Klausimas: Kokias suvokimo pakopas praeina žmogus kabalos moksle?
Atsakymas: Pradėjęs užsiiminėti kabala žmogus iš pradžių mokosi teisingai suvokti šį pasaulį. Nors jis studijuoja aukštesniąją pakopą, kitą matavimą (kur visi esame sujungti kartu), t. y. integralų pasaulį.
Bet jį studijuodami kaip tik ir pradedame suprasti, kaip stipriai čia, šiame pasaulyje, esame atskirti vienas nuo kito, ir kiekvienas iš mūsų naikina visą sistemą, užuot dirbęs kartu su visais, kad ją papildytų.
Kiekvienas žmogus egzistuoja tarsi vėžio ląstelė bendrame organizme. Tai pajuntame ir suprantame būtent studijuodami globalią sistemos būseną. Ir tada labai aiškiai pajaučiame šių dviejų lygmenų skirtumą: aukštesniojo, harmoningai sujungto, ir mūsų, visiškai suskaldyto į egoistus individualistus.
Mokydamasis kartu su kitais draugais iš viso pasaulio žmogus pritraukia sau vystymosi jėgą, kuri pamažu jį veikia. Ši gamtoje egzistuojanti jėga pradeda jį keisti – daro jį labiau susijusį su kitais. Galiausiai žmogus ima suvokti pasaulį kaip vieną, bendrą sistemą.
Tai ateina natūraliai, iš vidaus. O ne dirbtinai, kaip kad šiandien mes per prievartą jungiame vieną su kitu. Ir tada žmogaus požiūris į pasaulį, gyvenimą, patį save, jo gyvenimo planai – visa tai keičiasi. O kadangi žmogus pradeda geriau jausti pasaulį – teisingiau, globaliau, pasaulis jam tampa skaidrus.
Jis mato visų realybės dalių tarpusavio ryšius, veikiančius kitapus išorinio pasaulio vaizdo. Tai tarytum siuvinys: gerojoje pusėje matomos gėlės, o išvirkščioje – rišantys siūlai, kurie tarpusavyje jungia visas dalis.
Žmogus visa tai mato ir jau nebėra tamsoje. Jis jaučia, kaip viskas kartu susiję, tampa išmintingesnis, ir nebedaro kvailysčių. Tai pirmasis kabalos mokslo suvokimo etapas.
O po to skverbdamasis į jį dar giliau žmogus pradeda atskleisti visų realybės dalių tarpusavio ryšių lygmenis. Jis ima dirbti su visomis šiomis jungiančiomis jėgomis. Ir tada jam paaiškėja, kad visi šiame pasaulyje veikia kaip marionetės ant virvučių.
Jis mato, kaip viskas yra valdoma šiomis blogojoje „siuvinio“ pusėje esančiomis virvutėmis. O mes, gyvenantys šiame pasaulyje, neturime jokios valios laisvės, ir mūsų elgesį lemia genai, hormonai bei mus valdančios jėgos. O jis jau pasiekia sprendimų priėmimo lygmenį ir gali pats spręsti, kaip jam elgtis ir kokią savo ateitį jis nori matyti.
Juk teisingai mato visą bendrą sistemą ir įsijungia į ją, susivienija su ja. Jo norai ima veikti kartu su šios sistemos norais. Tai antrasis suvokimo etapas. O paskui dar yra etapų – iš viso penki.

Iš 2011 m. vasario 2 d. paskaitos Paryžiuje

Daugiau šia tema skaitykite:

„Studijuok kabalą – ji tau viską paaiškins!”

„613“ kartų didesnė Begalybė…

Naujokai, nebijokite. Tai paprasta!

Klausimas: Jeigu žmogaus prigimtis − tai noras mėgautis, tai kodėl didžioji žmonijos dalis tenkinasi mažais dalykais ir neieško amžino malonumo?
Atsakymas: Kartą sutikau savo seną vaikystės draugą. Jau seniai jis kolekcionavo pašto ženklus. Savo laiku „persirgęs“ šiuo susižavėjimu atidaviau jam savo kolekciją. Prisimenu, kaip pašto ženklai mano akyse prarado vertę, o mano draugui jie suteikdavo malonumą.
Ir štai kai susitikome, jis man pasakė: „Dabar be pašto ženklų renku ir vokus.“
Pasakė taip rimtai, kad jam pažadėjau atsiųsti mūsų voką. Čia nėra nieko juokingo: žmogus kažką brangina, jis turi tam tikrą norą. Net nepradėjau kalbėti su juo apie Šviesas ir amžiną malonumą. Koks ten amžinas malonumas, jeigu kalbame apie vokus ir pašto ženklus.
Viskas kyla iš noro. Kol jį turėjau, taip pat rinkau pašto ženklus. Vaikystėje kiekvienas praeina tokius periodus. O jam šis troškimas išliko − kaipgi man perduoti jam savo norą? Tai neįmanoma.
Mačiau daug vaikų, augančių šalia Rabašo, jo mokinių ir giminaičių. Jeigu vaikas turi norą, tai turi, o jeigu ne − tai ne. Negali jo priversti. Jis mato, kuo tu užsiimi, o visa kita priklauso nuo jo siekio. Ir nieko nepadarysi.
Taigi negalime reikalauti, kad žmogus dirbtų, idant susijungtų. Kiek žmonių pasaulyje iš tikrųjų šituo rūpinasi trokšdami pamatyti visą pasaulį kaip vientisą paprastą Šviesą, vieną Jėgą? Kas nori priimti tik tokį realybės vaizdą, ir dar taip, kad jame nejaustų savęs? Arba turi tokį norą arba ne.
Taip, grupės padedami galime paspartinti vystymąsi, bet vėlgi nespausdami žmogaus.

Iš 2011 m. vasario 10 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Ar galima paspartinti išsitaisymą?

Kas eilėje paskutinis? Aš po jūsų!

Visa kūrinija bus tavo!

Kabaloje, šioje Aukštesniojo pasaulio suvokimo metodikoje, egzistuoja dvi dalys:
Pirmoji dalis kalba apie tai, kaip jungtis tarpusavyje, stengtis susivienyti, susitelkti.
Antroji dalis aiškina, kaip iššaukti sau Šviesos poveikį.
Prieš pradėdami mokytis turime būti persmelkti siekio sujungti mūsų norus. Tada kiekvienas turės žymiai didesnį norą negu savo paties. Kiekvienas perims siekiančių to paties rezultato ir tikslo žmonių mintis, savybes ir norus. Toks yra mūsų pagrindinis ketinimas prieš prasidedant pamokai.
Žmogus, kuris nėra šitaip pasirengęs studijoms, praleidžia praktiškai viską, nes Šviesa veikia ne kiekvieno asmeninį norą, o kiekvieno iš mūsų siekį kitų link, kitaip tariant, mūsų tarpusavio siekius susijungti vieni su kitais, su visais kartu į bendrą norą.
Jeigu įsivaizduoju tokį vieną bendrą norą, į kurį noriu įsijungti, kaip „vienas žmogus“ iki Adomo sudužimo į atskiras sielas, jeigu to siekiu, tada šį mano siekį veikia Šviesa ir tuomet iš tikrųjų dėl to, kad stengiuosi, manyje atsiranda dvasinis suvokimas.
O jeigu ateinu ir klausausi šitaip nesistengdamas, nebandydamas įsijungti į bendrąjį norą, tai Šviesa neturi ko manyje paveikti. Aš nesuteikiau Šviesai to pagrindo, kurį ji gali veikti, ir todėl visi mano veiksmai atneš tik formalias žinias, t. y. girdėsiu, įsiminsiu, kas parašyta knygoje, bet ne daugiau.
Todėl turime labai aiškiai įsisąmoninti, kad Šviesa veikia tik mūsų bendras pastangas. Bendras! Todėl Šviesos pritraukimo sąlyga tokia pati, kaip ir gaunant Torą − „Būti kaip vienas žmogus su viena širdimi“. Tik tokiu atveju ateina Šviesa, tad bandykime taip galvoti.

Iš 2011 m. sausio 28 d. trečiosios paskaitos Berlyno kongrese

Daugiau šia tema skaitykite:

Nepakišk Kūrėjui savęs

Dvasinio pasaulio fizikos dėsniai

Pliekiant visatos egoizmo botagui

Klausimas: Pasakyta, jog norint išeiti į dvasinį pasaulį, reikia trejų penkerių metų. Kaip likti šiame kelyje, jeigu jau praėjo daugiau laiko?
Atsakymas: Palaikymas tik kabalistinėje grupėje. Be jos neturi jokios galimybės realiai judėti pirmyn ir likti šiame kelyje ne tik metus, bet net iki rytojaus.
Jeigu negaudamas grupės palaikymo gali išlaikyti norą ir mokytis, vadinasi, esi neteisingame kelyje ir apgaudinėji save. Matyt, mokaisi, kad įgytum žinių ar dar dėl kokio nors egoistinio tikslo, bet nejudi teisinga kryptimi.
Pamąstyk, ką bandai suskaičiuoti: kalendorinius metus ar savo įdėtas pastangas? Galbūt per trisdešimt penkerius užsiėmimų metus teisingos pastangos sudarytų tik dvi savaites. Tai kiekgi metų turėtum nugyventi pasaulyje, kad teisingų pastangų pririnktum 3–5 metams?
Bet tu iš tikrųjų per 3–5 gali pabaigti šį darbą ir atskleisti dvasinį pasaulį, jeigu dirbsi su grupe, su aplinka. Vystyk savo norą mėgautis teisingoje terpėje, „geroje dirvoje“, kitaip jis neišaugs, o tu, „nepasinaudojęs aplinka“, sėdėsi, mokysiesi ir žiūrėdamas į laikrodį skaičiuosi valandas. Bet čia ne tos valandos: jos nerodo tavo darbo su aplinka, ir todėl yra nieko nevertos.
Visus tuos metus turi būti veikiamas aplinkos, ir tam nebūtina pralaukti 5 kalendorinių metų, tai ne laiko klausimas. Bet jeigu nesi veikiamas, tai net ir nepradėjai „judėti“ – kokio gi rezultato gali laukti po 5 metų?
O patikrinti, ar gauni jėgų iš aplinkos, galima labai paprastai. Be aplinkos tu iš viso negali turėti jėgų, lyg būtum miręs.
Tik gavęs jėgų iš grupės gebi pakilti, ateiti mokytis, skaityti knygą, galvoti. Tai lyg elektrinė sistema, kuri pradeda veikti, gavusi truputį elektros srovės, o be jos neveikia. Šią „elektros srovę“ gali suteikti tik aplinka.
Juk dvasinis kli – tai būtent ryšys su aplinka, kur ir atskleidžiu dvasinį pasaulį. O jeigu tokio ryšio nėra – nėra kur skleistis dvasiniam pasauliui.

Iš 2011 m. vasario 6 d. pamokos pagal straipsnį „Kabalos mokslo esmė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Svarbu kokybė

Ryšys su draugais – ryšys su tikslu

Pliekiant visatos egoizmo botagui

Klausimas: Iš patirties žinome, kad dvasiniame kelyje būna pakilimų ir kritimų. Kas padės man nepabėgti iš kovos lauko?
Atsakymas: „Pabėgti“ nereiškia išeiti namolei. Ne, tu sėdi pamokose toliau, esi draugiškas ir geranoriškas su savo draugais, vykdai visus grupės nurodymus, dalyvauji budėjimuose, moki maaserą, nors iš esmės jau seniai pabėgai į kitą vietą savo mintimis ir jausmais. O galbūt įprotis būti grupėje tapo tau antrąja prigimtimi. Tai ir yra pabėgimas.
Fiziškai esi vietoje, tačiau mes sprendžiame ne pagal kūnus, o pagal troškimus ir ketinimus, o tavieji tikriausiai seniai nuplaukė už jūrų marių. Vadinasi, tu ne čia. Kitaip tariant, per pamokas tu neįdedi proto ir jausmų, norų ir minčių, kad nusipelnytum grąžinančios į šaltinį Šviesos. Štai ir išeina, kad tu pabėgai.
Kelerius metų trini čia savo kelnes, o paskui klausi: „Tai kur yra mano atlygis?“ Kitaip tariant, tavo egoistiniai įsivaizdavimai apie atlygį nė per nago juodimą nepasikeitė.
Tad žmogus turi tikrinti save: pabėga jis ar ne? Ir šis darbas vyksta nepertraukiamai, kiekvieną sekundę. Kaip Baal Sulamas rašo „Įvado į Mokymą apie dešim sfirų“ 18 punkte: svarbu nenukrypti nuo svarbiausio – nuo paslėptos Toroje Šviesos, kuri grąžina į Šaltinį.
Ir pirmiausia – pamokos metu. Juk netgi pasiruošęs, žmogus gali per pamoką mintimis pabėgti nuo tikslo. Jeigu penkias minutes laikei ketinimą, o paskui paleidai, tai visos trys valandos praėjo veltui.

Iš 2011 m. vasario 7 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Svarbu kokybė

Prašymas netikras, atsakymas tikras

Nepakišk Kūrėjui savęs

Egzistuoja dėsnis: „Dvasiniame darbe reikia sekti paskui vieną, paskui asmenybę, o materialiame – paskui daugelį, paskui daugumą.“ Bet tai nereiškia, kad man reikia bėgti į aikštę, kur susirinko tūkstančiai žmonių, ir klausinėti, ko jie nori ir norėti to paties. „Sekti paskui daugumą“ – vadinasi – rūpintis daugelio žmonių susivienijimu, todėl kad tik taip susivienijus aš ištaisau savo kli, norus. Aš bėgu paskui juos, kad prijungčiau prie jų save ir pats įsijungčiau į jų vidinį norą. Aš nekreipiu dėmesio į jų materialius, gyvūninius poreikius, bet veržiuosi atskleisti jų vidinius norus, sujungiančius juos kartu į vieną tinklą. Jeigu aš noriu įsijungti į šitą aukščiausią, dvasinį tinklą, jungiantį visus į vieną, tai vadinama „veržtis paskui daugumą“, tai mano noras sujungti daugumą ir pačiam dalyvauti tame susijungime. Ir tada šita dauguma man tampa kaip viena.

Iš 2011 m. vasario 18 d. pamokos pagal straipsnį „Valios laisvė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Individualumas – susiliejant

Individualumas – būtent dvasiniame pasaulyje

Unikalus kiekvienos sielos diapazonas

Klausimas: Kaip pagerinti mūsų darbo kokybę taip, kad prieš kiekvieną pamoką būtume pasiruošę koncentruotis ties pasaulio ištaisymu per mūsų susivienijimą?
Atsakymas: Mūsų prašymo jėga labai maža, nes mes nevienijame savo norų. Tai visa nesėkmių priežastis. Mes privalome susivienyti bendru noru, bendru siekiu. Jeigu tai įvyks, tai mes iš karto gausime atsakymą. Jeigu mes nesusivienysime, tai niekas kitas mums nepadės. Apie tai pasakyta: arba jūs vienijatės, arba čia bus jūsų laidojimo vieta.
Yra Šviesa, kuri visada pasiruošusi mus ištaisyti, su sąlyga, kad mes pasieksime visą noro dydį. O visas dydis reiškia, kad mes susivienysime į vieną visumą. Kieno nors didžiulis noras niekuo jam nepadės – mums reikia daug norų, besijungiančių vienas su kitu. Be to, mes neturime egoistiškai siekti įgyti Kūrėją ir dvasinį pasaulį sau. Jeigu tu iš tiesų nori dvasinio pasaulio, vadinasi, nori susivienyti su kitais. Tai duokite šen savo sugadintą vienybę, kad Kūrėjas ją ištaisytų! Vietoje to tu pakiši save patį. Bet jis į tave nežiūri, juk tai nėra susiskaldymo vieta, ten nėra ką taisyti. Nori prisikimšti pilvą – norėk, bet Kūrėjas nesiruošia jo pildyti. O jeigu Jam pateiksi suskaldytą ryšį su kitais – jį Jis, žinoma, ištaisys.

Iš 2011 m. vasario 13 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Ką daryti?

Vienybė – naujoji tikrovė

Įtrauktas į dvasinį sūkurį

Klausimas: Ką reiškia prašyti Šviesos pagalbos?
Atsakymas: Kai žmogus pradeda studijuoti kabalos mokslą, jam atrodo, kad jis to nori. Jis entuziastingai siekia suprasti, pažinti, kažką nuveikti. Šis užsidegimas jam atrodo begalinis ir tinkamas judėti pirmyn. Tik po ilgo laiko žmogus pradeda suprasti, kad postūmis judėti pirmyn pabunda ne jame. Šį sudužusį norą jis įgyja sąveikaudamas su aplinka, su draugais. Žmogus visiškai nenori jungtis su jais į vieningą širdį, laiduoti už kitus. Jis aiškiai mato sudužusį norą: blogį, meilės vietoje neapykantą, atskirumą, nesugebėjimą vienytis. Šis noras stabdo žmogų, ir dabar su juo jis turi kreiptis į Gražinančią į šaltinį Šviesą.
Bet kur man reikia sugrįžti? Prie kokio Šaltinio? Koks tai noras?
Tam reikia dviejų labai skirtingų žingsnių, ir juos skirianti riba kelia daug rūpesčių. Protui tai yra paprasčiau „Pasirodo, kad savo paties siekiu aš tik prieinu teisingą vietą, bet ne toliau. O po to man reikia įgyti naują norą, dabar sudužusį tarp manęs ir artimo“. Man reikia atskleisti neapykantą artimui ir Šviesos pagalba pamatyti joje esantį blogį. Man reikia atskleisti, kad šios neapykantos ištaisymas ir yra sugrįžimas prie gėrio. Tada man ir prireiks Šviesos – ne šiaip sau jos užpildymo, o jėgos, kuri ištaisytų mano blogį ir grąžintų mane į Šaltinį, prie gėrio. O gėris man – tai vienijimasis su artimu.
Šiuos dalykus reikia aiškiai suvokti. Reikia išsiaiškinti, kad viskas yra būtent taip, o ne kitaip. Bėda ta, kad be aplinkos pagalbos žmogus negali pats su savimi dirbti. Jam reikalinga išorinė, fizinė pagalba, o po to, siekdamas tikslo, jis grupėje aptinka tokių dalykų, kurių nepastebi ir patys draugai.
Atliekamas tiek išorinis, tiek vidinis darbas, bet jis visas skirtas tam, kad atskleistume susiskaldymo tarp mūsų vietą, šio susiskaldymo žalą ir jo ištaisymo naudą.
Aš turiu absoliučiai aiškiai jausti: štai liga, kuri žudo mane, ir tik į Šaltinį grąžinanti Šviesa gali mane išgelbėti. Aš pats – neturiu jėgų. O išsigelbėjimas – vienybėje, tik ji mano vaistas. Viso kito nepaisau, įrašau į nulinę, arba neigiamos, blogos įtakos grafą. Bendromis pastangomis turime siekti tai pajusti realiai. Ir tada galima bus reikalauti į Šaltinį grąžinančios Šviesos. Aš ne tiesiog taip sau kažko neaiškaus trokštu, ne šiaip kažką noriu sužinoti, ne šiaip sau veržiuosi į dvasingumą – visa tai kupina egoizmo. Ne, aš siekiu tik susijungimo, noriu patirti būtinybę susivienyti su kitais. Tai vadinama „Malda prieš maldą“. Tik tokiais žingsniais, kad ir parodomaisiais, kad ir teatrališkais, kad ir sukandę dantis, mes palaipsniui judėsime pirmyn. Pirmyn – prie tiesos: ne prie nuogos mūsų „pilvo“ tiesos, o prie tikros, dvasinės tiesos. Apie tai pasakyta: „Savo tautoje aš gyvenu“.
Norite atskleisti Kūrėją? Kūrėjas – tai davimo savybė. Ji atsiskleidžia, tik esant teisingam ryšiui tarp mūsų. Kuo daugiau apie jį kalbėsime, rašysime, aptarinėsime, kuo konkrečiau, betarpiškiau, aiškiau, tikriau tai darysime, neleisdami tam tapti tiesiog įpročiu, tuo greičiau įgyvendinsime.

Iš 2011 m. vasario 8 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Malda prieš meldžiantis

Ten, kur trokšta širdis…

Ne vien norėti

Viskas priklauso nuo pastangų. Žmogus turi pasikliauti principu: „stengiausi ir radau“. Todėl Baal Sulamas „Įvado į Mokymą apie dešimt sfirų“ 17-tame punkte rašo, kad prieš pamoką turime sustiprinti tikėjimą, kaip pasakyta „Ištikimas Tas, kuriam dirbi, kad duotų tau atlygį už tavo darbus.“ Ir tas atlygis − perėjimas iš egoistinio ketinimo lo lišma į altruistinį ketinimą lišma.
Prieš pamoką ir mokantis žmogus privalo matyti save siekiantį šios permainos savyje. Čia ir slypi visos pastangos. Tame pačiame „Įvade“ Baal Sulamas aiškina, kad negalima apleisti nei pastangų kiekybės, nei kokybės.
Pradėdami mokytis mes gal ir norime pasikeisti pasitelkę mokymąsi ir jame esančią Šviesą, bet po to tai pamirštame ir nukrypstame, nededame pakankamai kokybiškų pastangų. Kiekybės galbūt ir pakanka, bet svarbiausia būtent kokybė: kaip stipriai man skauda – ar taip, kad negaliu palikti tikslo it visą laiką tik apie išgijimą galvojantis ligonis? Kad ir ką jis darytų, viskas skirta tik išgijimui.
Tokio poreikio vienas neįgysi. Tai įmanoma tik padedant aplinkai. Ji įpareigos žmogų tikslo svarba ir tik taip jis galės žengti pirmyn.
Susumavę visas mūsų turimas priemones, matome, kad ir grupė su savo tradicijomis, ir žmogus pats, ir Kūrėjas, ir mokytojas, ir pamokos, ir platinimas – visa tai reikalinga tam, kad suformuotų žmoguje stiprų permainų poreikį, o permainos vyksta mokantis. Tik šį tašką turime pasiekti, tik jis turi tapti visų mūsų pastangų rezultatu.
Tada per pamoką imsime iš tikrųjų reikalauti Šviesos ir nieko kito: nei žinių, nei išminties, nei pasižymėjimo kur nors – tik vidinių permainų. Ir šio reikalavimo galia bus tokia didelė, kad ji iš tikro sukels pokyčius.
Juk mes padedami Šviesos atskleidžiame savo blogąjį pradą. Ši Šviesa vadinama „mirties angelu“: viena vertus, ji parodo žmogui, jog dvasiškai jis miręs, kita vertus, paskui padeda numarinti jo egoistinį norą. Taip judame pirmyn.

Iš 2011 m. vasario 7 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Kasdieninė pamoka visai dienai

Pasistengti ir rasti (igati ve macati)

Prašymas netikras, atsakymas tikras

Kai taškas širdyje atveda mus į grupę, pradedame atlikinėti įvairiausius veiksmus, dar tiksliai nežinodami, kas, kaip ir dėl ko. Mumyse kol kas nėra ketinimo davimui (lišma) ir nėra jam poreikio.
Tai negyvasis realizacijos lygmuo: mes jau įžengėme į kažkokį procesą, bet kol kas savęs neskubiname į tikslą, dar to nesugebame. Mes vystomės kaip negyvoje gamtoje – aplinkos veikiami ir absoliučiai ją atitikdami, nepridėdami savo jėgų.
Šis ketinimo lo lišma periodas skirstomas į etapus. Kildamas iš dvasinės negyvosios gamtos pakopos žmogus ima suprasti, kad viskas turi būti ne taip: „Kur mano pasirinkimo laisvė? Kas bus su manimi?“ Jis žengia paprastus, racionalius, praktiškus žingsnius ir suvokia, kad gali įsilieti į ypatingą procesą, kuris jam leis per aukštesnę sistemą nustatyti savo vystymosi tempą ir formą.
Kaip? Žmogus tiki, kad mokymosi metu dėdamas pastangas pritrauks grąžinančią į Šaltinį Šviesą. Paskyręs gyvenimą dvasinio tikslo siekimui, jis dirba grupėje, mokosi, užsiima platinimu ir visa tai darydamas siekia įgyti davimo savybę, ketinimą lišma, meilę artimui.
Tegul kol kas tai netikras, dirbtinis noras, bet žmogus vis tiek šitaip prišaukia sau Šviesą. Ryšio sistema sudaryta tokiu būdu, kad netgi netikri šaukimai ir ketinimai vis dėlto skatina Šviesą veikti.

Iš 2011 m. vasario mėn. 7 d. pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Teišgirsta tave Kūrėjas!

Ten, kur trokšta širdis…

Nesiliaukite prašę!