Klausimas: Kaip mums žinoti, kad mes dirbame teisingai? Nes atpildas kartais yra malonus, o kartais – nemalonus. Pagal ką spręsti?
Atsakymas: Ne pagal skonį saldu arba kartu, o pagal skalę „tiesa-melas“. Tiktai tada žmogus gali suprasti, ar jis stumiasi į priekį.
Čia tu gali pasiūlyti: „Tada imkime ir padarykime kriterijumi kartumą. Kuo man karčiau, tuo aš arčiau dvasingumo“. Kur tai parašyta? Kodėl turi būti būtent taip? Atvirkščiai, tiktai dėl analizės tu turi pakilti aukščiau kartaus ir saldaus skonio prie tiesos ir melo, kad atskleistum juos ir susilietum su tiesa. Viena vertus, susiliejęs su ja, tu privalai pasiekti tokią būseną, kai tiesa ir saldumas bus viena. Saldumą tau reikia pakelti iki tiesos, kad „tamsa nušvistų kaip šviesa“, kad kartu pasidarytų saldu. Tada visa susilies į tiesą. Pasakyta, kad tiesa bus numesta į žemę ir iš žemės išdygs. Kitais žodžiais, tavyje išdygs tiesa, jau talpindama visas likusias suvokimo detales: ir kartaus, ir saldaus, ir melo.

Iš 2011 m. vasario 6 d. pamokos  pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Tiesa

Pasitikrink pats!

Didelis egoizmas – didelis ištaisymas

Klausimas: Ko galime pasimokyti iš dabartinių būsenų? Koks turėtų būti teisingas požiūris į jas?
Atsakymas: Teisinga bus nekreipti dėmesio į jokias būsenas. Svarbiausia – veržtis į priekį. Žmogus negali įvertinti savo būsenos. Kol neateisime į galutinį išsitaisymą, mums nežinoma, ar pavyko mums apskritai kažką pasiekti.
Juk tu visą laiką esi išsitaisymo procese. Negana to, kuo toliau pasistūmėji, tuo labiau sugedęs sau atrodai. Šiek tiek ištaisęs save, truputį gavęs aukštesnės pakopos savybių, jų padedamas matai, kad esi labai nutolęs nuo kitų lygių, į kuriuos tau dar teks pakilti. Galutinis lygmuo, Esod, įjungia į save viską. Tau reikia sugerti viską kartu ir pereiti prie pačio Esodo pabaigos. Tik tada tau ateis šabato švytėjimas ir tu pajausi, kad stovi ant galutinio išsitaisymo slenksčio. Ir todėl iš mūsų reikalaujama tik tęsti kelią, nekreipiant dėmesio į tai, kad jis tampa vis sunkesnis. Patys sunkiausi etapai vadinasi „Mašiacho ženklais“ – ten mūsų avijutas, t. y. noro galia didėja. Štai kodėl, palyginus su protėviais, mūsų pakopos sunkesnės ir todėl esame pasirengę, galintys ir verti sužadinti dideles Šviesas. Nors jos įsivelka į protėvius, bet  būtent  mes jas pažadiname.

Iš 2011 m. vasario 6 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Vienintelis nežinomasis

Draugai visada aukščiau

Klausimas: Ką reiškia įsijungti, įsilieti į grupę?
Atsakymas: Iš vienos pusės, mes su draugais jaučiamės lygūs prieš Kūrėją, — juk vienodai veržiamės Jo link. Bet mus pačius skiria neapykanta. Tokiu atveju kiekvieno iš mūsų požiūris į kitus vadinamas asmenybės požiūriu į grupę. O norėdami įsijungti į grupę, turime neapykantą paversti meile.
Grupė apibrėžiama pagal dvi sąlygas:
1) ją sudaro draugai, siekiantys atskleisti Kūrėją kaip ir aš,
2) bet aš jų nekenčiu.
Jeigu šios dvi sąlygos yra, vadinasi, priešais mane — dvasinis kelias. Juk kaip gali toks trikampis egzistuoti: jie siekia dvasingumo, o aš jų nekenčiu? Kyla klausimas, ar galime kartu artėti prie Kūrėjo? O jeigu veržiuosi Jo link, tai kaip galiu jų nekęsti?

Iš 2011 m. vasario 6 d. pamokos pagal straipsnį „Kabalos mokslo esmė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Ant neapykantos ribos!

Apie meilę ir neapykantą

Kvietėte dvasinę greitąją?

Klausimas: Ko iš manęs nori Kūrėjas, kai „žaidžia“ su manimi?
Atsakymas: Kūrėjas nieko nenori. Jis geras ir kuria gėrį. Remdamasis kūrimo sumanymu sukurti gėrį, Jis atliko vieną veiksmą – sukūrė gavimo norą. Be to, iškart sukūrė jį tobulą. Kaip pasakyta „Įvade į knygą Zohar“, pradinė ir galutinė būsena būna bendrame tobulume. Tačiau, kad suprastume, kur esame, kaip ir kodėl  iš pradžių Jis sukūrė mus, mes pamažu grįžtame į sąmonę, po truputį ištirpdome būsenas, kurias išgyvename. Galiausiai, viskas vyksta tik mūsų atžvilgiu, mūsų suvokime. Niekas nesikeičia, išskyrus mano supratimą ir suvokimą.
Tad Kūrėjas nieko iš mūsų nenori, Jis tiesiog suteikė mums galimybę pažinti būseną, kurioje sukūrė mus – tobulą, amžiną, panašią į Save. Tai mes ir privalome padaryti, pereidami keletą etapų. Pirmiausia mes vystomės nesąmoningai, negyvuoju, augaliniu ir gyvūniniu norų lygmeniu. O paskutiniame – žmogaus lygmens – etape, ateiname į sąmonę, suvokiame savo tikrąją būseną. Būtent dabar ir įvyksta šis perėjimas.
Anksčiau taip pat buvo žmonių, suvokusių dvasinę tikrovę, tačiau pavienių. Dabar į šį procesą įsijungia visos sielos, pradėjusios jausti, suvokti, kur jos iš tikrųjų yra.

Iš 2011 m. vasario 4 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Tai ne šiaip sau žaidimas

Malda prieš meldžiantis

Kaip suprasti Kūrėją

Atsiradus ekranui (masach), pasikeičia visa troškimų, veiksmų, minčių ir ketinimų tvarka. Tiesioginė ir atspindėtoji Šviesa – viskas keičiasi, įgauna kitą tikslą ir paklūsta kitai prioritetų skalei.
Man jau nebesvarbus savas „pilvas“, kuriam pripildyti anksčiau sugerdavau viską. Tampa svarbu, kaip, kam ir kiek atiduoti. Anksčiau jausdavau pripildymą savyje, o dabar – jame. Tai nulemia visus mano veiksmus.
Tarsi ruošiu vaišes bičiuliui, kuris atskrenda iš užsienio. Sau paruoščiau visai ką kita, bet pas mane ateis, tarkime, kinas ar amerikietis. Todėl gaminu tai, ką mėgsta jis, nors tai visiškai nesutampa su mano skoniu. Visus savo troškimus ir gabumus, viskas, kas yra manyje, nukreipiu į jį su meile, iš visos širdies.
Įsivaizduokite, kaip turiu atsisakyti savo pomėgių ir įpročių, kad „įsikūnyčiau“ į jį ir viską daryčiau taip, kaip jam patinka. Vietoj kiekvieno savo skonio pojūčio turiu surasti jo pojūtį, vietoj kiekvieno savo įpročio – jo įprotį. Save turiu nukreipti į jį.
Pabandykite pajusti tą rešimot, kuris anksčiau buvo asmeninis, o dabar skirtas  darbui dėl savo artimo. Tai nelengva: man reikia pažinti žmogų, ištyrinėti jį ir pamilti taip, kad vien tikėjimu aukščiau žinojimo, nejausdamas jo skonio, galėčiau tai atlikti. Pakylu aukščiau savo noro ir įeinu į jo norą. Gyvenu jame, jo gerklėje ir pilve – visur, kur jis jaus mano vaišes. Ten matuoju ir tikrinu savo veiksmų rezultatą.
Taigi rešimot – be galo svarbus dalykas. Iš praeitos būsenos manyje lieka rešimot be konkretaus pavidalo ir kontūrų. Būtent todėl galiu suteikti jam naują kryptį ir naują formą, kylančią iš manęs. Anksčiau mėgavausi dėl savęs – o dabar, naujoje formoje, naujame ryšyje, naujoje kryptyje, noriu suteikti malonumą savo artimui.
Viskas pagal jį, dėl jo ir jame, – praeitas rešimot tik suteikia man pagrindą, kad suvokčiau: kaip anksčiau mėgavausi pats, taip dabar noriu, kad mėgautųsi jis.
Teks sunkiai ir įvairiapusiškai dirbti, kol visa tai realizuosime.

Iš 2011 m. vasario 4 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį „Įvadas į Ptichą“

Daugiau šia tema skaityykite:

Nelaukiant kritinės ribos

Duoti – reiškia pripildyti kitų norus

Tikrasis altruizmas ir pagalba artimui

Klausimas: Ko man trūksta, kad galėčiau pritaikyti kabalistines žinias savo kasdieniniame gyvenime? Aš jaučiu didžiulį skirtumą tarp to, ką suprantu, ir to, ką išgyvenu.
Atsakymas: Sprendimas vienas – greitinti vystymąsi. Tam reikia intensyviai mokytis ir palaikyti glaudų ryšį su draugais. Tai nereikalauja pinigų, garbės, valdžios, dar kokių nors pastangų – nieko, išskyrus mintį, kad apie tai nepamirštum.
Svarbiausia – tai ryšys tarp mūsų. Nepaisydamas savo nenoro, žmogus turi stengtis ir palaikyti ryšį su draugais tam, kad suvoktų tikslo svarbą. O siekdamas tos svarbos, jis „perduoda ją toliau“ – platina kitiems.

Iš 2011 m. vasario 4 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Geras likimas

Žiūronai kelyje į tikslą

Kur ieškoti Kūrėjo?

Klausimas: Kartais per pamokas užduodame klausimus, kurie parodo mūsų silpnumą, parodo, kad nepakankamai judame į priekį, kad esame nepakankamai pažengę. Matau, kad jūs nevengiate šių klausimų, o stengiatės iš naujo į juos atsakinėti…
Atsakymas: Mokomės, kad kuo labiau žmogus juda į priekį, tuo niekingesnis, bejėgiškesnis ir nereikšmingesnis jaučiasi esąs. Ir nereikia to gėdytis, nes save vertinu ne lygindamasis su gaidžiais vištidėje, bet Kūrėjo atžvilgiu.
Jeigu esu vištidėje, tai, aišku, jaučiuosi didvyris. Bet jeigu man atsiskleidžia Kūrėjas, tai, žinoma, kad paklūstu, – ir nėra čia ko gėdytis.
Aš taip pat nesmerkiu panašių dalykų ir nevengiu žmogaus, jeigu jis man sako, kad yra silpnas. Man gerai pažįstamos šios būsenos. Čia ne silpnumas yra problema. Atvirkščiai, silpnumas tai savęs paties pažinimas iš tikrųjų, Aukščiausios Šviesos fone.
Bet klausimą, ar liko pas žmogų noras pasiekti tikslą, kai nusiviliama savo jėgomis, ar jis kaip ankščiau tebenori jį pasiekti? Štai tada gimsta jame teisingas pagalbos šauksmas.
Žinoma, tai reikia pajausti pačiam, bei paaiškinti visiems mūsų draugams pasaulyje, kad savo niekingumo pažinimas ir tikslo svarbumo suvokimas – tai dvi būtinos sąlygos norint pralaužti machsomą.

Iš 2010 m. gruodžio 17 d. pokalbio apie dvasinį darbą

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasistengti ir rasti (igati ve macati)

Būtent ta vieta

Kam laukti smūgių?

Iš pirmosios kongreso Berlyne pamokos

Klausimas: Kodėl pats klausimo uždavimo procesas toks sudėtingas? Kodėl sunku vidinius procesus įvilkti į žodinį apvalkalą?
Atsakymas: Nes kai žmogui skauda, jis rėkia. O ką tiksliai skauda − jis nežino. Kviečiame gydytoją, kad šis nustatytų diagnozę. Kai kūdikiui ką nors skauda, jis negali pasakyti kur būtent jam skauda.
Reikia labai daug laiko, kad esant vidiniam skausmui, vidinei problemai, kliūčiai, pajaustume: „Kokios gi tai kliūtys? Kam jos reikalingos? Kodėl jos kilo? Kokia jų prasmė? Koks jų tikslas? Ką man su jomis daryti?“ Visa tai vidinės brandos procesas.
Kabalos moksle studijuojame, jog Šviesa, prieš imdama kurti po savimi teisingą norą turi praeiti keturias stadijas.
Pirmoji stadija: jaučiu kažką, ko nepažįstu. Po to staiga jaučiu priešingą būseną − jaučiau, o dabar nejaučiu. O po to jaučiu ir nejaučiu kartu, pradedu lyginti. Ir tik lygindamas šiuos priešingus pojūčius susidarau nuomonę apie tai, kas gi tai yra. O paskui suprasdamas, „kas gi tai yra“, pradedu suvokti priežastį ir iš kur tai manyje atsirado.
Kitaip sakant, tai vidinės žmogaus brandos seka, visa grandinė, kada jis jau gali ateiti ir pasakyti: „Taip, štai šitai man skauda. Štai nuo to man bloga. Štai toks mano klausimas. Štai tam reikia atsakymo.“ Tai nėra paprasta.
O mes iš savo pusės turime pasistengti padėti jam kaip kūdikiui. Nesvarbu, ko jis rėkia, nes tai reiškia, jog reikia kažkaip prie jo prieiti, atkreipti dėmesį ir pabandyti išsiaiškinti dėl ko jam bloga, nors jis ir negali pasakyti. Rasime šį bendrą kontaktą.
Bet tai visose pakopose egzistuojanti problema. Jeigu paklausite manęs, tai su manimi vyksta tas pats. Kiekvienąkart mums judant pirmyn visada kyla neaiškumų: „Kas? Kodėl? Kaip? Iš kur? Kur ir su kuo susieta? Kokios priežastys, kokios pasekmės?“. Palaipsniui atsiranda visa ši grandinė ir išryškėja klausimas. O iš teisingo klausimo jau gimsta atsakymas.
O po to vėl neaišku. Kodėl? Kas trukdo? Ir vėl klausimas, ir vėl atsakymas. Taigi reikia dirbti su klausimais.

Iš 2011 m. sausio 28 d. pirmosios pamokos Berlyno kongrese

Klausimas: Sakote, jog reikia ne mažinti egoizmą, o didinti pozityvą. Ką turite omenyje?
Atsakymas: Omenyje turiu žmogų, žengiantį dvasiniu keliu ir priklausantį kabalistinei grupei. Kaip gi jam nuopuolyje padidinti pozityvą?
Būdamas prastos savijautos, aš išgersiu tabletę, apėmus blogai nuotaikai eisiu į šokius. Tačiau savo egoistinio minuso tokiais dalykais niekaip neužtušuoju!
Jeigu tau blogai – konstatuok šį faktą, bet negraužk savęs! Tai ne tu! Tiesiog tau dar truputį atskleidė tavo egoizmo. Nepriskirk jo sau.
Žmoguje nuolat atsiskleidžia negatyvas – kad būtų iš ko vystyti pozityvą. Kaip gi pasireiškia tas pozityvas? Ne sunaikinant egoizmą ir ne subalansuojant jį žemės lygmenyje. Jokiu būdu neturiu kompensuoti minuso žemiškuoju pliusu. Kad ir kaip bjauriai pasijusčiau, turiu siekti kompensuoti minusą tik dvasiniu pakilimu. Kitaip būsiu panašus į „pasaulio taisytojus“.
Jokiu būdu nekompensuoju negatyvo tuo, kad sumažinu jį. Nes man jis duotas tyčia, gyvenime juk nėra atsitiktinumų.
Ką turėčiau daryti? Man reikia sustiprinti savo ryšį su grupe, su tinkama aplinka. Kodėl? Kadangi visa mano ateitis priklauso nuo mūsų susiliejimo į vieną sistemą.
Jei manyje vystosi egoizmas – tik čia galimas teisingas sprendimas. Mano pliusas veda į grupę. Jei visu manyje atsirandančiu egoizmu aš sustiprinu savo pozityvų ryšį su aplinka – tai tampa altruistine jėga, kuri subalansuoja egoistinę jėgą. Ir paaiškėja, kad pakilau į kitą lygį – subalansavau minusą.
Paskui, žinoma, manyje kyla naujas minusas ir vėl turiu įsitvirtinti grupėje. Bet dabar grupė atrodo dar blogesnė: „Puskvailiai, nejautrios širdys, bukos galvos. Ir apskritai, nesinori man šito… Na gerai, eisiu, pasėdėsiu“.
Taip žmonės vėl ir vėl, vėl ir vėl nulenkia galvą ir kreipiasi į aplinką, kol pasiekia absoliutų ryšį.
Prie to mus stumia pati Gamta – kad būtume visi kartu kaip viena visuma. Iš čia ir globalinė krizė, ir visiška priklausomybė vienas nuo kito – kad pamatytume, kokia kryptimi turime save taisyti.
Taigi, mes su jumis susitarėme su egoizmu ne kovoti, o siekti jį panaudoti teisingai. Galiausiai iš minuso perkelsime jį į pliusą. Kitaip pliuso mes niekada nebūtume turėję.
Mano „AŠ“ – kaip rezistorius, kaip pasipriešinimas, kuriame išryškėja galia. Minusas ir pliusas sukuria įtampą, kuri ir perpiešia man tikrovės kontūrus.
Pasiekęs tam tikrą potencialą tarp minuso ir pliuso, savo „ekrane“ aš pamatau Aukštesniojo pasaulio vaizdą.

Iš 2011 m. sausio 28 d. antrosios pamokos Berlyno kongrese

Daugiau šia tema skaitykite:

Beveik gerai – tai blogai

Atsitokėk ir pažvelk į save

Amžinas laimėjimas

Iš 2 pamokos Berlyno kongrese

Klausimas: Mes patiriame tūkstančius įvairiausių būsenų. Ar svarbu protokoluoti, užrašinėti jas tam, kad kiekvieną etapą iki galo įsisąmonintume?
Atsakymas: Labai geras klausimas. Pačioje kelio pradžioje aš taip pat jį uždaviau mokytojui: ar reikia man protokoluoti visas savo būsenas: „Šiandieną aš jaučiuosi kažkaip taip, elgiuosi su kitais štai taip“? Ar verta užrašinėti kiekvieną būseną: aš, mano požiūris į save, mano elgesys su kitais, kaip aš suprantu, suvokiu save pasaulyje, patį pasaulį? Ar verta nustatyti, tarkime, dešimt pozicijų ir kartą per dieną, ar kartą per keletą dienų, priklausomai nuo būsenų kaitos, bandyti jas fiksuoti?
Mokytojas atsakė, kad verta tą daryti pradiniame etape. Tai padeda žmogui. Pavyzdžiui, pasižiūriu į praeitį ir matau, kad kažką panašaus jau patyriau — ir nieko baisaus, išėjau. Arba panaudosiu užrašus ateičiai.
Kiek tai padeda daryti pažangą? Detalus grįžimas yra neįmanomas. Juk jūs išgyvenate kitą būseną ir negalite jausti savęs praeityje — jūs tarsi nesuprantate jos, nes ten visiškai kitas žmogus.
Leisdamiesi iš viršaus žemyn, pereiname visas šimtas dvidešimt penkias pakopas, ir gauname šimtus milijardų rešimot, t. y. informacinių duomenų. Kiekvienas rešimot — tai būsena, jungianti visus pasaulius, visas visatas, viską kartu. Kai manyje veikia informacinis genas (rešimot), galiu jausti, galvoti tik remdamasis juo. Rešimot dingo — ir aš, tarsi paspaudus klavišą „Delete“, nieko nebežinau ir nebesuprantu. Atsiranda naujas rešimot — ir aš veikiu, atsižvelgdamas į jį. Esame sistema, nuolat jaučianti atsirandantį joje rešimot — informacijos geną. Šį geną mes patiriame. Genų seka sukelia mumyse gyvenimo, srovės, judėjimo pojūčius.
Todėl išgyvendami šiandieninę būseną ir skaitydami apie savaitės ar dviejų senumo savo būsenas, jūs galite visiškai jų nesuprasti — juk dabar jūs jų nejaučiate. Pabandykite. Vis dėlto, tai naudinga, bent jau tam, kad suprastumėte: jūs nesuvokiate netgi pats savęs.

Iš 2011 m. sausio 28 d. 2 pamokos Berlyno kongrese

Daugiau šia tema skaitykite:

Amžinai nauja pradžia

Neapsikrauk balastu kelyje

Žvelgiant į gyvenimo knygą