Klausimas: Kuo malda kabaloje skiriasi nuo religinės maldos?
Atsakymas: Kabala iš principo skiriasi nuo visų kitų metodikų, ir išvis nuo visko, kas yra mūsų pasaulyje. Sakant paprastai, ji – tai viena, o visa kita – kita.
Koks yra skirtumas? Skirtumas tas, kad kabala pagrįsta paties žmogaus pasikeitimu. Ne ko nors, esančio mano išorėje, ne supančios gamtos keitimu, ne kokio nors „dievulio“ pozicijos mano atžvilgiu pagerinimu, ne kitų žmonių pozicijos pakeitimu. Aš neprašau, kad Jis pagerintų mano sveikatą, mano lemtį, – nieko panašaus. Aš prašau, kad jis pakeistų mano egoizmą – tik tiek!
Visa kabalistinė metodika pagrįsta tuo, kad žmogus pakeistų save. Visos kitos metodikos bei religijos pagrįstos tuo, kad Kūrėjas pasikeistų žmogaus atžvilgiu: prašau Jo, kad būtų gailestingesnis, geresnis, ieškau Jo palankumo.  Kabaloje šito nėra. Aš Kūrėjo atžvilgiu – kaip besikeičiantis žmogus, esantis Absoliute. Ir šis Absoliutas negali keistis. Jeigu Kūrėjas – pirminė priežastis, visko pradžia, jeigu Jis absoliučiai geras, absoliutus, amžinas, tobulas, tai Jis negali keistis. Keičiasi tik tai, kas netobula. Jis keistis negali. Todėl visi pasikeitimai vyksta tiktai žmoguje. Kitaip sakant, aš pagal savo jėgas, būsenas ir vidines savybes jaučiu didesnį ar mažesnį komfortą. Bet būtent aš, nes aš galiu keistis. Kūrėjas niekada nesikeičia, Jis – pastovi visuotina gamtos Jėga. Vadinasi, visos maldos, apie kurias kalba kabala, yra žmogaus prašymas pasikeisti. Į ką gi jis kreipiasi? Į sieną? Jeigu Kūrėjas pastovus, jeigu Jis amžinas, tobulas, tai Jis niekaip į tave nereaguoja. Bet tu, kreipdamasis į Jį, tampi kitoks ir sulauki kitokios reakcijos, nes tuo padidini savo jautrumą. Tu esi vis tame pačiame „Kūrėju“ vadinamame pastoviame lauke, tave veikia ta pati pastovi Jėga. Bet tu meldiesi, norėdamas pasikeisti, ir tada šis laukas veikia tave intensyviau. Štai tai ir vadinama malda.
Žodis „melstis“ hebrajų kalboje reiškia savęs teisimą. „Melstis“ – vadinasi – teisti save, vertinti save. Tai nėra kreipimasis į ką nors pasigailėjimo ar palaiminimo. Ne, tai naujas savęs įvertinimas. Štai kas yra malda. Todėl, nors ir religija naudoja tą patį žodį, kabaloje jis, kaip ir visa kita, turi visiškai priešingą reikšmę.

Iš 2011 m. sausio 16 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Mūsų maldomis sukurtas pasaulis

Gyventi dviejuose nesusikertančiuose pasauliuose

Ne vien norėti

Klausimas: Kas būdinga  žmogaus vystymosi lygmeniui, o kas – gyvūninio? Ar yra skirtumas, kuriame regione gyvena žmogus?
Atsakymas: Tai nesusiję su jokiais žemės parametrais. Bet kuriame žmoguje yra negyvoji, augalinė, gyvūninė ir žmogiškoji gamta. Ir kiekvienas turės pasiekti tobulą būseną.
Svarbiausia – pastangos siekiant šios būsenos, nors ji visiškai nepriklauso nuo kiekvieno iš mūsų. Egzistuoja pradinės savo būsenos visų sielų rinkinys, pirminis informacijos įrašas, kuris  kabaloje vadinama  „rešimot“. Ir kiekvienas iš mūsų šioje sielų hierarchijoje turi savo vietą.
Kai ateina laikas ir kažkuris taškas globaliame mechanizme turi pradėti vystytis, šiame taške esantis žmogus pajunta tam tikrą spaudimą ir tai stumia jį pirmyn.
Nuo žmogaus tada priklauso tik pokyčio greitis ir forma: arba gerai ir greitai, arba lėtai ir blogai. Daugiau nieko.
Bet kuriame regione yra žmonių, kurie jau pasirinko dvasingumo kelią ir yra pažengę į priekį. Ir tai nepriklauso nuo to, kur ir kaip gyvena žmogus.
Kol kas mažiausiai tokių rasime Europoje. O Rusijoje ir Pietų Amerikoje –daugiausia.
Bet iš esmės jų yra visur. Kinijoje, Irane, Japonijoje, Afrikoje, Australijoje – visur yra mūsų draugų, priklausančių visiškai skirtingoms rasėms, tautoms ir socialiniams sluoksniams. Ir mes negalime pasakyti: kas iš jų, kaip ir kada pradės siekti dvasinio kelio. Tai visiškai nenuspėjama. Mes nežinome, kokia tvarka vystosi kiekviena bendros sielos dalis.
Juk ir embrionas motinos įsčiose vystosi tam tikra seka. Taip ir bendros pasaulio sielos dalys, visi mes, vystomės tam tikra tvarka. Pagal bendros sielos atvaizdą vystosi ir kiekviena atskira siela.
Klausimas: Ar galima pasakyti, kad, jei žmogui iškilo klausimas apie gyvenimo prasmę, vadinasi, jame atsirado taškas širdyje, ir jis jau pasiekė „žmogaus“ lygmenį?
Atsakymas: Taip. Jeigu žmoguje nubudo taškas širdyje ir jis pradeda klausti apie gyvenimo prasmę, – tai jau  „žmogaus“ lygmuo.
Bet šioje stadijoje jis gali užsikonservuoti ilgiems metams. Jeigu toks žmogus neatsidurs grupėje, šalia autentiškų šaltinių, arti mokytojo, jis beveik nieko negalės padaryti. Deja, tokių žmonių yra. Ir man liūdna juos matyti. Jie buvo su mumis, o paskui atsitraukė – ir įšaldė save. Aš laukiu jų grįžtant kuo greičiau.

Iš 2011 m. sausio 14 d. pamokos pagal knygos „Zohar“ pratarmę

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip sutikti su Kūrėjo valdymu?

Dvasinė lygybė

Piramidė

Klausimas: Kodėl Šviesa taip lėtai veikia mus? Ką dar turime daryti?
Atsakymas: Mes judame pirmyn labai dideliais ir plačiais žingsniais. Bet neįmanoma išmatuoti, kiek mums dar liko, idant pakeistume savo santykį iš „siurbimo“ į vidų į davimą, kad pritrauktume tą jėgą, kuri sujungs „dantratukus“ − mūsų sielas, ir šiame tarpusavio ryšyje mes pajausime Aukštesnįjį pasaulį.
Nei aš, nei kas kitas pasaulyje, įskaitant visus praėjusių kartų kabalistus, niekada nebuvo susidūrę su tokia būsena, kokią patiriame šiandien. Niekada į Galutinį Išsitaisymą nesiveržė tokia didelė žmonių grupė, nes tarp jų nėra ryšio, Kūrėjas dar neatsiskleidė jiems. Kadangi tokio pavyzdžio nėra, aš negaliu pasakyti, kaip tai vyks.
Juk kabalos moksle viskas kaip gamtoje: jeigu kažkas neatskleista, tu nežinai, kaip tai pasireiškia. Tikras mokslininkas pasakys, kad jo nuomone tai turėtų vykti taip ir taip, bet jeigu jis žengia pirmyn – tai įžengia į nežinią.
Yra mokslininkų, kurie dešimtis metų tiria kokį nors reiškinį ir yra įsitikinę, kad būtent taip viskas ir vyksta, ir staiga vieną dieną pareiškia: „Ne, mes klydome“, ir viską pradeda iš pradžių.
Tas pats pasakytina ir apie kabalos mokslą. Tai mokslas! Mes patys turime atskleisti Aukštesnįjį pasaulį, o ne laukti iš ten telegramos, trumposios žinutės ar dar ko nors.
Kas buvo atskleista iki šiol, atsiskleidė kiekvieno kabalisto asmeniniuose, individualiuose kelim/savybėse. O dabar mes turime atskleisti Aukštesnįjį pasaulį šitame milžiniškame bendrame nore – visiems susijungus. Ir tai įvyks pirmą kartą!
Galbūt ne visi 7 milijardai žmonių susivienys, tačiau tai bus šimtai tūkstančių ar net milijonų.
Kitaip tariant, siekis atskleisti dvasinį pasaulį iš individualaus virto visuotiniu. Tai niekada anksčiau nebuvo įgyvendinta, ir todėl neįmanoma pasakyti, kada tai įvyks. Bet mes judame labai sparčiai!

Iš 2010 m. gruodžio 26 d. paskaitos per Vienybės dieną

Daugiau šia tema skaitykite:

Ant naujojo pasaulio slenksčio

Malda prieš meldžiantis

Su Kūrėju nepasiginčysi

Meilė mūsų pasauliui nepriklauso. Jei žvelgi į kitus su meile, tavyje atgyja siela.
Kol kas tavyje iš šios sudužusios sielos tėra vienas taškelis. Jei tu iš to taško sukursi meilės santykius su kitu žmogumi – tai ir bus tavo siela.
Ji bus sukurta tavo nore mėgautis, kuriame ketinimas gauti buvo ištaisytas į ketinimą duoti. Tai ir vadinasi meile.
Jei pajusi tokį ketinimą, tapsi dvasine asmenybe ir atskleisi Šviesą NARANCHAI, atskleisi Aukštesnius pasaulius.
Taip vyks tol, kol Šviesą pradėsi jausti kaip patį save ir jūs tapsite viena visuma. Tai reiškia, kad pasiekei Begalybės pasaulį – nes nebeliko jokių sienų, jokių apribojimų. Tai ir yra dvasinis pasaulis.
Į viską, kas man atsitinka, turiu žvelgti su meile. O jei kas nors puola mane su peiliu? Aš taip pat turiu paimti peilį ir užmušti jį – su meile… Toks dėsnis. Ir jei pas mane ateina mokesčių rinkėjas ir sako, kad turiu sumokėti – aš jam sumoku. Savo širdies viduje galiu verkti, kad mano kišenės tuščios, tačiau mano siela džiūgaus.
Turime suprasti, kad mūsų ryšiuose su savo artimu ketinimas gauti turi būti ištaisytas į ketinimą duoti! Tik jei jaučiu visus kito žmogaus poreikius ir užpildau juos –  tik tada aš jį myliu.
Ir jei aš tiesiog riboju savo norą, kad nepakenkčiau kitam – esu „davimo dėl davimo“ (chafec – chesed), o ne meilės būsenos. Pasakyta: „Nedaryk kitam to, ko pats nenorėtum sulaukti“ – tai kontrolė, kaip turiu žvelgti į kitą. Jei pats ko nors nemėgsti – nedaryk to ir jam.
Gal jis mėgsta dar ką nors? Aš nežinau, galiu tik palyginti su savo norais. Tai „materialistinė psichologija“.
Meilė taip pat neišeina iš materialistinės psichologijos ribų. Tačiau aš jaučiu kitą žmogų, jaučiu jo norus, todėl užpildau juos, kuo galiu, remdamasis savo norais ir galimybėmis.
Jei aš myliu savo artimą ir sugeriu į save jo norus, galiu pakelti jo prašymą (MAN) iki Begalybės pasaulio! Jis pats šito negali padaryti – o aš dėl jo galiu!
Dvasiniame pasaulyje niekas iš mūsų negali paimti kąsnio ir tiesiog įsidėti į burną. Tik jei aš jį duosiu tau, o tu – man. Aišku, tam turiu tiksliai žinoti, ko tu nori, o tu – ko noriu aš! Tada galėsi man įdėti tą kąsnį į burną, o aš – tau. Mes taip susieti, kad nė vienas iš mūsų negali būti pripildytas atskirai.
Ir visa tai turi vykti čia, šiame pasaulyje! Begalybės Šviesa turi išplisti, kaip sakoma: „Ir kojos jo stovės ant Alyvų kalno“. Dvasiniai santykiai bus tokie, kad ir materialiajame pasaulyje negalėsi veikti kitaip.

Iš 2011 m. sausio 12 d. pamokos pagal straipsnį „Kabalos mokslo charakteris“

Daugiau šia tema skaitykite:

Lygiagretūs pasauliai – tarp mūsų

Nelaukiant kritinės ribos

Meilė

Klausimas: Ar yra riba, už kurios kantrybė dvasiniame kelyje pradeda kenkti?
Atsakymas: „Kantrybė “ nereiškia sėdėti ir laukti gero oro prie jūros. Pasakyta: „Kvailys sėdi sudėjęs rankas ir graužia save.“ Ne, „kantrybė“ reiškia, kad aš be paliovos, be perstojo stengiuosi pasiekti vienybę. Kartas nuo karto atrandu, kaip aš toli nuo jos, ir vėl bandau. Vėl išklystu ir vėl grįžtu į kelią, lipu į kalną, o mane nubloškia vėl ir vėl. Kuo aukščiau užlipu, tuo negailestingesni tampa „sargybiniai“, bet aš vis tiek neatsitraukiu.
Man svarbus tik atkaklumas: atkakliai atlieku tikslią veiksmų analizę, atkakliai kabinuosi už tikslo kiekvieną sekundę, esu ryžtingas įgyvendindamas jį. Mano gyvenime nėra nieko, išskyrus tai. Ir kaip mano atkaklumo rezultatas manyje kiekvieną kartą vyksta pokyčiai, įsisąmoninant blogį ir gėrį, suvokiant, koks tolesnis kūrinio tikslas. Kartas nuo karto aš gaunu įkvėpimą, atskleisdamas tame kažką naujo. Kas vakar atrodė man davimas, Kūrėjas ir blogis, šiandien įgyja naujus, visiškai kitokius kontūrus. Tokiu būdu atkaklumas nuolat atnaujina mano vidinius apibrėžimus, mano ryšį.

Iš 2011 m. sausio 20 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip tapti didvyriu

Finišo tiesioji

Ilgas kelias ir trumpas kelias

Klausimas: Kaip mums didinti vienybės poreikį?
Atsakymas: Žmogus nieko nedaro šiaip sau,viskas tik iš būtinybės.
Turėtume užduoti sau klausimą, aiškiai priešais save nupiešti paveikslą: „Kur atskleidžiame Aukštesnįjį pasaulį? Kada jį atskleidžiame? Kame jį atskleidžiame? Kas yra Kūrėjas?”
Jeigu jūs atsakysite į šiuos klausimus, tai suvoksite, jog vidinis ryšys tarp mūsų ir yra vieninga siela, kurioje atsiskleidžia Kūrėjas, tai bendroji gamtos jėga, kuri jau dabar visus mus kartu veja susijungti, o mes priešinamės jai.
Visi žmonės pasaulyje taip jaučia. Pažiūrėkite, kokia priklausomybė, kas vyksta pasaulyje, kokie nenusakomi, netikėti gamtos reiškiniai. Ir visa tai, kad priverstų mus susimąstyti, suartėti, atsakyti į klausimą: „Ką gi turime daryti?”
Vis daugiau žmonių pasaulyje klausia: „Kodėl tai vyksta?” Galų gale šis „kodėl?” atves mus prie teisingo atsakymo: kad mes netapatūs gamtai, kad esame jos priešingi elementai.
Jeigu pajausime tai, jeigu nupiešime sau aiškų paveikslą, ir jis nuolatos bus priešais mus, jeigu kalbėsime apie tai, jeigu aiškinsimės vis daugiau jo aspektų, detalių, priklausomybių, tai palaipsniui įsijungsime į jį. Šis paveikslas gyvens tavyje, tu reikalausi, kad jis realizuotųsi tavyje.
Šis siekis,  kad jis realizuotųsi tavyje, šis vidinis ryšys tarp visų mūsų ir yra bendros sielos atvėrimas.
Pajutusio šį poreikį žmogaus siekis ir yra vadinamas „MAN”, kuris iššauks grąžinančią į šaltinį Šviesą (or makif).
Jeigu negalime sau teisingai pavaizduoti pasaulio sistemos kaip vientisos, uždaros, integralios schemos, kurioje visi esame mažais elementais, visiškai tarpusavyje susietais dantratukais, jeigu tai tavyje neatskleista ir neišreikšta visiškai aiškiai, kad yra būtent šitaip, tai, žinoma, susijungimo klausimas atrodo tik teorinis ir apskritai skamba kvailai, „pionieriškai”.
O šitai juk turi būti pajausta iš būtinybės, kitaip nepasiekiame tikslo, kitaip viskas veltui.
Mums paprasčiausiai būtina šiandien pasaulyje matyti šį paveikslą, kadangi pasaulis nesikeičia. Mes matome Aukščiausiąjį pasaulį ir mums atrodo, kad tai kažkas atskirta nuo mūsų pasaulio. Tačiau tai nėra atskirta! Tai giliau viduje esanti jo dalis – ten, kur mes visi sujungti tarpusavyje. Pirmajame ekrane (kaip kompiuteryje) mes išsklaidyti ir tu matai mūsų pasaulį. Giliau viduje esančiame ekrane tu jau matai mus tarpusavy susijungusius ir taip toliau – visus vis giliau viduje esančius ekranus.
Todėl ir dabar turime įsivaizduoti, kad viskas priklauso nuo to, kaip žiūrime į pasaulį. Jeigu iš tikro įsivaizduojame šį paveikslą ir norime nuo pirmojo ekrano pereiti prie antrojo – tai ir yra MAN kėlimas. Tai ir yra siekis judėti pirmyn. Tai ir yra tas judėjimas, kuris iš to antrojo ekrano pažadina man atsakomąjį, pritraukiantį ir ištaisantį spinduliavimą. Štai taip viskas vyksta.

Iš 2010 m. sausio 14 d. pokalbio per bendras vaišes

Daugiau šia tema skaitykite:

Ką daryti?

Ketinimas, suteikiantis jėgų

Vienybė per meilę arba neapykantą

Klausimas: Matematikoje studijuojant sistemą su keliais nežinomaisiais fiksuojami visi parametrai paliekant tik vieną nežinomąjį.
Vidiniame dvasiniame darbe dažnai kyla lygiai toks pats pojūtis tarsi turėtum daug krypčių: požiūrį į tikrovę, į grupę, į Kūrėją – per daug „nežinomųjų“ ir tai sukelia painiavą.
Ar galima naudotis tuo pačiu principu kaip matematikoje ir kol kas paisyti tik santykio su grupe?
Atsakymas: Dvasiniame darbe viskas daug paprasčiau. Visą tą begalybę kintančiųjų parametrų reikia susieti su vienu Šaltiniu ir įsijungti į jį. O visi šie tūkstančiai parametrų tegu keičiasi, tu lieki įsijungęs į Kūrėją − vienintelę šių begalinių pokyčių priežastį.
Jeigu dabar bandysi „užšaldyti“ tikrovę ir susieti viską kaip nejudančius, tai argi tokia dvasinio darbo prasmė, argi toks jo tikslas? Kad krapštytumeisi ir aiškintumeisi, kas vyksta materialaus pasaulio lygmenyje? Kam to reikia?
Viena, ko man reikia − tai iš begalybės kintamųjų turiu nedelsdamas užmegzti ryšį su aukštesniąja pakopa, su Kūrėju ir įsikibti į Jį. O aplink mane tegu dar labiau viskas keičiasi, tegu šis pasaulis „verda“ – aš virš viso šito privalau vis stipriau už Jo laikytis, kad visos šios permainos tik dar labiau sutvirtintų šį ryšį!
Daugiau man nieko nereikia! Man nereikia aiškintis šių pokyčių. Tą akimirką, kai prisitvirtinsiu prie Kūrėjo, įgysiu visus jausmus ir protą, atskleisiu visų vykstančių pokyčių tikslą. Tai kam iš anksto juose kapstytis?
Todėl mūsų pasaulio mokslai išgyvena krizę, juk jie eina neteisinga kryptimi. Kam švaistome jėgas? Kad atrastume kažkokias daleles, kurių yra nesibaigianti daugybė? Ir kuo toliau vystomės, tuo labiau painiojamės.
Dabar atrasime kokią nors naują elementariąją dalelę, kurios trūko ir suprasime, kad ją galima suskaldyti dar į tūkstantį dalelių ir taip be galo. Tai tėra smalsumas, nors galiausiai bet kuri paieška − tai aukštesniosios pakopos, Kūrėjo paieška.
Tačiau jeigu norime eiti teisingu keliu, turime ieškoti visko to, kas vyksta priežasčių. O tai reiškia, jog reikia prasiveržti į aukštesniąją pakopą. Todėl niekada nesikoncentruoju į tai, kas vyksta mūsų pasaulyje: aš privalau daryti tik tai, kas jungia mane su Kūrėju − per grupę, kokius nors materialius veiksmus, bet tik šia kryptimi.
O šio pasaulio plotmėje niekada neatskleisime nieko aukštesnio. Juk mūsų turimi tyrimo instrumentai tėra žemiškas, gyvūninis protas. Iš gyvūninio lygmens aukštumų tyrinėjame negyvąjį ir augalinį lygmenis.

Iš 2011 m. sausio 5 d. pamokos pagal straipsnį „Kabala ir filosofija“

Daugiau šia tema skaitykite:

Ką tiria visi mokslai?

Dvasinis mikroskopas

Kur mus nuves kolaideris?

Iš antros pamokos Maskvoje

Ankstesniaisiais laikais kabalistams buvo labai sunku, nes jie ėjo asmeniniu keliu. Net sakoma, kad iš tūkstančio atėjusių mokytis žmonių tik vienas išvysta Šviesą.
Bet mūsų laikais dėl teisingai suorganizuotos aplinkos galime judėti beveik be netekčių – kelyje neprarasdami draugų.
Tai priklauso tik nuo to, ar pajėgsime tarpusavyje sukurti mūsų bendrą, išorinį troškimą. Todėl visų svarbiausia – tai „visuomenės malda“: kai mes visi kartu mėginame sujungti visus savo troškimus į vieną norą ir taip sužadintume vientisos, užpildančios visą erdvę jėgos veikimą, kuri mus vienytų ir egzistuotų tarp mūsų.
Atskleisti šią esminę, pagrindinę Gamtos Jėgą reiškia atskleisti Kūrėją, nes ji yra pirminė, o mes – jos kūriniai.
Kaipgi pažadinti šios Jėgos veikimą, kad ji mus „pagimdytų“, ištrauktų iš mūsų pačių į išorę, kad mes tarsi iš motinos įsčių išeinantys kūdikiai imtume be savęs jausti ir tai, kas vyksta už mūsų? Mums reikia prišaukti šią Jėgą, kad gimtume. Ji privers įsitemti ir mus, ir viską aplinkui, idant „išstumtų“ mus į Šviesą.
Tam ir reikalinga „visuomenės malda“ − visi kartu turime įsisąmoninti šią būtinybę. Ir, žinoma, tada pamatysime, pajausime viską, kas iš tiesų vyksta pasaulyje. Visas priežastis, visus veiksmus – mums iš karto viskas taps aišku. Ir pamatysime, kad patys gimėme, pajautėme naują pasaulį, nebetapatiname savęs su kūnu, o egzistuojame vienybėje su viena vienintele užpildančia visą erdvę Jėga.

Iš 2011 m. sausio 16 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Ne vien norėti

Malda prieš meldžiantis

Mūsų maldomis sukurtas pasaulis

Kiekvienam turėtų rūpėti, kad jo laikas būtų naudojamas racionaliai. Aš neįsivaizduoju, kaip bet kurioje srityje galima pasiekti sėkmės be asmeninės darbo programos. Būtina paruošti tokią programą savaitei, kad būtų aišku, ką daryti.
Turiu nusistatyti sau tikslą ir nesitraukti nuo užsibrėžto plano. Be to, ši programa turi sietis su visomis kitomis darbo programomis, kad būčiau susietas su jomis, kaip dantratukas su visa sistema. Todėl kiekviena valanda ir kiekviena minutė turi būti griežčiausiai suplanuotos. Ir tiek, kiek žmogus rūpinasi savo išoriniais rezultatais, kad jo darbas suteiktų kažką kitiems, tokiu pat lygiu jam sekasi ir vidiniame darbe.

Iš 2010 m. gruodžio 17 d. pokalbio apie dvasinį darbą

Klausimas: Kada žmogus, pradėjęs studijuoti, jau gali pasakyti, kad kažkokiu būdu dirba su savo norais?
Atsakymas: Kai jis pradeda patirti pakilimus ir kritimus. Iš šių būsenų mes pradedame mokytis, kiek esame priklausomi nuo savo vidinių pokyčių. Ir tai tik pradžia, taip iš viršaus žaidžia su tavimi, tačiau kol kas šio pasaulio plotmėje. Štai kada tave ims mėtyti iš pasaulio į pasaulį, tai pakeldami, tai mesdami žemyn, tada tu pajusi, kaip viskas nepastovu.
Įsivaizduok, jeigu truputį pasikeistų tavo pojūčių organai ir tavo akys matytų pasaulį rentgeno spinduliais, o vietoje ausų būtų lokatoriai. Kokį pasaulį tu jaustum? Tu išprotėtum nuo informacijos, sklindančios į tave visais bangų diapazonais, girdėdamas, kaip kalba iš visų pusių vienu metu už tūkstančių kilometrų nuo tavęs. Tu matytum kiaurai sienas viską, kas vyksta. Smegenys ir nervų sistema turi būti tinkamai išsivysčiusios, kad perdirbtų tokį srautą informacijos. Mes būtume visiškai kitokios būtybės, net jeigu tiesiog truputį išsiplėstų mūsų suvokimo diapazonas tame pačiame pasaulyje, o čia kalbama apie savybes, kurių mes dabar apskritai neturime, apie visiškai kitokį požiūrį. Arba įsivaizduok, kad tu pradėjai jausti kitų žmonių jausmus, tarsi šmėkliška dvasia įsikūnydamas į vieną, antrą, trečią…

Iš 2011 m. sausio 12 d. pamokos pagal straipsnį „Kabalos mokslo charakteris“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kai atslenka tamsa

Nuopuolis? Tikrai ne!

Kritimas – tai džiaugsmas