Kabalistas – tai mokslininkas, tyrinėjantis mūsų gyvenimą, šį pasaulį, tikrovę, kurioje esame. Tačiau tyrinėja jis visa tai ypatingais instrumentais – išsiugdytais naujais jutimo organais. Mes kol kas neturime tokių suvokimo organų, kuriais būtų galima atskleisti dabar nuo mūsų paslėptą Aukštesnįjį pasaulį.
„Šeštasis pojūtis“ – tai Aukštesniosios jėgos, meilės ir davimo jutimas, kurio dabar neturime. Jaučiame mūsų pasaulį savo egoizmo viduje, penkiais kūniškaisiais jutimo organais.
Mūsų egoistinis troškimas nori pažinti, suprasti, pajusti tikrovę, kurioje esame. Toks požiūris įkalina mus tam tikroje uždaroje sferoje, šioje Visatoje.
Visata mums tik atrodo milžiniška, o iš tiesų ji visai menka, lyginant su pasauliu, esančiu už jos ribų. Mums reikia ištrūkti iš šitos sferos ir pajusti tikrovę, esančią už mūsų. Bet tam reikalingas papildomas jutimo organas, kurio pagrindas – davimo savybė.
Dabar turime tik gavimo organus, todėl viską traukiame į save ir esame apriboti šiuo materialiuoju pasauliu. Viską, ką juntame penkiais kūniškaisiais jutimo organais, vadiname šiuo pasauliu, kuriame gyvename. Tačiau šis pasaulis mums duotas tik tam, kad šiame gyvenime ištrūktume iš jo ribų į Aukštesnįjį pasaulį, išorinį, erdvų.
Kaip gi mums išsiveržti į išorę, jei viską traukiame į save, vidun?
Todėl ir turime išvystyti davimo savybę vietoj gavimo, noro mėgautis, organų. Šis naujas davimo pojūtis išves mus iš mūsų materialiosios sferos į išorę.
Kabalos metodika skirta vystyti žmogaus norą duoti ir mylėti, išorinio pasaulio jutimą. Žmogus suvokia, kad yra kita tikrovė, egzistuojanti visai greta mūsiškės, bet atskleidžiama priešingai – nuo savęs į išorę.
Todėl yra pasakyta, kad mylėti artimą, kaip save patį – didžioji Toros taisyklė. Juk ji kalba apie tai, kokią savybę mums reikia išvystyti, kad pajustume Aukštesnįjį pasaulį, Aukštesniąją jėgą.

Iš 2015 m. rugpjūčio 16 d. radijo stoties 103FM programos

Daugiau šia tema skaitykite:

Neiškreiptas egoizmo pasaulio vaizdas

Žvilgtelėti už Didžiojo sprogimo taško

Gyvenimas akvariume

Klausimas. Kas yra „bausmė dvasiniame pasaulyje“?
Atsakymas. Toroje / kabaloje tokios kaip bausmės nėra, kadangi mes turime reikalą ne su žmogumi, kuriam galėtume nusibosti ir kuris pyktų ar būtų nusiminęs, o su valdymo sistema.
Todėl jei neatliekame kokios nors užduoties, tai sistema veikia alternatyviu būdu, elgiasi su mumis atitinkamai. Pavyzdžiui, jei važiuoju automobiliu ketvirtąja pavara (ant ketvirtosios pakopos) ir staiga mašina sugenda, įmetu trečiąją pavarą.
Dabar variklis dirba žymiai sunkiau, važiuoju lėčiau, jaučiuosi ne taip patogiai, bet vis tiek važiuoju. Kai sugenda dar viena detalė, vėl pereinu į kažkokį kitą režimą.
Kitaip tariant, viskas priklauso nuo mūsų įsitraukimo. Kuo intensyviau tame dalyvaujame, tuo greičiau, komfortiškiau judame, aukščiau laiko, viską įveikdami savo nedidelėmis pastangomis, gėrio, o ne kančių ir blogio keliu.
Taigi, apie jokias bausmes nėra nė kalbos, bet šnekamojoje kalboje vartojame būtent šį žodį. Be to, ir mūsų pasaulyje nėra jokių bausmių. Jei pasielgei teisingai, tai eini toliau tuo keliu. Jei neteisingai – tave pakoreguoja. Ir šią korekciją vadiname bausme. Bet tai ne bausmė, o ištaisymas.
Pati koregavimo sistema yra absoliučiai bejausmė. Mes tik apibūdiname ją, naudodamiesi įprastine kalba, pavyzdžiui, „Geras, Kuriantis gėrį“.
Panašiai jausmingai, kaip apie draugą, porininką muzikantas gali kalbėti apie savo fortepijoną. Visame ką daro, žmogus linkęs pritaikyti savo vidinį jausmą daiktams, su kuriais dirba, sakykime, kompiuteriui, nors tai – tik gelžgalis.
Lygiai taip pat mes elgiamės su Kūrėju, nors tai yra sistema, kuri neturi jokių jausmų, kaip yra pasakyta: „Daviau dėsnį ir neperženk jo“. Kūrėjas – tai gamtos dėsnis!

Iš 2015 m. balandžio 15 d. TV programos „Amžinosios knygos paslaptys“

Daugiau šia tema skaitykite:

Augti be lazdos

Apie bausmę

Kam save bausti?

Klausimas. Kaip rytinė pamoka veikia žmogų?
Atsakymas. Nuoseklus dalyvavimas mano vedamose rytinėse pamokose kuria žmoguje naujas dvasines savybes, kurias jis lygiagrečiai turi ugdytis ir draugų, kurie mokosi kabalos, grupėje. Be kasdieninio dalyvavimo mano pamokose dvasinis augimas neįmanomas.

Tikra meilė neturi nieko bendra su seksu ir lytimi, bet tam, kad ją patirtume, turime rimtai pasiruošti.
Juk reikia išmokti atverti savo ir pajusti kito žmogaus širdį, pakylant virš savo interesų ir įsijaučiant į draugo norą, koks jis bebūtų.
Ir visai nesvarbu, kas yra tas kitas: vyras ar moteris. Turiu pakilti virš savo egoizmo, kuris siekia mėgautis visu pasauliu, ir vietoje to pats teikti malonumą visam pasauliui.
Jei šitai vadinama meile, tuomet kyla klausimas: ar apskritai mūsų pasaulyje yra meilė? Nėra! Meilė yra tik Aukštesniajame pasaulyje, į kurį kylame virš savo egoistinių išskaičiavimų ir pripildome artimą, mėgaudamiesi jo džiaugsmu.
Ar galiu mėgautis tuo, kad suteikiu malonumą aštuoniems milijardams žmonių? Bet yra parašyta: „Mylėk savo artimą, kaip save patį“. Tai yra, turiu mylėti kitus labiau nei save – lygiai taip, kaip dabar save myliu labiau už kitus. Todėl tikrai meilei pasiekti reikia jėgos, kuri yra virš mūsų prigimties ir gali ją ištaisyti.
Gamta sukūrė mane su egoistiniu noru mylėti save patį. O aš reikalauju Gamtos, tai yra Kūrėjo, kad mane ištaisytų. Noriu išsitaisyti, kad galėčiau mylėti artimą be jokio asmeninio intereso, nepriklausomai nuo to, ar man dėl to gera, ar bloga, būti aukščiau viso to.
Juk ir šiuo metu, būdamas visiškas egoistas, noriu, kad kiti mane mylėtų tokį, koks esu, su visais trūkumais ir egoizmu. Todėl ir aš turiu pamilti kitus tokia besąlygine meile.
Komentaras. Bet aš to nenoriu!
Atsakymas. Todėl tau ir reikia išsitaisyti. Bičiulyje atskleisi pačias nepatraukliausias savybes bei poelgius, nukreiptus prieš tave ir tavo artimuosius, bet vis tiek jį mylėsi. Tikra meilė reikalauja visiško išsitaisymo, ji uždengia visus nusikaltimus.

Iš 2015 m. liepos 30 d. 601-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Meilė meilei nelygu

Melodija dviem balsams

Nukreipta į tikslą meilė

Klausimas. Jūs sakote, kad kai žmogui negerai, jis gali savo būseną susieti su Kūrėju. Bet šitaip aš tiesiog kaltinu Kūrėją tuo, kad jis neduoda man pakankamai šviesos, kad jausčiausi gerai?
Atsakymas. Pirmiausia, ne tiek svarbu, garbinu aš Kūrėją ar keikiu jį, galvoju apie jį gerai ar blogai, svarbiausia – nenutraukti susijungimo su Juo.
Gerai net ir susijungimas atsukus nugarą, kuomet aš nepatenkintas Kūrėju, nuolat prieštarauju Jam, bijau, konfliktuoju su Juo. Nesvarbu. Svarbiausia – nepamiršti, kad esu susijęs būtent su Kūrėju.
Reikia visada išlaikyti šitą ryšį visose situacijose ir aplinkybėse. Nebijoti suvokimo, kad aš esu Juo nepatenkintas.
Visą laiką turiu turėti Jį prieš save kaip vienintelį Partnerį. Daugiau gyvenime nieko neturiu. Visi kiti – tiktai objektai, šešėliai, o ne žmonės. Visi, be išimčių. Ir duoti jie tam, kad per juos išryškindamas savo ryšį su Kūrėju, atskleisčiau Jį.
Klausimas. Kaip gi nuolat pykdamas, kaltindamas Kūrėją, įgysiu davimo savybę?
Atsakymas. Pamatysi, kaip naudinga nuolat Jį keikti.
Svarbiausia – pastovumas, nepertraukiamas jūsų ryšys: nuo ryto iki vakaro tu nesustodamas reiški Kūrėjui pretenzijas ir nuoskaudas, kaltini ir keiki Jį, bet tuo tarpu nei vieno veiksmo, nei vienos minties, nei vieno noro nepriskiri jokiam kitam faktoriui, išskyrus Jį.
Jeigu taip darysi – tą pačią dieną atskleisi Kūrėją. Nereiks ilgų metų. Reikalinga labai stipri koncentracija, fokusavimasis, kuris padės suprasti, kaip Jis tave valdo. Tuomet suprasti Jo žaidimą, kuris vadinasi „šokis jaunikio su nuotaka“. Nuo to pradedame ryškinti ketinimus…

Iš 2015 m. liepos 22 d. pamokos pagal straipsnį iš knygos „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Paslėptis, esanti prieš atskleidimą

Gyvenimas – tai dialogas su Kūrėju

Gali keikti, tik nepamiršk Manęs

Vieno aktoriaus teatras?
Klausimas. Jeigu Kūrėjas viską sukūrė, tai koks yra mūsų darbas?
Atsakymas. Iš tikrųjų, jei viskas iš Kūrėjo, jei Jis sukūrė šį „mažąjį spektaklį“, vadinasi, mes neegzistuojame kaip savarankiški asmenys ir viskas mums tik rodosi?
Aš jaučiuosi savarankiškas pagal atitrūkimo nuo Kūrėjo ir Jo paslėpties laipsnį. Ir atvirkščiai, Jam atsiskleidžiant aš išnykstu, tampu „skaidrus“, jaučiu, kaip viskas pereina per mane, o manęs paties iš viso nėra.
Tokiu būdu aš egzistuoju tik todėl, kad Kūrėjas yra paslėptyje. Kaipgi Jis gali atsiskleisti? Juk tada kūrinio tiesiog neliks, niekas neegzistuos, išskyrus Jį.
Ir vis tik, pagal kūrimo programą, aš galiu įgyti savarankiškumo ir atskleisti Kūrėją – jeigu dar iki šio atskleidimo aš veikčiau taip kaip Jis. Kitaip tariant, man įgyjant tam tikrą Kūrėjo savybę, Jis gali atsiskleisti nepašalindamas manęs iš šio pasaulio paveikslo. Ir tada mes su Juo tampame vieniu.

Aš savarankiškas – mes vienis
Dabar man reikia pasakyti „labai ačiū“ už paslėptį. Juk būtent per ją aš galiu įgyti Kūrėjo savybes, mintis, norus, veiksmus. Iš paslėpties aš noriu, kad jie pasireikštų manyje, gimtų manyje. Ir pagal tai Kūrėjas gali atsiskleisti pagal savybių panašumo dėsnį.
Tokiu atveju aš „neištrinu“ Jo iš paveikslo, o Jis, atsiskleisdamas, „neištrina“ manęs. Aš egzistuoju savarankiškai ir tuo pačiu metu mes su Juo esame tarpusavyje susiję, panašūs, susilieję. Kad ir kažkokia viena savybe, bet susilieję į vienį. Šį veiksmą reikia atlikti su kiekvienu mūsų noru, supanėšėjant su Kūrėju visu didžiuliu vidiniu žmogaus proto ir jausmų spektru. Štai kas mūsų laukia.

Už draugo – Kūrėjas
Tai pasiekiame padedant kabalos mokslui, taikydami per mokymąsi įgytas teorines žinias grupėje, dešimtuke. Mes renkamės ir stengiamės būti kartu, papildome vienas kitą, sutinkame vienas su kitu. Kitaip tariant, aš turiu kurti su draugu tokius pačius tarpusavio santykius kaip ir su Kūrėju.
Per šį pratimą mes vis labiau išsiugdome teisingą požiūrį, ir mūsų pastangos dirbant su draugais pritraukia Šviesą, grąžinančią į šaltinį.
Aš stengiuosi elgtis su draugais kaip su Kūrėju, tarsi Jis stovėtų už kiekvieno iš Jų, tarsi man tik atrodytų, kad tai draugas, o iš tikrųjų nėra nieko, išskyrus Kūrėją, kuris per draugus nuolatos man rodo įvairias elgesio formas.
Aš nuimu šiuos apdangalus ir sakau, kad viskas tik į gera. Man reikia juos įveikti, pakilti aukščiau jų, man reikia žiūrėti į Kūrėją kaip į mylintįjį ir mylimąjį.
Jei aš dedu šias pastangas, tai sužadinu Šviesą, grąžinančią į šaltinį. Ir ji ištaiso mane, ištaiso mano savybes, kad jos iš tikrųjų būtų tokios ir kad jomis būčiau panašus į Kūrėją.

Teorija bejėgė
Apie tai mes turime galvoti, o paskui stengtis įgyvendinti. Svarbiausia – būtent įgyvendinti. Patikėkite, skaityti ir kalbėtis apie tai galima metų metus, nieko nesuprantant dėl praktikos stokos.
Kabala – praktinis mokslas. Ir todėl yra pasakyta: „Padarysime ir išgirsime.“ Atliksime praktiškai ir tada „išgirsime“ – kitaip tariant, įgysime Binos savybę ir pajusime, apie ką kalbama.

Iš 2015 m. liepos 22 d. pamokos pagal straipsnį iš knygos „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Laisvas vergas

Viską daro Jis, bet sprendžiu – aš

Nenoriu būti lėle!

Kongresas Gvadalacharoje „Viena širdis visiems“. Pamoka Nr. 1
Straipsnyje „Grupės tikslas“ Rabašas rašo: Susirinkome tam, kad paklotume grupės pamatą visiems tiems, kam rūpi Baal Sulamo aprašytas kelias ir metodika – kaip kilti žmogaus pakopomis ir nepasilikti gyvūno kategorijoje.
Mūsų pasaulyje yra negyvasis, augalinis, gyvūninis ir žmogiškasis gamtos lygmenys. Jei norime pakilti virš žmogaus lygmens, turime tarpusavyje susivienyti.
Jei pakilsime virš visų kliūčių, priešiškumo, neapykantos, nenoro jungtis ir susivienysime, tai daugiau nieko ir nereikės. Kabalos mokslas nieko daugiau ir nemoko – tik susivienyti.
Jei bet kurioje grupėje, bet kuriame pasaulio taške žmonės sugebės pakilti virš priešiškumo kitiems ir susivienyti, tuomet atskleis Kūrėją, Aukštesniąją jėgą, aukštesnįjį pasaulį, amžinąjį pavidalą, vadinamą „siela“, nes tarpusavio ryšyje jie sukurs sąlygas Aukštesniajai jėgai atsiskleisti.
Kabalos mokslas universalus, nes jame nėra jokių apribojimų, išskyrus vieną: pakilęs virš savo egoizmo susijunk su tokiais pačiais žmonėmis, siekiančiais susivienyti, kad atsiskleistų Kūrėjas. Daugiau nėra jokių sąlygų.
Baal Sulamas priduria: Nesitikėkime, jog ateis laikas, kai galėsime kitokiu būdu pasiekti savo vystymosi tikslą. Be jokių abejonių, jį pasieksime tik vienydamiesi. Tuomet pamatysime, kaip Aukštesnioji jėga skatina visus vienytis – ir negyvąjį, ir augalinį, ir gyvūninį, ir žmogiškąjį lygmenis.
Matome, kaip visi jungiasi, norėdami to ar ne, vis labiau ir labiau, spaudžiami visokių problemų ir kančių. Pasaulis vis labiau vienijasi, ta linkme vystosi technika bei ryšio priemonės. Vienintelė Visatoje veikianti Aukštesnioji jėga visą pasaulį verčia vienytis, pasitelkdama didelį spaudimą ir kančias.
Tačiau mums atsivėrė naujas kelias: vienytis galime patys, didindami vienijimosi greitį, dirbdami vieni su kitais tarsi laboratorijoje – nuolat vis labiau vienydamiesi galime matyti, ką tuo pasiekiame.
Todėl, sekdami kabalistų patarimais, jungiamės į dešimtukus, mažas grupeles, kad būtų patogiau, lengviau, kad galėtume lanksčiau, parankesniu būdu vis glaudžiau jungtis ir matytume, kaip atskleidžiame Aukštesniąją jėgą. Ją atskleidžiame pagal mūsų susivienijimo tipą, kadangi mūsų indas lemia Šviesos atskleidimą.
Todėl mums nereikia per kančias judėti į galutinį tikslą, kuriame visos gamtos dalys susijungs integralia, globalia forma į nedalomą vienetą. Šį darbą galime atlikti ne kančių spaudžiami, o suprasdami, suvokdami, save kontroliuodami, galime pasirinkti judėjimo greitį ir matyti, kaip tai atliekame, paskui save patraukti visą žmoniją.
Juk jeigu juos prisijungsime, patrauksime paskui save, tapsime stipresni, o tuomet Aukštesnioji jėga atsiskleis su didesne galia, nes vienysis nebe tūkstančiai, kaip mūsų pasaulinėje grupėje, bet milijonai ir dar daugiau žmonių.
Šitaip atskleisime visą Aukštesniosios jėgos galią visose Jos sistemose, patirsime, kaip Ji viešpatauja ir viską valdo, kaip visa ši sistema veikia. Tai vadinama Šchinos atskleidimu.
Didžiulis malonumas matyti šią harmoniją, kai visos kūrinijos dalys – skirtingos, išsibarsčiusios, viena kitos nekenčiančios, nutolusios, – susijungia ir tarp jų atsiskleidžia ne paprastas ryšys, o tarpusavio meilė. Tai mus užpildo ir suteikia amžinojo gyvenimo pojūtį.

Iš Gvadalacharos kongreso I-osios pamokos, 2015 m. liepos 17 d.

Daugiau šia tema skaitykite:

Klausimas, vedantis amžinojo gyvenimo link

Iš absoliučios nežinios į kitą pasaulį

Krizė: ieškant išeities

Klausimas. Kaip atsiveria dvasinis pasaulis?
Atsakymas. Sėdi dešimt žmonių, mokosi, kalbasi apie susijungimą, kiekvienas anuliuoja save prieš kitą ir taip visi susivienija.
Susivienijimas sukelia jiems aukštesniojo pasaulio atsiskleidimo pojūtį. Tai ir yra kabalos mokslo realizacija.
Tai taip paprasta ir artima! Tik anuliuodami savo egoizmą, pakildami virš jo, mes atskleidžiame aukštesnįjį pasaulį – aukštesniąją sistemą, valdančią mūsų pasaulį. Kiekvienas žmogus gali ją atskleisti!
Kabalos mokslas labai paprastai aiškina, kaip tai padaryti. Pasitelkę šią metodiką mes galime pasiekti tokią būseną, kai pažinsime šią sistemą – kaip ji veikia, kaip mus valdo, kaip mes galime reaguoti į ją ir valdyti savo likimą.

Iš 2015m. liepos 12 d. radijo stoties „103 FM“ laidos

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvasinis pasaulis – tikrovė, o ne fantazija!

Buvome tarsi sapne

Dviejų jėgų pasaulis

Žmonės ieško meilės ir negali jos rasti dėl to, kad tai neįmanoma mūsų pasaulyje. Juk meilė – tai mūsų noro (noras – tai mūsų pagrindas, bazinė materija) susivienijimo ir užpildymo rezultatas. Kabalos moksle norai vadinami indu, o Šviesa – pripildymu, juk kūrinys  – tai noras, o Kūrėjas – pripildymas.
Mes turime patirti šią būseną iki galo, kad mūsų noras užsipildytų Aukštesniąja Šviesa ir pakiltų iki Aukštesniosios jėgos lygio, išaugęs kiekybiškai, ir svarbiausia – kokybiškai. Todėl be perstojo vaikomės meilės.
Reikia pasižiūrėti į dvasinę šaknį, kitaip nesuprasime, kas vyksta. Mūsų gyvenime yra toks svarbus, nė vieno neaplenkiantis reiškinys (juk niekas negali išsilaisvinti nuo meilės), tačiau tuo pat metu niekas apie ją nieko nežino.
Prirašyta nesuskaičiuojama daugybė knygų, nufilmuota galybė filmų, visa žmonija tik ir sukasi aplink meilę, bet niekas nežino, kas tai. Taip yra dėl to, kad meilė kyla iš Aukštesniojo šaltino, iš Kūrėjo, sukūrusio žemesniąją jėgą, tai yra kūrinį, kad šis panorėtų priartėti prie savo Kūrėjo, ir jie pamiltų kits kitą.
Atrodytų, kas gali būti geriau! Tai itin jaudinanti istorija. Pasirodo, Aukštesnioji jėga sukūrė mus visus tam, kad suartėtume su ja, apsikabintume ir susijungtume meilėje. Esmė ta, kad nesuprantame, kokia ta meilė, juk ji turi būti tikra.
Visi svajoja apie tikrąją meilę, ypač moterys. Moterys jaučia didesnį meilės poreikį, bet ir joms neaišku, kas tai.
Tikroji meilė – kai aš myliu kitą, o ne save! Aš pripildau partnerį, o ne pats prisipildau jo sąskaita. Kalbama visai ne apie seksą, o apie tai, kad noriu pajausti visus kito žmogaus norus ir mėgaujuosi juos patenkindamas. Tai vadinama meile.
Tokia meilė gali būti visai nesusijusi su santykiais tarp vyro ir moters. Pripildantis kitą vadinamas vyru, o prisipildantis vadinamas moterimi. Tai gali būti priešinga mūsų fiziologinėms savybėms, juk sprendžiama atsižvelgiant į dvasinį principą, kuris aukščiau mūsų fizinio kūno.
Dėl tikros meilės reikia pakilti virš savo egoizmo, kad iš tikrųjų pamiltum savo artimą, kitaip tariant, kitą žmogų myliu ne dėl to, kad man malonu, saldu ir  tai teikia pasitenkinimą.
Aš nežiūriu į gražų veidą, kojas ar plaukus ir netgi į gerą charakterį, tai yra nekreipiu dėmesio nei į vidines, nei į išorines moters savybes. Aš tik ieškau, kaip ją pripildyti, pakylant aukščiau bet kokio savo asmeninio, egoistinio santykio su ja.
Tokiu atveju vyras taip pat gali būti mano dvasinės meilės objektu, dėl to kabaloje kalbama apie meilę draugams. Mes susitariame, kad kursime tarpusavio meilės santykius. Žinoma, neturima omenyje jokie intymūs santykiai.
Meilė – kuomet kiekvienas pasiruošęs atskleisti savo norą tam, kad draugas jį užpildytų. Draugas, savo ruožtu, atskleidžia savo norus man, kad aš juos užpildyčiau: taip susijungiame į tarpusavio meilėje. Abipusė meilė vadinasi susiliejimu.
Aš prasiskverbiu į vidinius draugo norus, užpildydamas juos, o jis prasiskverbia į manuosius tuo, kad mane pripildo. Ir čia nėra jokio skirtumo tarp vyrų ir moterų mūsų pasaulyje – tokia forma visi pradeda jungtis. Tokia meilė visiškai nesusijusi su mūsų gyvūniniais kūnais ir lytiniais požymiais.
Tokioje meilėje negali būti vieno mylinčio, o kitas mylimo, – joje kiekvienas iš mūsų ir priima meilę, ir ją dovanoja.

Iš 2015 m. liepos 30 d. 601-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Klausimas. Ar kiekvienas žmogus turi savo ypatingą misiją? Kaip galiu ją sužinoti?
Atsakymas. Žinoma, kiekvienas žmogus turi ypatingą misiją, nes kiekvienas turi savos ypatingos sielos šaknį, ir tik šis žmogus gali ją (savo sielą) realizuoti. Niekas kitas negali užpildyti jo dalies pasaulyje vietoj jo.
Kaip sužinoti savo misiją? Tam reikia ateiti ir studijuoti kabalos mokslą. Tik tu galėsi atskleisti savo misiją, ir niekas vietoj tavęs to nepadarys.
Netgi jei mes pamatysime, kad tu turi aukštos sielos šaknį ir ypatingą misiją, atskleisti, kokia būtent ji yra ir kaip ją realizuoti, galėsi tik tu. Viskas priešais tave!

Iš 2015 m. liepos 12 d. radijo stoties „103 FM“ laidos

Daugiau šia tema skaitykite:

Dėkoti už kančias labiau nei už gėrį?

Svarbiausias, ką įgyju gyvenime, – siela

Pareiga pakilti kartu su visu pasauliu