Klausimas: Jeigu Kūrėjas suteikia man kančias, tai kaip galiu prie Jo priartėti?
Atsakymas: Kūrėjas tikslingai mums siunčia kančias, kad tau būtų lengviau pakilti virš savojo ego, kuriame jas jaučiame. Pakilęs virš savojo ego, sugebėsi išvystyti kitokius santykius su žmonėmis: grįstus ne gavimu, o davimu.
Ir tada imsi jausti Kūrėją ir pasaulį, funkcionuojantį ne tam, kad gautum ir pripildytum savąjį ego, šis pasaulis bus grįstas davimu ir noro duoti pripildymu, kitaip tariant, įgysi antrojo tikrovės išmatavimo pojūtį.
Gamta, kurioje gyvename, skirstosi į dvi dalis. Mūsų pusė krypsta į tikrovės suvokimą mūsų viduje. Ir kai savo viduje jaučiu bei gaunu įspūdžius iš šios tikrovės, kurioje esu, tai negaliu suvokti daugiau nei šio pasaulio realybė.
Antroji pusė orientuota į priešingą mums prigimtį – į davimą, kuris su mumis neturi jokio atgalinio ryšio. Mums suteikiama galimybė per kabalos mokslą įgyti ir antrąją prigimtį bei pradėti jausti antrąją tikrovės dalį.
Tačiau pakilęs virš savojo ego, virš to, ką jauti nore gauti, jau dirbi tik nore duoti.
Vadinasi, tu gali egzistuoti abiejose formose ir atitinkamai jausti du išmatavimus. O jau po to suprasi, kodėl Kūrėjas paslėptas nuo mūsų.

Iš 2010 m. gruodžio 14 d. pamokos „Kabala tautai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kodėl gi Kūrėjas nuo tavęs slepiasi?

Tai ne šiaip sau žaidimas

Šešėlių teatras

Iš 2 pamokos Maskvoje

Klausimas: Kodėl mes turime dirbti su savimi būtent grupėje? Kodėl negalime dirbti su savimi sąveikaudami su išoriniu pasauliu?
Atsakymas: Dirbti tarpusavyje grupėje, o ne su išoriniu pasauliu, turime todėl, kad, visų pirma, taip siūlo kabalistai. Kodėl jie siūlo būtent tai? Todėl, kad mes su jumis turime sudaryti tokį bendrą norą, kuris savybėmis bus panašus į Kūrėjo. Tada galėsime Jį atskleisti.
Jeigu prieisiu prie žmogaus gatvėje ir pasakysiu: „Imkime vienas kitą mylėti“, – jis pamanys, kad aš gėjus. Iš tikro meilės savybė – tai Kūrėjo savybė, kertinė mums pasireiškianti Jo savybė. Aš kažkokiu būdu turiu įgyti šią savybę. Kaip? Tik būdamas su tokiais žmonėmis, kurie mane supranta. Vadinasi, mes turime suvienyti savo norus, pajusti vienas kitą taip stipriai, tarytum visi kartu būtume viena visuma. Link to šiandien mus gina bendras visatos egoizmas. Ši globalizacija, ši pradėjusi reikštis tarpusavio priklausomybė, šie gamtos smūgiai – viskas varo mus tik į vieną pusę – verčia suartėti, susiburti, kaip gyvūnėlius, neturinčius kur dingti. Visos nelaimės, kurios dabar mus užgrius, privers mus suartėti. Suartėti vidumi! Ne šiaip susiburti vienoje teritorijoje, o savyje. Pamatysite: Gamta veiks sistemingai, muš į vieną tašką. Todėl mums, visų pirma, reikia „susiplakti“ su tais, kurie mus supranta. Ir kartu formuoti vieną bendrą norą. Kai tik jį suformuosime, jis ir bus grupė, virtusi viena širdimi, vienu noru. Tada savo susivienijimo mastu jausime Kūrėją: nefeš, ruach, nešama, chaja, jechida – Šviesos pasireiškimą tarp mūsų.
Visos sielos tarpusavyje susijungusios į vieną pasaulį, bet mes, būdami jų dalimi, jau susivienijome ir praleidome per save šią Šviesą. Dabar ji palaipsniui pereina į kitas sielas, ir jos taip pat ima busti, staiga pradeda jausti, jog mes turime ypatingą užpildymą. Ir mes juos patrauksime. Pamatysite, kaip jie ateina. Bet tam iš pradžių jums reikia įvykdyti ypatingą sąlygą – jumyse turi būti Šviesa. Todėl jūs negalite dirbti su pašaliniais žmonėmis, kurie nieko šito neturi. Tai reikalauja kabaloje aprašyta pasaulių ištaisymo sąlyga. Kodėl? Nes toks Gamtos dėsnis. Mes turime pradėti nuo tų neištaisytų norų, kurie yra arčiausiai Šviesos. Taisydami juos, jais naudodamiesi, mes galime nusileisti vienu lygmeniu žemiau, į mažiau ištaisytus norus. Ištaisę juos leidžiamės į dar sunkiau ištaisomus norus. Visą laiką nuo lengvesnio darbo prie sunkesnio. Taip mes vystomės ir savo gyvenime: visas problemas sprendžiame palaipsniui, pradėdami lengvesnėmis ir baigdami sunkesnėmis. Tai natūralus gamtos dėsnis.

Iš 2011 m. sausio 16 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip veikia ištaisymo mechanizmas

Namas, kuriame susitinka Kūrėjas ir kūrinys

Sielų susijungimas = panašumas į Šviesą

Klausimas: Kaip galima klausyti patarimo „džiaugtis“, kai dvasiniame darbe jauti „šiukšlių skonį“?
Atsakymas: Tai etapas, kai dar nesupranti šiukšlių svarbos. Bet negi be atliekų, be trąšų gali kas nors išaugti? Pasaulyje nėra nieko nereikalingo, todėl viskas priklauso nuo tavo požiūrio.
Mes turime praeiti visas būsenas ir būtinai pajausti kiekvieną iš jų. Tai tokios būsenos, kai mirtis atrodo saldesnė už gyvenimą, bet tau nepavyks jų išvengti, mat privalai suprasti, kas yra „noras gauti“.
Aš kalbu atvirai ir neperdėdamas, jeigu šito nepajausi, tai negalėsi išsilaisvinti iš noro mėgautis valdžios, nors ir tai nelabai padeda. Tai „mirties angelo“ suvokimas. Be grupės palaikymo, be griežtos dienotvarkės, be įsipareigojimų, kuriuos tu prisiimi, neįmanoma susidoroti su šituo.
Geriausia, ką gali dėl savęs padaryti, tai prisiimti įsipareigojimų. Tu privalai darbą atlikti šiandien – tegul tai tave spaudžia, kaip jungas jautį. Nieko nėra blogiau nei jaustis laisvam. Nežiūrint to, kad nieko nematai, nejauti, nesupranti ir neprisimeni, imi dirbti, nes privalai, ir palaipsniui išeini iš kritimo būsenos ir tęsi savo kelią.
Mus valdo dvi jėgos, ir mums duota galimybė pereiti nuo vienos valdymo prie kitos. Yra dviejų jėgų valdžia ir tarpinė būsena, kai renkiesi, kuri tau darys įtaką. Tu turi pasistengti iš tarpinės būsenos – vidurinės linijos – valdyti šias dvi jėgas, tarsi tai būtų dvi vadžios, kurias laikai savo rankose.
Todėl laikykis dienotvarkės: pamoka, pamokos pakartojimas, dainuok, šok kambaryje, kai tavęs niekas nemato, juokis – daryk viską, kad išeitum iš blogos būsenos! Tu nesutinki, tu priešiniesi šios jėgos valdymui! Nusivylimas visų blogiausia.

Iš 2011 m. sausio 7 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Gyvenimo išmintis: mėgautis kiekviena akimirka

Kai atslenka tamsa

Kritimas – tai džiaugsmas

Iš 2 pamokos Berlyno kongrese

Klausimas: Gyvendami mes dažnai patiriame įvairių kančių. Kaip su jomis dirbti? Kodėl jos mus aplanko? Ką su jomis daryti?
Atsakymas: Be kančių neįmanoma judėti pirmyn. Kol mes dar nepasiekę galutinio tikslo, mes visą laiką judame pirmyn tik dėl kančių. Kančia – tai jautimas, kad man kažko trūksta. Nepaisant to, kentėdamas aš galiu mėgautis, žinodamas, kad už tai ateityje manęs laukia puikios vaišės ir aš prie jų jau artėju; jeigu žinau, kad greit sutiksiu mylimąjį, draugą, jeigu manęs laukia kažkas gera – tai jau ne kančia, o alkio, tuštumos jausmas, kurioje jau nujaučiu malonumą, prisipildymą. Todėl rūpestis ne pats trūkumas, o tai, ar šis trūkumas gali būti pripildytas. Jeigu gali, tai toks trūkumas – kaip malonus alkio jausmas prieš geras vaišes. Aš jaučiu, kad tuoj ateisiu ir prisipildysiu. Tarkime, jūs vakare turite susitikti su savo mylimuoju ir jau mėgaujatės būsimuoju susitikimu. Argi jūs visą dieną kentėsite?! Taigi problema ne mano būsena, o žinojimas, ar aš ateityje patirsiu malonumą, ar ne.
Žmogus kenčia, nematydamas teisingos, geros ateities. Jeigu mes žinotume, kad visos šios dienos problemos ateityje bus išspręstos teigiamai, mes nejaustume kančios, o vertintume ją kaip uvertiūrą, būtiną pasiruošimą prieš prisipildymą. Vadinasi, mūsų užduotis – iš dabartinės būsenos atskleisti ateitį. Viskas bus gerai, kai ateitis švies mums kaip malonus pasimatymas.
Tai bus atsakymas į visus klausimus, t. y. mes sutiksime patirti visas būsenas, reikalingas mūsų dvasiniam išsitaisymui. Šios nemalonios būsenos gali būti įvairios: kritimai ir pakilimai, įvairiausia painiava jausmuose ir prote. Jeigu pasikliaudami supančia aplinka esame įsitikinę, kad mūsų laukia puiki ateitis, tai bet kokia šios dienos būsena mums neatrodo kaip baisi kančia, nes ją vertiname kaip būtiną tikro alkio pojūtį prieš būsimą mėgavimąsi vaišėmis.

Iš 1 pamokos Berlyno kongrese 2011 m. sausio 28 d.

Daugiau šia tema skaitykite:

Veržtis pirmyn net nuo lengvo pliaukštelėjimo

Meilės kančios – saldžios

Ar įmanomas gyvenimas be kančių?

Mes bandome priartinti kabalos mokslą žmonėms ir paaiškinti, kad tai yra mokslas, kuris aiškina mums mūsų gyvenimą, padeda spręsti auklėjimo, sveikatos ir visas kitas problemas. Bet visa tai tik išorėje.
Iš tikrųjų kabalos mokslas kalba tik apie dvasinį pasaulį ir nutrūksta Asija pasaulio Binos de Malchut de Malchut lygmenyje. Tarp šios Binos ir mūsų būsenos šiame pasaulyje, Asija pasaulio Malchut de-Malchut, yra atotrūkis.
Mes negalime peržengti per šią bedugnę, sutrumpinti atotrūkio ar kažkuo jį užpildyti. Kol nepašokai aukščiau jo, kabala tau visada atrodys abstrakčiu mokslu, filosofija arba mistika, t. y. kažkuo nerealiu. Juk realiu laikai tik tai, ką dabar gali pamatyti ir paimti į rankas – ir ką tau galima duoti, jeigu nepardavinėsi raudonų siūlų ir švento vandens?
Šis atotrūkis tarp mūsų dabartinės būsenos ir pačios artimiausios Binos įveikiamas tik intensyviu darbu savo medžiagos viduje – egoistiniame nore mėgautis. Aš mėginu tai daryti per aplinką, kuri ir pati kol kas egoistinė, ir studijas, kurios yra dėl savęs. Bet aš iš visų jėgų it mažas vaikas stengiuosi augti ir pakilti virš savęs.
Kabala niekada negalės tiesiogiai įsivilkti į mūsų pasaulio medžiagą – tau visada prisieis užšokti pas ją viršun! Nieko negalėsi padaryti su šiuo paskutiniu ACHAP’u (apatine aukštesniojo dvasinio objekto dalimi). Tu neturi Galgaltos ve Einaim (GE), kuria galėtum įsivilkti į jį.
Taip sukurti visi pasauliai, visos dvasinės pakopos: žemesniosios pakopos GE įsivelka į aukštesniosios pakopos ACHAP ir tuomet gali iš jo gauti. Nesvarbu, tegu aukštesniosios pakopos ACHAP’e viešpatauja visiška tamsa, bet aš savo GE esu pasirengęs priimti šią tamsą, sutikti su ja, kad įsikibčiau į aukštesniąją pakopą. Aš pasiruošęs suteikti pirmenybę šiai tamsai, o ne tai Šviesai, kurią dabar turiu savo GE.
Bet aš neturiu GE tam pačiam paskutiniam ACHAP’ui tarp Binos ir Malchut de Malchut de Malchut de Asija! Juk aš su savo egoizmu esu žemiau šio ACHAP’o ir man nėra kuo įsivilkti į aukštesniąją pakopą. Aš nieko negaliu padaryti ir todėl kabalos mokslas man lieka abstrakčiomis žiniomis.
Dvasinis pasaulis baigiasi paskutinėje Binoje − pažymėta raudonai paveikslėlyje. Aukštesniosios pakopos ACHAP man visiška tamsa. Bet jeigu aš įnešu į šį tarpą „grupę, knygas, mokytoją“ ir pradedu su jais dirbti, tai turiu galimybę susieti save su šia Bina.
Ir tai netgi nereiškia, kad pati ši grupė turi būti dvasiniame pasaulyje. Tačiau šios priemonės (grupė, knygos, mokytojas) turi tokias stebuklingas savybes (sgula), kad jeigu aš įsivaizduoju, tarsi jie būtų aukščiau manęs ir noriu įsijungti į juos, anuliuodamas prieš juos savo egoizmą, tai ištraukiu iš jų dvasinį komponentą. Iš aukštesniosios pakopos GE per juos pas mane ateina Šviesa.
Aš savo ruožtu įdedu norą (egoistinį!), o kaip atsakas man ateina Šviesa ir mes su ja susitinkame toje srityje, kuri vadinasi „mokytojas, knygos, grupė“. Tai kokybinė sąvoka, o ne žmonės ar knygos – būtent ta vieta, kur atskleidžiu aukštesniosios pakopos ACHAP’ą, dvasinį pasaulį.
Todėl turiu įsivaizduoti, kad jie aukšti, didūs ir kad jų viduje yra Kūrėjas. Tik tokia forma galiu įsivaizduoti aukštesniosios pakopos ACHAP’ą – aukštesnę pakopą ir į ją įsikibti. Juk aš neturiu GE, nėra jokios kitos galimybės.

Iš 2011 m. sausio 26 d. pamokos pagal straipsnį „Kabalos mokslo esmė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Embriono užduotis – prilipti prie aukštesniosios pakopos

Kaip išaugti dvasiškai?

Dvasinis liftas

Mes turime suprasti, kad šiuolaikines problemas išspręsime ne suvaldydami savo egoizmą, o pakildami aukščiau jo. Todėl kabalos mokslas nėra lengvas, jis nėra viename lygmenyje su metodikomis, kurios moko pamažu sutramdyti, sumažinti savo blogio pradą. Kabala sako: „Ne, tau visiškai nereikia kovoti prieš savo egoizmą. Deja, tu ir nesugebėsi – jis vis tiek augs, jis vis dar protingesnis už tave, todėl išsisuks ir bus aukščiau. Tau tik reikia žinoti, kaip nukreipti jį nuo savęs į išorę.“ Todėl kabalos mokslas moko, kaip pasinaudoti savo egoizmu. Tai labai nepaprastas mokslas, nes jis apima praktiškai viską. Jis leidžia tinkamai naudoti savo egoizmą, tada egoizmas auga, bet kuo daugiau auga, tuo daugiau turime galimybių išeiti iš savęs, suvokti mus supančią aplinką.
Nėra lengva paaiškinti žmonėms, kad jie išsitaisys ne sumažindami egoizmą, o teisingai jį panaudodami. Išeitų, kad kuo tu egoistiškesnis, tuo geriau, o žmonės šito nesupranta. „Kaip tai geriau? Kuo aš kenksmingesnis nei kiti, kuo pavydesnis, godesnis, šykštesnis, klastingesnis – tuo geriau?“ Taip, tai gerai. „Kaip tai gali būti gerai? Priešingai, mums reikia sunaikinti visas šitas ydas. Teisus tas, kuriame viso šito nėra“. Tai klaidinga! Teisus tas, kuriame yra didelės egoistinės miazmos, o jis tik pertvarko jas į ryšį su kitais. Į ryšį! Jo siekis – ne kažkokiu būdu naudoti savo kenksmingas savybes, o perdaryti jas į naudingas. Perdaryti! Jokiu būdu ne anuliuoti.
Tai sunku paaiškinti net protingiems, supratimą turintiems žmonėms. Šiandien vyksta pusiausvyros pažeidimas gamtoje, visuomenėje, asmeniniame gyvenime – visur. Ar tai blogai, ar tai veda į gėrį? Žinoma į gėrį! Kuo blogiau, tuo geriau? Žinoma, tuo geriau! Žmogui sunku tai suprasti, tai ne iš karto suvokiama, priimama. Kantrybės, po truputį viskas atsistos į savo vietas.

Iš 2011 m. sausio 28 d. antrosios pamokos Berlyno kongrese

Daugiau šia tema skaitykite:

Pastangos – apačioje, pojūčiai – viršuje

Būk gudresnis už savo egoizmą!

Mano metai – mano turtas

Grupė turi nuolat dirbti su kiekvienu iš draugų, o draugai – su grupe. Štai ką turi daryti žmogus. Jeigu mes viską teisingai surikiuojame – pagreitiname laiką ir tada iš tiesų jaučiame vystymąsi.
Jeigu ne, vystymasis slenka taip lėtai, jog mes pametame priežastį ir tikslą, neskiriame kelio etapų, ir viskas vyksta be vidinės jėgos, be to vidinio veiksmo, kuris skatintų mūsų vystymąsi.
Todėl turime apskaičiuoti mūsų siekiamas būsenas, pakopas, veiksmus. Reikia stengtis, kad noras priklausytų nuo mūsų – ne nuo žmogaus asmeniškai, o nuo aplinkos.
Juk dvasinė realybė egzistuoja tik tuose kelim, kurie yra tarp žmonių. Tarkim, per specialų filtrą mes matome žmonių norus. Po to uždedame dar vieną filtrą ir išryškiname ne jų asmeninius, o bendrus norus, esančius tarp jų. Štai šie norai ir yra dvasinis kli.
Šių norų nebūna viename atskirame žmoguje – juos pažadinti galima tik bendrais veiksmais, laidavimu, laikantis principo: „nedaryk kitam to, ko pats nenorėtum sulaukti“, „mylėk artimą, kaip save“. Vystydami šiuos norus, mes formuojame kli. Tai ta „pusė darbo“, kurią turi atlikti kūriniai.
Tačiau ir šiuo atveju nekalbama tiesiog apie norus. Kreipdamiesi į grupę matome, kad niekas neturi noro siekti dvasinio tikslo. Mes savyje tiesiog turime sužadinti prašymą, bendrą maldą – ir tai pritrauks Šviesą, formuojančią mūsų kli.
O po to kli pagal savo norą pradeda reikalauti ištaisymų ir tampa siela (nešama). „Siela“ –  tai ne asmeninis, individualus, vidinis žmogaus jausmas, o bendras, esantis tarp visų.
Materialiajame pasaulyje man atrodo, kad kiekvienas iš mūsų yra kli. O dvasiniame atvirkščiai: kli – tai tas bendras dalykas, kuris yra tarp mūsų. Materialieji kli – gaunantieji, viską traukiantys į vidų, o dvasiniai – atiduodantieji, ugdantys davimo savybę. Mes juk visada stebime išorę, todėl negalime pamatyti dvasinio pasaulio, negalime jo paaiškinti, atskleisti, pajusti. O ten viskas vertinama pagal visumą, bendrą jėgą.

Iš 2011 m. sausio 25 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Ne vien norėti

Davimo savybės detektorius

Jėga, keičianti vieną drabužį po kito

Klausimas: Kaip nore mėgautis gali atsiskleisti jam visiškai priešinga savybė, kuri tarsi jį sunaikina?
Atsakymas: Jeigu tai būtų dviejų tipų medžiaga: materija ir antimaterija – tai iš tikrųjų jų nebūtų galima sujungti kartu. Bet jeigu medžiaga ir priešingas jai ketinimas, tada yra įmanoma. O be to, šitai galiu atskleisti tik esant vienai sąlygai: kad galiu juos sujungti tik vidurinėje linijoje.
Todėl mano prigimtinis noras mėgautis ir ketinimas duoti veikia dviejose skirtingose plotmėse: vienas nore, o kitas – ketinime. Ir visi mano išskaičiavimai, visa mano vidinė kova skirta tam, kad juos sujungčiau draugėn.
Tarkim, aš turiu norą mėgautis, kuriame gyvenu. Be jo gaunu ketinimą duoti, kuris gali būti:
1) žemiau noro mėgautis
2) viename lygyje su juo
3) aukščiau jo.
Dabar turiu juos kažkaip sujungti. Ketinimą gaunu tik iš „Šviesos, grąžinančios į šaltinio“, supančios Šviesos. Aš ją galiu pritraukti, tik turėdamas siekį duoti, „tašką širdyje“, kurį vystau padedamas grupės.
Aš, grupė ir mano noras mėgautis – visa yra mano nore ir susijungia draugėn. Jeigu mano noras pagal svarbumą lieka apačioje, o grupė ir „taškas širdyje“ viršuje, ir iš jų duoti, tai pakeliu šitą savo prašymą (MAN). O kaip atsaką į savo prašymą aš gaunu supančią Šviesą, kuri man suteikia ketinimą duoti.
Dabar, gavęs ketinimą duoti, galiu rinktis:
1) nuleisti jį žemiau savojo noro, tai yra, panaudoti jį dėl savo noro mėgautis, dėl naudos sau − tai vadinama netyrumu, klipa.
2) ketinimą laikyti viename lygmenyje su noru, juos sujungti – tai neišsiaiškinta būsena.
3) ketinimą iškelti aukščiau už norą – tai „šventumas“, davimas.
Būtent toks yra mano darbas – išsirinkti, kurioje iš šių trijų būsenų gebu būti.
Jeigu žmogus atkreips dėmesį ir pajaus, kas su juo iš tiesų vyksta, tai supras, kad jis visą laiką gali rinktis, tarsi būtų ant svarstyklių lėkštės. Iš vienos pusės – gavimas, iš kitos – davimas, o viduryje – klausiantis aš: ką pasirinkti?!

Iš 2011 m. sausio 21 d. pamokos pagal Baal Sulamo straipsnį „Valios laisvė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kurianti mintis

Universali gamtos formulė

Laisvas davimo veiksmas

Klausimas: Ar dvasiniame kelyje turiu ieškoti kančių, ar atvirkščiai – jų vengti?
Atsakymas: Apie kančias niekada nereikia galvoti. Jeigu žmogus jaučia kančias, tai jis privalo žinoti, kad jo blogų pojūčių metu virš jo viešpatauja bjaurastis, klipa.
Nes iš Kūrėjo nekyla kančios. Jis yra geras ir kuria gėrį. Viskas, ką jaučiu, yra iš Jo, nors man ir atrodo, kad mane veikia iš įvairių pusių.
Taigi, jeigu mano pojūčiai priešingi gėriui, jeigu jie yra nemalonūs, kvaili, reiškia, kad mane valdo klipa, egoistinis noras. Jis neutralizuoja Kūrėjo gerą poveikį ir paverčia jį iš šviesos į tamsą. Todėl man ir blogai.
Taigi, bloga savijauta yra tam, kad man parodytų, kiek aš paniręs į blogį. Tai mane turėtų stumtelėti į tai, kad aš pakreipčiau savo pojūčius į gėrį. Ir jeigu esu teisingoje aplinkoje, galiu iš karto to pasiekti. Grupės palaikymas skatina mane nedelsiant pakeisti blogus pojūčius į gerus.

Iš 2011 m. sausio 24 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Apie bausmę

Veržtis pirmyn net nuo lengvo pliaukštelėjimo

Kaip įgyti Aukščiausiąjį protą

Iš antrosios pamokos Maskvoje
Klausimas: Judėdami pirmyn atskleidžiame savo mažus, niekingus „aš“, mažas niekingas asmenybes. Pagal kokius požymius mes juos atpažįstame? Kaip gimsta kitas „aš“?
Atsakymas: Šią mažą niekingą asmenybę atsiskleidžiu tik Kūrėjo atžvilgiu. O visur kitur, nesvarbu, kokia asmenybė aš esu.
Kaip mes atskleidžiame blogį? Tarkim, mėgstu gerai pavalgyti. Tai blogis, egoizmas? Ne! Aš mėgstu gerai pasilinksminti. Tai gerai ar blogai? Ar tai egoizmas? Ne!
Egoizmas išryškėja tada, kai turiu susijungti su kitais, kad atskleisčiau Kūrėją, bet aš to nenoriu. Egoizmas – tai nutolimas nuo grupės draugų. Todėl jo atskleidimas yra sudėtingas, tam reikia subręsti.
Štai čia mes ir suklumpame! Kad ir kas teikia mums malonumą, bet nepasiekia šio egoizmo, su kuriuo reikia dirbti, nieko baisaus. Bet vos tik kyla problemų su egoizmu grupės viduje, su kuriuo ir reikia dirbti, čia viskas sustoja ir užgęsta. Čia ir yra ta savybė, kurią turime ištaisyti.
Nieko kito taisyti nereikia. Linksminkis, per pietus kirsk dvi ar tris porcijas, miegok dešimt valandų per parą. Nesvarbu.
Svarbu viena – santykiai su draugais. Taip tiksliai filtruojama mano prigimtis:
– turiu ištaisyti tai, kas susiję su grupe.
– kas nesusiję su santykiais tarp grupių ar grupės viduje, susiję tik su manimi. Vienam reikia miegoti dešimt valandų, kitam dešimt kartų per dieną pietauti ir taip toliau. Tai neturi reikšmės.
Tad egoizmas – tik tarp draugų. Tik ten visos jo apraiškos. Tik į tai reikia kreipti dėmesį ir tik pagal darbą tarp mūsų vertinti draugus.
Bet kol žmogus tai įsisąmonina, kol supranta, kol išgirsta, kol su tuo sutinka – praeina metai. Jis gali girdėti apie tai, bet vis tiek viduje su tuo nesutinka, nesuvokia, nepriima.

Iš 2011 m. sausio 16 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Kūrėjo detektorius

Kantrybė – tai atkaklumas

Net neveiklumas – blogis