Kūrinys – tai noras. Kūrėjas, Šviesa „po savimi“ sukūrė norą, kli. Kokio dydžio yra Kūrėjo noras suteikti malonumą, pripildyti, sukelti gėrio, šilumos, palaimos pojūtį, tokio pat dydžio yra Jo sukurtas troškimas, nukreiptas į Jį, į tas pačias savybes, kurias Jis nori atskleisti kūrinyje.
O kad šis noras nebūtų automatiškas, kad jis būtų valdomas, kad siektų, visai kaip Šviesa, ir kad jaustų save esantį, greta jo vystosi protas. Protas yra įgimtas, todėl jis geriausiai charakterizuoja žmogų: „Ko tu nori?“. Kalbama ne apie prigimtinį norą, o apie tai, ką aš savo protu suvokiu kaip gerą būseną.
Skirtumas tarp geidžiamo ir esamo yra bet kokių mūsų veiksmų vektorius. Pagal šį kriterijų ir vertinamas žmogus – pagal jo veiksmų, siekių, lūkesčių kryptį.
Veiksmus atliekame ne patys „iš savęs“ , o veikiami supančios aplinkos. Kita, geresnė būsena gali būti laisva, ir mes ją išsirenkame veikiami aplinkos. Tokiu būdu, visuomenė, į kurią patenkame, formuoja mus ir mūsų ateitį.
Todėl žmogui duotas protas ir trūkumo jautimas. Dabar padedamas supančios aplinkos žmogus gali nukreipti save į kitą būseną, kurią pasirinko pats.
Mus charakterizuoja siekio vektorius ir jo dydis. Todėl niekada nevertiname žmogaus pagal jo dabartinę būseną – ji duodama jam iš aukščiau. Ne, mes vertiname žmogų pagal veiksmą, kurį jis atlieka grupės atžvilgiu, idant tam tikra linkme nukreiptų savo mintis, norus, atvesiančius jį į kažkokią naują būseną.
Todėl privalome aplink save susikurti tokią aplinką, kuri tiksliai nulems mūsų būsimą būseną, − tai, ko link veržiamės. Atsižvelgdami į būsimą vaizdą, kuris piešiamas mūsų vaizduotėje, mes iš tolo, iš anksto vertiname save ir grupę.
Žmogus kaip ir grupė yra vertinami tik pagal vektorių: kur jis veržiasi ir su kokia jėga. Jeigu grupė nori kažkaip save kontroliuoti, jeigu žmogus trokšta suprasti, kur link jis krypsta, tai privalo visada prieš save matyti kitą laukiamą vaizdą. Tik į jį reikia sutelkti dėmesį, tik jame gyventi. Tuomet į priekį judėsime greitai, o mintys ir rešimot, kurie kyla mumyse, akimirksniu realizuosis.
Todėl visų svarbiausia – „dirbti“ su mintimi, teisingai ir kaip galima ryškiau įsivaizduoti kitą būseną. Mintis kuria, formuoja mūsų ateitį. Ji pagrindžia mūsų veiksmą ir tokiu būdu paverčia jį realybe.

Iš 2011 m. sausio  17 d. pamokos, pagal knygą „Šamati“, 153 straipsnis, „Mintis – tai noro pasekmė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Troškulį malšiname minties jėga

Mintis – norų tarnaitė

Kiekvieną akimirką rinktis aplinką

Klausimas: Prašymas ištaisyti mano priešiškumą draugams man atrodo labai dirbtinis. Argi aš neturiu įgyti poreikio išsitaisyti?
Atsakymas: Jeigu lauksi poreikio išsitaisyti, tai jo niekada nesulauksi. Mūsų darbe pirmiau eina ne poreikis, o darbas. Ir tada kyla poreikis.
Jeigu veikiu iš poreikio, tada esu gyvūnas. Jeigu pakylu aukščiau savo noro – esu  žmogus.

2011 m. sausio 23 d. pamokos pagal knygą „Zohar“, Įvadas

Daugiau šia tema skaitykite:

Nukreipk priemonę į tikslą, o tikslą į priemonę!

Viena mintis

Būk gudresnis už savo egoizmą!

Klausimas: Kodėl net ir žinodamas, kas jam gerai, žmogus vis tiek daro tai, kas jam kenkia?
Atsakymas: Tai mes pastebime netgi žiūrėdami į mažus vaikus. Kiek kartų tenka bausti vaiką, kol jis pradeda ką nors suprasti. Bet vėlgi, supratimas atsirado dėl bausmių ar vaikas paprasčiausiai paaugo ir tapo protingesnis? Galbūt bausmės neturėjo įtakos? Dar klausimas, dėl kokių priežasčių mes keičiame savo elgesį.
Iš tikrųjų gaudami bausmes mes nesikeičiame. Apskritai nėra tokių bausmių ir paskatinimų, kaip kad mes suprantame. Likimo smūgiai mūsų niekada nepamoko. Mes tiesiog augame, išaugame savo rešimot, mumyse atsiranda kiti, keičiasi mus supanti aplinka, o jų veikiami keičiamės ir mes. Mes keičiamės tik lygindami du parametrus: mūsų vidinius duomenis (rešimot) ir mus supančią visuomenę. Sąveikaudami tarpusavyje jie ir nulemia mūsų būseną.
Mes privalome siekti, kad mūsų rešimot įgautų pusiausvyrą su aplinka. Tam – visi mūsų siekiai. Tai pagrindinis pasaulių sistemos dėsnis – panašumas, balansas, pusiausvyra.  Gamtoje visi to automatiškai siekia. Ir todėl, vos tik prarandame balansą su supančia aplinka, tuojau pat visomis jėgomis, sąmoningai ar nesąmoningai (priklausomai žmogaus išsivystymo lygio), bandome surasti, kaip atitikti.
Pavyzdžiui, atėję į kokią nors bendruomenę ar būdami kokioje nors kompanijoje, jūs visada prisitaikote, stengiatės būti panašūs. Taip jau sutverta, kad panašumo dėsnis − tai pirminis dėsnis, kurį Kūrėjas padarė visa ko pagrindu. Sukūręs priešingą Sau prigimtį, norą gauti, Jis trokšta, kad šis palaipsniui taptų panašus su Juo – noru duoti. Juk vystymasis kuria troškime protą, ir tada kūrinys tampa sąmoningas, jaučiantis, atskleidžia Kūrėją, tampa panašus į Jį, lygus Jam.
Nuo bet kurio kito negyvo kūrinio žmogus išsiskiria protu, kuris sąmoningai skatina kūrinį tapti panašiu į Kūrėją. Todėl visa mūsų valios laisvė − nuolatos kurti sau tokią supančią aplinką, kuri mus „temptų“ prie Kūrėjo. Vadinasi, mes turime rūpintis, kad aplinka bent viena pakopa būtų aukščiau už mus. Tada mes panorėsime tapti panašūs į Jį ir taip kartas nuo karto judėsime Kūrėjo link. Įsivaizduodami grupę kaip esančią aukščiau, didesnę, idealesnę už save, mes judame į priekį. Taigi viskas priklauso nuo teisingos aplinkos. Jos padedami automatiškai judame pirmyn. Tokia yra augimo dėsnio esmė.

Iš 2011 m. sausio 17 d. pamokos pagal straipsnį iš knygos „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Išvien su Kūrėju

Ką reiškia būti Kūrėju?

Veržtis pirmyn net nuo lengvo pliaukštelėjimo

Klausimas: Kas parodo būsimos pakopos pavyzdį?
Atsakymas: Kito laiptelio pavyzdį duoda tamsa. Juk kitas laiptelis pradžioje atsiskleidžia kaip tamsa. O aš turiu stengtis joje išskirti Šviesą, kažką didinga ir ypatinga. Juk tai tik manajam ego atrodo kaip tamsa, bet jeigu turėčiau norą duoti, matyčiau ir Šviesą, ir visą sielų sistemą, pripildytą begalinės Šviesos. Todėl tamsa yra kitos pakopos pavyzdys, kol nepaversiu šios tamsos Šviesa.

2011 m. sausio 23 d. pamokos pagal knygą „Zohar“, Įvadas

Daugiau šia tema skaitykite:

Teišgirsta tave Kūrėjas!

Ant neapykantos ribos!

Šviesa, sklindanti per plyšius sienoje

Klausimas: Ruošdamiesi kongresui jaučiame, kaip sunku gauti jėgų iš aplinkos. Kaip atliekant fizinius veiksmus, neprarasti ryšio su vidiniu tikslu?
Atsakymas: Pirmiausia, gerai, kad žmonės jaučia ketinimo trūkumą, juk be vidinės sudedamosios dalies, t. y. ketinimo duoti, išờrinės pastangos siekiant atskleisti Kūrėją negali būti sėkmingos. Kur gi gauti teisingą ketinimą susijungti ir sukurti ryšį, kurio viduje veiksime?
Reikia stengtis – kaip stengiasi mažas vaikas būti suaugusiu – iš visų jėgų išlaikyti ketinimą ir nepamiršti, kad visus išorinius veiksmus atliekame remdamiesi vidinėmis pastangomis. O kiek tai pavyks, jau nepriklauso nuo mūsų sėkmės.
Galbūt mums norima parodyti, kad mes iš tikrųjų esame maži ir nesėkmingi, idant liautumėmės savimi didžiavęsi ir pajaustume, kad be pagalbos iš aukščiau mumyse ketinimas nesusidarys, kad savo jėgomis negalėsime susijungti.
Jei sugebėtume susitvarkyti patys, mums nereikėtų Kūrėjo ir nepasiektume būsenos „eime pas faraoną“.
Iš esmės, žmogus niekada neturėtų skųstis gaunamomis būsenomis. Jos atsiskleidžia kaip judėjimo į priekį pasekmė, todėl visada yra teisingos. Klausimas − kaip su grupės pagalba sugebėti sukurti su jomis teisingą santykį.
Daugeliu atvejų priekaištaujame sau dėl praeities: pasielgėme neteisingai, negerai, praleidome, nesugebėjome ir t. t. Taip veikia netyra jėga/klipa, kuri grąžina mus į praeitį. Tas pats ir kalbant apie nusivylimą savo savybėmis: kokia prasmė kaltinti save, jeigu iš anksto aišku, kad esame egoistai ir kaskart tik tai atskleidžiame? Virš šios būsenos turime suformuoti teisingą požiūrį.
Todėl viskas priklauso nuo pastangų. Gali būti, kad žmogus yra nepatenkintas ir norėtų kažko kito, bet tai nesvarbu, nes pojūčiai nusileidžia iš aukščiau. Naujokams parodoma, kaip jiems sekasi, palaikant ir skatinant juos lyg mažus vaikus. O tiems, kurie juda į priekį, parodo jų trūkumus ir klaidas, kad… ne patys taisytųsi, o reikalautų ištaisymo. Taigi visos reakcijos mums yra naudingos.
Vertėtų atskirti žmogaus vidinį darbą grupės atžvilgiu nuo veiksmų organizuojant mokymąsi, kongresus, platinimą. Jie skiriasi: vidiniai pakilimai ir kritimai neturi daryti įtakos išoriniam darbui. Turi būti dienotvarkė/programa pagal kuriuos dirbame, nors ir nėra noro.
Vidiniame darbe stengiamės, kiek galėdami, o kokį pojūtį (gerą ar blogą) gauname priklauso nuo to, ką būtent mums reikia pajausti. Jeigu nejaučiame įkvėpimo, susižavėjimo ir bendro palaikymo, reiškia tokiais pojūčiais mums padeda atsijungti nuo egoizmo.
Nusivylimas patiriamomis būsenomis rodo žmogui, kad egoistiniai norai nepalaiko jo ir žmogus natūraliai nuo jo nusisuka. Pats egoizmas padaro taip, kad jo atsisakome ir tai vadinama „pagalba prieš save patį“.
Dirbant patiriamas mumyse nemalonus jausmas yra pagalba iš priešingos pusės, kol nesugebėsime pakilti virš savo prigimties ir pažiūrėsime į ją iš aukščiau, kartu su Kūrėju. Tai reiškia, kad aš su Kūrėju stoviu prieš faraoną. Tuo pačiu pakylu virš jo ir pereinu machsomą.

Iš 2010 m. gruodžio 24 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Branginkite kiekvieną minutę

Kaip tapti didvyriu

Pasistengti ir rasti (igati ve macati)

Kalbėdami apie Kūrėjo požiūrį į mus, sakome: ,,gaili“, ,,pyksta“ ir t. t. Suprantama, visa tai egzistuoja tik mūsų atžvilgiu.
Jokių pakeitimų iš Kūrėjo pusės nenusipelnome. Bet priklausomai nuo to, kaip mes patys keičiamės besąlygiško, nekintančio, be perstojo veikiančio dėsnio ,,Geras ir Kuriantis gera“ atžvilgiu, mes nusipelnome atsakomosios reakcijos.
Kokia bus ši reakcija galėčiau žinoti iš anksto, jeigu būčiau susipažinęs su viskuo, kas sudaro mano norą, visą sistemą ir jos sąlygas. Žinoma, žinoti viską − problema. Bet mūsų atžvilgiu Kūrėjas nesikeičia. Užpildanti visą gamtą ir palaikanti visos kūrinijos egzistavimą Jėga visada su mumis elgiasi kaip Gera ir Kurianti gėrį, su begaline meile, iš Jos pusės nėra jokių pokyčių.
Mes patys sukeliame visas atsakomąsias reakcijas, priklausomai nuo to, kiek keičiamės šio dėsnio atžvilgiu, kiek jau turime būti išsivystę ir panašūs su juo ir kiek nesugebame ar sugebame tai atlikti. Be to, tai priklauso nuo bendro kiekvieno žmogaus poveikio visiems ir visų kiekvienam. Būtent tai dabar atskleidžiame mūsų globaliame pasaulyje.
Tačiau mes sakome, neva Kūrėjas mūsų atžvilgiu elgiasi gerai arba blogai, kartais taip, kartais kitaip, kad yra geri ir blogi laikai, yra šventės ir t. t.
Nieko panašaus. Visa tai nulemiama žmogaus suvokimo. Jeigu nedirbau, tai ir neturėsiu ištaisytos būsenos, juk aš nepasiekiau šios pakopos.
Bet kodėl gi laikai keičiasi net jeigu aš nesikeičiu? Nes esu susijęs su visomis likusiomis sistemomis, su kitomis sielomis, ir judėti turi visi. Todėl rešimot (informaciniai genai) nuolatos atsiskleidžia. Jeigu juos realizuojame teisingai, tai jaučiame gėrį, o jeigu ne − jie realizuojasi kančių keliu ir mes jaučiame blogį. Bet bunda rešimot, o juos veikianti Šviesa − pastovi.
Taip pat ir Šviesa, kurią vadiname ,,Grąžinančia į šaltinį Šviesa“, ,,supančiąja Šviesa“ − ji irgi nesikeičia. Esame toje pačioje nekintančioje sistemoje. Tačiau aš veržiuosi Šviesos link ir ji veikia mane priklausomai nuo mano pastangų. Jeigu nesistengiu, ji neveikia. Nėra nieko, kas keistųsi mano noro išorėje. Ir tik šio noro atžvilgiu jaučiu pasireiškiančius pokyčius.

Iš 2011 m. sausio 13 d. pamokos pagal knygą ,,Pratarmė knygai Zohar”

Daugiau šia tema skaitykite:

Nuolat šviečianti saulė

Imant pavyzdį iš Kūrėjo

Apie pyktį, neapykantą ir Kūrėjo pateisinimą

Klausimas: Kaip galime kalbėti apie meilę Kūrėjui, jeigu nežinome, kas tai yra?
Atsakymas: Meilė – tai noro pasireiškimas. Apskritai, kad ir apie ką kalbėtume, vis tiek kalbame apie tai, kas vyksta nore, apie norų įvairovę.
Teisingai, mes nežinome, kas yra meilė. Tai ką gi daryti? Iš pradžių imame pavyzdį iš to, ką patys turime. Visos savybės ir formos glūdi mumyse kaip gavimas. Jų pagrindu, dedant mechanines pastangas grupėje ir per pamoką (mokantis taisoma esmė, kurios mes nesuprantame) mūsų įgimtos savybės po truputį pradeda keistis.
Kodėl? Kokiai jėgai veikiant? Kas su mumis vyksta? Mes nežinome, tik stebime mumyse vykstančias permainas. Šiandien mąstau jau ne taip, kaip vakar, jaučiu ne taip, kaip vakar, noriu ne to, ko norėjau vakar. Bet juk diena po dienos keičiasi kiekvienas žmogus? Teisingai, bet kalbame apie kokybinius pokyčius. Vakar mane ne itin viliojo davimas, meilė artimui ir ryšys su juo, o šiandien tai jau atrodo truputį patraukliau, truputį aiškiau, man priimtiniau. Kaipgi man galėjo nutikti toks „antgamtiškas“ dalykas? Aš ir pats nežinau. Todėl jis vadinamas „stebuklinga savybe“ – sgula.

Iš 2011 m. sausio 26 d. pagal Rabašo raštus „Šlavei Sulam“, 2 t., 13 straipsnis, 1991 m. „Kūrėjas perduoda stipriuosius į silpnųjų rankas”

Daugiau šia tema skaitykite:

Meilės ir davimo formulė

Kaip sugauti taisančią Šviesą!

Meilė

Klausimas: Aš įsitikinęs, kad kiekvienas iš mūsų nori sukurti tokią aplinką, kuri jį stumtų į priekį, juk mes kalbame tik apie tai…
Viena vertus, mes to norime, o kita vertus – suprantame savo nesugebėjimą sukurti tokią aplinką. Ir visi to nori, visi ieško, visi girdi, kad tai yra būtina…Kaip rasti išeitį?
Atsakymas: Kaip nuo kalbų pereiti prie vidinio veiksmo širdyje? – Paprašyti Kūrėjo! Nėra jokių šansų, kad tai įvyks savaime. Reikia prašyti.

Iš 2011 m. sausio 25 d. pamokos pagal „Įvadą į knygą Zohar“

Daugiau šia tema skaitykite:

Būk su Kūrėju įžūlesnis

Akmeninės širdies malda

Prašykite ir išsipildys

Klausimas: Jeigu mes egoistai, vadinasi, bet kuris davimo noras – tai iliuzija?
Atsakymas: Visiška iliuzija, absoliutus melas. Jei galvoju apie ką nors, tai galvoju apie save, pridėdamas prie to pseudoryšį su kitu asmeniu. Iš tikrųjų šito nėra, nieko kito nėra. Visi mano jausmai ir įspūdžiai pasilieka mano nore ir tik esant šiai sąlygai galiu veikti.
Klausimas: Tai kodėl mes sėdime čia, tikėdamiesi, kad panorėsime duoti? Kaip galėjo mums užgimti panašus noras?
Atsakymas: Tai atsitinka todėl, kad mūsų noras geba jausti save gilumoje, o iš išorės jausti save taip, tarsi tai ne jis, o kažkas kitas.
Nesudužo nieko, išskyrus mintį, ketinimą, o įsivaizduojame, kad visi mes susiskaldę ir atsiskyrę. Pats noras sudužti negali – sudužo ketinimas, vienybės pojūtis. Ir todėl mums kyla iliuzija, tarsi bendras Kūrėjo sukurtas noras yra suskirstytas, sudaužytas, suskaldytas į daugybę dalių. Ši iliuzija kyla pačiame nore.
Mes turime vidinius kelim: „šaknį“, „sielą“, „kūną“ – juose jaučiu savąjį „Aš“. Taip pat yra išoriniai kelim: „įsivilkimas“ ir „rūmai“– juos jaučiu ne kaip save. Suplėšęs savo rūbus, nesuriksiu iš skausmo. Manęs supančios erdvės nejaučiu, nors tai irgi mano noras. Tiesiog jame iškilo štai tokie skirtumai, toks nejautrumas. Įsivaizduok: jei pajustum visus kelim tikru pavidalu, tai visa tikrovė būtų tau tavo „kūnu“ ir dar daugiau: kam nors brūkštelėjus vinimi per sieną, tu suriktum! Mūsų rūpestis – ketinimo nebuvimas. Ketinimas sugedo ir dabar mes nesiejame savęs su svetimais norais. Viskas priklauso nuo to, kas žmogui atsiskleidžia. Mūsų darbas – tik prijungti sau norus. Nors jie patys išlieka nepakitę, visas skirtumas glūdi ketinime: siekiame gauti ar siekiame duoti.

Iš 2011 m. sausio 26 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Mano vaizduotės žaidimas

Jėga, keičianti vieną drabužį po kito

Naujokai, nebijokite. Tai paprasta!

Klausimas: Kodėl teigiami pokyčiai negali įvykti be kančių?
Atsakymas: Kančia – tai bet koks jausmas, išmušantis mane iš dabartinės būsenos.
Tarkim, aš jaučiu visišką komfortą. Kadangi  mano materija, mano esmė –  noras mėgautis, tuo metu, kai visi mano troškimai patenkinti, aš neturiu jokios galimybės judėti pirmyn. Tik kokio nors trūkumo jausmas stumia mane į prisipildymo šaltinį. Noriu gerti – ieškau butelio. Noriu miegoti – einu prie lovos. Ir taip toliau. Jei neturiu troškimų, nėra ir judėjimo, nėra vystymosi.
Kokias turiu patirti kančias, kad judėčiau į priekį?
Protingam ir energingam žmogui pakanka  labai mažos kančios ir jis jau ieško išeities, siekdamas išspręsti problemą. O tinginys, nors ir kentės, vis tiek sunkiai pajudės iš vietos. Kvailiai kenčia smūgius, bet nesupranta, iš kur jie ir kodėl. Jie sėdi ir verkia, o pajudėti iš vietos negali.
Kančios taip pat būna skirtingos. Pavyzdžiui, nepatogi poza verčia mane atsisėsti kitaip – ir tai irgi kančia.
„Kančia“ – tai visiško ir absoliutaus komforto stoka. Jei niekas  žmoguje nesukels šių kančių, t.y. papildomų tuščių norų, jis niekur ir nejudės, nesivystys.
Aukštesnioji jėga sukūrė mus visiškai priešingus sau, kad mes patys palaipsniui panorėtume tapti lygūs Jai. O tai neįmanoma, kol nepajusime savyje kažkokios priešpriešos šiai jėgai. Mes visą laiką judame tik Kūrėjo, tik šios jėgos atžvilgiu. Ką mes gyvenime bedarytume, ką bepajaustume, galiausiai jaučiame tik savo priešingybę ar panašumą į Jį.
Jei tik suvoksime tai ir nuolat stengsimės būti tam jautrūs, mažais žingsneliais nuolat eisime pirmyn – jausdami įkvėpimą ir malonios kelionės jausmą. Tereikia suvokti: viską manyje pažadina Kūrėjas. Kiekvieną minutę, nuolatos, ką aš savyje nepajusčiau, viską turiu sieti su Juo. Ir tai nuolat stums mane prie Jo!
Galiausiai visas mano gyvenimas taps judėjimu į amžinybę, tobulą tikslą, vienybę, kuri realiai egzistuoja.
Gal mes ir kvailiai, ir tinginiai – mes juk tyčia tokie sukurti. Kiekvienas iš mūsų verda savose problemose, tyčia Kūrėjo sukurtomis, kad mes kartu jas spręstume.
Jei sukuriame aplink save teisingą visuomenę, aplinką, kuri mus visus palaiko, kiekvieną sekundę galime jaustis tik šiek tiek nekomfortiškai, ir to pakaks, kad nuolat judėtume pirmyn.

Iš 2011 m. sausio 16 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Mes patys susikuriame kančias

Kam laukti smūgių?

Kaip išvengti kančių?