

Naktis pavirs diena, o diena – naktimi

Panirimas į dvasinius pojūčius

Nedirbkite sau stabų nei drožinių, nestatykite savo žemėje statulų nei akmeninių atvaizdų ir jų negarbinkite, nes Aš esu Viešpats, jūsų Dievas. Švęskite šabus ir gerbkite mano šventyklą. Aš esu Viešpats. [Senasis Testamentas, Kunigų (Levitų) knyga, 26 skyrius]
Nieko negarbinti – reiškia stengtis būti maksimaliai savarankiškam, laisvam.
Paradoksas, bet ši laisvė ir savarankiškumas turi formuotis su šūkiu „Aš – Dievas“, o tai reiškia absoliučią nelaisvę. Ir šioje absoliučioje nelaisvėje, kurią pasiekiu, turiu būti visiškai laisvas, tai yra pakilti virš savęs ir susivienyti su Kūrėju.
Vienybėje su Juo įgysiu visišką nepriklausomybę. Mums šį paradoksą sunku suvokti dėl jo dualumo, bet taip yra. Juk ir kvantinės fizikos mokslininkai jau pradeda suprasti šį dualumą. Nors jie iki galo jo nesuvokia, bet numano, kad yra būtent taip.
Kaip tai suderinti? Niekaip. Plokščioje mūsų suvokimo sistemoje tai neįmanoma. Mes negalime net įsivaizduoti, ką reiškia būti maksimaliai laisvam, susivienijus su Kūrėjo jėga. Tam mūsų viduje turi būti sistema, jungianti dvi priešingybes.
Komentaras. Kitaip tariant, turiu išsivaduoti iš visų stabų ir dievukų, kuriais seku…
Atsakymas. Stabai ir dievukai reikalingi mano vystymuisi. Man reikia ko nors įsikibti, kaip vaikui, laikančiam kokį nors žaislą, čiulptuką, skudurėlį ir negalinčiam be šito apsieiti. Taip jis pažįsta pasaulį.
Be stabų ir dievukų neįmanoma judėti pirmyn, nes vystomės, pakildami virš jų. Kaskart keičiu įvairiausias dievybes, kol pakylu virš šių būsenų ir tampu visiškai laisvas nuo stabų, o kartu visiškai priklausomas nuo Kūrėjo.
Šis reiškinys būdingas mūsų laikams, kuomet palaipsniui nyksta dievukai ir stabai, o žmogus tarsi pakimba ore. Pradedame jų atsikratyti. Bet tuo pačiu vyksta ir jų renesansas, – dar susidursime su padidėjusiu potraukiu religijoms ir su jais susijusiems karams.
Žmonija turi kokiu nors būdu perkirsti kietą Gordijaus mazgą, ką nors padaryti su ekonomika, politika – su visa ta koše, kurios prisivirė pasaulyje.
Deja, tokiu metodu nieko neišspręsi. Vienintelė alternatyva kančioms – teisingas žmogaus auklėjimas, pasaulio įvykių suvokimas. Kito kelio nėra: arba žmogaus keitimo metodas, arba gamtos ir visuomenės spaudimas mums. O kritinis taškas vis arčiau.

Iš 2014 m. lapkričio 19 d. TV programos „Amžinosios knygos paslaptys“

Daugiau šia tema skaitykite:

Nuo prietarų prie tikrojo gamtos pažinimo

Didžiulė Kūrėjo malonė

Sudaužyk stabus savyje

Klausimas. Pastaraisiais metais tapo tradicija rengti didelius tarptautinius kabalos kongresus. Tai – unikalus ir patrauklus kultūrinis įvykis. Į šiuos kongresus Tel Avive susirenka tūkstančiai žmonių iš viso Izraelio ir daugelio kitų pasaulio šalių.
Kas vyksta šiuose kongresuose, kodėl jie pritraukia tiek daug žmonių? Šiais laikais kabala tapo tokia populiari, kad gėda prisipažinti, kad nežinai, kas tai yra.
Atsakymas. Žmogus ieško užpildymo, kuris suteiktų jo gyvenimui prasmės, kad neišnyktų be pėdsakų gyvenimui pasibaigus. Tą pajausti galima kabalos kongrese: kad gyvenimas iš tiesų būtinas, kad yra tam tikras aukštesnis tikslas, kurį galima pasiekti.
Šis tikslas yra už šio gyvenimo ir mirties ribų, už šio fizinio kūno gyvenimo. Nepriklausomai nuo to, ar šis kūnas gyvas, ar miręs, yra kažkas, liekantis egzistuoti amžinai. Aš noriu save tapatinti su šiuo amžinu egzistavimu, esančiu ne kūne.
Manyje yra kažkas, nesusietas su laikinu kūnu. Net pakeitus visus mano organus, mano „Aš“ liktų. Juk jei šitas „Aš“ taip pat išnyktų, tuomet apskritai nebūtų apie ką kalbėti. Tačiau yra „Aš“, kuris reikalauja amžino tikslo, esančio ne kūne. Šitas „Aš“ nori palikti kūną, tapti nuo jo nepriklausomas ir nesutikti su juo, pajusti save egzistuojantį šalia jo, aukštesniame lygmenyje.
Žmonės, keliantys tokius klausimus ir norintys atskleisti gyvenimo prasmę, ateina į kongresą. Šis manojo „Aš“ taškas nesitapatina su kūnu, kurį galima pakeisti – šiuolaikinė medicina išmoko pakeisti beveik visus organus. Bet aš noriu save jausti už šito laikino kūno, kuris kas akimirką vis labiau artėja prie mirties, kol galų gale numiršta.
Todėl nenoriu priklausyti nuo šio kūno, noriu jausti gyvenimą, nesusijusį su šia biologine mašina. Jaučiu, kad atsidūriau jame atsitiktinai ir laikinai – tai nesu tikrasis aš. Todėl imu ieškoti metodikos, padėsiančios pakilti virš šio kūno ir pamatyti gyvenimą, neribojamą penkių jutimo organų: regėjimo, klausos, uoslės, skonio ir lytėjimo.
Nenoriu judėti, vaikščioti, sukiotis siaurose, materialiose šio pasaulio ribose, priklausyti nuo temperatūros: ne aukštesnės kaip +30 ir ne žemesnės kaip -30 laipsnių. Svajoju išsivaduoti nuo visų šitų apribojimų ir tapti visiškai laisvas nuo materijos, būti tarsi sapne.
Kitaip tariant, noriu išeiti už ribų savo kūno, kuris visą laiką mane laidoja: verčia eiti į darbą, nuolat jaudintis dėl savo materialios gerovės. Noriu pajausti, ką reiškia būti laisvam nuo materijos, emociškai nesiejant savęs su savo kūnu.
Mano kūnas gali tapti ištikimiausiu draugu, kaip šuo, gyvenantis su manimi: aš jį myliu ir šeriu, o jis myli mane. Mano kūnas tupi ant grindų šalia krėslo, kuriame yra tik mažas tikrojo „Aš“ taškelis. Noriu, kad šitas „Aš“ egzistuotų iš tikrųjų, o ne jaustų save kūne, kuris visaip riboja mane tarsi šunį.
Ieškau būdų, leisiančių išeiti iš kūno, todėl atvykstu į kabalos kongresą, kuriame galima patirti nuostabų įkvėpimą, pakylėjantį žmogų virš jo kūno.
Klausimas. Ar kūnui šiame procese neatsitiks nieko blogo?
Atsakymas. Nesijaudinkite, kūnui nieko neatsitiks – kalbame tik apie vidinį išgyvenimą. Dėl to turiu tiesiog nustoti jaudintis dėl savo kūno. Kiti žmonės, dalyvaujantys kongrese, padeda man tai įgyvendinti – išeiti iš savęs. Tarsi sukišę rankas į į mano vidų, sučiuptų sielą ir ištrauktų ją iš kūno.
Klausimas. Ar tai nebaisu?
Atsakymas. Atvirkščiai, aš labai noriu, kad jie taip padarytų! Noriu, kad mano „Aš“ išeitų iš kūno ir egzistuotų laisvas, be jo. Tada galėčiau įeiti į kitus ir pajausti juos iš vidaus – tai reikštų, kad jaučiu dvasinį pasaulį.
Jaučiu, kaip mes visi esame susiję. Juk į pasaulį nebežiūriu per savo egoizmą, savo kūną, o matau viską už jo. Taip atskleidžiu, kad pasaulis pripildytas Šviesos, kuriame visi egzistuojame ne kaip kūnai, o kaip norai, susiję vieni su kitais.
Jungdamiesi sukuriame sistemą, kuri vadinasi „siela“. Visi mėgaujasi, būdami šios sielos viduje, nes ją užpildo ir teikia malonumą Aukštesnioji Šviesa, dar vadinama Kūrėju.
Čia nėra jokios mistikos – priešingai, tai kruopštus, metodiškas darbas. Gali būti, kad žmogui teks pabuvoti ne viename kongrese, kad tai pajaustų.

Iš 2015 m. vasario 8 d. 518-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Kongresas gali duoti viską!

Kongresų poveikis supančiam pasauliui

Ar laukei išsilaisvinimo?

Klausimas. Galiu palengvinti draugo ligą, dalį jos pasiėmęs sau. O kaip galėčiau perduoti draugui laimės pojūtį?
Atsakymas. Jei mano sistema yra aukščiau tavosios, tai ji laimingesnė, nes yra aukštesniame gyvenimo, pusiausvyros, lygmenyje.
Todėl, kai esi liūdnas, ji gali perduoti tau tokį kiekį savo energijos ir laimės, kokio stiprumo mūsų vidinis ryšys.
Lyginant su mano sistema, tu atrodai it mažas vaikas, ji didesnė už tave, nes laimė didesnė už nepasitenkinimą pagal įsisąmoninimo ir vertingumo lygį. Ir visai nesvarbu, dėl ko žmogus laimingas – priežastis gali būti visai paprasta.
Klausimas. Kokiu būdu perduodame vienas kitam laimę: žodžiais, pojūčiais, mintimis?
Atsakymas. Laimę galime perduoti ir be viso šito – tai priklauso nuo mūsų tarpusavio ryšio lygmens: negyvojo, augalinio, gyvūninio ar žmogiškojo. Laimė liejasi iš aukštesnės sistemos į žemesnę priklausomai nuo mūsų ryšio kokybės ir gebėjimo anuliuoti save prieš draugą.
Visi žmonės vieni su kitais susiję. Nereikia šio ryšio kurti iš naujo arba jo nutraukti – mes jau surišti į vieną tinklą lyg neuronai smegenyse arba visos kūno ląstelės, sujungtos į vieną sistemą.
Visa visata – vientisa sistema. Tik neaišku, ar mes, žmonės, tai suvokiame ir siekiame atskleisti, atgaivinti, sustiprinti mūsų ir visos kūrinijos ryšį. Bet jis jau egzistuoja. Šio ryšio suvokimo lygis lemia mūsų draugystės stiprumą.
Klausimas. Nuo ko priklauso, ar įsilies į mane draugo laimė: nuo jo ar nuo manęs?
Atsakymas. Čia reikia abiejų pastangų, vienpusiškai to įgyvendinti nepavyks. Turi nors truputį atsiverti draugui. Tarkim, esi taip prislėgtas sielvarto, kad visiškai užsidarai savyje ir atsiriboji nuo draugų. Tuomet iš jų negali nieko perimti.
Klausimas. Ką reiškia „atsiverti draugui“?
Atsakymas. Reiškia – mylėti jį, kaip save patį. Kalbama apie tikrą širdžių ryšį, kai jaučiamės esantys ne atskiri kūnai, ne skirtingos sistemos, o labai artimi, lyg vienas vienetas.
Mūsų abiejų sistemos taip persipynusios, kad veikia kaip viena. Mūsų ryšys beribis – tarp mūsų teka begalinis informacijos, jausmų, minčių srautas. Tai dvi sistemos, bet jos ypatingai glaudžiai susijusios.
Klausimas. Kaip turėčiau atsiverti teigiamam draugo poveikiui?
Atsakymas. Taip, kaip kūdikis ant motinos rankų, kuris visiškai save anuliuoja. Jis nieko nesupranta ir nežino apie save, jis nusiteikęs tik viską sugerti iš savo motinos. Todėl kūdikiai taip greitai ir vystosi, juk mes jiems perduodame viską, ką turime.
Jie gauna iš mūsų ne šiaip švelnius žodžius ir šypsenas, o energiją, santykius. Kūdikis sugeria šią energiją tūkstančiais jutiklių, kuriuos turi.
Turime būti tokiais kūdikiais, maksimaliai anuliuojančiais save su visomis savo problemomis prieš draugų poveikį. Tuomet jie galės mums perduoti savo laimę – tiek, kiek panorės. Priešingai nei nelaimė, laimė nemažėja, kai ja dalijamasi, bet didėja! Kuo laimingesnius darome kitus, tuo laimingesni tampame patys.
Laimės energija beribė. Kai tik sugebėsime kitiems duoti ir juos užpildyti, savyje pajusime vis didesnį norą ir daugiau galimybių tai daryti. Juk taip prisijungiame prie Didžiojo sprogimo energijos šaltinio, Aukštesniosios jėgos, sukūrusios ir palaikančios visą visatą.
Klausimas. Taip išeina, kad žmonės, aptarnaujantys kitus, turėtų būti labai laimingi. Kodėl gi to nematome?
Atsakymas. Priežastis ta, kad jie duoda nenoromis, todėl nuolat tuštėja. Tuo tarpu motina, mylinti savo kūdikį, gali fiziškai pavargti, bet jai negali nusibosti rūpintis ir mylėti.

Iš 2013 m. spalio 17 d. 242-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą